- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-428-178/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00829-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- G. K.
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Freshtravel“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Freshtravel“ ieškinį atsakovui G. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl asmens - įmonės vadovo ir akcininko – suteiktų paskolų įmonei susigrąžinimo teisėtumo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais ieškovė pervedė atsakovui: 2014 m. gegužės 7 d. 11 500 Lt, 2014 m. gegužės 16 d. 15 250 Lt, 2014 m. birželio 4 d. 8 000 Lt, 2014 m. birželio 30 d. 6 100 Lt, 2014 m. birželio 30 d. 350 Lt, 2014 m. rugpjūčio 29 d. 20 000 Lt, 2014 m. rugpjūčio 29 d. 1 180 Lt, 2014 m. rugsėjo 10 d. 20 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 25 d. 2 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 30 d. 23 800 Lt, 2014 m. rugsėjo 30 d. 1 930 Lt, 2014 m. spalio 3 d. 12 300 Lt, 2014 m. spalio 17 d. 20 000 Lt, 2014 m. lapkričio 5 d. 400 Lt, 2014 m. lapkričio 11 d. 103 584 Lt, 2014 m. lapkričio 14 d. 233,64 Lt, 2014 m. lapkričio 14 d. 9 080,88 Lt, 2014 m. lapkričio 14 d. 20 000 Lt, 2014 m. lapkričio 14 d. 26 096,75 Lt, 2014 m. lapkričio 14 d. 1 087,96 Lt, 2014 m. lapkričio 14 d. 96 678,40 Lt; taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo 115 723,94 Eur skolos; priteisti 5 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodė, kad 2015 m. vasario 3 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius nustatė, kad atsakovas, būdamas bendrovės akcininku ir vadovu, 2014 m. balandžio 25 d. ir 2014 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartimis (toliau atitinkamai Paskolos sutartis 1 ir Paskolos sutartis 2) į bendrovės sąskaitą pervedė 200 000 Lt ir 200 262,40 Lt. Paskolos sutartyje 1 numatytas paskolos grąžinimo terminas 2017 m. balandžio 24 d., o Paskolos sutartyje 2 - 2014 m. lapkričio 14 d. Ieškovė laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. pervedė atsakovui 399 571,63 Lt (115 723,94 Eur) sumą, kuria buvo sumažinta ieškovės skola atsakovui. Šie sandoriai sudaryti pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes nebuvo dengiamos skolos, kurių terminai suėję, o buvo atsiskaitoma su atsakovu nesuėjus paskolos grąžinimo terminams. Be to, ieškovė 2014 m. lapkričio 14 d. pranešė Valstybiniam turizmo departamentui, kad stabdo veiklą dėl apyvartinių lėšų trūkumo. 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sustabdytas ieškovės kaip kelionių organizatorės pažymėjimo galiojimas, dėl ko atsakovui buvo žinoma bendrovės turtinė padėtis, veiklos neperspektyvumas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai, todėl ieškovas juos prašo pripažinti negaliojančiais CK 6.66 (actio Pauliana) 6.930¹ ir 1.80 straipsnių pagrindais ir taikyti restituciją natūra – sandorių pagrindu išmokėtas lėšas grąžinant ieškovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismo vertinimu, ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Ieškinys paduotas 2016 m. balandžio 29 d., tačiau vien finansinių dokumentų gavimo iš ikiteisminio tyrimo institucijos fakto (2015 m. balandžio 9 d.) teismas nepripažino pakankamu, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas tokia apimtimi, kuri sudarytų pakankamą pagrindą abejoti atliktų mokėjimų grąžinant paskolą teisėtumu, o atsakovas Paskolos sutarties 1 kopiją administratoriui pateikė 2016 m. vasario 18 d. prašydamas patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą.
6. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė iš atsakovo pagal abi paskolos sutartis gavo 115 924 Eur (57 924 + 58 000). Paskolos sutarčių 4 punkte nustatyta šalių teisė įvykdyti prievolę prieš terminą. Ieškovė grąžino atsakovui laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. 115 709,46 Eur skolą. Paskolos sutarties 1 paskolos grąžinimo terminas numatytas iki 2017 m. balandžio 24 d., o Paskolos sutarties 2 – iki 2014 m. lapkričio 14 d. Teismo vertinimu, ieškovė turėjo pareigą iki 2014 m. lapkričio 14 d. grąžinti atsakovui suteiktą 58 000 Eur paskolą ir sumokėti 6 proc. metines palūkanas (3 480 Eur), iš viso 61 480 Eur sumą. Todėl šioje dalyje ieškovės reikalavimą teismas pripažino nepagrįstu ir jo netenkino.
7. Teismas nustatė, kad iki 2014 m. lapkričio 14 d. atsakovui buvo grąžinta 71 346,15 Eur, o 2014 m. lapkričio 14 d. – grąžinta likusi 44 363,31 Eur suma. Iš AB Swedbank sąskaitos ir SEB banko sąskaitos išrašų teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 14 d. be atsakovo, kitų trečiosios eilės kreditorių reikalavimams dengti buvo panaudota 44 670,90 Eur, t. y. 2014 m. lapkričio 14 d. buvo atlikti mokėjimai ne tik atsakovo finansinių reikalavimų tenkinimui. Pagal nurodytos datos mokėjimų analizę matyti, kad tiek atsakovui, tiek kitiems kreditoriams finansinių įsipareigojimų dengimas atitiko 0,03% trečiosios eilės kreditorių pradelstų reikalavimų apimtimi, t. y. nenustatyta, kad atsakovui 2014 m. lapkričio 14 d. atliktais mokėjimais buvo padengta didesnė nei kitų trečiosios eilės kreditorių reikalavimų dalis.
8. 2014 m. lapkričio 14 d. sustabdžius ieškovės veiklą dėl apyvartinių lėšų trūkumo, pripažintinas ieškovės faktinis nemokumas. Dėl ko po 2014 m. lapkričio 14 d. ieškovė privalėjo atsiskaitymus vykdyti CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta eilės tvarka. Atsiskaičius su privilegijuotais kreditoriais (darbuotojai, valstybės biudžetas, Sodra, kiti mokesčiai), atsiskaitymai turi būti vykdomi vykdomuosius dokumentus turintiems, kreditoriams, ir tik tuomet su likusiais kreditoriais kalendorinio eiliškumo tvarka – pagal mokėjimo dokumentų gavimo datą. Nagrinėjamu atveju ieškovės darbuotojams atlyginimai buvo išmokėti 2014 m. lapkričio 12 d. Byloje ieškovė nepateikė įrodymų, kad 2014 m. lapkričio 14 d. turėjo skolų valstybės biudžetui. Taip pat nepateikti įrodymai, kad ieškovei tapus nemokiai, po 2014 m. lapkričio 14 d. buvo dengiama atsakovo suteikta paskola. Todėl kreditorių lygiateisiškumo principas nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos dalies grąžinimas prieš terminą buvo numatytas paskolos sutartyse, paskolos grąžinimu sumažintas ieškovės įsipareigojimų dydis, dėl ko, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti kitų ieškovės kreditorių teisių pažeidimo. Teismas ieškovės reikalavimą pripažino nepagrįstu ir netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
9. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Sprendimas nepagrįstas, neteisėtas, priimtas netinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas, teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Vykdant ginčijamus atsiskaitymus, buvo pažeista ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis, CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis (CK 1.80 str.). Taip pat yra visos sąlygos actio Pauliana taikymui.
9.2. Apeliantė 2014 m. spalio 31 d. turėjo 186 670,57 Eur pradelstų kreditorių reikalavimų, o 2014 m. lapkričio 30 d. – 1 323 860,85 Eur. Tuo tarpu su atsakovu pagal Paskolos sutartį 1 atsiskaityta visiškai (nors paskolos grąžinimo terminas nebuvo suėjęs), taip pat pagal Paskolos sutartį 2 praktiškai atsiskaityta, nors pats atsakovas kaip bendrovės direktorius ir akcininkas, 2014 m. lapkričio 14 d. viešai pranešė, kad bendrovė nemoki ir nepajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Todėl įrodyta, kad apeliantės kreditoriai ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo galiojančių reikalavimų.
