Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-58-382/2019

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-01-31
Bylos Nr.: 1A-58-382/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-51279-2015-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė, Zigmas Pocius
Nuteistasis: A. S.
Civilinis ieškovas: (duomenys neskelbtini)
Advokatai: Gintautas Daugėla

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-58-382/2019Proceso Nr. 1-01-1-51279-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1; 2.1.14; 2.2.4.3; 2.3.2.1.3.2; 2.4.6.2.2; 2.4.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. sausio 31 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Zigmo Pociaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Vitai Diekontienei, Jurgitai Dilienei, Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Navickui,nuteistajam A. S. ir jo gynėjui advokatui Gintautui Daugėlai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arvydo Navicko ir nuteistojo A. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (2259,60 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt devynių eurų 60 centų) dydžio bauda.

Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuspręsta, kad A. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus turi būti panaikinta.

Iki nuosprendžio įvykdymo paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. S. pinigines lėšas, esančias AB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) (Eur, atsiskaitomoji sąskaita), paskirtas 2016 m. rugsėjo 9 d. prokurorės nutarimu, kuris buvo pakeistas 2016 m. spalio 25 d. prokurorės nutarimu, bei pratęstas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d., 2017 m. gegužės 29 d., 2017 m. rugpjūčio 29 d., 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimis ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 7 d. nutartimi.

Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš A. S. 8645 Eur (aštuoni tūkstančiai šeši šimtai keturiasdešimt penki eurai) (duomenys neskelbtini) turtinei žalai atlyginti.

Iš A. S. priteista 3986,13 Eur (trys tūkstančiai devyni šimtai aštuoniasdešimt šeši eurai 13 centų) civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) proceso išlaidoms atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą:

A. S., dirbdamas (duomenys neskelbtini) Dokumentų valdymo ir ūkio skyriaus Kontrolės posto kasininku, būdamas atsakingas už (duomenys neskelbtini) kontrolės poste esančius grynuosius pinigus ir surenkamą vietinę rinkliavą už įvažiavimą į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją, (duomenys neskelbtini) kontroliniame poste 2-oje kasoje laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d., panaudodamas (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. D5:41700 (kurios galiojimo laikas pasibaigė 2014 m. gruodžio 13 d.), (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. B6:02731 (kurios galiojimo laikas pasibaigė 2015 m. vasario 24 d.) bei vardinę A. B. (A. B.) vardu išduotą kortelę D5:42160, praleido 916 transporto priemonių, o surinktus 8645 Eur vietinės rinkliavos už įvažiavimą į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją į Neringos kontroliniame poste esančią 2-ąją kasą neįnešė ir taip pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą – (duomenys neskelbtini) priklausančius 8645 Eur –, o būtent:

- panaudodamas (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. D5:41700:

nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. gegužės 30 d. praleido 65 transporto priemones,nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. birželio 24 d. praleido 49 transporto priemones,nuo 2015 m. birželio 27 d. iki 2015 m. birželio 28 d. praleido 53 transporto priemones,nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 2 d. praleido 47 transporto priemones,nuo 2015 m. liepos 5 d. iki 2015 m. liepos 6 d. praleido 63 transporto priemones,nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. liepos 10 d. praleido 54 transporto priemones,

nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2015 m. liepos 18 d. praleido 42 transporto priemones;

- panaudodamas (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. B6:02731 2015 m liepos 18 d. praleido 22 transporto priemones;

- panaudodamas A. B. vardu išduotą kortelę D5:42160:nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2015 m. liepos 14 d. praleido 53 transporto priemones,nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 22 d. praleido 48 transporto priemones,nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2015 m. liepos 26 d. praleido 58 transporto priemones,nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2015 m. liepos 30 d. praleido 43 transporto priemones,nuo 2015 m. rugpjūčio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. praleido 66 transporto priemones,nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d. praleido 67 transporto priemones,nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. praleido 58 transporto priemones,nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. praleido 69 transporto priemones,2015 m. rugpjūčio 18 d. praleido 21 transporto priemonę,

nuo 2015 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d. praleido 38 transporto priemones.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atlikti įrodymų tyrimą.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad A. S. pasisavino jam patikėtą turtą. Visi pro postą važiavę ir teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad A. S. darbo metu ne tik gavo kvitus, atitinkančius jų sumokėtas pinigų sumas, bet daugelis iš jų pateikė nuteistojo išduotus kvitus. Dalis liudytojų paneigė kaltinimą teigdami, kad už įvažiavimą mokėję per banką. Tai patvirtina byloje pateikti banko dokumentai. Nepaisydamas šių įrodymų, teismas objektyviai neanalizavo ir G. S. atvejo, be rimtų argumentų atmetė paprasčiausios darbinės klaidos faktą. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog apylinkės teismas išskyrė (duomenys neskelbtini) darbuotojų, kitų institucijų darbuotojų parodymus, kurie taip pat patvirtino, jog nėra pagrindo teigti, kad A. S. būtų įvykdęs neteisėtą veiką ar pasisavinęs savivaldybei priklausančias lėšas.

Apeliaciniame skunde daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, nes, priešingai esamiems įrodymams, teigė, jog nustatyta, kad A. S., dirbdamas Kontrolės posto kasininku 2-oje kasoje, būdamas atsakingas už (duomenys neskelbtini) kontrolės poste esančius grynuosius pinigus ir surenkamą vietinę rinkliavą, paėmęs iš asmenų, važiuojančių per postą, nebegaliojančias (duomenys neskelbtini) bekontaktę kortelę Nr. D5:41700, (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. B6:02731 ir galiojančią vardinę A. B. vardu išduotą kortelę, nurodęs šiems asmenims, kad korteles paima teisėtai, kadangi šių kortelių galiojimo laikas yra pasibaigęs arba jomis naudojasi ne šių kortelių savininkai (A. B. kortelės atveju), todėl esą privalėjo korteles konfiskuoti ir grąžinti (duomenys neskelbtini), ir, naudodamas šias korteles, praleisdavo automobilius pro (duomenys neskelbtini) kontrolės postą. Iš automobilių vairuotojų gavęs vietinės rinkliavos mokestį už įvažiavimą į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją, jį pasiimdavo sau, o asmenims pateikdavo anksčiau išmuštus kasos kvitus, kurių nepasiimdavo anksčiau važiavusieji asmenys, arba iš viso neduodavo kasos kvitų. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog A. S. iš A. V., A. Š., A. B. paėmė korteles, tačiau minėta išvada yra priešinga nustatytiems faktams: A. S. nei iš A. V., nei iš A. Š., nei iš A. B. jokių kortelių niekada nėra paėmęs ir jų nėra naudojęs. Apeliantas tvirtina, jog iš motyvuojamosios nuosprendžio dalies matyti, kad, išskyrus prielaidas bei spėliones, prokuroro pamąstymų perkėlimą i apkaltinamąjį nuosprendį, leistinų ir konkrečių įrodymų teismas nenurodė.

Kitu įrodymu, kuriuo grindžiama A. S. kaltė, teismas nurodė liudytojo L. K. parodymus. Šio liudytojo parodymai nėra susiję su A. S. pareikštu kaltinimu, išskyrus tik tai, kad, anot liudytojo, „Kantech“ ir „eParkingas“ sistemos nėra ir nebuvo tinkamai suderintos, nuolat būdavo jų tarpusavio neatitikimų, o A. S. pateiktų kompiuterinių duomenų iškraipymo faktų liudytojas paaiškinti negalėjo. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas teigė, kad aplinkybę, jog į kasą nebuvo įneštas vietinės rinkliavos mokestis už įvažiavimą į saugomą teritoriją, patvirtina nuotolinių nuskaitymo kortelių sistema „Kantech“, kuri fiksuoja panaudotas pravažiavimui pro postą konkrečias korteles, nurodant kortelių numerį, o valstybinių numerių atpažinimo sistema „eParkingas“ tuo metu užfiksuoja transporto priemonės valstybinį numerį ir kad ši transporto priemonė pravažiuoja panaudojant kortelę. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas šių duomenų neišanalizavo, neapibendrino, nes to be specialaus ekspertinio tyrimo buvo neįmanoma padaryti dėl milžiniško duomenų kiekio, įrašų neatitikimų, duomenų skirtingumo, įvairių prirašymų ranka bylos medžiagoje. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismui pateikė rodmenų pavyzdžius, iš kurių matyti laiko skirtumai sistemose bei daugybiniai užtvaro pakėlimų pasikartojimai.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojos I. K. teiginiais, jog užtenka pažymėti kompiuterio programoje (uždėti varnelę ant tam tikro dokumento taip jį pažymint) ir bekontaktė kortelė veiks, nors ir bus nurodyta kortelės galiojimo pabaiga. Jei varnelė nebuvo uždėta, kortelės galiojimo laikas tampa neterminuotas. Apelianto nuomone, teismas nematė sąsajų tarp užklijuoto informacinio lapelio ant kortelės ir sistemoje užfiksuotų duomenų laiko. Nurodoma, jog nuosprendyje kalbama ir apie su A. S. nesusijusių bei kaltinime nepažymėtų, sąmoningai suaktyvintų kortelių naudojimą, teigiant, kad šios kortelės veikia iš vidaus ir išorės. Tuo tarpu, apeliantas tvirtina, jog niekada jokių varnelių niekur nėra dėjęs, niekada nėra naudojęs kortelių, kurios priklauso kitiems asmenims. Taigi A. S. daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo nurodyti, kokiu konkrečiu įrodymu jis vadovaujasi, teigdamas, kad nuteistasis neteisėtai 916 kartų panaudojo bekontaktes korteles ir pasisavino pinigus.

