Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-153/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-02-08
Bylos Nr.: 2A-153/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Donatas Šernas, Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas: L. P.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės

Kategorijos

44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-153/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2, 44.5.2.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASS P R ENDIMA SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant ieškovei L. P. ,

atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujančių LR Teisingumo ministerijos ir LR Generalinės prokuratūros atstovams Virginijui Varnaičiui ir prokurorei Ritai Dabužinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-164-154/2010 pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai kreipėsi ieškovė L. P. ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 200 000 Lt neturtinės žalos, jai padarytos neteisėtais valstybės pareigūnų veiksmais, taip pat advokato atstovavimo išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad ji su šeima gyvena adresu (duomenys neskelbtini), kur tame pačiame name gyvena jos tėvai R. B. ir E. B. , o taip pat sesuo L. B. 2008 m. balandžio 28 d. Šiaulių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-221/08 pagal nusikaltimo, numatyto BK 170 str. 1 dalį, numatančią baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris viešais pareiškimais, žodžiu, raštu ar pasinaudodamas visuomenės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. 2008 m. balandžio 28 d. ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas V. K. informavo prokurorą, kad (duomenys neskelbtini) lange pakabintas plakatas, kuriame pavaizduotas ženklas, panašus į Antrojo pasaulinio karo nacių vaizduotą simbolį „svastiką“, tačiau pagal baudžiamojoje byloje esančius dokumentus tą pačią dieną atvykęs tyrėjas T. Š. ir apžiūrėjęs minėto namo išorę, jokio lange pakabinto plakato nerado. 2008 m. balandžio 29 dieną laikraštyje „Šiaulių kraštas“ buvo išspausdintas straipsnis „Policija tiria nacistinį sveikinimą Hitleriui“, kuriame Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras G. M. išsakė asmeninę nuomonę apie tai, kad: „...iš pirmo žvilgsnio užrašas kursto nesantaiką“, po ko „Šiaulių krašto“ žurnalistas atvyko į darbo vietą darbo metu su prašymais papasakoti apie įvykį. Jo įžūlius ir neetiškus veiksmus stebėjo kolegos ir mokiniai. 2008 m. gegužės 7 d. 17 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) tyrėjas atliko teismo nesankcionuotą kratą, kurios metu buvo ieškoma nusikalstamos veikos neatitinkančio plakato. Plakatas nebuvo surastas. 2008 m. gegužės 23 d. 7 val. 30 min. buvo atlikta pakartotinė krata ieškovės namuose, o apie 12 val., policijos pareigūnai tarnybinėse patalpose atliko ieškovės telefono apžiūrą ir jame nieko, kas būtų susiję su kalbamu plakatu, nerado. Nieko nebuvo rasta apžiūrėjus fotokamerą, USB raktą, kompiuterius, telefoną „Siemens“, diktofoną ir filmavimo kamerą. 2008 m. gegužės 17 d. buvo atlikta krata ieškovės darbo vietoje - Akmenės vaikų muzikos mokykloje. Kratų metu nebuvo jokių įkalčių, duodančių pagrindo ją įtarti padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 str. 1 ar 2 dalyse. Nepaisant to, 2008 m. gegužės 16 d. prokuroras V. B. nurodė neatidėliotinai pareikšti ieškovei įtarimą bei apklausti ją įtariamąja, o 2008 m. liepos 8 d. Šiaulių rajono PK vyresnioji tyrėja R. G. įteikė ieškovei pranešimą apie įtarimą, kuriame buvo nurodyta, kad ieškovė L. P. 2008 m. balandžio 21 d., apie 10 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) viešu pareiškimu, raštu pagamintu plakatu su jame pavaizduotu ženklu, panašiu į svastiką ir sveikinimu „Hitleriui“, pakabintu (duomenys neskelbtini) namo antrajame aukšte, tyčiojosi iš kaimynystėje gyvenančios A. šeimynos ir juos niekino, skatino neapykantą ir kurstė diskriminuoti žmonių grupę – A. šeimyną dėl jų socialinės padėties ir tarpusavio asmeninių nesutarimų, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 170 straipsnio 1 dalyje. Ieškovės teigimu, įteikiant jai pranešimą apie įtarimą, nebuvo užtikrinta jos teisė į gynybą, tik sekančią dieną jai buvo pateiktas pasirašyti teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas, tačiau realiai gynyba nebuvo užtikrinta, gynėjas nebuvo pakviestas ir su juo pasitarti nebuvo suteikta galimybė, o diktuojant tyrėjai ant kito protokolo ji parašė, kad gynėjo atsisako. Po to ji buvo apklausta nedalyvaujant gynėjui. LR Generalinio prokuroro pavaduotojas G. J. , ištyręs ikiteisminio tyrimo medžiagą, 2008 m. rugsėjo 5 d. nutarimu baudžiamąją bylą ieškovės atžvilgiu nutraukė, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovės kaltę, panaikino tyrėjos R. G. 2008 m. liepos 9 d. pranešimą apie įtarimą, šios tyrėjos nutarimus, kuriais A. buvo pripažinti nukentėjusiais. Šiame nutarime konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu atliktas pažeidžiant jos teises. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras E. T. 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu visiškai nutraukė minėtą baudžiamąją bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nustatęs, kad nebuvo padaryta veika, numatyta BK 170 straipsnio 1 dalyje. Ieškovė nurodė turinti pagrindą teigti, kad baudžiamasis persekiojimas buvo atliekamas šiurkščiai pažeidžiant jos teises ir laisves, o taip pat įstatymo leidėjo nuostatas, įtvirtintas BPK 1 straipsnio 1 dalyje.

