Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-217/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2011-05-20
Bylos Nr.: 2A-217/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Audronė Jarackaitė (pran.), Algirdas Gailiūnas, Donatas Šernas
Ieškovas: L. B.
Atsakovas: Lietuvos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-217/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.5. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutarti sLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Audronės Jarackaitės (kolegijos primininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovei L. B.,

atsakovo atstovams: Teisingumo ministerijos atstovui Virginijui Varnaičiui ir prokurorei Ritai Dabužinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės L. B. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-221-154/2010 pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretysis asmuo atsakovo pusėje – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. B. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, prašydama priteisti iš atsakovo 500 013 Lt neturtinės žalos bei panaikinti duomenis apie kardomąją priemonę ir įtarimą iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro (t. 1, b. l. 1-13). Nurodė, kad 2008 m. balandžio 28 d. Šiaulių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio 1 dalyje, požymius. Tos pačios dienos pranešime ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas V. K. informavo prokurorą, kad (duomenys neskelbtini) lange pakabintas plakatas, kuriame pavaizduotas (duomenys neskelbtini); tą pačią dieną, kai buvo pradėta baudžiamoji byla, tyrėjas T. Š., apžiūrėjęs minėto namo išorę, nerado lange pakabinto plakato. 2008 m. balandžio 29 dieną laikraštyje „Šiaulių kraštas“ buvo išspausdintas straipsnis „(duomenys neskelbtini)“, kuriame Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras G. M. išsakė asmeninę nuomonę apie tai, kad: „...iš pirmo žvilgsnio užrašas kursto nesantaiką“, be to, straipsnyje buvo nurodyta, kada, kur kabojo (duomenys neskelbtini), kad tame bute gyvena (duomenys neskelbtini) dirbančios (duomenys neskelbtini) ir jos (duomenys neskelbtini) dukros šeimos bei dar viena studijuojanti dukra. 2008 m. gegužės 7 d. 17 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) tyrėjas atliko teismo nesankcionuotą kratą, kurios metu buvo ieškoma plakato, kurio nebuvo rasta. 2008 m. gegužės 23 d. 7 val. 30 min. buvo atlikta pakartotinė krata ieškovės namuose, kurios metu nieko nebuvo rasta. Po dviejų savaičių policijos pareigūnai tarnybinėse patalpose atliko ieškovės telefono, kompiuterio, foto aparato apžiūras, tačiau juose nieko nebuvo rasta, kas būtų susiję su plakatu. Kratos metu buvo filmuojama. Ieškovei išvažiavus į ligoninę, lydint mamą, policijos pareigūnai išėmė durų stiklą ir apžiūrėjo jos užrakintą patalpą, spintų vidų, paėmė kompiuterį, kuriame buvo studijų medžiaga ir daugiau kitos studijoms reikalingos medžiagos. Taip policijos pareigūnai grubiai pažeidė įstatymą ir jos privataus gyvenimo neliečiamumo teises, pažemino ieškovės orumą, sutrukdė pasiruošti egzaminų sesijai.

2008 m. birželio 30 d. Šiaulių rajono KP NTS tyrėjas A. B. įteikė ieškovei pranešimą apie įtarimą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, kuriame buvo nurodyta, kad ieškovė 2008 m. gegužės 23 d., nuo 7.30 val. iki 7.50 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, fotografavo Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnus, bandė pasišalinti, provokavo juos, šūkavo, uždavinėjo su ikiteisminiu tyrimu nesusijusius klausimus, kategoriškai atsisakė pateikti teismo nutartyje nurodytus daiktus. Įteikiant ieškovei pranešimą apie įtarimą, nebuvo užtikrinta jos teisė į gynybą, nebuvo pakviestas gynėjas ir nesudaryta galimybė su gynėju pasitarti, ieškovės apklausa atlikta nedalyvaujant gynėjui. Skiriant procesinę priemonę, neatsižvelgta į ieškovės asmenybę, neišaiškintos jos teisės. Vykdama į Kauną laikyti egzaminų, ji nuolat patirdavo stresą, kad bet kuriuo momentu jai gali būti paskirta griežtesnė kardomoji priemonė ir sužlugdyta egzaminų sesija. 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Šiaulių apygardos prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaudamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė turinti pagrindą teigti, kad baudžiamasis persekiojimas buvo atliekamas šiurkščiai pažeidžiant jos teises ir laisves, o taip pat įstatymo leidėjo nuostatas, įtvirtintas BPK 1 straipsnio 1 dalyje. Pirma, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pažeidžiant BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, nes nebuvo gautas skundas, pranešimas ar pareiškimas dėl plakato, taip pat nėra duomenų apie tai, kad kuris nors prokuroras ar policijos pareigūnas pats nustatė nusikalstamos veikos požymius. Prokuroras, gavęs pranešimą, privalėjo patikrinti, ar yra pagrindas pradėti tyrimą, tačiau šios funkcijos jis neatliko. Iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. nebuvo baudžiamosios bylos I ir II tomo dokumentų apyrašų, kas leidžia manyti, jog baudžiamojoje byloje nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. pareigūnai galėjo keisti, taisyti, išimti ar pridėti dokumentus, nes niekas to nekontroliavo. Baudžiamojoje byloje nėra 2008 m. balandžio 21 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir Bubių policijos nuovados tyrėjo T. Š. 2008 m. balandžio 21 d. tarnybiniame pranešime aprašytų aplinkybių. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nesilaikant procesinių teisės normų arba jas netinkamai taikant, tyrėjai savo iniciatyva ėmėsi neadekvačių procesinės prievartos priemonių, atliko nesankcionuotą kratą ieškovės gyvenamojoje vietoje. Policijos pareigūnai, 2008 m. gegužės 23 d. atlikdami kratą ieškovės ir jos tėvų bei L. P. namuose, pažeidė ieškovės konstitucines teises į privatų gyvenimą ir orumą, nes, atvykę daryti kratos pas L. P., nepateikė ieškovei nutarties, neturėdami procesinio pagrindo, paėmė ieškovės daiktus, tarp jų ir foto aparatą, kuris ieškovei buvo reikalingas studijoms (be jo ieškovė negalėjo atlikti studijų darbų, ruoštis egzaminams), priverstinai įėjo į jos užrakintą kambarį ir padarė jame kratą. Taip pat neteisėtai filmavo ieškovę bei jos nugriuvusią ir nesąmoningai instinktyviai apsinuoginusią iki pusės motiną, tuo pažemindami ieškovės ir jos motinos garbę bei orumą, vykdė provokuojančius veiksmus, didino įtampą.

Ieškovės teigimu, pranešimas apie įtarimą jai buvo pateiktas, pažeidžiant BPK 187 straipsnio reikalavimus. Pranešime apie įtarimą turėjo būti nurodytos nusikaltimo padarymo svarbios aplinkybės, kadangi pranešimas apie įtarimą iš esmės atitinka kaltinimą, o kaltinimas turi būti pateikiamas suprantama kalba, nuodugnus (kaip ir teismo nuosprendyje nustatytas kaltinimas), apimantis nusikalstamos veikos stadijas, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės paskyrimui reikšmingus faktus. Visiškai nesuvokiamas pranešimo apie įtarimą tekstas ją suglumino, sutrikdė ir sukėlė netikrumo ir nesaugumo jausmą.