Atkreipiamas dėmesys, jog apylinkės teismas nurodė, jog kaip su G. S., A. S. yra pasielgęs ir daugiau kartų. A. S. teigia, kad teismas neturi bei nenurodė tokių įrodymų, o laiko neatitikimai yra masiškas sistemų reiškinys. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nurodyti bent vieną atvejį, kad kuris nors iš apklaustų liudytojų nebūtų gavęs iš A. S. kvito, ar A. S. būtų paėmęs vieną pinigų sumą, o kvitą išdavęs kitos sumos, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Apeliantas nurodo, kad teismas žinojo, jog V. A. S. netyrė abiejų kasų duomenų apie galimus neatitikimus pravažiuojančių mašinų sistemose, žinojo apie V. A. S. kai kurių kasininkų apkaltinimą galbūt neteisėtai praleidus daugelį transporto priemonių, taip pat žinojo, jog R. J. pamainos metu dirbant pakeltuvui galbūt suveikė kaltinamajame akte nurodyta bekontaktė kortelė, vis dėlto apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas A. S.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. S. penkiasdešimt kartų panaudojo kortelę (-es), paėmė pinigus ir neišdavė kvitų, pasisavino turtą. Kaip žinia, (duomenys neskelbtini) jokio pinigų trūkumo nėra, todėl, neapklausus liudytojų, galbūt važiavusių su transporto priemonėmis ir mokėjusių už įvažiavimą, nepagrįstai teigiama, jog A. S. neteisėtai praleido 916 automobilių, paėmė pinigus ir juos pasisavino. Teisiamajame posėdyje apklausti, per postą važiavę ir mokėję pinigus, liudytojai tokių aplinkybių nepatvirtino. Apeliantas pažymi, kad apklausti tik apie 5 proc. automobiliais važiavusių asmenų. Jie patvirtino gavę kvitus. Dalis liudytojų tokius įrodymus išsaugojo bei pateikė teismui. Kiti liudytojai nepagrįstai neapklausti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad civilinio ieškovo atstovės advokatės prašymas priteisti proceso išlaidas tenkinamas visiškai. Atstovavimo sutartis tarp (duomenys neskelbtini) ir advokatų kontoros Derkintytė, Kepenis, Kivylius ir partneriai „Averus“ buvo sudaryta 2016 m. sausio 28 d. Ikiteisminio tyrimo metu advokatų kontoros advokatai į procesą įstojo 2016 m. lapkričio 11 d., prašydami leisti susipažinti su bylos medžiaga. Apeliantas nesupranta, apie kokių advokatų įstojimą į procesą kalba teismas, tačiau iš jo buvo priteista net 3986,13 Eur atstovavimo išlaidų suma. Taigi apeliaciniame skunde tvirtinama, jog civilinio ieškinio, proceso išlaidų priteisimo motyvai parodo, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai buvo reiškiamas nušalinimas. Nuosprendyje nepasisakyta dėl (duomenys neskelbtini) tarnautojų teiginių, leidžiančių manyti, kad byloje dalyvaujančios atstovės iniciatyva buvo sudaromi dokumentai, galbūt iš anksto aptariant jų turinio detales. Pažymima, jog advokatė R. Derkintytė-Kaupienė, nepagrįstai prilyginta nukentėjusiojo atstovui, teisme neįrodinėjo civilinio ieškinio, o veikė kaip kaltintojo atstovė. Pirmosios instancijos teismas su civilinio ieškovo atstovu, liudytojais, atstovavusiais savivaldybei, nesiaiškino, kada ir kas, kokiu būdu ir kam perdavė kaltinime nurodytas savivaldybės bei policijos bekontaktes korteles.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad be jau nurodytų argumentų, teismo nuosprendis turi būti pripažintas nepagristu bei neteisėtu ir dėl kitų motyvų.

Pirma, apylinkės teismas nepasisakė dėl A. S. pozicijos, jog kaltinamasis aktas bei kaltinimas yra suformuluoti, pažeidžiant BPK 219 straipsnio nuostatas. Tvirtinama, kad kaltinamasis aktas prieštarauja BPK nuostatoms, nes yra nesuprantamas, nekonkretizuotos inkriminuojamos veikos ir jų požymiai. Kaltinamasis aktas surašytas ir pateiktas teismui, jame aiškiai neteisingai nurodant esmines inkriminuotų veikų faktines aplinkybes. Kaltinamajame akte apsiribojama, nurodant tik automobilių skaičių, nekonkretizuojant, kada, kokiu būdu, kokį automobilį A. S. praleido, neaišku, kuo vadovaudamasis prokuroras padarė išvadą, kad A. S. surinko anksčiau minėtą sumą ir jos neįnešė į kasą. Kaltinamajame akte neteisingai nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kontrolierius V. A. S. yra ekspertas, nors jis neturi kompiuterinių sistemų, finansinių-buhalterinių tyrimų eksperto kvalifikacijos.

Kaltinamajame akte yra nurodyti apklausti 134 liudytojai. 19 liudytojų nurodyti, kaip asmenys, dirbantys (duomenys neskelbtini) ir atstovaujantys sistemas administruojančioms įstaigoms. Kiti liudytojai nurodyti, kaip asmenys, iš kurių A. S. tariamai surinko pinigus ir jų neįnešė bei juos pasisavino. Kitaip tariant, prokuroras pateikė kaltinamąjį aktą, kuriame kaltę grindžia V. A. S. subjektyviais ir nepagrįstais teiginiais. Kiti dokumentai ir liudytojų parodymai A. S. kaltės nepatvirtina. Prokuroras į kaltinamąjį aktą įrašė 116 asmenų, vairavusių automobilius arba mokėjusių rinkliavą. Kaltinamajame akte taip pat nurodyta, jog šių liudytojų parodymais grindžiama kaltė, nors A. S. teigimu, visų liudytojų parodymuose nurodyta, jog jie sumokėjo pinigus bei gavo jų mokėtų pinigų sumos kvitus, arba rinkliavą apmokėjo pavedimu (bankine kortele). Daugelis liudytojų pateikė tai patvirtinančius kvitus arba duomenis apie pavedimus.

Žemesnės instancijos teismas

Antra, nurodoma, jog prokuroras neprašė apklausti teisme net tų liudytojų, kuriuos buvo nurodęs kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik nuosprendyje nurodytų apie 40 liudytojų apklausa ir parodymų perskaitymu, jie, išskyrus V. A. S., ne tik nekaltino A. S., o atvirkščiai, nurodė, kad visi vairuotojai mokėjo pinigus ir gavo jų sumokėtų pinigų sumų dydžio kvitus. A. S. neabejoja, kad ir kiti asmenys, jei pravažiavo per jo postą ir jo pamainos metu, sumokėjo pinigus bei gavo pinigų sumokėjimą patvirtinantį kvitą. A. S. prašė užtikrinti šių liudytojų iškvietimą ir apklausą, tačiau prašymai buvo atmesti. Teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi neįrodė ne tik objektyviosios kaltininko veiksmų sudėties, bet ir tyčios egzistavimo.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir nesilaikė principo, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Teismo nuosprendyje nėra aptarti kaltę paneigiantys įrodymai, neanalizuoti A. S. pateikti dokumentai ir išdėstyti motyvai. A. S. nuomone, byloje esantys tariamų eksperimentų veiksmai negali būti pripažinti leistinais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