Ieškovės teigimu, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pažeidžiant BPK 166 straipsnio 1 dalį, nes joks skundas, pranešimas ar pareiškimas dėl plakato nebuvo gautas, taip pat nėra duomenų apie tai, kad kuris nors prokuroras ar policijos pareigūnas pats nustatė nusikalstamos veikos požymius. Prokuroras, gavęs pranešimą, privalėjo patikrinti, ar yra pagrindas pradėti tyrimą, tačiau šios funkcijos jis neatliko. Iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. nebuvo baudžiamosios bylos I ir II tomo dokumentų apyrašų, kas leidžia manyti, jog baudžiamojoje byloje nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. pareigūnai galėjo keisti, taisyti, išimti ar pridėti dokumentus, nes niekas to nekontroliavo. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nesilaikant procesinių teisės normų arba jas netinkamai taikant, tyrėjai savo iniciatyva ėmėsi neadekvačių procesinės prievartos priemonių. Baudžiamojoje byloje nėra 2008 m. balandžio 21 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir Bubių policijos nuovados tyrėjo T. Š. 2008 m. balandžio 21 d. tarnybiniame pranešime aprašytų aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos ieškovės teisės į gynybą, nebuvo užtikrinta reali teisė pasinaudoti gynėjo pagalba, nes joks gynėjas nebuvo pakviestas. Tokiu būdu tyrėja netinkamai vykdė BPK 45 str. reikalavimus. Tyrimo metu buvo pažeista BPK 21 str. 3 dalyje numatyta ieškovės teisė pateikti prašymus, susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Pranešimas apie įtarimą buvo pateiktas, pažeidžiant BPK 187 straipsnio reikalavimus, nes iš teksto ji negalėjo suvokti, kas plakatą pagamino, kas pakabino, kokiu būdu ji skatino neapykantą tik A. šeimynai, kurstė diskriminuoti būtent šią šeimą, kuo čia dėta tos šeimos socialinė padėtis, jų tarpusavio asmeniniai nesutarimai bei kas rodo jos veiksmų tyčią. Visiškai nesuvokiamas pranešimo apie įtarimą tekstas ją be galo suglumino, sutrikdė ir sukėlė netikrumo ir nesaugumo jausmą. Ieškovė prašė atlyginti jai padarytą neturtinę žalą, vadovaudamasi CK 6.271 straipsnio nuostatomis, teigdama, kad žala atsirado dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, kurią privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Ieškovė taip pat vadovavosi Europos žmogaus teisių teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Ieškovės teigimu, baudžiamasis procesas buvo pradėtas nepagrįstai; procesinės prievartos priemonės taikytos neadekvačios ir neproporcingos; įtariamosios teisinis statusas jai paskelbtas nepagrįstai ir neteisėtai; pareigūnai nevykdė arba netinkamai vykdė jiems pavestas pareigas, susijusias su piliečių teisių apsauga; nei prieš vieną procesinės prievartos veiksmą jai nebuvo išaiškintos jos teisės; neišaiškinta pareigūnų veiksmų apskundimo tvarka ir pagrindai, todėl visi šie veiksmai sukėlė ieškovei dideles neigiamas pasekmes. Pasak ieškovės, jos patirti praradimai yra neatkuriami ir pasekmes ji jausianti iki gyvenimo pabaigos. Pabaigus ikiteisminį tyrimą nei vienas prokuroras neįstengė pasielgti sąžiningai ir padoriai - atsiprašyti ieškovės už padarytas klaidas, nors to reikalauja Lietuvos prokurorų etikos kodekso 5.2 straipsnio nuostatos. Ieškovės teigimu, dėl neadekvačių ir nepamatuotų policijos pareigūnų veiksmų ji - prarado darbą, savo kolegų, Akmenės vaikų muzikos mokyklos bendruomenės tarpe prarado gerbtinos pedagogės reputaciją, į ją imta šnairuoti, vengti bendrauti, taip sumažėjo jos bendravimo galimybės. Sunkiausia šio neteisėto baudžiamojo persekiojimo pasekmė, ieškovės manymu, buvo persileidimas ir būsimo kūdikio praradimas. Teismui pateiktuose medicinos dokumentuose yra pakankamai aiškiai konstatuota, kad persileidimas įvyko dėl patirto didelio streso, kurį sukėlė neteisėti pareigūnų veiksmai. Dėl šios netekties ji prarado gyvenimo pilnatvę, ją kamuoja niūrios mintys ir nepelnytas nuoskaudos jausmas. Pasak ieškovės, jai buvo sukeltos visos pasekmės, numatytos CK 6.250 str. 1 dalyje - reputacijos pablogėjimas ir pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, dvasinis sukrėtimas ir išgyvenimai, nepatogumai ir emocinė depresija. Neturtinės žalos dydį ji vertina 200 000 Lt. Žalą jai privalanti atlyginti valstybė, kuri nesugebėjusi tinkamai užtikrinti savo piliečių teisių ir laisvių apsaugos bei tinkamos prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo kontrolės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog teisės aktai nereikalauja, kad tarnybiniame pranešime būtų nurodyta - objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė, todėl, pasak teismo, buvo pakankamas pagrindas pradėti nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminį tyrimą, o, pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, nėra ir objektyviai negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas. Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne iš karto gavus K. A. telefoninį pranešimą, teismo vertinimu nepažeidė ieškovės teisių ir nesukėlė žalingų pasekmių, duodančių pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės. Teismo teigimu, faktą apie pakabintą plakatą patvirtina pareigūno T. Š. 2008 m. balandžio 21 d. tarnybinis pranešimas, byloje esančios fotonuotraukos ir liudytojų parodymai, tai konstatuota ir prokuroro 2008 m. gruodžio 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, o šis nutarimas neapskųstas ir nepanaikintas. Teismas nurodė, kad policija ir prokuratūra neturėjo teisės netirti ir nereaguoti minėto plakato pakabinimo fakto, aplinkybių bei tikslų, nes viešas plakato su svastikos ženklu bei užrašu „HI HITLER“ iškabinimas neatitinka nustatytų teisės ir moralės principų, o svastikos naudojimas sietinas su tam tikros visuomenės dalies niekinimu bei neapykantos skatinimu. Teismas padarė išvadą, kad buvo objektyviosios pusės požymiai - viešas pareiškimas raštu, niekinantis ir skatinantis neapykantą žmonėms - reikalingi ikiteisminiam tyrimui pagal BK 170 straipsnį pradėti. Fakto, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas nesant nukentėjusiojo pareiškimo ar skundo, teismas nepripažino neteisėtu veiksmu, nurodęs, kad BK 170 straipsnyje numatyta nusikalstama veika nepatenka į BPK 167 straipsnyje išvardintą nusikalstamų veikų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui, sąrašą. Teismas taip pat nurodė, kad faktas, jog baudžiamoji byla L. P. atžvilgiu buvo nutraukta, nepagrindžia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo ir pagrindo konstatuoti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir visi kiti su įtarimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Policijos pareigūnų veiksmą – 2008 m. gegužės 7 d. atliktą kratą – teismas taip pat nepripažino neteisėtu, pažymėjęs, kad nedelsiant daryti kratą buvo neišvengiamai būtina, nes buvo pakankama tikimybė, kad įkaltis (plakatas) gali būti paslėptas arba sunaikintas ir padarė išvadą, kad krata pagrįstai atlikta iš karto po įvykio vietos apžiūros, o nutarimą daryti kratą sankcionavo ikiteisminio tyrimo teisėja. Susipažinęs su 2008 m. gegužės 7 d. kratos vaizdo įrašu, teismas nustatė, kad krata buvo atlikta dienos metu, vaizdo įrašas ieškovės argumentų dėl netinkamų pareigūnų veiksmų, atliekant kratą, nepatvirtina, o kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovės argumentus, ji nepateikė, todėl teismas padarė išvadą, kad kratos metu ieškovė jokio akivaizdaus streso ar išgyvenimų nepatyrė. Teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo eigoje pagal ieškovės ir jos artimųjų skundus buvo įvertintas nutarčių dėl kratų atlikimo priėmimo ir pačių kratų kaip atitinkamo procesinio veiksmo, teisėtumas. Šiaulių apygardos teismas 2008 m. birželio 10 d. nutartimi ir Šiaulių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas pripažino, kad kratos buvo atliktos teisėtai. Dėl pažeistos teisės į gynybą teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas išaiškino ieškovei teisę turėti gynėją, tai L. P. raštu patvirtino protokole, 2008 m. liepos 9 d. protokolas patvirtina, kad L. P. nusprendė baudžiamojo proceso metu gintis pati ir pasirašytinai nurodė, jog gynėjo atsisako. Nei BPK 45, nei 50 straipsnių reikalavimų ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepažeidė. Dėl pranešimo apie įtarimą teismas, įvertinęs pranešimo, įteikto 2008 m. liepos 9 d. L. P. , turinį, L. P. 2008 m. liepos 9 d. įtariamojo apklausos protokolą, nurodė, kad ieškovė suprato ne tik jai pareikštą įtarimą, bet ir tinkamai pasinaudojo įtariamosios teisėmis, kurios akivaizdžiai jai buvo išaiškintos. Teismas pripažino nepagristu ieškovės kaltinimą, kad prokuroras G. M. , išsakydamas savo nuomonę laikraštyje „Šiaulių kraštas“ dėl straipsnio „Policija tiria nacistinį sveikinimą Hitleriui“, ją viešai susiejo su nacistine veikla ir nurodė, kad prokuroras nepateikė jokių duomenų apie ieškovę ir nėra pateikta įrodymų, kad žurnalistas V. R. atvyko pas ieškovę į darbą kaip nors paveiktas minėto prokuroro, todėl atsakomybė už neteisingų duomenų paskleidimą tenka ne valstybei, o viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui. Nustatęs, kad pranešimas apie įtarimą ieškovei buvo įteiktas 2008 m. liepos 9 d., o ikiteisminis tyrimas dalyje dėl ieškovei pareikšto įtarimo nutrauktas 2008 m. rugsėjo 5 d., per šį laikotarpį dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų iš ieškovės ir jos šeimos narių buvo gauta nemažai skundų, kurie BPK nustatyta tvarka buvo tiriami ir sprendžiami atitinkamose institucijose, teismas taip pat padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ikiteisminis tyrimas vyko neproporcingai ilgai. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus, o, nesant veiksmų neteisėtumo, negali atsirasti atsakovo pareiga atlyginti ieškovės prašomą neturtinę žalą. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė ne tik neteisėtų pareigūnų veiksmų, tačiau ir to, kad jos reikalaujama priteisti žala atsirado būtent dėl tokių veiksmų, t.y. neįrodė priežastinio ryšio. Teismas nustatė, kad su ieškove buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, ieškovės atleidimui neturėjo įtakos ieškovės veikla, nesusijusi su jos darbu, o atleidimą lėmė jos nekompetencija ir dažnas nebuvimas darbe. Teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl jos reputacijos pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimo, bendros sveikatos būklės pablogėjimo, nepateikė įrodymų, kurie duotų pagrindą teigti, kad vaisiaus pašalinimo operacija įvyko būtent dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių jos reikalaujamos atlyginti 200 000 Lt žalos dydžio apskaičiavimo kriterijų, nenurodė, kokie konkretūs pareigūnų veiksmai sukėlė atitinkamo dydžio žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė L. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas neteisingai interpretavo ikiteisminio tyrimo pradėjimo aplinkybes. Ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas iš karto gavus pranešimą, ką patvirtina ir 2008 m. balandžio 21 d. Š. tarnybinis pranešimas, tyrimas pradėtas tik po savaitės t.y. 2008 m. balandžio 28 d. Gavus pranešimą, nebuvo atlikti veiksmai, numatyti Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje. Pirmieji procesiniai veiksmai buvo atlikti praėjus 16 dienų nuo tariamojo plakato kabojimo, per tą laiką nebuvo imtasi priemonių pagrįsti, ar plakato bei atskirų jo dalių pobūdis yra kurstomasis ar atitinka baudžiamojo įstatymo draudžiamas kitas veikas, numatytas BK 170 str. l d. dispozicijoje. Pareigūnų neveikimas pažeidė BPK l straipsnio l dalies nuostatą.

