Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1273-904/2025 pagal ieškovo A. S. ieškinį, patikslintą ieškinį atsakovei V. S. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo ir kt. klausimų ir atsakovės V. S. priešieškinį ieškovui A. S. dėl santuokos nutraukimo, esant abiejų sutuoktinių kaltei, turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, trečiasis asmuo AS Inbank filialas, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Klaipėdos rajone,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo (apelianto) atskirasis skundas tenkintinas.

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

15. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo.

16. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms.

Dėl laikino išlaikymo priteisimo

18. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Minėta laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius jų normaliam vystymuisi.

19. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pagal šio straipsnio 2 dalį išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikams vystytis sąlygas. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaikų išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaikų poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. Šių kriterijų – vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties – pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaikais susijusius klausimus.

20. Proceso stadijoje, kai sprendžiamas klausimas tik dėl laikino išlaikymo priteisimo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), teismas privalo užtikrinti, kad vaiko teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti.

21. Nagrinėjamu atveju atsakovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, jog šalių sūnus yra (duomenys neskelbtini) metų, mokyklinio amžiaus, vėlyvojoje vaikystėje; dukra yra (duomenys neskelbtini) metų, mokyklinio amžiaus, vėlyvojoje vaikystėje, ankstyvojoje paauglystėje. Šalių dukrai yra nustatytas vidutinis neįgalumo lygis. Vaikai sparčiai augantys, jiems yra reikalinga bent kartą per metus keisti sezoninius rūbus, avalynę, būtina užtikinti nuolatinę sveiką mitybą, sveikatos būklės priežiūrą ir kita. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas išlaikymo vaikams neteikia, todėl siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos, yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš ieškovo vaikams laikiną išlaikymą.

22. Pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovo laikiną išlaikymą po 230,00 Eur kiekvienam vaikui. Teismas sprendė, kad tokia suma yra protingo dydžio bei pakankama tam, kad bylos nagrinėjimo eigoje patenkintų vaikų minimalius poreikius ir laikinai bylos nagrinėjimo metu būtų apsaugoti nepilnamečių vaikų turtiniai interesai.

23. Ieškovo vertinimu, tokia teismo nutartis yra nesąžininga jo atžvilgiu, kadangi ieškovas perka maistą, gamina, perka rūbus vaikams, su jais vyksta pramogauti, į gydymo įstaigas, gyvena kartu su vaikais, praranda dalį darbo užmokesčio dėl vaikų būdamas nedarbingas. Ieškovo nuomone, jis neprivalo mokėti išlaikymą atsakovei, kuri viso to nedaro ir netgi nepraranda jokio darbo užmokesčio, nes nevyksta su vaikais į sanatoriją, reabilitaciją, ligoninę, nepraleidžia su vaikais laisvalaikio ne namuose, neperka vaikams daiktų ir panašiai.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog išlaikymas savo prigimtimi skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016). Visapusiškam vaiko vystymuisi ne tik turi būti tenkinami jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jie abu turi lygias pareigas išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, gyvena su jais kartu ar skyrium (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Vaikų išlaikymas (išlaikymo teikimo tvarka, forma ir dydis) pirmiausia yra tėvų susitarimo reikalas (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.193 straipsnis). Tėvams ar vienam jų nevykdant išlaikymo pareigos, išlaikymo forma ir dydis nustatomi teismo sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Kol bus išnagrinėta byla, teismas nutartimi gali įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą (CK 3.196 straipsnio 2 dalis). Taigi, laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečių vaikų poreikius ir prioritetas teikiamas vaikų interesų apsaugai kol bus išnagrinėta byla.

25. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad sutuoktiniai gyvena „po vienu stogu“, t. y. gyvenamasis namas asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui, ten pat gyvena ir atsakovė, ir nepilnamečiai vaikai. Ieškovas jokio kito nekilnojamojo turto asmeninės nuosavybės teise, kur būtų galima gyventi, neturi, o atsakovė apskritai neturi jokio nekilnojamojo turto. Ieškovo nuomone, sutuoktiniai, nutraukę santuoką, ir toliau gyvens „po vienu stogu“. Ieškovas nurodė, jog sutinka, kad atsakovė su nepilnamečiais vaikais ir toliau gyventų jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, tačiau jis pats taip pat gyvens tame pačiame gyvenamajame name, antrame aukšte, o atsakovė pirmame aukšte, vaikai taip pat antrame aukšte. Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė nurodė, kad nutraukus santuoką ir teismui nustačius nepilnamečių vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą su atsakove, ieškovas ir atsakovė iš esmės bendro šeimos ūkio nebeves (ieškovė ir atsakovas nebeturės bendro biudžeto, apsirūpins gyventi būtinomis priemonėmis atskirai, kartu nesimaitins, o išlaidų, be namui tenkančių mokesčių, nesidalins). Kaip nurodė pats ieškovas, šalys gyvens tame pačiame gyvenamajame name, tačiau skirtingose namo dalyse. Be to, rekonstruotas gyvenamasis namas, teismui nustatant bendrą sutuoktinių turtą (sudarant bendro turto balansą), tikėtina, bus pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe ir padalintas buvusiems sutuoktiniams. Todėl, nepaisant šalių faktinio gyvenimo tame pačiame pastate, teisiniu požiūriu ieškovas ir atsakovė nebebus laikomi tvarkančiais bendrą šeimos ūkį. Todėl po santuokos nutraukimo, nustačius vaikų nuolatinę gyvenamąja vietą su atsakove, prezumpcija, kad ieškovas prisideda prie vaikų materialinio išlaikymo, nebegalios. Nutraukus santuoką, šalims nebevedant bendro ūkio, vaikams, gyvenantiems atskirai su motina, bus reikalingas skyrium gyvenančio tėvo išlaikymas. Išvadą teikiančios institucijos procesiniuose dokumentuose taip pat nurodyta, kad ieškovo ir atsakovės šeima gyvena kartu.

26. Taigi, bylos duomenimis šalys faktiškai gyvena kartu, šalių vaikai su ieškovu praleidžia tiek pat laiko, kiek ir su atsakove. Tarp šalių ir jų nepilnamečių vaikų nusistovėjusi tokia gyvenimo tvarka ir šalių be nepilnamečių vaikų bendravimo modelis, pagal kurį vaikai su abiem šalimis praleidžia „50:50 procentų laiko“. Teismų praktikoje nurodoma, jog tais atvejais, kai tėvai susitaria dėl vaiko poreikių tenkinimo ir bendrauja su vaiku lygiomis dalimis, išlaikymas vaikui gali būti nepriteisiamas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos), tačiau tais atvejais, kai tėvai bendraudami su vaiku pagal „50:50 procentų laiko“ modelį tenkina tik kasdienius būtinus vaiko poreikius (maistas, apranga, būstas ir pan.), tačiau nesusitaria dėl kitų vaikui svarbių poreikių tenkinimo (ugdymas, sveikata ir pan.), tokiems poreikiams tenkinti gali būti priteisiamas išlaikymas iš to tėvo (motinos), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta (2020 m. gruodžio 17 d. Aktualūs vaiko išlaikymo klausimai naujausioje Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje (Teismų praktika Nr. 53)).

27. Į nagrinėjamą bylą pateikti įrodymai (nuotraukos, medicininių dokumentų išrašai, SODROS pažymos, pirkinių kvitai), iš kurių nustatyta, kad ieškovas ne tik prisideda prie kasdienių vaikų poreikių tenkinimo, bet ir rūpinasi jų sveikata, laisvalaikiu bei pramogomis. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog dėl šalių nepilnamečių vaikų faktinio gyvenimo kartu su abiem šalimis, tiek kasdienes, tiek periodines ar vienkartines išlaidas patiria ir ieškovas, todėl šiuo atveju deklaratyviais laikytini atsakovės teiginiai, jog ieškovas išlaikymo vaikams neteikia. Be to, atsakovė neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji patiria atitinkamų periodinių ar vienkartinių išlaidų, susijusių ne tik su kasdienių vaikų poreikių tenkinimu, kas būtų pagrindas spręsti klausimą dėl šių išlaidų priteisimo iš ieškovo, nesant šalių susitarimo dėl tokių išlaidų pasiskirstymo.

28. Taigi, šiuo atveju, kai vaikų faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas, abi šalys faktiškai gyvena ir bendrauja su vaikais kartu, abu tėvai faktiškai tenkina daugumą vaikų poreikių, turėdami atitinkamų išlaidų, šių išlaidų, susijusių su kasdieninių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu, priteisimas iš vieno iš tėvų reikštų jų teisių ir pareigų disbalansą.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, konstatuoja, kad esant minėtai faktinei situacijai ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmė – atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

30. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet pačios jos nėra materialiojo pobūdžio teisinės gynybos priemonės, pagal savo prigimtį tokios priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata (lot. galutinis teismo sprendimas) galios ir ne tik nesaisto teismo priimant galutinį sprendimą, bet ir neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, teikti naują prašymą teismui dėl šių priemonių taikymo, panaikinimo ar pakeitimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. balandžio 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.