Anot apelianto, V. A. S. subjektyvumą patvirtina, jog, pavyzdžiui, nustatyta, kad V. A. S. ir (duomenys neskelbtini) darbuotojai, net ir reikalaujant tyrėjams, nepateikė nuotraukų, fiksavusių automobilių judėjimą, nors tokios nuotraukos, pasak specialistų, saugomos ne mažiau nei pusę metų. V. A. S. nurodė, kad tyrė ir kitų kasininkų veiklą, tačiau pažymos, kuri parodytų apie kitų kasininkų poste tirtą bekontakčių kortelių suveikimą, nėra. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė pozicijos, kad galėjo būti kortelė panaudota viename poste, o pakeltuvas kildavo (nekildavo) kitame poste. Nėra duomenų, kad būtų paneigta kasininkų paliudyta situacija, jog kompiuteriuose būdavo sutrikimų, t. y. ne tik sutrikdavo praleidimo mechanizmai, tačiau ekranuose atsirasdavo mašinos iš kito posto, kitais numeriais ir pan. Nebuvo tirta, kas sukeldavo tokius kompiuterinių sistemų gedimus. Dauguma kasininkų patvirtino, kad kompiuterinių sistemų veikimui ir trukdžiams turėjo įtakos oro sąlygos, elektros svyravimai, energijos tiekimo dingimai, pakartotiniai ir daugkartiniai kortelių panaudojimo ir nesuveikimo atvejai. V. A. S. samprotavimai bei prielaidos nepagrįstai perkeltos į nuosprendį.

Teismas neteisingai liudytojos T. P. parodymus priskyrė prie kaltinimą grindžiančių įrodymų, tačiau ši liudytoja, kaip ir kiti (duomenys neskelbtini) darbuotojai, atsakingi už kompiuterinių sistemų aptarnavimą, priežiūrą, kontrolę, paliudijo, jog negali paaiškinti, ar galėjo veikti ir ar veikė kaltinime nurodytos kortelės, jie negalėjo patvirtinti, kas atsakingas už jų suveikimą, tačiau visi, ir kompiuterines sistemas įdiegę specialistai, nurodė, kad pasibaigęs kortelės galiojimo terminas rodo, jog kortelė nebeveikia ir nebegalioja. Nuosprendyje neteisingai ir priešingai bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms teigiama, kad S. S. nurodė, jog A. S. iš jo paėmė kortelę. Tokių parodymų niekada nebuvo užfiksuota. Minėtas liudytojas asmenį, iš jo neteisėtai paėmusį naudotą kortelę, apibūdino, kaip vidutinio amžiaus vyrą, vilkėjusį spec. apranga. Šis liudytojas nenurodė nė vieno A. S. apibudinančio požymio. Nustatyta, kad kortelių veikimas fiksuotas po A. S. darbo pamainų. Taip pat neanalizuota jo pozicija, kad buvo fiksuoti duomenys, jog kortelė panaudota tuo pačiu metu net 9 kartus. A. S. pamainos metu buvo užfiksuotas daugkartinis kaltinime nurodytos kortelės veikimas.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog kompiuterinės sistemos netirtos, nors jos akivaizdžiai nėra tobulos. Į bylą pateiktose išklotinėse, diskuose nesutampa ne tik transporto priemonės, nėra numerių, taip pat nesutampa laikai, mokėjimo būdai, mokėtojai, nebuvo tokių automobilių, vienoje sistemoje yra įrašas, kitoje tokio įrašo nėra, vietoj mašinos – motociklas ar net autobusas ir t. t. Pirmosios instancijos teismas teigė, kad nėra galimybių kompiuterinių sistemų klaidoms, tačiau tokia pozicija reiškia bylos duomenų nepaisymą, iškraipymą. Jau minėta, kad teismas nesigilino į bylos situaciją, didžiulę „Kantech“ ir „eParkingas“ neapdorotų ir skirtingų duomenų bazę. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad nebuvo tirta keltų kvitų laiko ir jų išdavimo sistemų veikimas, neatsižvelgė į tai, jog nebuvo tirta laiko, operacijų „Kantech“ ir „eParkingas“ sistemose skirtumai, netikslumai. Nurodoma, jog daugeliu atveju teisėja nefiksavo datų, tačiau nepagrįstai teigė, kad A. S. išdavė kitų asmenų kvitus. Tokios prielaidos ir neleistinų, nepatikrintų dokumentų duomenų naudojimas, grindžiant jais nuosprendžio išvadas, esmingai prieštarauja BPK 20 straipsnio reikalavimams.

Teismas detaliau neaptarė A. S. ir gynėjo išdėstytų faktų dėl 2015 m. liepos 18 d. atvejo su G. S. Ši liudytoja teisme patvirtino, kad kvito, kurio fotokopiją nusiuntė Valstybinei mokesčių inspekcijai, neturi, nes išmetė. Iš V. A. S. pateiktos nuotraukos, „eParkingas“ kompiuterinių duomenų, „Kantech“ sistemos fiksavimo nėra pagrindo paneigti A. S. paaiškinimą dėl klaidos, jog per didelį darbo krūvį, didžiulį automobilių srautą padavė G. S. prie kasos aparato buvusį neįgalaus asmens praleidimo kvitą. V. A. S. netikrino, ekspertizė nepadaryta, todėl liko neišsiaiškinta, ar vėliau, po G. S. nurodyto laiko, buvo įnešti 10 Eur. V. A. S. savo išvadą, jog pinigai nebuvo įnešti, motyvuoja nuotraukomis, tačiau 1 tomo 20–21 lapuose esančios nuotraukos nepatvirtina jo teiginių, o paneigia: ar tai G. S. mašina „Volvo“, galima tik spėlioti, nėra matyti numerių; neatitinka G. S. nurodyto laiko, nes nuotraukoje matyti pakilę vartai 13.04.10 val., o už tariamos „Volvo“ stovi eilė mašinų; „eParkingas“ ataskaitoje matyti, kad vartai atidaryti 13.01.59 val. Tai reiškia, kad praleista ne tariamas „Volvo“ automobilis. Antroje nuotraukoje galbūt yra „Volkswagen“: jei tai neįgalaus G. B. automobilis, tai jo važiavimo laikas užfiksuotas 10.21.55 val., nesutampa su 2015 m. liepos 18 d. išduoto kvito datos laiku, nes kvite nurodyta 10.17.29 val.; „eParkingas“ išklotinėje – 10.19.49 val., G. B. automobilio Nr. (duomenys neskelbtini), o „eParkingas“ išklotinėje kvito laiku 10.17.29 val. tokio automobilio iš viso nėra. Esminė aplinkybė, anot apelianto, yra ta, kad G. S. atveju net nebuvo užfiksuotas bekontaktės kortelės suveikimo faktas.

Šalies argumentai

A. S. nurodė, jog prašė teismo nustatyti ne tik visus automobilius, bet ir jų vairuotojus ir mokėtojus už įvažiavimą, nes iš teismui pateiktų išklotinių tai padaryti neįmanoma. Teismas atmetė šį prašymą, todėl buvo pažeista teisė į gynybą bei liko neišaiškintos svarbios kaltinimui pagrįsti ar paneigti aplinkybės. A. S. yra įsitikinęs, jog suradus šiuos liudytojus, būtų patvirtinta, jog jis jiems išdavė jų mokėtų sumų kvitus. Teismas atmetė ir prašymą negarsinti neatvykusiųjų parodymus, tokiu būdu taip pat pažeisdamas teisę į gynybą. A. S. teigimu, šioje byloje turėjo būti pateiktos specialių žinių turinčių specialistų ir ekspertų išvados. Tik tokiu atveju galima būtų suprasti „Kantech“ ir „eParkingas“ sistemų veikimo (neveikimo) principus, ypatumus, klaidų atsiradimą ir pan. Kaip minėta, V. A. S. pripažįsta, kad nesupranta kompiuterinių sistemų, reguliuojančių „Kantech“ ir „eParkingas“ elektroninius procesus, todėl jo pažyma negali būti pripažinta įrodymu, kuriuo grindžiama nuteistojo kaltė. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą skirti ekspertizę, nurodė, kad sutinka su prokuroro ir civilinio ieškovo atstovės nuomonėmis. Anot apelianto, tai reiškia, kad teismo veiksmai, atmetant prašymą dėl ekspertizės skyrimo, taip pat pažeidžia BPK nuostatas ir teisę į gynybą. Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad šios faktinės aplinkybės rodo, jog teismas iš anksto išsakė nuomonę, kad yra prokuroro ir civilinio ieškovo atstovės pusėje. Apelianto nuomone, tai patvirtina teismo šališkumą. Įstatymai įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. A. S. abejojo teismo nešališkumu ir todėl reiškė nušalinimą.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras A. Navickas apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti – A. S. paskirti 200 MGL (7532 Eur) dydžio baudą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. S., pažeidė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Teismas, padaręs išvadą, kad skirtina bausmė – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei šios bausmės vidurkis, nepagrįstai paskyrė baudos dydį artimą jos minimaliam dydžiui. Apeliaciniame skunde sutinkama su teismo sprendimu skirti A. S. bausmės rūšį – baudą –, tačiau nesutinkama su teismo sprendimu paskirti baudos dydį keturis kartus mažesnį už bausmės vidurkį. Toks teismo sprendimas nebuvo pagrįstas jokiais motyvais.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėl bausmės skyrimo nurodyta daugiau neigiamai charakterizuojančių A. S. aplinkybių, taigi apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog visos šios aplinkybės turėjo nulemti bausmės dydžio artimo bausmės vidurkiui nustatymą. Be to, teismas neįvertino, kad nusikalstama veika tęsėsi gana ilgą laiką – apie tris mėnesius, per kuriuos A. S. daugkartiniais veiksmais pasisavino 8645 Eur. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, kad nuteistasis pasisavino pinigų sumą, kuri savo dydžiu nežymiai skiriasi nuo 250 MGL dydžio, o tai atitiktų didelės vertės turto sąvoką. Taigi, paskyrus žymiai mažesnį baudos dydį už bausmės vidurkį, esant tiek neigiamai charakterizuojančių nuteistojo veiksmus aplinkybių, kurios konstatuotos nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas A. S. skyrė aiškiai per švelnią bausmę.