2. Teismas tik išreiškė nuomonę, kad buvo pakankamas pagrindas pradėti nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminį tyrimą, bet neįvertino, kad svastikos naudojimas skiriasi nuo jos demonstravimo, kad nebuvo imtasi priemonių nustatyti, kaip tariamas plakatas atitiko BK 170 straipsnio 1 dalį iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teismas, prilygindamas užrašą ,,HI HITLER“ pareiškimui, nepagrindė, kaip tas užrašas atitiko pareiškimo reikalavimus, nenurodė, į kurį sąrašą nusikalstama veika patenka. Vien tai, kad, pasak teismo, policija ir prokuratūra, kaip valstybės institucija, neturėjo teisės netirti ir nereaguoti minėto plakato pakabinio fakto, nereiškia, kad policijos pareigūnai gali pažeidinėti PVĮ 2l straipsnį. Teismas neįvardijo, kuri visuomenės dalis niekinama ir skatinama neapykanta, nenurodė trečiųjų asmenų, kurie niekino ir skatino, taip pat nėra nurodyta niekinimo ir skatinimo aplinkybių. Teismas neįvertino, kad pareigūnų matytas ženklas tik panašus į svastiką, nepateikė argumentų, kaip minėtas ženklas neatitiko nustatytų teisės ir moralės principų.

3. Valstybė neužtikrino L. P. teisių ir laisvių gynimo nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, leido, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ir pareigūnai. Jei laiku būtų buvęs pradėtas tyrimas, laiku atlikti atitinkami procesiniai veiksmai, nebūtų kilusios prielaidos pažeisti jos teisių ir laisvių.

4. Teismas neįvertino ieškovės duomenų, kurie įrodo, kad plakato egzistavimo negalima patikrinti, nes reikiami procesiniai veiksmai nebuvo atlikti, kaip to reikalauja BK 20 straipsnio 4 dalis, todėl plakato buvimas vertintinas kritiškai.

5. BPK 145 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, kad pareigūnų neveikimas yra svarbi aplinkybė atlikti nesankcionuotą kratą. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, tvirtindamas kratos teisėtumą, nesurašė nutarimo, kuriame būtų nurodytos kratos teisėtumo ir skubotumo aplinkybės, todėl nėra galimybių įsitikinti 2008 m. gegužės 7 d. kratos teisėtumo ir skubotumo būtinybe.