Ieškovė prašė atlyginti jai padarytą neturtinę žalą, vadovaudamasi CK 6.271 straipsnio nuostatomis, Europos žmogaus teisių teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Po viešai paskleistos informacijos apie galimus (duomenys neskelbtini) sumažėjo bendravimo galimybės, o pareigūnų atlikti veiksmai, susiję su procesinių prievartos veiksmų atlikimu, buvo neproporcingi. Ieškovė taip pat nurodė, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, ji negalėjo laiku išvykti į studijas, pareikštas įtarimas ir skirtos procesinės priemonės labai suvaržė jos judėjimo laisvę, tiek sesijos metu, tiek atostogų metu, ji negalėjo tinkamai pailsėti, negalėjo išvykti į kelionę po Europą, nukentėjo tolimesnis pažangumas; neigiamą poveikį psichologinei ir dvasinei būklei turėjo prokurorų užklausimai į universitetą ir darbovietę, nes universitete ėmė jausti šaltesnį požiūrį į save, į savo veiklą; paskyrus kardomąją priemonę, nebuvo išaiškintos ieškovės teisės; po viešai paskleistos informacijos apie galimus (duomenys neskelbtini) veiksmus, sumažėjo bendravimo galimybės, pareigūnų išsiųstas paklausimas apie jos darbo laiką ir kiti vieši pareiškimai, turėjo įtakos dėl darbo sutarties nepratęsimo; sukėlė nerimą dėl vaiko išgyvenimų, stipriai išgyveno dėl motinos sveikatos sutrikdymo kratos metu.

Ieškovės nuomone, jai buvo sukeltos visos pasekmės, numatytos CK 6.250 str. 1 dalyje - reputacijos pablogėjimas ir pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, tobulėjimo galimybių sumažėjimas, dvasinis sukrėtimas ir išgyvenimai, nepatogumai ir emocinė depresija.

Padarytą neturtinę žalą ji vertina 500 013 litų, kurią privalo atlyginti valstybė, nesugebėjusi tinkamai užtikrinti savo piliečių teisių ir laisvių apsaugos bei tinkamos prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo kontrolės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtai taikytos kardomosios priemonės, atmetė likusią ieškinio dalį (t. 1, b. l. 245-261).

Nurodė, kad atmeta ieškovės argumentus dėl pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir su tuo susijusių policijos, prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumo ir reikalavimą priteisti jai neturtinę žalą, nes teisės aktai nereikalauja, kad tarnybiniame pranešime būtų nurodyta - objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė, todėl buvo pakankamas pagrindas pradėti nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminį tyrimą. Be to, aplinkybė, kad policijos pareigūnai, 2008 m. balandžio 21 d. gavę ieškovės kaimynės K. A. telefoninį pranešimą apie pakabintą plakatą, pirmiau bandė išsiaiškinti, ar šis pranešimas nėra melagingas ir nuotraukose užfiksavo namo su plakatu vaizdą, o tik vėliau, t. y. 2008 m. balandžio 28 d., ėmėsi veiksmų pradėti ikiteisminį tyrimą BPK nustatyta tvarka, šio tyrimo pradėjimo ir pareigūnų veiksmų nedaro neteisėtais. Juolab kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas L. P. atžvilgiu, ikiteisminio tyrimo veiksmai ieškovės atžvilgiu nebuvo atliekami, todėl reikalauti žalos atlyginimo dėl tariamų neteisėtų minėtų pareigūnų veiksmų, ieškovė neturi teisinio pagrindo. Faktas, jog ikiteisminis tyrimas L. P. atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 str. 1 d., padarymo, nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo ir savaime nėra pagrindas šioje byloje konstatuoti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir visi kiti su įtarimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.

Teismas konstatavo, kad neturi pagrindo pripažinti, jog dėl ieškovės išdėstytų argumentų ir pateiktų įrodymų, 2008 m. gegužės 7 d. ir 2008 m. gegužės 23 d. ieškovės namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) atliktos kratos buvo neteisėtos, ar, kad darydami šias kratas, pareigūnai bei teisėjas atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu, dėl ko jai turėtų atsirasti teisė į žalos atlyginimą pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas. 2008 m. gegužės 7 d. buvo atlikta krata nelaikytina neteisėta, nes vadovaujantis BPK 145 straipsnio 3 dalimi, krata gali būti daroma be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties neatidėliotinais atvejais. Nutarimas daryti kratą 2008 m. gegužės 9 d. buvo sankcionuotas ikiteisminio tyrimo teisėjos, kaip tai numatyta BPK 145 straipsnio 3 dalyje, todėl pripažintina, kad krata atlikta teisėtai, pareigūnų veiksmai taip pat nebuvo neteisėti. Teismas pastebėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog kratos atlikimo metu ieškovė ar jos motina būtų specialiai filmuojama. Priešingai, ne itin etiškas ieškovės, o taip pat kratą dariusių pareigūnų nuotraukas, į bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė E. B., o daiktai, kurie buvo paimti iš ieškovės ir kurie buvo reikalingi ieškovės mokymuisi, operatyviai, t.y. per kelias dienas buvo jai grąžinti. Ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų, kad dėl šių daiktų paėmimo ji patyrė konkrečią žalą. Iš į bylą pateiktos pažymos matyti, kad ieškovės pažangumas universitete tuo laiku nesumažėjo, be to, pažangumo lygiui gali turėti įtakos ir kitos objektyvios ir subjektyvios priežastys, ne tik atlikta krata.

Teismo teigimu, ieškovė nenurodė, kokie pareigūnų veiksmai, pradedant ikiteisminį tyrimą ieškovės atžvilgiu, buvo neteisėti, ką jie pažeidė. Generalinio prokuroro pavaduotojas 2008 m. rugsėjo 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, jog L. B. veiksmuose formaliai yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, kad L. B. veiksmai kratą atlikusių policijos pareigūnų atžvilgiu įvertinti kaip nepagarbūs veiksmai, tačiau tyrimo eigoje buvo nustatyta, kad ieškovės veiksmuose nenustatyta tyčia, turint tikslą pažeminti pareigūną ar jį įžeisti.

Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad tyrėjas A. B., 2008 m. birželio 30 d. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikęs jai pranešimą apie įtarimą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė BPK 187 straipsnio reikalavimus. Nurodė, kad vertinant pranešimo apie įtarimą, kuris 2008 m. liepos 1 d. buvo pateiktas L. B., turinį, akivaizdu, kad jame yra nurodytos BPK 187 straipsnyje numatytos esminės aplinkybės, nurodyta, kokios nusikalstamos veikos padarymu ji yra įtariama (BK 231 str. 1 d.), išvardintos įtariamojo teisės. Taip pat pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad pranešimas apie įtarimą turėjo būti surašytas kaip kaltinamasis aktas ar kaip nuosprendžio dalis, apie įrodytomis pripažintas veikos aplinkybes, nes tokie ieškovės argumentai yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja BPK. Konstatavo, kad ieškovė apklausta įtariamąja nurodė supratusi įtarimą, pranešimas apie įtarimą atitiko BPK 187 straipsnio reikalavimus.

Teismo nuomone, baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja, kad prieš įtariamojo apklausą būtų realiai iškviestas gynėjas arba pateiktas jo orderis, išskyrus būtinus gynėjo dalyvavimo atvejus, nurodytus BPK 51 straipsnyje. Byloje nėra duomenų, kad pagal BPK 51 straipsnį L. B. buvo būtinas gynėjo dalyvavimas. Ieškovės nurodytų BPK 45 ir BPK 50 straipsnių reikalavimų ir Konstitucinės teisės turėti gynėją ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepažeidė, nes įtariamoji gynėjo tuo metu atsisakė, o minėtame protokole, po kurio tekstu yra pasirašiusi ieškovė, yra nurodyta: „kad atsisakymas gynėjo neatima teisės vėliau bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją”.