Taip pat nesutinkama su teismo motyvu, kad skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, buvo atsižvelgta į A. S. pajamas, kurios yra minimalios, kad jis išlaiko šeimą. Daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo vertinimu, didesnės baudos paskyrimas gali neigiamai paveikti nuteistojo šeimos turtinę padėtį arba pasunkinti galimybę atlyginti padarytą žalą. Šis faktas prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, kadangi byloje yra duomenų, jog nuteistasis nuosavybės teise valdo tris žemės sklypus su statiniais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) miestuose. Akivaizdu, kad nuteistojo turtinė padėtis yra gera ir tokios mažos baudos paskyrimas, atsižvelgus į tai, kad pasisavinto turto vertė keturis kartus didesnė už paskirtą baudą, neatitinka bausmės paskirties.

Taigi apeliaciniame skunde daroma išvada, kad A. S. skirtina BK 183 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – bauda, artima šios bausmės dydžio vidurkiui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistasis A. S. ir jo gynėjas advokatas G. Daugėla prašė panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, t. y. jį išteisinti.

Prokuroras prašė nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti prokuratūros pateiktą apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A. Navicko apeliacinis skundas paliktinas nenagrinėtas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą.

Nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde pateikiamas vienas iš esminių argumentų, jog prokuroras nagrinėjamu atveju surašė BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą.

I. Dėl esminių Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimo

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį, BPK 2, 164 straipsnius ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų. Prokuroras, gindamas dėl nusikalstamos veikos pažeistas asmens, visuomenės ar valstybės teises bei teisėtus interesus, privalo baudžiamosiose bylose palaikydamas valstybinį kaltinimą veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę priedermę, nes valstybinio kaltinimo palaikymas yra valstybės funkcija, kuri įgyvendinama tik per prokurorus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, be kita ko, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), be kita ko, prokurorams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).

Žemesnės instancijos teismas

Baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį, t. y. išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas. Be to, apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinių skundų ribas, t. y. neturi būti apeliacinių skundų varžomas taip, kad sprendimas būtų iš esmės neteisingas, ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Kaltinamajame akte suformuluojamas kaltinimas, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Vadovaujantis minėtais BPK straipsniais, byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys (BPK 219 straipsnio 2 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Šie reikalavimai skirti užtikrinti kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme ribas. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų būtinų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys turi neatitikti BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių nebūtų galima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti teismui nagrinėti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-415-677/2016). Tai reiškia, kad kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismas atsiduria teisinėje aklavietėje. Byla perduodama prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-354/2008, 2K-250/2009). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas šios pareigos neatliko ir tai lėmė neteisėto, o kartu ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kt. (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas)) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-44-303/2017).

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Turto pasisavinimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti. Taigi, aptariant objektyviuosius turto pasisavinimo požymius, yra akivaizdu, jog neteisėtas, neatlygintinis svetimo, patikėto, asmens žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pasisavinimas, pavertimas savu ir žalos padarymas savininkui yra visapusiškai tiesiogiai susiję požymiai su kaltinamajame akte pateikiamu nusikalstamos veikos aprašymu. Galima daryti išvadą, jog kaltinamajame akte prokuroro pateikiamas nusikalstamos veikos aprašymas nėra savitikslis dalykas, o padeda užtikrinti nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo nustatymą kaltinamojo veiksmuose.

Nagrinėjamu atveju A. S. pateiktame kaltinime, aprašant jo padarytą nusikalstamą veiką, buvo nurodyta, jog jis laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d., panaudodamas korteles, praleido 916 transporto priemonių, o surinktų 8645 Eur vietinės rinkliavos už įvažiavimą į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją, į (duomenys neskelbtini) kontrolinio posto 2-ąją kasą neįnešė ir taip pasisavino jam patikėtą bei žinioje buvusį svetimą turtą – (duomenys neskelbtini) priklausančius 8645 Eur. Iš nurodytos kaltinimo formuluotės matyti, jog pats kaltinimas suformuluotas itin abstrakčiai ir nėra detalizuotos įrodinėjimui bei gynybai reikšmingos aplinkybės. Vienas iš svarbių kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų, numatytų BPK 219 straipsnio 3 dalyje, yra nusikalstamos veikos padarymo laikas. Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju kaltinime A. S. buvo nurodyta, kad nusikalstama veika padaryta laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d. Toks nusikalstamos veikos padarymo laiko nurodymas tikrai negali būti laikomas tiksliu, nes apima beveik tris mėnesius, o kalbama apie konkrečius atvejus, kada buvo panaudotos bekontaktės ir vardinės kortelės transporto priemonėms praleisti, t. y. tokių kortelių panaudojimas yra tiksliai fiksuojamas (ne dienų, o būtent valandų, minučių ir net sekundžių tikslumu). Atkreiptinas dėmesys, jog toliau kaltinime yra detalizuotas trijų skirtingų kortelių panaudojimas. Nurodyta, jog A. S.:

- panaudodamas (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. D5:41700:

nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. gegužės 30 d. praleido 65 transporto priemones,

nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. birželio 24 d. praleido 49 transporto priemones,

nuo 2015 m. birželio 27 d. iki 2015 m. birželio 28 d. praleido 53 transporto priemones,

nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 2 d. praleido 47 transporto priemones,

nuo 2015 m. liepos 5 d. iki 2015 m. liepos 6 d. praleido 63 transporto priemones,

nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. liepos 10 d. praleido 54 transporto priemones,

nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2015 m. liepos 18 d. praleido 42 transporto priemones;

- panaudodamas (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. B6:02731 2015 m. liepos 18 d. praleido 22 transporto priemones;

- panaudodamas A. B. vardu išduotą kortelę D5:42160:

nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2015 m. liepos 14 d. praleido 53 transporto priemones,

nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 22 d. praleido 48 transporto priemones,

nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2015 m. liepos 26 d. praleido 58 transporto priemones,

nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2015 m. liepos 30 d. praleido 43 transporto priemones,

nuo 2015 m. rugpjūčio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. praleido 66 transporto priemones,

nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d. praleido 67 transporto priemones,

nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. praleido 58 transporto priemones,

nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. praleido 69 transporto priemones,

2015 m. rugpjūčio 18 d. praleido 21 transporto priemonę,

nuo 2015 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d. praleido 38 transporto priemones.