6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nutartis dėl kratos atlikimo jai buvo paskelbta tik baigiantis kratos procesui, t.y. 8 val. 50 min, kad jai paliktas kratos protokolas skiriasi nuo byloje esančio kratos protokolo. Teigia, kad byloje esančiame protokole padarytas įrašas, kad L. P. atsisakė pateikti nutartyje numatytus daiktus, ir tai leidžia teigti, kad protokolas buvo vėliau taisytas. Teismas nevertino aplinkybės, kad liudytojos nurodytu laiku, kai buvo fotografuojamas plakatas, ji buvo darbe, krata jos namuose ir darbo kabinete 2008 m. gegužės 27 d. buvo atlikta pagal aplinkybes, kuriuos neatitinka tikrovės.

7. Teismas sutapatino dvi sąvokas - kratos eigos filmavimą ir asmenų filmavimą. Fizinių asmenų filmavimas nenumatytas įstatyme, neatsižvelgė į tai, kad asmenys gali būti filmuojami iškilus būtinybei ir turint prokuroro nutarimą tokiam filmavimui. Teismas klaidingai aiškino ir taikė įstatymą, neteisingai aiškino aplinkybę dėl med. pagalbos E. B. .

8. Įteikus pranešimą apie įtarimą, jai iki galo nebuvo išaiškintos teisės dėl gynėjo, jo svarbos. Protokolas dėl gynėjo atsisakymo jai buvo pateiktas pasirašyti iškart po įtarimo pareiškimo. Tai liudija, kad L. P. nebuvo sudarytos sąlygos pasitarti su gynėju ir nuspręsti dėl jo dalyvavimo (BPK 44 str. 7 d.). Teigia, kad, įteikus įtarimą, iš karto buvo pateikta pasirašyti eilė svarbių procesinių dokumentų. Nesuteikus pakankamai laiko pagalvoti, ar jai yra reikalingas gynėjas, buvo pažeistos jos teisės į gynybą.

9. Teismas netinkamai vertino jos pasisakymo esmę dėl įtarimo supratimo (BPK 44 str. 7 d.). Teigia, kad aiškino, jog įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo prilyginamas kaltinimui. Įtarimas pareikštas, nesurinkus jokių duomenų ir nesant objektyvių ir subjektyvių požymių, kad būtent ji padarė nusikalstamą veiką, ką patvirtina prokuroro B. 2008 m. gegužės 16 d. nurodymas.

10. Nurodymas, kad tyrimas nutrauktinas, nesurinkus pakankamai duomenų, neatitinka įstatymo reikalavimų. Jei nutarimo tekste konstatuota, kad nėra duomenų, jog ji padarė nusikalstamą veiką, tai tyrimo nutraukimo aplinkybės turėjo būti išdėstytos pagal BPK 3 straipsnio l dalį.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas nevertino ir neatmetė atstovės išsakyto teiginio, kad „tai buvo skirta konkretiems asmenims-A.“. Net ir teismo proceso metu ją bandoma apkaltinti ir teismas tai toleruoja.

12. Tai, kad prokurorui suteikta teisė organizuoti ikiteisminį tyrimą, nesuteikia jam teisės pažeidinėti įstatymą ir pažeisti žmogaus teises ir laisves. Teismas nutylėjo, kad prokuroras B. liepė jai pareikšti įtarimą, neturint jokių įrodymų, kad ji padarė nusikalstamą veiką, o tokiu būdu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.

13. Šiaulių rajono apylinkės vyriausias prokuroras M. tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui neatsakingai reiškė mintis, duodamas interviu žiniasklaidai ir nepasirūpino, kad nebūtų pažeistos ieškovės teisės.

14. Teismas nepasisakė dėl prokuroro 2008 m. gegužės 28 d. duotų nurodymų - nesant duomenų pareikšti ieškovei įtarimą, informuoti Šiaulių rajono vaikų teisių apsaugos tarnybą apie galimus vaiko (ieškovės vaiko) teisių ar priežiūros pažeidimus, nenagrinėjo aplinkybės, kad, pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, nebuvo leista susipažinti su byla.