Teismas sprendė, kad ieškovei, kaip įtariamajai byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo pagrindo 2008 m. liepos 2 d. prokuroro nutarimu skirti kardomąją priemonę, nes byloje nebuvo duomenų, kad ji gali vengti ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme ar nuosprendžio įvykdymo, taip pat, kad gali daryti naujas nusikalstamas veikas. L. B. pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenis nebuvo teista, buvo padariusi tik vieną administracinės teisės pažeidimą, susijusį su KET pažeidimu, tai nesudarė pagrindo prokurorui manyti, jog ji gali daryti nusikalstamas veikas, be to, ieškovė turėjo pastovią gyvenamąją vietą, dirbo, mokėsi, buvo teigiamai charakterizuojama, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad ji gali vengti ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme ar nuosprendžio įvykdymo. Tai, kad ieškovė kalbėjo, jog ketina trumpam išvykti į užsienį, taip pat nebuvo pagrindas skirti jai kardomąją priemonę kaip procesinės prievartos priemonę. Baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esanti Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutartis, kuria ieškovei buvo panaikinta kardomoji priemonė, patvirtina, kad kardomoji priemonė ieškovei buvo paskirta nepagrįstai.

Teismas pripažino, kad nors ir neilgas (nuo 2008-07-02 iki 2008-08-22) kardomosios priemonės kaip procesinės prievartos priemonės taikymas, sukėlė ieškovei jos ieškinyje įvardintus nepatogumus, nepasitenkinimą tokiu jos asmenybės vertinimu, apribojo jos galimybę savo nuožiūra ilsėtis suteiktų atostogų metu, taip pat buvo sutrukdyta galimybė trumpam išvykti nuo 2008-08-07 iki 2008-08-19 į piligriminę kelionę į „(duomenys neskelbtini)“, vietoje to, ieškovė, skųsdama pareigūnų veiksmus, turėjo lankytis įvairiose teisėsaugos įstaigose, kas akivaizdžiai sukėlė neigiamas emocijas, galėjo turėti įtakos jos bendrai sveikatos būklei ir nuotaikai, todėl pripažintina, kad dėl minėtų pareigūnų veiksmų ji įgijo CK 6.272 straipsnio pagrindu teisę į neturtinę žalą, kad, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, CK 6.250 straipsnio reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005, 2007-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007 ir kt.), teismas nustatė protingu ir pagrįstu žalos atlyginimo dydžiu dėl minėto pažeidimo laikė 2000 Lt sumą, kuri priteistina ieškovei iš atsakovo –Lietuvos Respublikos.

Konstatavo, kad asmens duomenų rinkimo ir saugojimo tvarka yra reglamentuota BPK, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu bei kitais norminiais aktais, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad šiuos norminius aktus būtų pažeidę atitinkami pareigūnai. Taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė konkrečių neteisėtų pareigūnų veiksmų dėl pasirodžiusios informacijos spaudoje, o manydama, kad apie ją buvo paskleista tikrovės neatitinkanti ar ją žeminanti informacija atitinkamose masinės informacijos priemonėse, dėl šios informacijos paneigimo ir žalos atlyginimo ieškovė gali reikalauti žalos atlyginimo iš viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo pagal Visuomenės informavimo įstatymą, tačiau Valstybė pagal CK 6.271 ar CK 6.272 straipsnius tokios žalos neatlygina.

Teismas nepripažino, kad ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras, rašydamas užklausimus į ieškovės nurodytus Š. ir K. V. D. universitetus, kuriuose ieškovė mokosi, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, nes prokurorui leista spręsti, ką užklausti ar kam paskirti atlikti byloje ekspertizę, kokį specialistą kviesti, jeigu bylos tyrimui reikalingos atitinkamos specialios žinios, taip pat nesutiko su ieškovės argumentu, kad užklausime negalėjo būti nurodytas adresas, kur yra namas, nes įvertinimui gali būti svarbi ir šio plakato buvimo dislokacija vietovės (aplinkos) atžvilgiu.

Nurodė, kad teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vyko neproporcingai ilgai, nes pranešimas apie įtarimą ieškovei L. B. buvo įteiktas 2008 m. liepos 1 d., o ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2008 m. rugsėjo 5 d., tačiau per šį laikotarpį dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų iš ieškovės ir jos šeimos narių buvo gauta nemažai skundų, kurie BPK nustatyta tvarka buvo tiriami atitinkamose institucijose, todėl tyrimas realiai negalėjo būti intensyvesnis.

Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ne tik dalies jos įvardintų pareigūnų neteisėtų veiksmų, tačiau ir to, kad jos reikalaujama priteisti 500 013 Lt žala atsirado būtent dėl tokių veiksmų, t. y. neįrodė priežastinio ryšio, o taip pat nepateikė konkrečių įrodymų ar bent kriterijų, kuriais vadovaudamasi ji apskaičiavo tokio dydžio neturtinę žalą.

Ieškovės reikalavimas panaikinti jos duomenis apie kardomąją priemonę ir įtarimą iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro, buvo netenkintas, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kad šiame Registre esantys duomenys yra netikri ar suklastoti. Teismas nusprendė, kad teisėtai, pagal atitinkamus teisės aktus kaupiami ir saugomi duomenys negali būti panaikinti tik dėl to, kad asmuo nenori, jog jie ten būtų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė L. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti L. B. ieškinį ir patikslintą ieškinį, priteisiant L. B. naudai iš atsakovo Lietuvos Respublikos 500 013 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 269-274). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas skundžiamame sprendime neteisingai interpretavo ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) pradėjimo aplinkybes. Tyrimas nebuvo pradėtas iškart gavus pranešimą apie pažeidimą, taip pat nebuvo tinkamai atlikti veiksmai, numatyti Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje. Pirmieji procesiniai veiksmai atlikti praėjus 16 dienų nuo tariamo įvykio, per tą laiką nebuvo imtasi priemonių pagrįsti, ar plakato ir atskirų jo dalių pobūdis yra kurstomasis, ar atitinka baudžiamojo įstatymo draudžiamas veikas, numatytas BPK 170 straipsnio 1 dalyje. Toks pareigūnų neveikimas sudarė sąlygas grubiai pažeisti L. B. teises, pažeminti ją visuomenės akiratyje. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad byloje ji buvo tik liudytoja, kad jos atžvilgiu nebuvo vykdomi procesiniai veiksmai, nes apeliantė buvo sulaikyta, paimti jos daiktai, ji, anot apeliantės, buvo neteisėtai filmuojama, rinkta informacija apie ją.