Nors pastebėtina, kad tolimesniame kaltinime nusikalstamos veikos laikas yra detalizuotas, aptariant kiekvienos kortelės panaudojimą, tačiau, nepaisant to, visais atvejais laikotarpiai nurodyti vienos arba dviejų dienų tikslumu, o tai neleidžia spręsti apie konkretų laiką, kada buvo panaudotos kortelės. Tokia abstrakti kaltinimo formuluotė užkerta kelią tinkamai įgyvendinti kaltinamojo teisę į gynybą, kadangi pagal suformuluotą kaltinimą negalima tiksliai nustatyti, ar būtent tas asmuo konkrečiu laiku buvo (duomenys neskelbtini) kontrolinio posto 2-ojoje kasoje (t. y. ar būtent A. S. praleido transporto priemones), kokios transporto priemonės buvo praleistos, ar kaltinime tiksliai nurodytas pravažiavusių transporto priemonių skaičius kiekvienu iš paminėtų laikotarpių. Žinodamas konkretų kiekvieno epizodo laiką, kada buvo praleistos transporto priemonės, kaltinamasis galėtų tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą, pateikdamas konkrečius įrodymus, kad bekontaktes ir vardinę korteles panaudojo ne jis, kad atitinkamos transporto priemonės važiavo ne kaltinime nurodytu laiku, kad praleisti asmenys susimokėjo ir pinigai buvo įnešti į kasą, kt. Tas pats pasakytina ir apie įrodinėjimo ypatumus. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Taigi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Tokia teismų praktika suponuoja išvadą, kad asmens kaltė turi būti įrodyta dėl kiekvieno konkretaus nusikalstamos veikos epizodo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaltinime neišskyrus kiekvieno atvejo ir nenurodžius tiksliai, kokiu laiku kokia kortelė buvo panaudota, A. S. kaltė taip pat buvo įrodinėjama bendrai, t. y. buvo įrodinėjama, jog A. S. (duomenys neskelbtini) Kontrolinio posto Nr. 2 (duomenys neskelbtini) kasininku dirbo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d. (t. 1, b. l. 16–17; t. 3. b. l. 10–16; t. 7, b. l. 37–45), o būtent šiuo laikotarpiu, panaudojant (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. D5:41700, (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. B6:02731 ir A. B. vardu išduotą kortelę D5:42160, buvo praleistos 916 transporto priemonių (t. 1, b. l.22–122; t. 3, b. l. 8–9, 17–141, 159–160; t. 16, b. l. 12–23). Tačiau tokio bendro pobūdžio duomenų rinkimas ir pateikimas savaime neįrodo kiekvieno atvejo, t. y. nebuvo įrodyta ir A. S. negalėjo gintis nuo detalizuotų kaltinimų dėl kiekvienos transporto priemonės praleidimo ir konkrečios pinigų sumos pasisavinimo kiekvieną kartą tiksliai nustatytu laiku. Taigi apygardos teismas daro išvadą, jog nurodant, kad A. S. naudojo (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. D5:41700, (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. B6:02731 ir A. B. vardu išduotą kortelę D5:42160, praleisdamas transporto priemones, vykstančias į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją, tačiau tiksliai nenurodant kiekvienos iš trijų kortelių panaudojimo laikų (dienų, valandų, minučių ir, jei įmanoma, sekundžių tikslumu), kaltinimo formuluotės buvo surašytos nesuprantamai, nekonkretizuotos A. S. inkriminuotos veikos ir jų požymiai. Tokiu būdu kaltinamajame akte buvo nenurodytas ne tik nusikalstamos veikos padarymo laikas, bet ir nekonkretizuota, kokiu būdu ir kokias transporto priemones A. S. praleido, t. y. tokie kaltinamojo akto trūkumai lėmė ir tolimesnį netinkamą įrodinėjimo procesą.

Taigi atsižvelgiant į tai, kas aptarta, galima teigti, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų ne tik todėl, jog nebuvo nurodytas tikslus nusikalstamos veikos laikas, bet taip pat nusikalstamos veikos būdai ir kitos svarbios aplinkybės. A. S. apeliaciniame skunde pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo prašė nustatyti ne tik visus automobilius (transporto priemones, kurias jis neva praleido), bet ir jų vairuotojus bei mokėtojus už įvažiavimą. Anot apelianto, nepatenkinus šio prašymo, buvo pažeista teisė į gynybą ir liko neišsiaiškintos kaltinimui pagrįsti ar paneigti svarbios aplinkybės. Apygardos teismas su tokiu vertinimu sutinka. Pažymėtina, jog, kaip jau minėta anksčiau, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis bei spėlionėmis, vis dėlto pirmosios instancijos nenurodė, kokiu (-iais) konkrečiu įrodymu (-ais) vadovaujasi, teigdamas, kad nuteistasis A. S. neteisėtai 916 kartų panaudojo bekontaktes bei vardinę korteles ir pasisavino pinigus. (duomenys neskelbtini) kontrolės ir audito tarnybos pranešime su priedais apie galimą nusikalstamą veiką nurodyta, kad atsižvelgiant į pasitikėjimo telefonu gautą informaciją, kad (duomenys neskelbtini) galbūt neįtraukia į apskaitą dalies pajamų, buvo atliktas veiklos auditas, kurio metu nustatyta, kad daug transporto priemonių važiavimui pro kontrolės postą tomis pačiomis dienomis buvo naudojamos kelios bekontaktės kortelės. Tai išduota (duomenys neskelbtini) bekontaktė (nulinė) kortelė Nr. D5:41700, kurios galiojimo laikas pasibaigęs dar 2014 m. gruodžio 31 d., ir (duomenys neskelbtini) bei vardinė (kompiuteryje rodoma kaip bekontaktė) kortelė, išduota 2013 m. sausio 31 d. A. B. vardu dviem transporto priemonėms ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), galiojanti iki 2016 m. sausio 30 d. Naudojantis šiomis kortelėmis per laikotarpį nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d. skirtingų transporto priemonių praleista 851 vienetas. Taip pat nustatyta, kad visos minėtos transporto priemonės naudojant minėtas korteles buvo praleistos pro kontrolės posto 2-ąją kasą, dirbant kasininkui A. S. tiktai jo darbo dienomis. Padaryta išvada, kad per audito metu nustatytą laikotarpį posto kasininkas A. S., naudodamasis skanavimo kortelėmis, neapmokestinęs praleido 851 transporto priemonę ir į kasą galbūt neįnešė 8320 Eur (t. 1, b. l. 1–122, t. 16, b. l. 12–23). Taip pat pagal reikalavimą (duomenys neskelbtini) kontrolės ir audito tarnyba pateikė 2015 m. gruodžio 11 d. patikrinimo pažymą Nr. K-11 dėl Kontrolinio posto (duomenys neskelbtini) kasininkų darbo patikrinimo atlikimo (1 ir 2 kasoje) laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. spalio 1 d., jos išvadose nurodyta, kad per tikrinamąjį laikotarpį nustatyta, jog Kontrolinio posto Nr. 2 (duomenys neskelbtini) kasininkas A. S. dirbdamas 2-ojoje kasoje, naudodamasis (duomenys neskelbtini) nuotoline bekontakte kortele Nr. D5:41700 (kortelės galiojimo laikas pasibaigęs 2014 m. gruodžio 31 d.), per dvi dienas skirtingu laiku neapmokestinęs praleido 65 transporto priemones (2015 m. gegužės 29 d. – 34, o 2015 m. gegužės 30 d. – 31 transporto priemonę). Padaryta išvada, kad minėtas kasininkas į kontrolinio posto kasą Nr. 2 galbūt neįnešė 325 Eur (t. 3, b. l. 8–9, 159–160). Taigi matyti, jog, pateikiant patikrinimo pažymą ir pranešimą, buvo bendrai įrodinėjama, koks skaičius transporto priemonių praleistas tam tikru laikotarpiu, nenurodant konkretaus laiko ir kiekvienos iš praleistų transporto priemonių tikslių identifikavimo duomenų. Nors buvo nurodyta, jog galimam fakto pažeidimui nustatyti buvo išrinkti visų pravažiavusių pro postą transporto priemonių, kurioms praleisti panaudotos minėtos kortelės, atpažinimo (skanavimo) sistemos numeriai. Taigi akivaizdu, jog turimi duomenys galbūt padėtų nustatyti, kokią iš trijų minėtų kortelių panaudojant, kokiu tiksliai laiku ir kokios konkrečios transporto priemonės buvo praleistos, tačiau to padaryta nebuvo, nes kaltinimas suformuluotas bendro pobūdžio, taip nesuteikiant asmeniui galimybės tiksliai žinoti kiekvieno atvejo, dėl kurio yra kaltinamas pasisavinęs jo žinioje buvusius pinigus, ir tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad pagal pareikalavimą (duomenys neskelbtini) kontrolierius V. A. S. pateikė 2 CD, kuriuose įrašyta kontrolės posto Nr. 2 (duomenys neskelbtini) sistemos „eParkingas“ ataskaita nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. Ši pateikta informacija apžiūrėta ir su V. A. S. kaip specialisto pagalba padarytos išvados, susiejus šiuos duomenis su „Kantech“ (kortelių atpažinimo) sistema. Iš duomenų darytos išvados, kada, kokia ir kokiu būdu transporto priemonė pravažiavo pro postą. Sąrašuose pažymėtos kaltinime minimos transporto priemonės, kurių skaičius nurodytas (t. 4, b. l. 1–200; t. 5, b. l. 1–118; t. 6, b. l. 1–116; t. 7, b. l. 128–138). Taigi akivaizdu, jog byloje esantys duomenys galbūt buvo pakankami nustatyti visų trijų kortelių tikslų panaudojimo laiką, praleistas transporto priemones (jas identifikuojančią informaciją) ir, tikėtina, pravažiavusius asmenis, kurie mokėjo vietinę rinkliavą, tačiau A. S. pateiktame kaltinime tokie duomenys nebuvo nurodyti, nors rašytiniai įrodymai buvo pateikti jau ikiteisminio tyrimo metu, o ne pradėjus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Analizuojant ir vertinant baudžiamosios bylos medžiagą, buvo galima ją susisteminti ir kaltinime išskirti kiekvieną epizodą, kurio metu neva A. S. pasisavino jo žinioje buvusius pinigus, panaudodamas (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. D5:41700, (duomenys neskelbtini) bekontaktę (nulinę) kortelę Nr. B6:02731 ir A. B. vardu išduotą kortelę D5:42160. Vis dėlto kaltinime buvo apsiribota tam tikrų laikotarpių nurodymu ir praleistų transporto priemonių skaičiaus nustatymu, o tai lėmė nevisapusišką duomenų ištyrimą ir kryptingą įrodymų vertinimą.

