- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-10
- Bylos Nr.
- Iv-2350-624/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01955-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, atstovui Vitalijui Šerpyčiui, nedalyvaujant pareiškėjui A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. skunde teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Nurodo, kad 2011-03-24 su skundu dėl Vidaus reikalų ministerijos vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus kreipėsi teisminės gynybos į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2011-05-03 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2465-437/2011 dalinai patenkino jo skundą ir įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją Viešojo administravimo įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto pagrindu pagal kompetenciją išnagrinėti jo skundo dalį ir priimti sprendimą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2011-06-21 raštu Nr. ID-4351(12) teismo sprendimą įvykdyti persiuntė Kauno miesto apylinkės prokuratūrai motyvuodama tuo, kad neva neišnagrinėta pareiškėjo skundo dalis, dėl kurios yra priimtas 2011-05-13 sprendimas, yra susijusi su ikiteisminio tyrimo priežiūra ir kontrole Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pagrindu. Tokiais veiksmais Vidaus reikalų ministerija pagal kompetenciją nevykdė įsiteisėjusio administracinio teismo sprendimo ir neteisėtai persiuntė vykdyti administracinio teismo sprendimą ne pagal kompetenciją kitai institucijai, tuo pažeisdama Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 str. ir Viešojo administravimo įstatymą. Neteisėtus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veiksmus patvirtina Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2011-08-10 raštas Nr. 20-S-2934, kuris įrodo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ne tik nevykdė ir atsisakė vykdyti administracinio teismo sprendimą, bet ir vilkino pareiškėjo 2011-01-18 skundo išnagrinėjimą pagal kompetenciją iki 2011-08-07, kol mirė jo mama, kuri buvo viena iš nukentėjusių nuo policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiais neteisėtais veiksmais Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija padarė žalą, kurią privalo atlyginti atsakovė Lietuvos Respublika. Padarytą 50 000 Lt žalą pagrindžia neteisėti Vidaus reikalų ministerijos veiksmai: vilkinimas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus nuo skundo padavimo (2011-01-18) iki motinos mirties – 2011-08-07, t. y. vilkinimas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus įstatymo sustatytais terminais, dėl ko, mirus motinai, kuri buvo viena iš liudytojų, galinčių pavirtinti neteisėtus policijos veiksmus, nebegalimas visapusiškas ir objektyvus tarnybinis patikrinimas; diskriminacijos jo ir jo artimųjų atžvilgiu vykdymas bei dvigubų teisingumo standartų taikymas, dėl ko buvo neteisėtai suvaržyta ir trukdoma realizuoti teisę į gynybą Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. I-37-540/2011 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. 1-10-768/2011. Padarytą žalą patvirtina motinos mirties liudijimas (b. l. 1).
Pareiškėjas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad yra gavusi įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2465-437/2011, kuriuo buvo įpareigota išnagrinėti A. B. 2011-01-18 skundo, registruoto 2011-01-24 neišnagrinėtą dalį, pagal kompetenciją priimti sprendimą ir atsakyti pareiškėjui, ją išnagrinėjo ir nustačiusi, kad neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, t. y. nekompetentinga spręsti klausimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo organizavimu ir kontrole, o neišnagrinėta A. B. skundo dalis yra išimtinai susijusi su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumo ir/ar pagrįstumo baudžiamajame procese vertinimu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d. nustatyta tvarka 2011-06-21 raštu Nr. 1D-4351 (12) persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti neišnagrinėtą pareiškėjo skundo dalį Kauno miesto apylinkės prokuratūrai ir apie tai informavo pareiškėją. Vadovaujantis BPK 164 str. ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 str. prokuratūra organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja bei kontroliuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiklą baudžiamajame procese. Pagal Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-03-14 nutarimu Nr. 291, VRM nekompetentinga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jį kontroliuoti. Pažymėjo, kad VRM neįgaliota vertinti ikiteisminio tyrimo pareigūno atliekamų procesinių veiksmų, nes tai yra prokuroro kompetencija (BPK 62 str., 170 str. 2 d.), išskyrus tarnybinę etiką, kuri nelaikytina ikiteisminio tyrimo veiksmu, nes tai yra neprocesinis ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmas, kuris gali ir privalo būti vertinamas pareigūno statusą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003-08-27 įsakymų Nr. IV-308, (toliau – ir Tvarka) 6 punkte nustatyta, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą, ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus asmens skundą, tarnybinį pranešimą, prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą, žiniasklaidoje paskelbtą ar kitokią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą (toliau - informacija apie galimą tarnybinį nusižengimą) ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną pavedus tarnybinius nusižengimus tiriančio padalinio vadovui ar kitam pareigūnui atlikti tarnybinį patikrinimą. Jeigu informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą gauna pareigūno tiesioginis vadovas, neturintis teisės skirti tarnybinę nuobaudą ar pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, jis privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu perduoti šią informaciją vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą ar pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus. Prireikus tarnybiniam patikrinimui atlikti gali būti sudaroma komisija. Pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas ir tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra ikiteisminio tyrimo tyrėjui dėl jo veiksmų, atliekant ikiteisminį tyrimą, t. y. už veiksmus, taikant BPK normas, pradedama tik esant prokuroro nutarimui iškelti drausminę bylą. Tokia prokuroro teisė numatyta Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 str. 2 d. 1 p. Ši nuostata įtvirtinta ir Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004-02-25 įsakymu Nr. 1-40 (2008-06-19 įsakymo Nr. 1-86 redakcija), 33 p., kuriame nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui už BPK reikalavimų pažeidimus prokuroras turi teisę iškelti drausmės bylą. Taigi, visais atvejais gavus skundą ir nustačius, jog yra skundžiami ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmai jam atliekant ikiteisminį tyrimą, privalu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d., persiųsti tokį skundą prokuratūrai sprendimo priėmimui pagal kompetenciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo A. B. skundžiami ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, kurių, Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone (administracinėje byloje Nr. 1-2465-437/2011), atitikimo teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo tvarką, reikalavimams VRM pagal kompetenciją neišnagrinėjo ir toje pareiškėjo skundo dalyje nepriėmė sprendimo - grasinimai, turto gadinimas - nelaikytini tarnybine etika, todėl savarankiškai VRM pradėti patikrinimą nėra jokio teisinio pagrindo. Draudimas vartoti smurtą, grasinti numatytas BPK 11 str. Pažymėjo, kad tik prokuroras turi teisę tirti A. B. skunde nurodytus nusiskundimas ir, jei nustatytų BPK 11 str. nurodytą pažeidimą, galėtų iškelti drausminę bylą, kas šiuo atveju būtų teisinis pagrindas VRM pradėti tarnybinį patikrinimą. VRM nėra gavusi prokuroro nutarimo atitinkamam (-iems) ikiteisminio tyrimo pareigūnui (-ams) iškelti drausmės bylą (-as). Kauno AVPK Nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams tyrimo grupės tyrėja, 2011-02-22 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, išnagrinėjusi 2011-01-25 A. B. skundą dėl neteisėto sulaikymo, konstatavo, kad atlikus A. B. skundo patikslinimą nustatyta, kad skunde nurodyti duomenys apie pareigūnų padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi, pareigūnai tinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytas normas, policijos pareigūnų veiksmuose nenustatyta drausminio nusižengimo, nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde įrodinėdamas VRM neteisėtus veiksmus vadovaujasi Kauno AVPK 2011-08-10 raštu Nr. 20-S-2934, kuriame nurodoma, kad atlikus tarnybinį patikrinimą (dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pareiškėjo laikino sulaikymo metu (dėl durų akutės sukinėjimo) faktinių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų mėginę išimti durų akutę nenustatyta. Nurodytas raštas ne tik kad neįrodo VRM neteisėtų veiksmų ar jų vilkinimo, bet patvirtina pareiškėjo argumentų nepagrįstumą, jog jo sulaikymo metu jokia neturtinė žala, sietina su durų akutės išsukimu ir dėl to pareiškėjui galėjusiais kilti išgyvenimais (dėl ko ir prašoma teismo priteisti neturtinę žalą) nebuvo. Nurodytas raštas taipogi patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo įvykdytas teisės aktų nustatyta tvarka kompetentingos institucijos. Mano, kad VRM teisėtai ir pagrįstai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka pagal kompetenciją perdavė nagrinėti neišnagrinėtą pareiškėjo skundo dalį kompetentingai institucijai bei tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-05-13 sprendimą, taip nepažeisdama nei pareiškėjo teisių, nei jo teisėtų interesų. Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodo, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Neteisėtumas gali pasireikšti įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Abiem atvejais konstatuojamas teisės viešpatavimo principo pažeidimas, todėl visi valstybinio valdymo institucijų priimami sprendimai (administraciniai aktai) turi būti pagrįsti įstatymu. Valdžios institucijos atsakomybei atsirasti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys. Nesant bent vienai iš nurodytų aplinkybių, jokia žala objektyviai negali atsirasti, todėl negali būti ir atlyginama. Pažymėjo, kad sprendžiant valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 str. sąlygos, klausimą, galioja nuostata, jog visi valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmai yra teisėti, kol neįrodyta priešingai. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, taikoma iš esmės ta pati taisyklė atitinkamai atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 str. 1 d., ir minėtos žalos specifiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 pažymėjo, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas - materialiojo teisinio pobūdžio faktas (šiuo atveju - neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo neįrodo, kad VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindžia civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Be to, A. B. skunde minima patirta neturtinė žala nepagrįsta jokiais įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas (b. l. 17-20).
Teismo posėdyje atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.
Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, jog valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Nei teismas, nei kitos institucijos nenustatė fakto, jog pareigūnai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu (b. l. 12).
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Skundas netenkinamas.
Atsakovės atstovo paaiškinimais ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011-05-13 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2465-437/2011, A. B. skundą tenkino dalyje ir įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti A. B. 2011-01-18 skundo, registruoto 2011-01-24, neišnagrinėtą dalį, pagal kompetenciją priimti sprendimą ir atsakyti pareiškėjui (b. l. 62-65). VRM 2011-06-21 raštu Nr. 1D-4351 (12), vadovaudamasi VRM nuostatais, kad vidaus reikalų ministrui nesuteikta ikiteisminio tyrimo priežiūra ir kontrolė, remdamasi Baudžiamojo kodekso nuostatomis, kad prokuratūra organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja bei kontroliuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiklą baudžiamajame procese ir atsižvelgdama į tai, kad neišnagrinėta A. B. skundo dalis yra išimtinai susijusi su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (dėl A. B. sulaikymo metu išsuktos buto durų akutės, dėl ko pareiškėjo teigimu, jo senyvo amžiaus tėvai buvo gąsdinami) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo baudžiamajame procese vertinimu, pagal kompetenciją persiuntė Kauno miesto apylinkės prokuratūrai nagrinėti A. B. 2011-01-18 skundo dalį, kurią Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011-05-13 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2465-437/2011 įpareigojo išnagrinėti VRM (b. l. 2). Kauno AVPK 2011-08-10 raštu Nr. 20-S-2934 informavo pareiškėją, kad išnagrinėjus jo skundą dėl Kauno AVPK pareigūnų veiksmų ir atlikus tarnybinį patikrinimą, faktinių duomenų, kad Kauno AVPK pareigūnai būtų mėginę išimti buto durų akutę, nenustatyta (b. l. 3).