2. Neteisingai taikyta ir aiškinta BPK 145 straipsnio 3 dalis, nes nebuvo pagrindo atlikti nesankcionuotą kratą gyvenamoje vietoje. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, tvirtindamas kratos teisėtumą, nesurašė nutarimo, kuriame būtų nurodytos kratos teisėtumo ir skubotumo aplinkybės. Nesutinka su teismo išvada, kad 2008 m. gegužės 23 d. krata buvo atlikta teisėtai, nes pareigūnai be jokio teisinio pagrindo išreikalavo iš jos asmeninius daiktus - fotoaparatą, USB raktą, kompiuterį ir t. y., draudė jai palikti patalpas, kuriose buvo atliekama krata. Taip pat nesutinka su teismo nurodytais argumentais, kad pareigūnai neatliko jokių veiksmų, kuriuos būtų galima pripažinti nepagarbiais ar ciniškais, kadangi jos judėjimo laisvės suvaržymas, fizinės prievartos panaudojimas, filmavimas, siūlymas kviesti psichiatrus, nesakymas, kad pakviesta greitoji medicinos pagalba jos mamai, nepagarbūs veiksmai su jos šeimos nariais buvo pareigūnų neteisėtai naudojamas smurtas, patyčios ir fizinė prievarta. Nemano, kad daiktai buvo grąžinti operatyviai. Be to, teismas nepagrįstai sutapatino dvi sąvokas - kratos eigos filmavimą ir asmenų filmavimą, nes mano, kad buvo filmuojama ne krata, o ji kaip asmuo.

3. Nepagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, remiantis tik policijos pareigūnų nuomone, nepateikiant objektyvių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių.

4. Teismas netinkamai vertino pasisakymo esmę dėl įtarimo suformulavimo ir supratimo. Ji, vadovaudamasi BPK 44 straipsnio 7 dalimi, aiškino, kad įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo prilyginamas kaltinimui, o teiginys, kad ji suprato įtarimo esmę ir davė parodymus, yra neteisingas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ji parodymų nedavė, o tik papasakojo, kas vyko tą rytą. Be to, nebuvo surinkta pakankamai duomenų pareikšti jai įtarimą ir apklausti įtariamąja.

5. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, jai nebuvo tinkamai išaiškintos teisės dėl gynėjo, jo svarbos, nebuvo sudarytos galimybės susirasti gynėją, pasitarti su juo ir nuspręsti dėl gynėjo dalyvavimo.

6. Teismas nevertino jos paaiškinimų ir pateiktų įrodymų, kad apeliantė visą laiką, kol buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, buvo savo gyvenamojoje vietoje ir tai ji įvardija kaip įkalinimą namuose.

7. Nepagrįstai atsisakyta panaikinti duomenis apie kardomąją priemonę ir įtarimą iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro, nes tai yra apeliantės konstitucinė teisė reikalauti, kad būtų atkurta ta būsena, kuri buvo iki įtarimo pareiškimo ir kardomosios priemonės paskyrimo, grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimu.

8. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad duomenys apie L. B. buvo pagrįstai rinkti baudžiamojo proceso metu, kadangi, renkant duomenis apie jos privatų gyvenimą, buvo pažeista BPK 155 straipsnio 1 dalis. Taip pat nepagrįsta teismo nuomonė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog straipsniai spaudoje pažeidė jos teises, kadangi ieškovė teismui pateikė straipsnius bei paaiškino pareigūnų neteisėtus veiksmus, tačiau teismas nemanė, kad tai yra įžeidimas, o išsakytos mintys, neatitinkančios tikrovės – neteisėti veiksmai. Be to, teismas netinkamai vertino užklausas į universitetus, kurie pažemino apeliantę akademinės visuomenės akyse. Taip pat teismas nenagrinėjo prokuroro neteisėtų nurodymų - informuoti Šiaulių rajono vaikų teisių apsaugos tarnybą apie galimus vaiko teisių ar priežiūros pažeidimus, dėl užklausimų į mokymosi vietas.

9. Apeliantė įvardino kriterijus, kuriais ji rėmėsi, apskaičiuodama moralinę žalą, juos išsamiai apibūdino, o tikslaus paskaičiavimo pateikti negali, nes dvasinis skausmas yra nepamatuojamas.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nesutinka su Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimo dalimi, kuria buvo patenkinti ieškovės reikalavimai, prašo šią sprendimo dalį panaikinti, sutinka su kita sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys, prašo šios sprendimo dalies nenaikinti (t. 1, b. l. 276-278). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti nėra absoliutus draudimas išvykti iš gyvenamosios vietos. Siekiant nustatyti, ar L. B. iš tikrųjų patyrė tam tikrus suvaržymus, būtina išanalizuoti, ar ieškovė kreipėsi į prokurorą su prašymu leisti išvykti į kitą miestą ar šalį, bei, ar prokuroras nesuteikė jai tokio leidimo. Tik tokiu atveju, jeigu prokuroras būtų be pagrindo atmetęs tokius ieškovės prašymus, būtų pagrindas kalbėti apie L. B. teisių pažeidimus.

2. Nesutiktina su tuo, kad L. B. neigiamas emocijas sukėlė tai, jog vietoje kelionės į užsienį ji buvo priversta lankytis įvairiose teisėsaugos institucijose, skųsti pareigūnų veiksmus, kadangi iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d. ieškovė ir jos šeimos nariai pateikė nemažai skundų įvairioms teisėsaugos institucijoms įvairiais bylos klausimais, todėl nepriklausomai nuo kardomosios priemonės paskyrimo ar apskundimo, ji vis tiek būtų priversta lankytis tose pačiose teisėsaugos institucijose.

3. Be to, neįrodytas ir žalos padarymo faktas, kadangi neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar neįveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad ieškovė patyrė išgyvenimus dėl pradėto baudžiamojo persekiojimo ir atliktos kratos, o ne taikyto rašytinio pasižadėjimo neišvykti, todėl jų nebuvo galima vertinti kaip neturtinės žalos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į L. B. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujamas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo apeliantės L. B. apeliacinį skundą atmesti, patenkinti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą - panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš Lietuvos Respublikos L. B. 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą (t. 2, b. l. 1-12). Atsiliepimą į apeliacinius skundus grindžia šiais argumentais:

1. Faktas, kad abu ikiteisminiai tyrimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukti, nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, todėl dėl nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimo asmuo neįgyja absoliučios teisės į žalos atlyginimą.

2. Priešingai nei teigia ieškovė apeliaciniame skunde, buvo pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių minėto plakato buvimą (2008-04-21 T. Š. tarnybinis pranešimas ir prie jo pridėtos fotonuotraukos, taip pat liudytojų M. V., T. Š., S. D., K. A. ir K. M. apklausos, CD ir DVD diskai), o, gavus informaciją apie padarytą teisės pažeidimą, iš karto buvo organizuotas neatidėliotinas informacijos patikrinimas, išvykimas į įvykio vietą 2008 m. balandžio 21-25 dienomis, tačiau gyvenamojoje vietoje nieko nebūdavo randama. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) L. B. atžvilgiu nebuvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, šioje byloje ji buvo apklausta tik kaip liudytoja, todėl L. B. negali būti suinteresuotu asmeniu ir neturi reikalavimo teisės pagal CK 6.272 straipsnį dėl baudžiamojo persekiojimo, vykdyto baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nes jos teisės ir įstatymų saugomi interesai šioje byloje nebuvo pažeisti.