Nors pirmosios instancijos teismas išskyrė (duomenys neskelbtini) darbuotojų, kitų institucijų darbuotojų, kurie buvo apklausti kaip liudytojai, parodymus, tačiau sutiktina su apelianto pozicija, kad vien jų nepakanka pagrįsti A. S. kaltę dėl lėšų pasisavinimo. Atsižvelgiant į kaltinamojo akto abstraktumą ir vadovaujantis kaltinimo formuluočių bendrumu, t. y. kadangi nebuvo nurodytas tikslus kortelių panaudojimo laikas, praleistas transporto priemones identifikuojanti informacija, išskirtas kiekvienas pavienis atvejis, kada neva A. S. praleido transporto priemones ir pasisavino pinigus, sudariusius rinkliavos sumą, proceso metu buvo apklausta tik nedidelė dalis asmenų, iš kurių A. S. tariamai surinko pinigus, kurių neįnešė į kasą ir juos pasisavino. Teismų praktikoje įvairiais aspektais ne kartą yra pažymėta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Svarbu, kad baudžiamajame procese galiojantis įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad įrodinėjimas negali tęstis iki begalybės. Vis dėlto įrodymų pakankamumo principas taip pat nereiškia, jog asmens kaltė gali būti laikoma įrodyta, remiantis tik nedidelės dalies liudytojų parodymais, kai tarp jų esama tam tikrų prieštaravimų, jie nepatvirtina visų kaltinime nurodytų aplinkybių ar jas patvirtina tik iš dalies, taip pat kai šie parodymai apskritai nekaltina asmens, o tik padeda atskleisti tam tikras reikšmingas kaltinimui suformuoti aktualios situacijos faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju teisiamajame posėdyje buvo apklausti 39 asmenys, visų liudytojų parodymuose pažymėta, kad jie pinigus už įvažiavimą į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją sumokėjo. Beveik visi liudytojai taip pat pažymėjo, kad sumokėtai pinigų sumai kvitus gavo (aplinkybę, kad kvito negavo ir jis nebuvo atspausdintas, nurodė tik liudytoja E. S., o keli liudytojai patys tiksliai negalėjo prisiminti, ar pasiėmė kvitą, pvz.: D. J.-M., D. G., L. M., kt.). Remiantis tokiais liudytojų parodymais negalima tvirtinti, kad nuteistojo A. S. kaltė pasisavinus jam patikėtus pinigus yra įrodyta dėl kiekvieno epizodo. Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys, jog nė vienų liudytojų parodymai nėra kaltinantys, tuo labiau, kad liudytojai tvirtina neprisimenantys A. S., t. y. apklausiami nurodė, jog A. S. nėra jiems matytas. Savaime vien nurodymas, kad nuteistasis nėra matytas asmenims, vykusiems pro (duomenys neskelbtini) postą, nepaneigia jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, tačiau taip pat tokių liudytojų parodymai negali būti laikomi duomenimis, vienareikšmiškai ir be abejonių patvirtinančiais A. S. kaltę. Ne mažiau svarbu tai, jog aptarti liudytojų parodymai iš dalies paneigia A. S. kaltę ir kaltinime pateiktus abstrakčiai suformuotus tvirtinimus dėl pasisavintos pinigų sumos bei praleistų transporto priemonių. Būtina atkreipti dėmesį, jog liudytoja D. J.-M. parodė, jog už įvažiavimą į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją susimokėjo mokėjimo kortele, liudytojas S. V. neprisiminė mokėjęs kortele ar grynaisiais, taip pat neprisiminė, kokiu būdu mokėjo už įvažiavimą ir liudytojai V. J., R. M., S. B. Papildomai pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo pagarsinti 11 liudytojų, apklaustų ikiteisminio tyrimo metu, parodymai. Liudytojas T. B. neprisiminė kasoje ar automate sumokėjo už įvažiavimą (t. 13, b. l. 9), tuo tarpu liudytoja S. G.-M. už įvažiavimą susimokėjo per elektroninę bankininkystę ir pateikė apmokėjimo įrodymą (t. 12, b. l. 70–72). Liudytojų parodymai, kuriais jie patvirtina už įvažiavimą į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją sumokėję kortele ar bankiniu pavedimu, paneigia galimybę, jog tokiais atvejais nuteistasis A. S. būtų galėjęs į (duomenys neskelbtini) kontrolinio posto 2-ąją kasą neįnešti ir taip pasisavinti sumokėtą rinkliavą. Taigi akivaizdu, jog byloje esantys duomenys nedetalizuoto kaltinimo visa apimtimi nepatvirtina. Tuo labiau, negalima pamiršti, kad apklausti buvo ne visi asmenys, kurie laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d. vyko pro (duomenys neskelbtini) postą ir neva kurių sumokėtą rinkliavą pasisavino A. S. Galima preziumuoti, jog apklausus visus pro minėtą Kontrolės postą vykusius 916 praleistų transporto priemonių vairuotojus ir rinkliavą mokėjusius asmenis, tokių atvejų, kada būtų atsiskaityta automate arba bankiniu pavedimu (naudojat elektroninės bankininkystės sistemą), būtų nustatyta daugiau. Taigi savo ruožtu kaltinamasis aktas, kuriame kaltinimas suformuluotas ydingai, nedetalizuojant kiekvieno atvejo, t. y. nenurodant, kokiu tiksliai laiku ir kokia transporto priemonė buvo neva A. S. praleista, lėmė ir įrodinėjimo ydingumą, nes nebuvo apklausti visi į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją važiavę ir rinkliavą mokėję asmenys. Išsami visų, o ne mažos dalies liudytojų apklausa būtų galėjusi atskleisti ir daugiau atvejų, kada rinkliava mokėta ne grynaisiais pinigais, kas galėtų paneigti A. S. kaltę dėl pinigų neįnešimo į kasą ir jų pasisavinimo.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė išvadą, kad A. S., gavęs vietinės rinkliavos mokestį ir išmušęs kasos kvitą, mokėtojui jo neatiduodavo, arba asmuo jo nepasiimdavo, bet tą kasos kvitą pateikdavo kitam mokėtojui, kurį praleisdavo panaudojęs vieną iš trijų kortelių, o gautus pinigus už vietinę rinkliavą neįnešdavo į kasą, bet juos pasisavindavo. Visi teismo posėdyje apklausti liudytojai parodė, kad įvažiuodami į (duomenys neskelbtini) mokėjo vietinę rinkliavą, ir beveik visi parodė, kad jie gavo kasos kvitus (tik liudytoja E. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad ji negavo kasos kvito, bet negrįžo jo pasiimti), tik kaip nustatyta teismo posėdžio metu, liudytojai, kurie turėjo išsaugoję kasos kvitus, gavo ne savo kasos kvitus, o prieš tai važiavusių asmenų: G. S. (t. 14, b. l. 54), K. R. (t. 9, b. l. 36–68), I. T. (t. 9, b. l. 50–54), N. Ž. (t. 10, b. l. 48–50), G. Š. (t. 10, b. l. 103–106), V. J. (t. 11, b. l. 67–69), G. G. (t. 11, b. l. 74–76), S. M. (t. 12, b. l. 53–56), T. D. (t. 12, b. l. 95–98), G. P. (t. 13, b. l. 95–97). Pastebėtina, kad tokie liudytojų parodymai vien dėl aplinkybės, jog kvituose nurodytas laikas yra ankstesnis nei įvažiavimo į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją ir rinkliavos sumokėjimo, savaime nuteistojo A. S. kaltės dėl jam patikėtų ir jo žinioje buvusių pinigų pasisavinimo neįrodo. Be to, pats A. S. teisingai atkreipė dėmesį apeliaciniame skunde, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė nė vieno atvejo, jog liudytojas nebūtų gavęs kvito, ar nuteistasis būtų paėmęs vieną pinigų sumą, o kvitą išdavęs kitai sumai. Pagrįstai apeliaciniame skunde tvirtinama ir tai, jog nors nei kaltinime nebuvo užfiksuotas tikslus kiekvieno epizodo laikas, nei teismas jį nustatė, bet buvo padaryta išvada, kad A. S. išdavė kitų asmenų kvitus. Tokie tvirtinimai apkaltinamajame nuosprendyje dar kartą patvirtina kaltinamojo akto trūkumus (neišsamų kaltinimą A. S.), kurie turėjo įtakos paviršutiniškam, nedetalizuotam įrodinėjimo procesui.