9.3. Ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės ir interesai. Bendrovė 2014 m. pradžioje iš esmės susidūrė su mokumo problemomis, o nes iš pateiktų balansų matyti, kad apeliantės ginčijamų mokėjimų metu buvo faktiškai nemoki. Atsakovas kaip vadovas turėjo elgtis atidžiai, nepadarant žalos kreditoriams, neišskirti vienų kreditorių iš kitų. 2014 m. lapkričio 14 d. viešai pranešus apie bendrovės nemokumą, tą pačią dieną atsakovui skola sumažinama 44 363,31 Eur suma. Toks veikimas rodo privilegijuotos padėties atsakovui suteikimą, kitų kreditorių teisių ir interesų ignoravimą, kas neatitinka ir sąžiningo verslo praktikos.
9.4. Bendrovė kaip skolininkė žinojo apie prastą savo finansinę padėtį bei tai, kad ji nepajėgi vykdyti įsipareigojimų, tačiau nepaisant to, atsiskaitė su atsakovu, didelė dalis mokėjimo sandorių įvykdyta prieš terminą, iš viso atsakovui sumokėta 115 723,94 Eur. Bendrovė mažino įsiskolinimą atsakovui, kuris buvo jos vadovas bei akcininkas, todėl bendrovės ir atsakovės nesąžiningumas yra preziumuojamas.
9.5. Ginčijami mokėjimai nepateisinami jokia verslo logika. Bendrovės veiksmai, juos sudarant, neatitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio. Paskolos grąžinimas atsakovui, dar nesuėjus galutiniam jos terminui, kai įmonė buvo faktinėje nemokumo būsenoje ir jos turto nepakako visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, laikytinas pirmenybės atsakovui kitų įmonės kreditorių atžvilgiu suteikimu.
9.6. Ginčijamais sandoriais pažeistos CK 6.930¹ straipsnio 2 dalies nuostatos, nes buvo atsiskaityta su atsakovu esant kitų kreditorių pradelstiems įsipareigojimams. 2014 m. lapkričio 14 d. viešai paskelbiant apie bendrovės nemokumą, atsakovas žinojo, kad negalės įvykdyti įsipareigojimų tiek darbuotojams, tiek valstybei. Tai įrodo apeliantės bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai – 1 520 672,41 Eur, iš kurių 84 857,83 Eur pirmos eilės, 71 052,48 Eur antros eilės, likusi – trečios eilės kreditorių finansinių reikalavimų suma.
9.7. Atsakovas bent jau 2014 m. lapkričio mėnesio pradžioje žinojo, kad bendrovė yra nemoki, tačiau per dvi dienas (2014 m. lapkričio 11 ir 14 d.) sau išsimokėjo net 74 363,31 Eur. Toks veikimas neatitiko ir ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies tikslo bei kreditorių lygiateisiškumo principo.
Atsiliepimas
10. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, vykdydamas mokėjimo sandorius, veikė nesąžiningai bei pažeidė lygybės principą visų kitų kreditorių atžvilgiu bei pažeidė nustatytą mokėjimų tvarką.
10.2. Byloje nustatyta, kad bendrovė per visą ginčijamą laikotarpį buvo atsikaičiusi su darbuotojais ir jiems jokių pradelstų mokėjimų neturėjo, taip pat buvo atsiskaičiusi ir su valstybės biudžetu ir einamųjų įsipareigojimų neturėjo. Todėl atsiskaitymai su visais kreditoriais vyko nepažeidžiant įstatymo nustatytos tvarkos bei laikantis kreditorių lygiateisiškumo principo. Bendrovė įsipareigojimus kreditoriams mokėjo pagal datas ir pagal turimų įsipareigojimų dydį. Todėl sąžiningumo principas nepažeistas.
10.3. Kol skolininkui neiškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Todėl ginčijami sandoriai įstatymų buvo leidžiami net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams.
10.4. Apeliantės ginčijamu laikotarpiu buvo atsiskaityta ne išskirtinai su vienu kreditoriumi – atsakovu, o su visais įmonės kreditoriais proporcingai tenkinant jų reikalavimus visa apimtimi arba iš dalies. Tai patvirtina byloje esanti mokėjimų analizė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados
11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenurodo apeliantė, jų neįžvelgia ir teisėjų kolegija.