3. Pareigūnai, 2008 m. gegužės 7 d. atlikdami kratą, siekė kuo greičiau ir operatyviau surasti nusikaltimo įkalčius, t. y. plakatą su jame pavaizduotu (duomenys neskelbtini), nes nuo nusikaltimo padarymo jau buvo praėjęs kuris laikas, todėl buvo pakankamai didelė tikimybė, kad šis įkaltis gali būti sunaikintas. 2008 m. gegužės 7 d. prokurorai atliko įvykio vietos apžiūrą, baigę ją, paprašė atiduoti plakatą su jame pavaizduotu (duomenys neskelbtini), tačiau asmenys, buvę name, atsisakė tai padaryti, todėl buvo priimtas nutarimas daryti kratą ir ją nedelsiant atlikti. Išdėstytos aplinkybės leidžia pripažinti, kad buvo tas neatidėliotinas atvejis, kai reikėjo skubiai daryti kratą, nebedelsti. Juolab kad nurodytos kratos teisėtumas yra patvirtintas Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjos 2008 m. gegužės 9 d. rezoliucija, todėl laikytina, kad krata atlikta teisėtai. Teisėjas nenustatė aplinkybių, dėl kurių kratos atlikimą būtų galima pripažinti neteisėtu, todėl priimtą nutarimą dėl kratos atlikimo patvirtino pagrįstai.

Atsiliepimas

4. Nagrinėjamu atveju, atliekant kratą 2008 m. gegužės 23 d., ji buvo filmuojama, tai matyti iš kratos protokolo, tokiam procesiniam įforminimui nereikalingas teismo leidimas ar asmens, pas kurį daroma krata, sutikimas, nes tokią teisę numatyto įstatymas. Įrodymų, kad kratos atlikimo metu ieškovė L. B. ar jos motina būtų specialiai filmuojama, nepateikta.

5. Buvo pakankamai faktinių duomenų (policijos pareigūnų A. U., R. G., R. B., V. G. tarnybiniai pranešimai, vaizdo įrašas), iš kurių matėsi, kad 2008 m. gegužės 23 d., atliekant kratą gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) L. B. trukdė pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, t. y. rėkavo, uždavinėjo klausimus, nesusijusius su kratos atlikimu, atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymus, aktyviais veiksmais demonstravo nepagarbą pareigūnams.

Atsiliepimas

6. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad pranešimą apie įtarimą pareigūnai turėjo surašyti taip, kaip surašomas kaltinimas, nes jie prieštarauja tiek įstatymui, tiek elementariai logikai. Pranešimas apie įtarimą asmeniui pateikiamas tyrimo pradžioje ir gali būti keičiamas, keičiantis įtarimo turiniui, tuo tarpu kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas. Šių procesinių dokumentų turinį ir surašymo tvarką reguliuoja skirtingos baudžiamojo proceso normos. L. B. apklausos protokole užfiksuota, kad nėra jokių pastabų dėl to, jog ji nesupratusi įtarimo turinio, priešingai, jame nurodyta, kad įtarimo esmę supratusi ir davusi detalius parodymus dėl pareikšto įtarimo.

7. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepažeidė BPK 45 ir 50 straipsnių reikalavimų, nes iš 2008 m. liepos 1 d. protokolo matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas išaiškino L. B. teisę turėti gynėją, ką L. B. patvirtino, pasirašydama šį protokolą. Iš tos pačios dienos kito protokolo matyti, kad L. B. nusprendė baudžiamojo proceso metu gintis pati ir pasirašytinai nurodė: „apklausos metu ir pateikiant įtarimą šiuo momentu gynėjo atsisakau“.

8. Šiuo atveju neįrodytas žalos padarymo faktas bei nebuvo priežastinio ryšio tarp kardomosios priemonės paskyrimo ir teismo nurodytų pasekmių atsiradimo. L. B. ilsėtis atostogų metu, tarp jų išvykti į užsienį, sutrukdė ne kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimas, o pačios L. B. nepagrįstas neveikimas, jos nerūpestingumas, nes ji nepateikė duomenų (kelionės bilietų kopijų, kvietimų, vizų ir kt.), todėl pagrįstai galima daryti išvadą, kad nėra priežastinio ryšio tarp kardomosios priemonės ir ketinimų neįgyvendinimo. Be to, nagrinėjamu atveju neįrodytas žalos padarymo faktas. L. B. savo veiksmais sukūrė situaciją, dėl kurios patyrė neigiamus padarinius, todėl ji pati turi prisiimti to pasekmes.

9. Apeliantė, reikalaudama panaikinti duomenis iš įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro, nepagrįstai šį reikalavimą kildina iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo )„Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“), nes minėtame nutarime buvo aiškinama, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, jog įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kuriam buvo neteisėtais veiksmais padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Šiame nutarime nėra jokio aiškinimo, kad būtina panaikinti tam tikrus įrašus iš atitinkamų registrų.

10. Prokuroras, rašydamas užklausimus į mokymosi įstaigas, siekė gauti mokslininkų vertinimą dėl demonstruoto plakato (užklausimuose buvo tiksliai nurodomos mokslininkų pavardės, į kuriuos kreipiamasi dėl vertinimo pateikimo; tuo pačiu pažymėtina, kad ieškovė nesimokė tuose fakultetuose, kurie teikė prokurorui informaciją), t. y. surinkti faktinius duomenis reikalingus nusikalstamai veikai tirti, o ne pažeminti ieškovę.

11. Tai, kad teismas pripažino ir sutiko su kai kuriomis atsakovo atstovų aplinkybėmis, nesudaro pagrindo teismo laikyti šališku, nes civilinės bylos nagrinėjamos rungimosi principu, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Vadinasi, nagrinėjamu atveju atsakovo atstovai pateikė svaresnes aplinkybes, nei ieškovė, todėl ši turi pati prisiimti savo veiksmų pasekmes, kad ji neįrodė tam tikrų aplinkybių (CPK 178 str.).

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į L. B. apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės L. B. apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 15-17). Nurodo, kad apeliacinio skundo struktūra neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reikalavimo apeliaciniame skunde nurodyti bylos aplinkybes, įrodymus ir teisinius argumentus, kuriais pagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Apeliantė kvestionuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, kurie buvo atlikti ne jos, o L. P. atžvilgiu. Tuo tarpu apeliantės atžvilgiu nebuvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, todėl atmestini apeliantės argumentai dėl pažeistų jos teisių. L. B. nepateikia kompetentingų institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuotas atliktų kratų neteisėtumas, todėl ši aplinkybė nėra įrodyta. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad pareigūnai filmavo ne kratą, o ieškovę ar jos motiną. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantė atsisakė gynėjo, todėl nebuvo pagrindo jo kviesti. Taip pat, anot atsakovo, neaišku, kodėl apeliantė nurodo, jog apie pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą jai nebuvo pranešta suprantama kalba, kadangi įtariamojo protokole ji lietuvių kalba, t. y. ta pačia kalba, kaip ir surašytas pranešimas apie įtarimą, pasirašė, kad suprato pareikšto įtarimo esmę. Apeliantė neįrodė, kad egzistuoja visos privalomos sąlygos deliktinei valstybės atsakomybei kilti, taip pat įrodymais nepagrindė tariamai patirtų neigiamų pasekmių, neargumentavo prašomos priteisti neturinės žalos dydžio, kuris yra nepagrįstas ir neprotingai didelis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į L. B. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo patenkinti atsakovo (apelianto) Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą - panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš valstybės priteista 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą, o apeliantės L. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nesant įrodymų dėl policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais apeliantei L. B. padarytos materialinės bei moralinės žalos (t. 2, b. l. 18-19). Nurodo, kad pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, jog policijos pareigūnai jos atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovei buvo padaryta žala neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais. Be to, atsakovo neteisėti veiksmai turi būti konstatuoti įstatymo nustatyta tvarka. O nesant įrodymų, kad dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą, atmestinas reikalavimas dėl moralinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi paminėtomis proceso taisyklėmis, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, susijusias su ieškovės reikalavimu, bei iš esmės tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas (CPK 263 str., 329-330 str.).