15. Teigia, kad teismas neišnagrinėjo esminių ieškinio reikalavimų, rėmėsi ir vertino tik atsakovo nurodytas aplinkybes, o tai įrodo teismo šališkumą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime teigia, kad apeliacinio skundo struktūra neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimo. Pavienės neužbaigtos frazės iškreipia teismo sprendimo esmę. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas policijos pareigūno tarnybinio pranešimo pagrindu tą pačią dieną, kai buvo surašytas tarnybinis pranešimas. Apeliantės minimos Policijos veiklos įstatymo nuostatos nėra susijusios su ikiteisminio tyrimo atliktais veiksmais, nepagrįstai teigiama, kad pareigūnai pažeidė jos teises ir laisves. Teismas posėdžio metu ištyrė visą filmuotą medžiagą bei nustatė, jog pareigūnai elgėsi mandagiai, prisistatė, paaiškino atvykimo tikslą, ieškovės motinai iškvietė medicininę pagalbą, todėl ieškovės teiginiai dėl neigiamų dvasinių išgyvenimų yra nepagrįsti. Ieškovė gynėjo atsisakė, todėl pagrindo jį kviesti nebuvo. Ieškovė nenurodė, kad jai būtinas gynėjas. Įtarimas ieškovei buvo pareikštas jai suprantama lietuvių kalba. Kiti skundo argumentai yra subjektyvūs bei deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą Šiaulių apygardos prokuratūra prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad tai, jog baudžiamoji byla buvo nutraukta, nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo. Subjektyviosios pusės (tyčios) nebuvimas nesudaro pagrindo pripažinti pareigūnų, atlikusių tyrimą ikiteisminio tyrimo stadijoje, veiksmus neteisėtais. Dėl nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo asmuo neįgyja absoliučios teisės į žalos atlyginimą. Tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad buvo objektyviosios pusės požymiai - viešas pareiškimas raštu, niekinantis ir skatinantis neapykantą žmonėms, reikalingi ikiteisminiam tyrimui pagal BK 170 straipsnį pradėti. Tyrimas buvo atliekamas ne baudžiamojo proceso pagrindu, todėl jokie procesiniai veiksmai, reglamentuoti BPK (įvykio vietos apžiūra), negalėjo būti atliekami. Duomenys apie teisės pažeidimą buvo užfiksuoti taip, kaip tai leido teisės aktai. Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje yra numatytos bendrosios policijos pareigūno pareigos, tarp jų nenumatyta procesinė veikla, reikalaujanti duomenų patikrinimo ir analizės. Pareigūnas, norėdamas patvirtinti arba paneigti tam tikrą informaciją turi atlikti tyrimą, kuris galimas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Nurodo, kad buvo neatidėliotinas atvejis skubiai kratai atlikti (Policijos veikos įstatymo 18 str. 1 d. 3 p.), o kratos teisėtumas yra patvirtintas Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjos 2008 m. gegužės 9 d. rezoliucija, todėl krata atlikta teisėtai. Įstatymas nenumato, kad teisėjas turi surašyti nutarimą, kuriame būtų nurodytos kratos teisėtumo ir skubotumo aplinkybės. Teisėjas nenustatė aplinkybių, dėl kurių kratos atlikimą būtų galima pripažinti neteisėtu. Teismo nutartis dėl kratos atlikimo L. P. buvo paskelbta, tai patvirtina jos parašas ant nutarties, su šia nutartimi susipažino ir kiti patalpoje buvę apeliantės šeimos nariai. Protokolai nebuvo rašomi vienu metu, bet vienas paskui kitą, todėl, perrašant antrąjį protokolą, nebuvo perkelti visi duomenys iš pirmojo protokolo. Atsižvelgiant į tai, pagrindo pripažinti, kad protokolas buvo suklastotas, nėra. Baudžiamojoje byloje yra įvertintas nutarčių dėl kratos atlikimo ir pačių kratų, kaip procesinių veiksmų, teisėtumas. Teisės turėti gynėją išaiškinimas bei įtariamojo apsisprendimas gintis pačiam ar padedant gynėjui pasirašytinai fiksuojamas šiuo tikslu surašomame ar teisiamojo posėdžio protokole. Apeliantė, teigdama, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jos teisių pažeidimas, ko pareigūnas nepadarė. Įtariamojo gynimasis bei gynėjo dalyvavimas procese yra lygiavertės konstitucinės teisės į gynybą realizavimo formos. L. P. apklausos protokole nėra jokių pastabų, kad ji nesupratusi įtarimo turinio. Klausimą dėl įtarimo turinio suvokimo ieškovė kelia praėjus daugiau nei 7 mėnesiams po pranešimo įteikimo, 5 mėnesiams po bylos nutraukimo. Ieškovė prašo teismo vertinti aplinkybes dėl pranešimo apie įtarimą pagrįstumo, kurios pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėtos. Kadangi įrodymų vertinimo procesas siejamas su subjektyviais kriterijais, tai įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūnų, atlikusių tyrimą ikiteisminio tyrimo stadijoje veiksmų kaip neteisėtų. Apeliantė neargumentuoja teiginių dėl prokuroro duotų rašytinių nurodymų. Teigdama, kad teismas nenagrinėjo aplinkybės, jog, pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, jai nebuvo leista susipažinti su byla, apeliantė prašo vertinti aplinkybes, kurios teisme nebuvo apskritai nagrinėtos. Tai, kad teismas pripažino ir sutiko su kai kuriomis atsakovės atstovų nurodytomis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo teismo laikyti šališku, nes civilinės bylos nagrinėjamos rungimosi principu. Ieškovė turi prisiimti savo veiksmų pasekmes, kad ji neįrodė tam tikrų aplinkybių (CPK 178 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas naikintinas ir ieškinys tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šioje teisės normoje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Dėl tokią atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kurio 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėta, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Todėl valstybės pareiga atlyginti žalą ir ją patyrusio asmens teisė į žalos atlyginimą atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės ir tokiu atveju civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007, 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant šios kategorijos bylas, teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nepripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, o reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas. Nagrinėjant tokias bylas, svarbu nustatyti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą, kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir dėl bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymo (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartys, priimtos 2003 m. gegužės 8 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003 ir 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009).

Taigi, teisėjų kolegija, pagal ieškovės apeliacinį skundą nagrinėdama šią bylą dėl žalos, ieškovės teigimu, jai atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo veiksmų, vadovaujasi šiomis įstatymo nuostatomis bei kasacine tvarka priimtose nutartyse esančiai teisės taikymo išaiškinimais (CPK 3, 4 str.).

Dėl pagrindo atlikti ikiteisminį tyrimą

Grupė argumentų, kuriais apeliantė grindžia valstybei pareikštą reikalavimą atlyginti jai atsiradusią neturtinę žalą, yra aplinkybės, susiję su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmais, pradedant ikiteisminį tyrimą ir jų vertinimu, o taip pat ir paties pagrindo tokiam tyrimui pradėti egzistavimu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės nurodytas aplinkybes, susijusias su pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą egzistavimu, nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas policijos pareigūno 2008 m. balandžio 28 d. tarnybinio pranešimo, kuriame nurodytos įvykio aplinkybės, pagrindu ir nurodė, kad, teismo manymu, buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismas iš esmės padarė išvadą, kad minėtas tarnybinis pranešimas buvo pakankamas pagrindas pradėti nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminį tyrimą. Su tokia teismo išvada nesutikti nėra pagrindo. Kaip jau minėta šioje nutartyje, nagrinėjant šios kategorijos bylas, svarbu yra nustatyti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą, kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka.

Ikiteisminio tyrimo atlikimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso IV dalis, kurios 166 straipsnyje 1 dalyje yra nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (1 p.), prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (2 p.). Pagal BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatą (iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusi redakcija) prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais - ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi baudžiamąjį procesą ir konkrečiai ikiteisminį tyrimą reglamentuojančios normos ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir/ar prokurorus įpareigoja pradėti ikiteisminį tyrimą, gavus duomenų apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra akivaizdžiai neteisingi arba iš tų duomenų iš karto yra aišku, kad tokia veika neturi nusikalstamos veikos požymių.

Atsižvelgiant į 2008 m. balandžio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodytų faktinių aplinkybių turinį, o taip pat į 2008 m. balandžio 21 d. tarnybinio pranešimo turinį bei ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančias fotolenteles (baudžiamoji byla Nr. 96-1-221-08, b.l. 3, 18-20) pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad viešas plakato su svastikos ženklu bei užrašu „HI HITLER“ iškabinimas neatitinka nustatytų teisės ir moralės principų, o svastikos naudojimas sietinas su tam tikros visuomenės dalies niekinimu bei neapykantos skatinimu ir todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą pradėti nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą. Tokio pagrindo egzistavimas nepaneigtas ir LR Generalinio prokuroro pavaduotojo 2008 m. rugsėjo 5 d. nutarimu, kuriuo baudžiamoji byla ieškovės atžvilgiu buvo nutraukta, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę.

Kaip jau minėta, pagal BPK 166 straipsnio 1 dalies nuostatą, ikiteisminis tyrimas pradedamas ne tik gavus skundą ar pareiškimą apie nusikalstamą veiką, bet ir pačiam prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui nustačius nusikalstamos veikos požymius. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas nutraukiamas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Tokie atvejai yra išvardinti BPK 167 straipsnio 1 dalyje, ir, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, BK 170 straipsnyje numatyta nusikalstama veika į tokių atvejų sąrašą nepatenka. Tuo tarpu apeliantės teiginiai, kad teismas neįvardijo, kuri visuomenės dalis niekinama ir skatinama neapykanta, nenurodė trečiųjų asmenų, kurie niekino ir skatino, nenurodė niekinimo ir skatinimo aplinkybių bei neįvertino, kad pareigūnų matytas ženklas tik panašus į svastiką bei nepateikė argumentų, kaip minėtas ženklas neatitiko nustatytų teisės ir moralės principų, negali būti pagrindas paneigti teismo išvadą, kad pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą pradėti nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą, nes tokios aplinkybės gali būti nustatomos tik atliekant ikiteisminį tyrimą, o ne nustatant pagrindą jam pradėti.