Pažymėtina, jog A. S. pateiktas kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų dar ir todėl, jog nėra tinkamai aprašyti nusikalstamos veikos padariniai. Kaip jau ne kartą anksčiau minėta, kaltinime nebuvo nurodyti tikslūs kiekvieno epizodo laikai, neišskirta, kada kokia transporto priemonė buvo praleista bei kas važiavo į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją ir mokėjo rinkliavą, tačiau taip pat nenurodyta, kas sudaro neva A. S. pasisavintą 8645 Eur pinigų sumą, t. y. nedetalizuota, kiek kiekviena praleista transporto priemonė (važiavę ja asmenys) sumokėjo už įvažiavimą į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją. (duomenys neskelbtini) pagal pareikalavimą pateikė 2014 m. spalio 23 d. (duomenys neskelbtini) tarybos sprendimą Nr. T1-191 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimą įvažiuoti mechaninėmis transporto priemonėmis į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją“, kuriuo patvirtinti vietinės rinkliavos už leidimą įvažiuoti mechaninėmis transporto priemonėmis į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją nuostatai, numatantys rinkliavos dydžius. Lengvasis automobilis nuo birželio 1 d. iki birželio 19 d. ir nuo rugpjūčio 21 iki rugpjūčio 31 d. – 5 Eur, nuo birželio 20 d. iki rugpjūčio 20 d. – 10 Eur (t. 2, b. l. 9–13, t. 7, b. l. 33–35). Remiantis šiais duomenimis būtų buvę galima kaltinime išskirti, kokį konkretų vietinės rinkliavos mokestį sumokėjo kiekviena iš praleistų transporto priemonių ir palyginti jį su mokesčio dydžiu, kuris nurodytas kvituose, siekiant nustatyti neva A. S. pasisavintą pinigų sumą. Tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti, o neva pasisavinta pinigų suma buvo nurodyta bendrai, jos nedetalizuojant, t. y. kaltinamajame akte vėlgi pateiktas neišsamus nusikalstamos veikos aprašymas. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš A. S. 8645 Eur (duomenys neskelbtini) turtinei žalai atlyginti. Taigi akivaizdu, kad nustatymas, kokios tiksliai sumos neva buvo kiekvienu atveju A. S. pasisavintos, yra itin reikšminga kaltinimui aplinkybė, kadangi nuo to priklauso priteisiamos turtinės žalos dydis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kiekvienu atveju privaloma patikrinti, ar prašomas priteisti turtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas ir visiškai įrodytas byloje pateiktais duomenimis. Svarbu, jog patirti nuostoliai, kurie priteisiami kaip turtinės žalos atlyginimas, turi būti ne spėjami, o labai tiksliai apskaičiuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis. Taigi neišskyrus, kiek kiekvienu nusikalstamos veikos padarymo epizodu tiksliai pinigų neva pasisavino A. S. ir nepagrindus šių išvadų objektyviais duomenimis, negali būti laikoma, jog patirtas turtinės žalos dydis yra įrodytas. Taigi tinkamai kaltinamajame akte aprašyti nusikalstamos veikos padariniai ir išsamus jų detalizavimas turi tiesioginės reikšmės civilinio ieškinio pagrįstumo įrodinėjimo procesui.

Apeliaciniame skunde, remiantis neišsamiai atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu, kuriam įtakos darė reikalavimų neatitinkantis kaltinimo surašymas, pažymėta, jog buvo netirtos kompiuterinės sistemos, kuriose būta netobulumų. Anot apelianto, prie bylos medžiagos prijungtose išklotinėse, diskuose nesutampa ne tik transporto priemonės, nėra numerių, taip pat nesutampa laikai, mokėjimo būdai, mokėtojai, nebuvo tokių automobilių, vienoje sistemoje yra įrašas, kitoje tokio įrašo nėra, vietoj mašinos – motociklas ar net autobusas ir t.t. Taigi A. S. tvirtino, jog nebuvo paneigta jo versija, kad kompiuteriuose būta sutrikimų, t. y. ne tik sutrikdavo praleidimo mechanizmai, tačiau ekranuose atsirasdavo mašinos iš kito posto, kitais numeriais ir pan. Apelianto teigimu, nebuvo tirta, kas sukeldavo tokius kompiuterių gedimus. Siekiant išsiaiškinti, ar tikrai sistemose galėjo būti gedimų ir kokios jų priežastys, atnaujinus įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo apklausti su jomis dirbę asmenys – liudytojai V. A. S. (t. 19, b. l. 51–52), M. T. (t. 19, b. l. 58–60) ir L. K. (t. 19, b. l. 69–70). Vis dėlto apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byla grąžinama prokuratūrai dėl kaltinamojo akto trūkumų ir neatitikties BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimams, palieka šiuos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kompiuterinių sistemų trūkumais ir nesuderinamumu, nenagrinėtus. Tiek minėtų liudytojų parodymų tyrimas ir vertinimas, tiek duomenų, susijusių su atitinkamų kompiuterinių sistemų gedimais, nagrinėjimas yra išimtinai įrodymų vertinimo dalykas. Taigi spręsdamas dėl šio klausimo apygardos teismas, kai byla su papildytu / pataisytu kaltinamuoju aktu bus perduota pirmosios instancijos teismui pakartotinai, užkirstų kelią teismui ateityje laisvai vertinti bylos medžiagoje esančius duomenis, spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės, t. y. pripažinti šiuos duomenis A. S. teisinančiais ar kaltinančiais. Be to, šių apeliacinio skundo argumentų palikimas nenagrinėtų sudarys galimybę pirmosios instancijos teismui, kilus papildomų abejonių ar neaiškumų, iš naujo spręsti klausimą dėl būtinybės nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje paskirti kompleksinę kompiuterinių laikmenų, buhalterinių duomenų tyrimo ekspertizę. Su aptartais argumentais yra itin glaudžiai susiję apeliacinio skundo motyvai, jog liko nenustatyta, kaip galėjo suveikti kaltinime nurodytos (duomenys neskelbtini) bekontaktė (nulinė) kortelė Nr. D5:41700 ir (duomenys neskelbtini) bekontaktė (nulinė) kortelė Nr. B6:02731, jei šių kortelių galiojimo terminas pasibaigęs. Aplinkybę, kad su pasibaigusiu galiojimo terminu (duomenys neskelbtini) bekontaktė kortelė D5:41700 ir (duomenys neskelbtini) bekontaktė kortelė B6:02731 veikė, patvirtino savivaldybės darbuotoja, išdavinėjusi korteles, liudytoja I. K., kuri parodė, kad užtenka pažymėti kompiuterinėje programoje (uždėti varnelę ant tam tikro failo taip jį pažymint) ir bekontaktė kortelė veiks, nors ir bus nurodyta kortelės galiojimo pabaiga. Jei varnelė nebuvo uždėta – kortelės galiojimo laikas tampa neterminuotas (t. 16, b. l. 187–189). Vis dėlto šie parodymai yra prieštaringi, kadangi vienu atveju teigiama, jog neuždėjus varnelės kortelės galiojimas tampa neterminuotu, kitu atveju nurodoma, kad uždėjus varnelę galiojimas pratęsiamas, t. y. iš esmės kortelė turėtų toliau veikti abiem atvejais, todėl tampa nebeaiškus termino nustatymo pagrindas apskritai. Apkaltinamajame nuosprendyje taip pat buvo konstatuota, jog pasibaigus galiojimo terminui minėtos kortelės veikė, nes 2015 m. rugsėjo 17 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) kontrolės poste buvo paimtos dvi (duomenys neskelbtini) kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurių galiojimas buvo pasibaigęs 2015 m. birželio 18 d., tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnė L. Š. jas tikrino 2015 m. rugsėjo 17 d. ir bekontaktės kortelės veikė – kelio užtvaras pasikėlė, o tai yra užfiksuota sistemoje „eParkingas“ (t. 18, b. l. 75–86). Apygardos teismui nesuprantama, kodėl vienų kortelių veikimą pasibaigus jų galiojimo terminui pirmosios instancijos teismas grindė įrodymais, kurie patvirtina visai kitų kortelių veikimą, pasibaigus pastarųjų galiojimo laikui. Taigi galima daryti išvadą, jog ir šis klausimas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo išspręstas neginčijamai, be pagrįstų abejonių patvirtinant, jog (duomenys neskelbtini) bekontaktė kortelė D5:41700 ir (duomenys neskelbtini) bekontaktė kortelė B6:02731 veikė, pasibaigus jų galiojimo terminui. Duomenis, įrodančius šią aplinkybę, turėjo pareigą pateikti prokuroras, palaikydamas byloje valstybinį kaltinimą, tačiau prokuroras nepateikė duomenų, kurie paaiškintų, ar galėjo veikti kaltinime nurodytos kortelės, pasibaigus jų galiojimo terminui, ir kokiu būdu, taip pat nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kas yra atsakingas už kortelių suveikimą. Šios nustatytos aplinkybės dar kartą patvirtina, jog A. S. pateikto kaltinimo neišsamumas ir abstraktumas lėmė įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso netikslumus, neišbaigtumą, t. y. byloje esantys duomenys nuteistojo A. S. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, patvirtina tik iš dalies, nevisapusiškai įrodant jo kaltę. Byloje yra nepašalintų prieštaravimų ir pagrįstų abejonių, kurie neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos buvimo A. S. veiksmuose.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko neatsakytas ir kitas klausimas: apeliantas A. S. nurodė, kad nei iš A. V., nei iš A. Š., nei iš A. B. jokių kortelių niekada nėra paėmęs ir nėra jų naudojęs. Šios aplinkybės kaltinime nebuvo nurodytos ir išsamiai atskleistos, tik buvo pažymėta, kad, panaudodamas (duomenys neskelbtini) bekontaktę kortelę D5:41700, (duomenys neskelbtini) bekontaktę kortelę B6:02731 ir A. B. vardu išduotą kortelę D5:42160, A. S. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą. Pareiga įrodyti, kad nusikalstamos veikos padarymu metu minėtomis kortelėmis disponavo būtent nuteistasis A. S., teko prokurorui, tačiau proceso metu nebuvo išsiaiškinta, kas, kada, kokiu būdu ir kam perdavė kaltinime nurodytas korteles, nors tai sudaro reikšmingą nusikalstamos veikos aprašymo dalį. Tiksliai neįrodžius, kas disponavo (duomenys neskelbtini) bekontakte kortele D5:41700, (duomenys neskelbtini) bekontakte kortele B6:02731 ir A. B. vardu išduota kortele D5:42160 ir kokiomis aplinkybėmis jas įgijo, negalima užtikrintai spręsti apie asmenį, turėjusį realią galimybę įvykdyti nusikalstamą veiką, ir nusikalstamos veikos padarymo būdus / mechanizmą.