Pareiškėjas A. B. skunde teigia, kad neteisėtais Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų veiksmais, t. y. vilkinimu atlikti Vidaus reikalų ministerijos kompetencijai priskirtus veiksmus įstatymo nustatytais terminais, pareiškėjo ir jo artimųjų diskriminacija bei dvigubų standartų taikymu, dėl ko buvo suvaržyta ir trukdoma realizuoti jo teisė į gynybą Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. I-37-540/2011 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. 1-10-768/2011, jam padaryta neturtinė žala, kurią jis vertina 50 000 Lt.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. CK 6.271 str. 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis), o 4 dalyje – valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės ir savivaldybių civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką administracinėse bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu atveju, prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti kaltininko veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai - veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą turtinę ar neturtinę žalą: būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais atsakovų veiksmais (neveikimu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006) (LVAT 2010-05-03 nutartis adm. byloje Nr. A556 – 669/2010 ir kt.).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 str. 1 d. inter alia numatyta, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d. yra nustatyta teisė perduoti skundą nagrinėti kitam viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus. Minėta, kad šiuo atveju Vidaus reikalų ministerija pareiškėjo skundo dalį, kurią teismo buvo įpareigota išnagrinėti, perdavė Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, kadangi nusprendė, kad nėra kompetentinga priimti sprendimo nurodytu klausimu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 164 str. bei Prokuratūros įstatymo 2 str. numatyta, kad prokuratūra organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja bei kontroliuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiklą baudžiamajame procese. Prokuratūros įstatymo 20 str. 2 d. 1 p. nustatyta prokuroro teisė nutarimu iškelti ikiteisminio tyrimo pareigūnui drausmės bylą. Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 6 punkte inter alia numatyta, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą, ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą. Įvertinusi aptartas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, galima manyti, kad Vidaus reikalų ministerija 2011-06-21 raštu pareiškėjo skundo neišnagrinėtą dalį teisėtai bei pagrįstai persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Kauno miesto apylinkės prokuratūrai. Šie Vidaus reikalų ministerijos veiksmai atitiko Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d. nuostatas, kas jau konstatuota administracinėje byloje Nr. I-3323-244/2011 2011-10-18 Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtu sprendimu (b. l. 69-72), kuris Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis įsiteisėjo 2012-04-05, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui minėtą dieną administracinėje byloje Nr. A492-1473/2012 priimta nutartimi atmetus pareiškėjo A. B. skundą. Pareiškėjo skundo teismui teiginiai, kad Vidaus reikalų ministerijai 2011-01-18 skundo neišnagrinėjus laiku, mirus jo motinai, nebegalimas visapusiškas ir objektyvus tarnybinis patikrinimas, yra nepagrįsti: pareiškėjo motina, kaip matyti iš mirties liudijimo, mirė 2011-08-07 (b. l. 5), t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo skundo persiuntimo prokuratūrai ir tarnybinio patikrinimo pradėjimo (b. l. 2-3, 13-16).
Taip pat nėra pagrindo teigti esant nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, taip pat kad suvaržė ir trukdė realizuoti A. B. teisę į gynybą Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. I-37-540/2011 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. 1-10-768/2011: į pareiškėjo 2011-01-18 skundą Vidaus reikalų ministerija atsakė 2011-02-22 raštu Nr. 1D-1384(12) (b. l. 62-65), skundo dalies nagrinėjimas, įsiteisėjus teismo sprendimui, perduotas nagrinėti pagal kompetenciją prokuratūrai; Kauno rajono apylinkės teisme baudžiamoji byla Nr. I-37-540/2011, kurios 2012 m. numeris yra I-68-720/2012, ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-10-768/2011, kurios 2012 m. numeris yra I-7-768/2012, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, yra nagrinėjamos nuo 2008 metų ir iki šiol neišnagrinėtos, todėl nėra pagrindo manyti, kad 2011-01-18 pareiškėjo A. B. skundo nagrinėjimas Vidaus reikalų ministerijoje galėjo kaip nors apriboti jo teisę į gynybą minėtose baudžiamosiose bylose.
Kadangi nėra nustatyta, kad dėl Vidaus reikalų ministerijos veikų nagrinėjant 2011-01-18 skundą, registruotą 2011-01-24, pareiškėjui A. B. galėjo būti padaryta neturtinė žala, nėra ir vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, atitinkamai – nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo A. B. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.