13. Ieškinys pareikštas actio Pauliana instituto bei CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo pagrindais.
14. Teisėjų kolegija atsisako priimti papildomą įrodymą - apeliantės pateiktą Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį atsakovo atžvilgiu, nes šis nuosprendis nėra įsiteisėjęs.
Motyvuojamoji dalis
Dėl actio Pauliana
15. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.
16. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2014 m. balandžio 25 d. atsakovas – ieškovės vadovas ir akcininkas - suteikė ieškovei 200 000 Lt paskolą, kurios grąžinimo terminas 2017 m. balandžio 24 d. (toliau - Sutartis1), o 2014 m. lapkričio 7 d. suteikė 200 262,40 Lt paskolą, kurios grąžinimo terminas 2014 m. lapkričio 14 d. (toliau – Sutartis2). Šią dieną (lapkričio 14 d.) apeliantė viešai paskelbė stabdanti savo veiklą, 2015 m. vasario 3 d. jai buvo iškelta bankroto byla. Iki 2014 m. lapkričio 14 d. ieškovei suteiktos paskolos buvo dalimis iš esmės visa apimtimi grąžintos atsakovui.
17. Vertinant šio sprendimo 14 punkte nurodytų actio Pauliana sąlygų egzistavimą, nekyla ginčų, kad ieškovės bankroto administratorius, atstovaudamas įmonės kreditorių interesus, turi teisę reikšti actio Pauliana ieškinį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo sutikti su atsakovu dėl praleisto vienerių metų ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija tokią teismo išvadą pripažįsta pagrįsta, nes ieškinio senaties termino pradžią atsakovas susiejo tik su tuo, kad 2015 m. vasario 24 d. perdavė administratoriui dalį dokumentų (ieškinys pareikštas 2016 m. balandžio 25 d.). Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad likusią dalį finansinių dokumentų iš FNTT administratorius gavo 2015 m. balandžio 9 d., atsakovas Sutarties1 kopiją perdavė tik 2016 m. vasario 18 d. Šiame kontekste pažymėtina, kad administratoriui dokumentų apie įmonės sudarytus sandorius tikrinimui nustatytas šešerių mėnesių terminas (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas). Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas praleistas.
18. Iš esmės ginčas kilęs dėl kitų actio Pauliana sąlygų egzistavimo: kreditoriaus teisių (ne)pažeidimo, sandorių (paskolos grąžinimo) sudarymo (ne)privalomumo, šalių (ne)sąžiningumo. Todėl teisėjų kolegija išsamiau pasisakys tik pastaraisiais aspektais, juo labiau, kad ir ieškinys atmestas jų pagrindu.
Dėl kreditorių teisių pažeidimo
19. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejai, kai skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui ar kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, kad kitų kreditorių teisės, vykdant paskolos grąžinimą atsakovui dalimis iki pat paskelbimo apie ieškovės veiklos sustabdymą momento, nebuvo pažeistos, nes su kitais kreditoriais taip pat buvo intensyviai atsiskaitoma ir paskolos grąžinimas dalimis atsakovui bendroje atsiskaitymų su kreditoriais apimtyje sudarė tik mažą dalį. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka tik iš dalies.
20. Iš atsakovo pateiktos atliktos buhalterinės analizės, kuri nėra paneigiama apeliantės argumentais, matyti, kad ieškovė 2014 m. balandžio - lapkričio mėn. laikotarpiu milijoninėmis sumomis tiek gavo pirkimo sąskaitų, tiek įplaukų, tiek vykdė atsiskaitymus su kreditoriais (2 t. b.l. 96). Atsiskaitymų su kitais kreditoriais sumų apimties kontekste dalinės atsiskaitymo su atsakovu sumos atskirais mėnesiais iš tikrųjų nėra itin reikšmingos. Pažymėtina, kad kitų kreditorių teisės negali būti laikomos pažeistomis, jei skolininkas, nepaisant ginčijamų sandorių sudarymo, turi pakankamai turto atsiskaitymui su kitais kreditoriais. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima sutikti su apeliante, kad nagrinėjamu atveju kitų kreditoriaus teisės buvo pažeidžiamos vien jau tuo, kad su atsakovu buvo atsiskaitoma pagal Sutartį1 dar nesuėjus prievolės pagal ją vykdymo terminui (2017 m. balandžio 24 d.). Įstatymas nedraudžia paskolos sutarties šalims susitarti dėl paskolos grąžinimo anksčiau nustatyto sutartyje termino (nagrinėjamu atveju galimybė grąžinti šią paskolą anksčiau termino buvo numatyta Sutartyje1) ir, jeigu įmonė veikia pelningai bei dėl to turi galimybę visiškai atsiskaityti su visais kitais savo kreditoriais, negalima laikyti pažeidžiančiu įstatymą ar kreditorių teises atsiskaitymą su kreditoriumi pagal prievoles ir anksčiau prievolės įvykdymo termino.