Vadovaujantis CK 6.272 straipsnio 1 dalies nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo ir kitais numatytais atvejais, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas paminėto įstatymo nuostatas, yra nurodęs, kad tokiu atveju valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007). Teismų praktikoje pripažįstama, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir dėl nevykdymo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009, 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003).

Be to, kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti, laikantis proceso teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2007, 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2007, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007). Tačiau asmens išteisinimo, o tuo pačiu ir ikiteisminio tyrimo nutraukimo, teisiniai pagrindai yra reikšminga aplinkybė, sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006).

Dėl pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir su tuo susijusių policijos, prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas neteisingai įvertino ikiteisminio tyrimo aplinkybes, nes, apeliantės nuomone, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, pažeidžiant ikiteisminį tyrimą bei šio tyrimo veiksmus reglamentuojančias BPK normas.

Ikiteisminio tyrimo atlikimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja BPK IV dalis. BPK 166 straipsnyje 1 dalyje nustatyti ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindai (gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (1 p.), prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (2 p.). Pagal BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatą, galiojusią iki 2010 m. spalio 1 d., prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi baudžiamąjį procesą ir ikiteisminį tyrimą reglamentuojančios normos ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir/ar prokurorus įpareigoja pradėti ikiteisminį tyrimą, gavus duomenų apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra akivaizdžiai neteisingi arba iš tų duomenų iš karto yra aišku, kad tokia veika neturi nusikalstamos veikos požymių.

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas pagrindu 2008 m. balandžio 21 d. ir balandžio 28 d. tarnybinių pranešimų, kuriuose nurodoma, jog gauta informacija apie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) antrajame aukšte, ant balkono lango stiklo, iš vidinės kambario pusės, pakabintą plakatą su jame pavaizduotu (duomenys neskelbtini), bei prie 2008 m. balandžio 21 d. tarnybinio pranešimo pridėtos fotolentelės, kurioje užfiksuotas nurodytas plakatas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokia informacija buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 170 str.1 dalį (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę). Juolab kad tokio pagrindo buvimas nepaneigtas ir Generalinio prokuroro pavaduotojo 2008 m. rugsėjo 5 d. nutarimu, kuriuo buvo nutraukta baudžiamoji byla įtariamosios L. P. atžvilgiu, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė teisingai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas iš karto, o tik po savaitės; tai patvirtina baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, iš kurių matyti, kad 2008 m. balandžio 21 d. tarnybiniame pranešime ir prie jo pateiktoje fotolentelėje užfiksuotos aukščiau nurodytos aplinkybės dėl pakabinto plakato (duomenys neskelbtini), tačiau neturi pagrindo ieškovės argumentai dėl policijos pareigūnų veiksmų netinkamumo. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantė, policijos pareigūnai, 2008 m. balandžio 21 d. gavę pranešimą apie galimą daromą nusikalstamą veiką, tą pačią dieną nuvyko į įvykio vietą, užfiksavo veikos aplinkybes, laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 21 d. iki 2008 m. balandžio 25 d. įvairiu metu vyko į įvykio vietą, tačiau neradę įvykio vietoje gyvenančių asmenų, negalėjo paimti plakato. Teisėjų kolegija sprendžia, kad policijos pareigūnai tinkamai vykdė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pareigas, o prokuroras, pavesdamas atlikti ikiteisminį tyrimą, nepažeidė BPK 169 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Be to, apeliantė nenurodo, kaip ikiteisminio tyrimo veiksmų pradėjimo laikas yra susijęs su neturtinės žalos jai atsiradimu, ir kokiu būdu nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai pažemino ją visuomenės akyse. Pažymėtina, kad negalima teigti, jog nebuvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai apeliantės atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau, teisingai konstatavęs ikiteisminio tyrimo pradžios teisėtumą, apygardos teismas turėjo pagrindo pripažinti nepagrįstais bei atmesti ieškovės reikalavimus nagrinėjamoje byloje dėl pareigūnų veiksmų (susijusių su ikiteisminio tyrimo pagrindu ir pradžia) pripažinimo neteisėtais bei priteisimo neturtinės žalos, ieškovės teigimu, padarytos šiais veiksmais.

Dėl kratų ir jas atlikusių pareigūnų veiksmų (ne)teisėtumo

Ieškovė apeliaciniame skunde ginčija 2008 m. gegužės 7 d. kratos teisėtumą, teigdama, kad nebuvo BPK 145 straipsnio 3 dalyje numatyto pagrindo atlikti nesankcionuotą kratą gyvenamojoje vietoje. Minėta baudžiamojo proceso įstatymo nuostata nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu krata gali būti daroma tik neatidėliotinais atvejais, kurie gali būti nustatomi tada, kai iš karto, neatidėliojant neatlikus kratos, gali būti paslėpti ar sunaikinti nusikalstamos veikos įrankiai, nusikalstamu būdu gauti ar įgyti daiktai bei vertybės, taip pat daiktai ar dokumentai, galintys turėti reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pranešimas apie nusikalstamos veikos požymius buvo gautas 2008 m. balandžio 21 d., ikiteisminis tyrimas pradėtas nurodytų metų balandžio 28 d., policijos pareigūnai į įvykio vietą vyko 2008 m. balandžio 25 d., 29 d. ir 30 d., o pirmoji krata atlikta 2008 m. gegužės 7 d.

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 8 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2A-153/2011) ir 2011 m. balandžio 29 d. teismo nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-380/2011) nustatė, kad pareigūnai, 2008 m. gegužės 7 d. atlikę kratą, neturėjo faktinio pagrindo konstatuoti būtinumo neatidėliotinai atlikti kratą ieškovės namuose ir todėl neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimą atlikti kratą, nesant motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties (BPK 145 str. 1 d., 3 d.; CPK 18 str., 331 str. 6 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos kratos neteisėtumo konstatavimas nesudaro pagrindo patenkinti apeliantės reikalavimo dėl priteisimo neturtinės žalos, kurią ieškovė sieja su šios kratos neteisėtumu, nenurodydama, kaip 2008 m. gegužės 7 d. krata bei pareigūnų veiksmai jos atlikimo metu sukėlė apeliantei neigiamus išgyvenimus, dėl kurių jai būtų padaryta neturinė žala. Juolab kad apeliantė patirtus išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimą, judėjimo laisvės suvaržymą bei kitus nepatogumus sieja su antrąja, t. y. 2008 m. gegužės 23 d. padaryta krata bei jos metu atliktais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad 2008 m. gegužės 23 d. krata buvo atlikta neteisėtai, t. y. kad, atlikdami šią kratą, pareigūnai be teisinio pagrindo paėmė jos asmeninius daiktus, draudė jai palikti patalpas, kuriose buvo atliekama krata, kad, apeliantės teigimu, elgėsi ciniškai ir nepagarbiai, neteisėtai filmavo ją ir jos mamą, tokiu būdu suvaržydami apeliantės judėjimo laisvę, panaudodami fizinę ir psichologinę prievartą, be to, kad kratos metu paimti jos asmeniniai daiktai nebuvo operatyviai grąžinti.