Ieškovė savo apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas iš karto gavus pranešimą, o praėjus savaitei po tokio pranešimo, tai patvirtina baudžiamosios bylos duomenys: jau minėtas 2008 m. balandžio 21 d. tarnybinis pranešimas ir prie jo pateikta fotolentelė. Tačiau ieškovė nenurodo, kaip ši aplinkybė yra susijusi su neturtinės žalos jai atsiradimu ir pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė nesukėlė ieškovei žalingų pasekmių ir nesudaro pagrindo reikalauti iš valstybės neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl pažeistos teisės į gynybą

Nėra pagrįsti ir apeliantės teiginiai, kad valstybė neužtikrino jos teisių ir laisvių gynimo nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, leido, kad jas pažeistų valstybės institucijos ir pareigūnai. Nustačius, kad buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas negali būti pripažįstamas neteisėtu pareigūnų veiksmu, sudarančiu prielaidas pažeisti ieškovės teises ir laisves. Plakato egzistavimo faktą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė šioje nutartyje jau aptartais objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis, teigdamas, kad plakato egzistavimo negalima patikrinti, šio fakto ieškovė iš esmės ir neneigia. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, kuriais neigiamas pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą egzistavimas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, pradedant ikiteisminį tyrimą, laikomi neteisėtais ir sudarančiais pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, yra nepagrįsti ir prieštarauja faktiniams bylos duomenims.

Apeliantė taip pat teigia, kad žala jai buvo padaryta, pažeidus teisę į gynybą: įteikus pranešimą apie įtarimą, jai iki galo nebuvę išaiškintos teisės dėl gynėjo. Tačiau šie teiginiai neatitinka faktinių bylos duomenų. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad įtarimas padarius BK 170 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką L. P. buvo pareikštas 2008 m. liepos 8 d. Pagal BPK 44 straipsnio 8 dalies nuostatą, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o, neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Baudžiamojoje byloje esantis 2008 m. liepos 9 d. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas (t. 1, b.l. 143) įrodo, kad ši teisė apeliantei, kaip įtariamai padarius nusikalstamą veiką, buvo išaiškinta: šiame protokole išdėstytas minėtos proceso normos turinys, o ieškovė protokolą pasirašė, prieš tai jame pati padariusi įrašą: ,,Man išaiškinta teisė turėti gynėją“. Įtarimas nusikalstamos veikos padarymu apeliantei pareikštas 2008 m. liepos 8 d., o teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas - 2008 m. liepos 9 d. (baudž byla, t. 1, b.l. 142, 143). Todėl negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos pasitarti su gynėju ir nuspręsti dėl jo dalyvavimo. 2009 m. liepos 9 d. data surašytas ir protokolas dėl gynėjo atsisakymo ir tą pačią dieną ieškovė apklausta kaip įtariamoji (baudž. byla, t. 1, b.l. 145). Ieškovė neneigia, kad ji šiuos dokumentus pasirašė. Daugiau dokumentų, kuriuos ieškovė būtų pasirašiusi 2008 m. liepos 9 d. baudžiamosios bylos medžiagoje, nėra (t. 1, b.l. 143-146). Taigi, faktiniais duomenimis nepagrįstas apeliantės teiginys, kad, įteikus įtarimą, jai iš karto buvo pateikta pasirašyti eilė svarbių procesinių dokumentų ir nesuteikta pakankamai laiko pagalvoti, ar jai yra reikalingas gynėjas. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos ieškovės teisės į gynybą.

Dėl kratų teisėtumo

Ieškovė savo ieškinyje taip pat teigė, kad jos namuose buvo atlikta teismo nesankcionuota krata. Apeliaciniame skunde teigiama, kad BPK 145 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, kad pareigūnų neveikimas yra svarbi aplinkybė atlikti nesankcionuotą kratą. Taigi, neteisėtais veiksmais, padariusiais žalą, ieškovė laiko faktą, kad jos namuose, pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, buvo atlikta teismo nesankcionuota krata.

Žmogaus būsto neliečiamybę užtikrinančiame Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje nustatyta, kad be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Pagal BPK 145 straipsnio 1 dalies nuostatą, krata gali būti daroma, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi. Krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu, tačiau šiuo atveju per tris dienas nuo kratos atlikimo turi būti gaunamas ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinimas dėl kratos darymo teisėtumo.

Ieškovės apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijamas pagrindo atlikti kratą egzistavimas. Tačiau apeliacinio skundo argumentai yra susiję su aplinkybe, kad, apeliantės teigimu, krata buvo atlikta, pažeidžiant įstatymą. Su tokiu teiginiu teisėjų kolegija iš dalies sutinka. Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu krata gali būti daroma tik neatidėliotinais atvejais. Tokie neatidėliotini atvejai gali būti nustatomi tik tada, kai iš karto, neatidėliojant neatlikus kratos, gali būti paslėpti ar sunaikinti nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareigūnai turėjo pagrindą konstatuoti esant tokį neatidėliojamą atvejį kratai atlikti, nesant motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, plakato iškabinimo faktą pareigūnai nustatė dar 2008 m. balandžio 21 d. Baudžiamosios bylos duomenys (baudž. byla Nr. 96-1-221-08, t. 1, b.l. 21-23 – tarnybiniai pranešimai) įrodo, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą (prie ieškovės namų) buvo nuvykę ir 2008 balandžio 25 d., 2008 m. balandžio 29 d. ir 2008 m. balandžio 30 d., tačiau krata nebuvo atlikta, nieko neradus ieškovės namuose. Nutarimas atlikti kratą ieškovės namuose buvo priimtas tik 2008 m. gegužės 6 d., o krata atlikta 2008 m. gegužės 7 d. Šios faktinės aplinkybės įrodo, kad pareigūnai atliko kratą tik praėjus daugiau negu dviems savaitėms po plakato su svastika iškabinimo fakto nustatymo, nesiėmė jokių priemonių ją atlikti neatidėliotinai, todėl turėjo pakankamai laiko kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl leidimo atlikti kratą. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad buvo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje numatytos aplinkybės, t.y. būtinybė garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą, leidžiančios patekti į būstą ir daryti kratą be gyventojo sutikimo ir teismo sprendimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2008 m. gegužės 7 d. pareigūnai neturėjo jokio faktinio pagrindo konstatuoti būtinumą atlikti kratą ieškovės namuose neatidėliotinai ir todėl neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimą atlikti kratą, nesant motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Nepaisant aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo rezoliucija 2008 m. gegužės 9 d. kratos teisėtumas buvo patvirtintas, tokius ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus yra pakankamas pagrindas pripažinti neteisėtais.