Teisėjų kolegijos nuomone, esant tokioms aplinkybėms, baudžiamoji byla turi būti perduota prokurorui išsamiai surašyti A. S. pateiktą kaltinimą ir papildyti kaltinamąjį aktą, kad būtų galima neabejotinai nustatyti, ar A. S. veiksmuose esama kokių nors nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų sudėties požymių visumos. Pažymėtina, kad esminiai kaltinamojo akto turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, nes jis negali pasiruošti efektyviai gintis teisiamajame posėdyje. Taip suvaržoma ne tik kaltinamojo teisė į gynybą, neužtikrinamos kitų proceso dalyvių teisės, tačiau formuojama ydinga Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų neatitinkanti praktika, kai tiesiogiai už ikiteisminį tyrimą atsakingų institucijų (prokuratūra, ikiteisminio tyrimo įstaiga) funkcijos nepagrįstai deleguojamos teisminei institucijai. Pastebėtina, kad pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo metu surašant kaltinamąjį aktą, šalinimas yra ne teismo, o už ikiteisminį tyrimą ir kaltinamąjį aktą atsakingos institucijos – prokuratūros – pareiga. Įvertinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija mano, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio 3 punkto ir 4 punkto reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, t. y. buvo pateiktas visiškai neišsamus ir nedetalizuotas nusikalstamos veikos aprašymas (nenurodytas nusikalstamos veikos epizodų padarymo laikas, jų padarymo būdai ir kitos reikšmingos aplinkybės (konkrečios transporto priemonės, kurias praleido įvažiuoti į valstybės saugomą (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko (duomenys neskelbtini) administruojamą teritoriją, jas vairavę ir vietinę rinkliavą mokėję asmenys), taip pat neatskleisti dėl kiekvieno nusikalstamos veikos epizodo kilę padariniai (nedetalizuotos per kiekvieną nusikalstamos veikos epizodą pasisavintos pinigų sumos, o nurodyta tik bendra 8645 Eur suma) bei pateikti neišsamūs duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, nes jų nepakanka visapusiškai pagrįsti asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, o tai savo ruožtu turėjo esminės įtakos įrodymų tyrimo ir vertinimo procesui. Taigi duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, neatitiko BPK 20 straipsnio reikalavimų. BPK 219 straipsnio 3 punkto ir 4 punkto reikalavimų neatitikimas laikomas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tai sutrukdė pirmosios instancijos teismui teisingai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti motyvuotą ir pagrįstą teismo nuosprendį. Kolegija daro išvadą, kad anksčiau nurodytų kaltinamojo akto trūkumų negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikinamas. Ši baudžiamoji byla perduodama prokurorui nustatytiems kaltinamojo akto trūkumams (esminiams baudžiamojo proceso pažeidimams) pašalinti.

II. Dėl kitų nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentų ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A. Navicko apeliacinio skundo

Kadangi baudžiamoji byla perduodama prokurorui dėl surašyto iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinimo akto, kas trukdo nagrinėti bylą ir negali būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme, kiti nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentai, nesusiję su procesinių reikalavimų nesilaikymu, paliekami nenagrinėti. Šie klausimai pakartotinai galės būti keliami ir nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, kai byla jam bus perduota su papildytu / pakoreguotu kaltinamuoju aktu, kuris atitiks BPK 219 straipsnio reikalavimus. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A. Navicko apeliaciniame skunde yra keliamas pagrindinis klausimas dėl nuteistajam A. S. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagrįstumo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nepriima baigiamojo teismo akto, kuriame būtų pripažinta, jog būtent A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, t. y. priimamoje nutartyje nesprendžiamas A. S. kaltės klausimas, ir panaikinamas nuosprendis, kuriuo A. S. pripažintas kaltu, negali būti sprendžiami ir klausimai, susiję su paskirtos bausmės rūšies ir dydžio parinkimo pagrįstumu, kadangi byloje nelieka asmens, pripažįstamo kaltu ir nuteisiamo pagal Baudžiamojo bei Baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus.

Prijungimui prie baudžiamosios bylos medžiagos yra pateikti 2018 m. birželio 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ADV-2018/456 (t. 19, b. l. 46) ir atliktą apmokėjimą patvirtinantis išrašas (t. 19, b. l. 47), iš kurių matyti, jog civilinė ieškovė (duomenys neskelbtini) atstovei advokatų kontorai Derkintytė, Kepenis, Kivylius ir partneriai AVERUS už atstovavimą, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, sumokėjo 980,10 Eur. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kadangi nagrinėjamu atveju A. S. nepripažįstamas kaltu, taip pat panaikinamas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendis, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nesama pagrindo priteisti civilinio ieškovo patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme iš A. S.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorui, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą.

A. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti nepakeistą.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą A. S. piniginėms lėšoms, esančioms AB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) (Eur, atsiskaitomoji sąskaita), paskirtą 2016 m. rugsėjo 9 d. prokurorės nutarimu (ir vėliau tęsiamą), pratęsti trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo šios nutarties priėmimo dienos.

Teisėjai Dalius JocysZigmas PociusAurelija Sadauskaitė