Apeliantė be pagrindo teigia, jog policijos pareigūnai, kratos metu neleisdami jai išeiti iš namų, neteisėtai suvaržė apeliantės judėjimo laisvę. BPK 149 straipsnio 3 dalyje numatyta pareigūnų teisė uždrausti asmenims išeiti iš patalpos, kurioje atliekama krata. Todėl nagrinėjamu atveju, pareigūnai, atvykę atlikti kratos apeliantės gyvenamojoje vietoje, ją sutikę prie namo durų (gyvenamojo namo teritorijoje), turėjo teisę liepti grįžti apeliantei į namus ir likti juose iki bus baigta krata. Juolab kad pirmosios instancijos teismo teisingai nustatyta, jog policijos pareigūnai nenaudojo fizinės jėgos apeliantės atžvilgiu. Be to, kratą darantis pareigūnas turi teisę paimti daiktus ir dokumentus, kurie gali turėti reikšmės tyrimui (BPK 149 str. 6 d.). Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutarties duomenimis, 2008 m. gegužės 23 d. kratos metu buvo siekiama surasti ir paimti daiktus (fotonuotraukas su užfiksuotu plakatu, esančias fotoaparate, mobilaus ryšio telefono aparate, turinčiame fotografavimo ar filmavimo funkcijas, vaizdo kameroje, kompiuteryje arba tokiai informacijai skirtose laikyti laikmenose), galinčius turėti reikšmės minėtai nusikalstamai veikai tirti. Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pareigūnai be teisinio pagrindo paėmė jos asmeninius daiktus (fotoaparatą, USB raktą, telefoną, kompiuterį, diskus); taip pat neturi pagrindo ir apeliantės motyvai dėl neoperatyvaus paimtų daiktų grąžinimo, kadangi baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nurodyti daiktai, paimti kratos metu (2008 m. gegužės 23 d.), 2008 m. gegužės 27 d. buvo apžiūrėti, o grąžinti 2008 m. gegužės 30 d., kai buvo gautas apeliantės prašymas dėl daiktų grąžinimo.

Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2008 m. gegužės 23 d. krata buvo atlikta teisėtai, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutarties pagrindu. Juolab kad šios nutarties teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartimi. Beje, pažymėtina, kad, darant kratą, kaip ir atliekant bet kokius kitus tyrimo veiksmus, įstatymas leidžia šio procesinio veiksmo eigą fiksuoti ir techninėmis priemonėmis: fotografuoti, filmuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus (BPK 179 str. 1 d.). Iš 2008 m. gegužės 23 d. kratos protokolo matyti, kad šios kratos metu dalyvavo ir apeliantė, o kratos metu buvo filmuojama, tačiau aplinkybė, kad ji ir kiti asmenys, buvę kratos vietoje jos metu, yra užfiksuoti vaizdo įraše, neleidžia teigti, kad buvo filmuojama ne kratos eiga, o asmenys. Tuo tarpu apeliantės nurodyta aplinkybė dėl medicininės pagalbos iškvietimo jos mamai E. B. nesusijusi su pareigūnų veiksmų, atliktų prieš ieškovę, vertinimu ir jai atsiradusia žala. Pažymėtina, kad E. B. taip pat kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimo ir ši byla jau yra išnagrinėta tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose.

Dėl pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini)

Kaip minėta, ikiteisminį tyrimą reglamentuojančios proceso teisės normos įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir/ar prokurorus pradėti ikiteisminį tyrimą, gavus duomenų apie įvykdytą (galimą) nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra akivaizdžiai neteisingi arba iš tų duomenų iš karto aišku, kad tokia veika neturi nusikalstamos veikos požymių (BPK 168 str. 1 d.). Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 231 straipsnio 1 dalyje, dėl trukdymo ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklai, buvo pradėtas, remiantis ikiteisminio tyrimo pareigūnų A. U., R. G., R. B., V. G. tarnybinių pranešimų pagrindu, kuriame nurodyta, kad 2008-05-23 atliekant kratą gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) apeliantė trukdė pareigūnams atlikti kratą, rėkė, kėlė klausimus, nesusijusius su kratos atlikimu, aktyviais veiksmais demonstravo nepagarbą pareigūnams. Teisėjų kolegijos nuomone, šių procesinių dokumentų turinys, kiti bylos duomenys (kratos vaizdo įrašas) pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad pranešimuose nurodyti ieškovės veiksmai leido juos vertinti kaip trukdymą pareigūnams atlikti kratą baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminiame tyrime, kad pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą pradėti nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą.

Dėl pranešimo apie įtarimą suformulavimo

Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, kad pranešime apie įtarimą turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip pat išvardintos įtariamojo teisės (BPK 187 str. 1 str. 1 d.). Nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto įtarimo pobūdį ir pagrindą (BPK 44 str. 7 d.). Tuo tarpu kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas (BPK 23 str.); šio dokumento turiniui keliami reikalavimai yra įtvirtinti BPK 219 straipsnyje. Todėl nepagrįsti apeliantės (ieškovės) argumentai, kad įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo prilyginamas kaltinimui ir pranešimas apie įtarimą turi būti surašytas kaip kaltinamasis aktas.

Be to, apygardos teismas teisingai nurodė, kad 2008 m. liepos 1 d. įtariamosios (ieškovės) apklausos protokolo duomenimis, ji nurodė: „įtarimo esmę suprantu”, o iš apklausos protokolo turinio matyti, kad ieškovė paaiškino būtent tas aplinkybes, dėl kurių jai pareikštas įtarimas. Todėl nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantė nesuprato jai pareikšto įtarimo esmes.

Dėl pažeistos teisės į gynybą

BPK 44 straipsnio 8 dalie nuostatomis, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o, neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi teisę gauti nemokamą teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę pasinaudoti šia teise; dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas (BPK 50 str. 1 d.). BPK 52 straipsnio 1 dalyje numatyta įtariamojo ar kaltinamojo teisė atsisakyti gynėjo bet kuriuo proceso metu, apie tai surašant protokolą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas išaiškino apeliantei jos teisę turėti gynėją, ką ji patvirtino, pasirašydama 2008 m. liepos 1 d. protokole, nurodydama, kad „apklausos metu ir pateikiant įtarimą šiuo momentu gynėjo atsisakau”. Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad jai nebuvo tinkamai išaiškintos teisės dėl gynėjo. Juolab kad minėtame protokole, kurį pasirašė ieškovė, nurodyta, kad atsisakymas gynėjo neatima teisės vėliau bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją. Dėl ko teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nebuvo pažeista ieškovės teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo metu.

Dėl kardomosios priemonės taikymo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

Bylos duomenimis, Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. liepos 2 d. nutarimu apeliantei paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri buvo panaikinta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, konstatuojant, kad, skiriant nurodytą kardomąją priemonę, neatsižvelgta į įtariamajai (ieškovei) inkriminuojamos nusikalstamos veikos sunkumą, jos asmenybę, į tai, kad ji teigiamai charakterizuojama, neteista, turi pastovią gyvenamąją vietą, studijuoja dviejuose universitetuose (Š. ir V.), dirba R., todėl paskirta kardomąja priemone buvo nepagrįstai suvaržytos įtariamosios ieškovės teisės.