Apeliantė savo skunde taip pat nurodo ir kitus pažeidimus, kurie, jos teigimu, buvo įvykdyti, atliekant kratą jos namuose. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nutartis dėl kratos atlikimo jai buvo paskelbta tik baigiantis kratos procesui, t.y. 8 val. 50 min. Tačiau toks teiginys nėra pagrįstas faktiniais bylos duomenimis. 2008 m. gegužės 23 d. kratos protokole (civ. byla, t. 1, b.l. 30-31, baudž. byla Nr. 96-1-221-08, t. 1, b.l. 55-57) įrašyta, kad, prieš pradedant kratą, E. B. , R. B. , L. P. buvo paskelbta 2008 m. gegužės 15 d. nutartis dėl kratos. Dėl šio įrašo ginčo nėra. Ieškovė kratos protokolą pasirašė. Dėl šios aplinkybės ginčo taip pat nėra. Tačiau, pasirašydama kratos protokolą, pastabų dėl šio protokolo netikslumų ar jame padarytų tikrovės neatitinkančių įrašų, ieškovė nepareiškė - įrašo protokole su tokiomis pastabomis nėra. Tokių įrašų nepadarė ir kiti protokolą pasirašę asmenys. Todėl negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad ji laiku nebuvo supažindinta su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartimi atlikti kratą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad kratos protokole įrašas apie tai, kad ieškovė atsisakė pateikti nutartyje nurodytus daiktus, padarytas vėliau. Tačiau skunde neteigiama, kad ieškovė ar kiti kratoje dalyvavę asmenys neatsisakė pateikti tokių daiktų ir/ar juos pateikė. Protokole užfiksuota, kad kratos metu buvo paimti fotoaparatai, mobilaus ryšio telefonai bei kiti rasti daiktai, nurodyti teismo nutartyje, tačiau nėra jokio įrašo, kad šie daiktai pareigūnams būtų perduoti geranoriškai. Šis faktas patvirtina, kad minėtas įrašas protokole atitinka tikrovę. Taigi vien vėlesnio šio įrašo įrašymo į protokolą faktas negali būti pripažįstamas klastojimu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad, darant kratą, kaip ir atliekant bet kokius kitus tyrimo veiksmus, įstatymas leidžia šio procesinio veiksmo eigą fiksuoti ir techninėmis priemonėmis: fotografuoti, filmuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus ir kt. (BPK 179 str. 1 d.). 2008 m. gegužės 23 d. kratos protokolas įrodo, kad kratos metu dalyvavo ir ieškovė L. P. , o kratos metu buvo filmuojama. Šis faktas tik patvirtina aplinkybę, kad, atlikdami kratą, pareigūnai jos eigai fiksuoti naudojo techninę priemonę, numatytą BPK 179 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė dalyvavo, atliekant kratą, aplinkybė, kad ji ir kiti asmenys, dalyvavę kratos metu, yra užfiksuoti vaizdo įraše, neleidžia teigti, kad buvo filmuojama ne kratos eiga, o asmenys. Tuo tarpu apeliantės nurodyta aplinkybė, susijusi su medicininės pagalbos iškvietimu E. B. ir šios aplinkybės aiškinimas niekaip nesusiję su pareigūnų veiksmų, atliktų prieš ieškovę, vertinimu ir jai atsiradusia žala. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, teismo nutarčių dėl kratų atlikimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas instancine teismine tvarka ir Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartimi patvirtinta, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. ir gegužės 22 d. nutartys yra priimtos nustačius, jog yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad pas L. P. namuose, pagalbinėse patalpose bei jos darbovietėje gali būti nusikaltimo padarymą patvirtinančių duomenų, todėl teisėtos ir pagrįstos.

Dėl pranešimo apie įtarimą

Šioje nutartyje jau minėta, kad įtarimas padarius BK 170 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką L. P. buvo pareikštas 2008 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojo 2008 m. rugsėjo 5 d. nutarimu, kuriuo ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje prieš L. P. buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę, buvo nustatyta, kad įtarimas L. P. buvo pareikštas, remiantis K. A. parodymais, kurie nėra tikslūs, kuriuose nėra jokių duomenų ne tik apie tai, kad plakatą pakabino ant lango, bet nėra jokių duomenų ir apie tai, kas šį plakatą sukūrė ir pakabino B. šeimos namuose. Minėtame nutarime taip pat nurodyta, kad ,vertinant liudytojos K. A. parodymus objektyvumo ir patikimumo prasme, turėjo būti atsižvelgta ir į priešiškai susiklosčiusius blogus L. P. ir kitų B. šeimos narių bei K. A. tarpusavio santykius. Šiuo nutarimu taip pat buvo nustatyta, kad pranešime apie įtarimą L. P. nurodytas BK 170 straipsnio 1 dalyje numatytas kurstymo veikų motyvas dėl asmenų tarpusavio nesutarimų, baudžiamosios atsakomybės nenumato ir neatitinka BK 170 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardintų nusikalstamos veikos požymių. Šios prokuroro nutarime nurodytos aplinkybės bei išvados iš esmės atitinka faktinius bylos duomenimis ir su jomis nesutikti nėra pagrindo. Tai reiškia, kad įtarimas padarius nusikaltimą, numatytą BK 170 straipsnio 1 dalyje, buvo pareikštas, nesant pakankamo pagrindo tokiam įtarimui pareikšti, todėl tokie pareigūnų veiksmai pripažintini neteisėtais.

Dėl kitų pareigūnų veiksmų

Neteisėtu veiksmu ieškovė laiko ir prokuroro minčių reiškimą per masines informavimo priemones. Tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš ieškovės pateikto laikraštyje „Šiaulių kraštas“ publikuoto straipsnio „Policija tiria nacistinį sveikinimą Hitleriui“ kopijos turinio (t. 1, b.l. 26) nėra pagrindo teigti, kad prokuroras kaip nors pažeidė ieškovės teises: duodamas interviu laikraščiui, jokių duomenų apie ieškovę, kaip įtariamą nusikalstamos veikos padarymu asmenį, prokuroras nepateikė, jos asmenybės neatskleidė ir jokių kaltinimų nereiškė. Taip pat negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiu, kad atsakomybė už neteisingų duomenų paskleidimą, jeigu tokie duomenys buvo paskleisti per masinės informacijos priemones, tenka ne valstybei.

Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai įvertino ir pranešimo vaiko teisių apsaugos tarnybai faktą. Šiuo pranešimu (t. 1, b.l. 35) pareigūnas Vaiko teisių apsaugos tarnybą informavo apie mažametį sūnų turinčiai ieškovei pareikštą įtarimą bei jos atžvilgiu atliekamą tyrimą ir konkretų veiksmą - jos namuose atliktą kratą. Šiuo raštu Vaiko teisių apsaugos tarnyba faktiškai buvo informuota ne apie įvykdytus vaiko teisių pažeidimus, o apie tokių pažeidimų galimybę. Todėl toks informavimas vertintinas kaip siekis užtikrinti mažamečio vaiko teisių apsaugą, o ne ieškovės, kaip šio vaikio motinos, teisių pažeidimas. Todėl šio veiksmo pripažinti neteisėtu nėra pagrindo.

Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 312 straipsnio nuostatą, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokiu nauju reikalavimu laikytinas ir ieškinio pagrindo, kuris nebuvo nurodytas ir pareikštas pirmosios instancijos teisme, pareiškimas apeliaciniame skunde. Ieškinio pagrindo pakeitimas, taigi ir papildymas, galimas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo arba vėliau, jeigu būtinumas iškilo vėliau ir teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 141 str. 1 d.). Taigi nei ieškinio dalyko pakeitimas, nei papildymas apeliacinės instancijos teisme neleidžiamas. Todėl ieškovės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jai nebuvo leista susipažinti su byla, kuri, kaip ieškinio pagrindas, reiškiant ieškinį nebuvo nurodyta, negali būti apeliacinio nagrinėjimo objektas.

Negalima sutikti ir su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes neišnagrinėjo esminių ieškinio reikalavimų, rėmėsi ir vertino tik atsakovo nurodytas aplinkybes, o tai esą įrodo teismo šališkumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminis ir vienintelis šioje byloje pareikšto ieškinio reikalavimas yra reikalavimas atlyginti neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais padarytą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį reikalavimą iš esmės, pasisakydamas dėl esminių ieškinyje nurodytų aplinkybių, sudarančių šio reikalavimo pagrindą. Vien aplinkybė, kad teismas kai kurias šios bylos faktines aplinkybes nustatė netinkamai ir, vertindamas pareigūnų veiksmų teisėtumą, dėl šių aplinkybių padarė nepagrįstas išvadas, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.

Dėl pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturtinės žalos dydžio ir bylinėjimosi išlaidų

Šioje nutartyje nustatyta, kad 2008 m. gegužės 7 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo faktinio pagrindo konstatuoti būtinumą atlikti kratą ieškovės namuose neatidėliotinai ir todėl neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimą atlikti kratą, nesant motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties ir kad įtarimas, padarius nusikaltimą, numatytą BK 170 straipsnio 1 dalyje, ieškovei buvo pareikštas, nesant pakankamo pagrindo tokiam įtarimui pareikšti, ir šie pareigūnų veiksmai pripažinti neteisėtais. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados dėl šių aplinkybių, t. y. kad krata ieškovės namuose 2008 m. gegužės 7 d. atlikta teisėtai bei kad įtarimai jai buvo pareikšti pagrįstai ir nepažeidžiant įstatymo, pripažintinos nepagrįstomis, nes padarytos tinkamai neįvertinus faktinių bylos aplinkybių bei neatsižvelgiant į šioje nutartyje paminėtų ikiteisminio tyrimo tvarką reglamentuojančių baudžiamojo proceso teisės normų nuostatas. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas visiškai, priimtas, pažeidžiant civilinio proceso normas (CPK 263, 265 str.) ir dėl šių pažeidimų byla išspręsta iš dalies neteisingai, todėl tai yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti (CPK 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, pripažinusi aukščiau paminėtus pareigūnų veiksmus neteisėtais, daro išvadą, kad ieškovė, kurios atžvilgiu šie veiksmai buvo atlikti, turi teisę į neturtinės žalos, kurią pagal CK 6.272 straipsnio nuostatą privalo atlyginti valstybė, atlyginimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala paprastai yra padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas, nepalankus, nepriimtinas poveikis, kuris bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes, o taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.).

Nustačius, kad pagrindas atlikti ikiteisminį tyrimą, o taip pat ir kratą ieškovės namuose iš esmės buvo, šioje nutartyje nustatytus neteisėtus pareigūnų veiksmus - teismo nesankcionuotas kratos atlikimą bei nepagrįstą įtarimo pareiškimą ieškovei - nėra pagrindo vertinti grubiu ir/ar tyčiniu ieškovės teisių pažeidimu. Išskyrus ieškovės paaiškinimus, jokių objektyvių duomenų apie tai, kad šie veiksmai ieškovei būtų sukėlę tokias neigiamas pasekmes, kaip darbo praradimas, reputacijos pablogėjimas ir/ar sveikatos sutrikimai, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas byloje esančios darbo sutarties bei liudytojų parodymų pagrindu pagrįstai nustatė, kad ieškovė iš darbo buvo atleista, pasibaigus terminuotos darbo sutarties terminui. Nustačius, kad ieškovė 2008 m. dalyvavo kitos baudžiamosios bylos nagrinėjime (t. 2, b.l. 37, 38), teigti, jog sveikatos sutrikimas jai atsirado būtent dėl šioje nutartyje nustatytų neteisėtų veiksmų nėra pakankamo pagrindo. Tačiau tuo pačiu negalima nepripažinti, kad nepagrįstas nesankcionuotos kratos ieškovės namuose atlikimas bei nepagrįstas įtarimo nusikalstamos veikos padarymu pareiškimas ieškovei galėjo sukelti dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą. Tačiau ieškovės nurodytas ir reikalaujamas atlyginti neturtinės žalos dydis yra neproporcingas nustatytų neteisėtų veiksmų pobūdžiui bei neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo funkcija yra kompensacinė - ja yra siekiama tik maksimaliai sušvelninti dėl neteisėtų veiksmų atsiradusias negatyvias pasekmes, tačiau ji negali nukentėjusiojo asmens grąžinti į pradinę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, pripažinus minėtus pareigūnų veiksmus neteisėtais, pakankamas, protingas ir teisingas tokios kompensacijos dydis būtų 2 000 Lt. Todėl teisėjų kolegija, panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iš dalies tenkindama ieškinį, šią neturtinės žalos atlyginimo sumą ieškovei priteisia iš valstybės.

Iš dalies patenkinus ieškinį, ieškovei taip pat priteisiamos jos išlaidos už nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dalyvavusio advokato pagalbą (t. 1, b.l. 16, CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos L. P., a.k. (duomenys neskelbtini), 2 000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti ir 400 Lt išlaidų už advokato pagalbą.

Teisėjai Alė BukavinienėNijolė PiškinaitėDonatas Šernas