21. Kasacinio teismo praktikoje dėl actio Pauliana taikymo, be kita ko, yra nurodyta, kad bankroto administratorius, įrodinėdamas kreditoriaus teisių pažeidimo sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Actio Pauliana taikyti būtina įrodyti, kad nors vienas iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčijamų sandorių sudarymo metu. Jeigu bankroto byloje patvirtinti kreditoriai savo reikalavimus įgijo vėliau, nei buvo sudaryti ginčijami sandoriai, tai nesant vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana negalės būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014).
22. Nagrinėjamu atveju apeliantė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų, kokių konkrečiai kreditorių teisės bei dėl ko buvo pažeistos laikotarpiu 2014 m. gegužės – birželio mėn. ir apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiais apie įsipareigojimus kreditoriams bei jų teisių pažeidimą, nors, kaip minėta, su kreditoriais tuomet buvo atsiskaitoma didelėmis sumomis. Priešingai, iš administratoriaus pateiktos skolų tiekėjams suvestinės 2014 m. gruodžio 31 d. datai matyti, kad pradelstų įsiskolinimų tiekėjams, viršijančių 180 dienų, nėra (1 t., b.l. 18-22). Tai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad 2014 m. gegužės – birželio mėn. laikotarpiu, per kurį atsakovui buvo grąžinta 41 150 Lt suma (11 917,86 Eur), apeliantė pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams apskritai neturėjo. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartyje, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, konstatuojama, kad ir 2014 m. rugpjūčio mėn. ieškovė dar turėjo beveik 200 000 Eur pelną. Net ir sutikus su apeliacinio skundo argumentais, jog apeliantė jau 2014 m. rugpjūtį faktiškai buvo nemoki, iš pateiktų į bylą įrodymų negalima daryti išvados, kad atsakovui buvo suteikta pirmenybės teisė prieš kitus kreditorius, nes iš paminėtos skolų tiekėjams suvestinės duomenų, o taip pat ir iš administratoriaus pateiktos kreditorinių reikalavimų suvestinės pagal skolos mokėjimo terminą matyti, kad dar ir 2014 m. rugsėjo mėn. buvo neatsiskaityta su tik vienu kreditoriumi ir vos 390,99 Lt sumai (1 t., b.l. 114-115).
23. Kitas dalykas yra tai, kad iš pastarosios suvestinės matyti, jog 2014 m. spalio mėn. skolos kreditoriams pagal mokėjimo terminą jau sudarė beveik 200 000 Lt. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent nuo šios datos atsiskaitymai su atsakovu pagal Sutartį1, pagal kurią atsiskaityti anksčiau joje nustatyto termino apeliantės pareigos apskritai nebuvo, pažeidė kreditorių, kuriems prievolės jau turėjo įvykdytos (pradelstos), teises. Juo labiau tai pasakytina apie Sutartį2, pagal kurią per itin trumpą laiką, apeliantei jau ir esant akivaizdžiai nemokiai, atsiskaityta su atsakovu visa apimtimi, kai tuo tarpu skolos pagal mokėjimo terminą kitiems kreditoriams viršijo net 1,13 mln. litų. Iš viso per 2014 m. spalio – lapkričio laikotarpį atsakovui buvo išmokėta (konvertavus į eurus) 83 848,36 Eur suma, kuria sumažinta įmonės turto masė ir kuri galėjo būti panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais, kuriems prievolės turėjo būti įvykdytos anksčiau.