Minėta, kad prokuroro nutarimo skirti kardomąją priemonę panaikinimas savaime nereiškia, kad ši priemonė paskirta neteisėtai. Įstatymo nuostata, kad žala atlyginama tuo atveju, jeigu ji padaryta neteisėtu procesinės prievartos priemonės pritaikymu, reiškia, kad žala atlyginama tada, kai yra konstatuojamos visos jos civilinės atsakomybės sąlygos. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo 2 straipsnyje įtvirtinta asmens judėjimo laisvė. Ši laisvė negali būti apribota labiau, negu būtina pasiekti norimą tikslą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, žinant apie ieškovės (įtariamosios) studijas bei darbą, reiškia, kad buvo ribojama jos judėjimo laisvė, dėl ko apygardos teismas pagrįstai konstatavo neteisėtus prokuroro veiksmus, paskiriant ieškovei kardomąją priemonę.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ikiteisminio tyrimo institucijų (prokurorų) nutarimais konstatuoti faktai, skirtingai nuo teismo sprendimu ar nuosprendžiu konstatuotų faktų, pagal CPK 182 straipsnio 2 ir 3 punktus nėra prejudiciniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–506/2007 ,2007 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–64/2007). Taigi pagal nustatytą įstatymo reglamentavimą ir teismų praktiką, spręsdamas CK 6.272 straipsnyje nustatytus žalos atlyginimo klausimus, kai reikalavimas atlyginti žalą pareikštas dėl ikiteisminio tyrimo prokuroro neteisėtai paskirtos kardomosios priemonės, teismas savo išvadas grindžia faktiniais bylos duomenimis, kuriais remdamasis konstatuoja aplinkybes, pagrindžiančias šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokiomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 177 str. 1 d., 270 str. 4 d. 2 p., 3 p., 4 p.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisingai nustatytomis bylos aplinkybėmis, padarė pagrįstas išvadas, jog ieškovei padaryta žalos nepagrįstu jos judėjimo laisvės apribojimu, paskiriant nurodytą kardomąją priemonę, todėl pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį valstybė, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūno kaltės, privalo atlyginti žalą, ir nustatė teisingą atlygintinos neturtinės žalos dydį, atitinkantį teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–506/2007).

Kolegijos nuomone, atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl kardomąja priemone apribotos ieškovės judėjimo laisvės, dėl ko ieškovei padaryta neturtinės žalos (CPK 314 str., 185 str. ).

Dėl reikalavimo panaikinti duomenis apie kardomąją priemonę ir įtarimą iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro

Ieškovė apeliaciniame skunde, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas panaikinti duomenis apie 2008 m. liepos 2 d. prokuroro nutarimu paskirtą kardomąją priemonę (rašytinį pasižadėjimą neišvykti) ir įtarimą pagal BK 231 str. 1 d. iš specialaus registro, ir nurodo, kad ji turi konstitucinę teisę reikalauti, jog būtų atkurta ta būsena, kuri buvo iki įtarimo pareiškimo ir kardomosios priemonės paskyrimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė reikalavimą panaikinti duomenis iš specialaus registro nepagrįstai grindžia minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kadangi šiame nutarime išaiškintas būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą konstitucinis principas, tačiau jame nėra išaiškinimo dėl būtinumo panaikinti įrašus iš konkrečių registrų.

Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro paskirtį, jo objektus, registro tvarkymo įstaigas, duomenų teikėjus, jų teises ir pareigas, registro duomenų tvarkymą, jo reorganizavimą ir likvidavimą reglamentuoja Vidaus reikalų ministro 2005 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1V-291 patvirtinti nuostatai (toliau – Nuostatai). Registre kaupiami duomenys ne tik apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą, kardomosios priemonės paskyrimą, bet ir apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą, kardomosios priemonės panaikinimą. Registro duomenys teikiami tik tiems duomenų gavėjams, kurie turi įstatymų nustatytą teisę juos gauti (Nuostatų 50 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti, kad teisėtai kaupiami ir saugomi duomenys negali būti panaikinti tik todėl, kad asmuo nenori, jog jie ten būtų.

Dėl pasakyto apygardos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai netenkino šio ieškovės reikalavimo (CPK 178 str., 185 str.).

Dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti ieškovės motyvai dėl to, kad teismas nenurodė teisės normų, leidžiančių rinkti privataus pobūdžio informaciją be asmens sutikimo ar motyvuoto teismo sprendimo. Iš pirmosios instancijos sprendimo matyti, kad teismas nurodė konkrečias BPK normas, reglamentuojančius baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo veiksmus bei procesinius dokumentus, kuriems yra svarbūs įtariamojo asmens duomenys ir kuriuos privalo surinkti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, tinkamai atlikdamas procesinius veiksmus visapusiškam baudžiamosios bylos ištyrimui. Juolab kad kai kurios BPK nuostatos netgi įpareigoja ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną surinkti duomenis apie asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką (BPK 51 str., 80 str., 82 str., 121 str.), ir BPK nenumato ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareigos reikiamų duomenų apie įtariamą asmenį rinkimui gauti įtariamojo sutikimą ar teismo leidimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad aukščiau nurodytų BPK normų pagrindu, prokuroras, rinkdamas informaciją apie ieškovę, nesiekė jos pažeminti, bet kreipėsi, norėdamas surinkti faktinius duomenis, ir tirti reikalingus nusikalstamai veikai, tarp jų – gauti mokslininkų vertinimą dėl plakato. Dėl to teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras, teisėtai kreipėsi į universitetą dėl informacijos suteikimo.

Ieškovė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikraščiuose „Šiaulių teisėtvarka“ ir „Šiaulių naujienos“ publikuotuose straipsniuose išdėstyti prokuroro ir policijos pareigūno teiginiai nėra neatitinkantys tikrovės ir jais nepažeista nekaltumo prezumpcija, paneigia bylos duomenys, tarp jų laikraščių straipsnių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ turinys, kurie leidžia spręsti, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas neperdavė visuomenės informavimo priemonėms tokios informacijos, kuri negali būti skelbiama. Be to, sutiktina su apygardos teismo nurodytu argumentu, kad atsakomybė už neteisingų duomenų paskleidimą, jeigu tokie duomenys buvo paskleisti per masinės informacijos priemones, tenka ne valstybei.

Nors ieškovė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ieškovės argumentų dėl duomenų apie galimą mažamečio teisių pažeidimą pateikimo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimo (jo dalies) neteisėtu ir nepagrįstu. Bylos duomenimis, Šiaulių rajono policijos komisariato 2008 m. liepos 9 d. raštu Vaiko teisių apsaugos tarnyba buvo informuota ne apie įvykdytus vaiko teisių pažeidimus, o apie tokių pažeidimų galimybę. Kolegijos nuomone, yra pagrindo teigti, jog tokiu informavimu buvo siekiama užtikrinti mažamečio teisių apsaugą, o ne pažeisti ieškovės teises, dėl ko nėra pagrindo pripažinti šio veiksmo neteisėtu.

Dėl pasakytų motyvų nėra pagrindo apeliacinių skundų argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

Atmetus apeliacinius skundus, netenkintinas apeliantės L. B. prašymas dėl kelionės į apeliacinės instancijos teismą išlaidų priteisimo, o iš apeliantės L. B. priteistina valstybei dalis bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 302, 84, 88 str. 1 d. 8 p., 92, 93, 96, str.; b. t. 2, 1. 29).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti iš esmės nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą.

Priteisti valstybei iš ieškovės L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 4 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Algirdas GailiūnasAudronė JarackaitėDonatas Šernas