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar įmonė suteikė vienam kreditoriui pirmenybę prieš kitus, turi būti nustatomi prievolių įvykdymo kreditoriams pasibaigimo terminai. Jeigu įmonė vykdo atsiskaitymus su kreditoriais, laikydamasi sutartyse su jais nustatytų prievolių įvykdymo terminų ir atlieka atsiskaitymus su kreditoriais, laikydamasi atsiskaitymo eiliškumo pagal prievolių vykdymo pasibaigimo datas, o nuo 2013 m. spalio 1 d. nepažeisdama ir CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto eiliškumo, paprastai nelaikytina, kad toks atsiskaitymas su vienu iš kreditorių suteikia jam pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-611/2018). Nagrinėjamu atveju dėl šio sprendimo 22 punkte nurodytų motyvų yra pagrindas konstatuoti, jog 2014 m. spalio – lapkričio mėn. laikotarpiu atsakovui paskola buvo grąžinama pirmiau nei kitiems kreditoriams, kuriems įsipareigojimai turėjo būti įvykdyti anksčiau. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog kreditorių teisių pažeidimas nekonstatuotinas (ir) 83 848,36 Eur apimtyje, nėra pagrįsta.
Dėl ginčijamų sandorių privalomumo
25. Akivaizdu, kad įvykdyti prievoles pagal Sutartį1 anksčiau termino ieškovė apskritai neprivalėjo. Kalbant apie Sutartį2, konstatuotina, jog atsiskaitymas pagal ją nebuvo privalomas nei pagal savo eiliškumą, nei dėl kokių nors išimtinių aplinkybių apeliantės ar jos kreditorių interesais.
Dėl šalių sąžiningumo
26. Kaip minėta, atsakovas buvo tiek ieškovės vadovas, tiek akcininkas. Visiškai akivaizdu, kad būtent jam kaip niekam kitam buvo gerai žinoma ieškovės finansinė situacija, kreditoriai, jų reikalavimų dydžiai ir įvykdymo terminai, nuo jo priklausė ir atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas bei apimtys. Jis per trumpą laiką susigrąžino visas savo suteiktas paskolas, suteikdamas pirmenybę pats sau. Todėl kreditorių atžvilgiu, kurių teisės atsiskaitymu su atsakovu pažeistos, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo laikyti tokį bendrovės ir vadovo (atsakovo) elgesį sąžiningu.
27. Dėl pirmiau paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė actio Pauliana instituto pagrindu pareikštą ieškinį visa apimtimi.
Dėl CK 6.930¹ straipsnio
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, kad, pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017).
29. Dėl jau minėtų motyvų nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais ir buvo pažeistas atsiskaitymo eiliškumas anksčiau nei 2014 m. spalio mėn. Todėl ginčijami sandoriai ir šiuo pagrindu pripažintini neteisėtais taip pat tik nuo 2014 m. spalio mėn.
30. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs apeliantės pateiktų įrodymų apie jos įsipareigojimų kitiems kreditoriams vykdymo terminus, nepagrįstai sprendė, kad ieškinys atmestinas visa apimtimi. Todėl skundžiamas sprendimas iš dalies naikinamas ir priimamas naujas sprendimas - ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. Apeliantė yra pateikusi įrodymus, jog už advokato pagalbą turėjo 726 Eur išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 363 Eur apeliacinės instancijos teisme. Ieškinį tenkinus 72 proc., iš atsakovo apeliantei atitinkamai priteistina 522,72 Eur suma. (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Apie kitokias bylinėjimosi išlaidas duomenų į bylą nepateikta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti negaliojančiais 2014 m. spalio – lapkričio mėn. sandorius, kuriais uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ paskolų grąžinimui pervedė 83 848,36 Eur atsakovui G. K..
Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ iš atsakovo G. K. 83 848,36 Eur ir 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo (2016 m. gegužės 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendimo dalį, kuria atmesta kita ieškinio dalis, palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo G. K. 522,72 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ ir 1 977 Eur žyminio mokesčio valstybei.