- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-28
- Bylos Nr.
- 1A-280-813/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Kantaravičius (pirm.), Ramūnas Antanavičius, Viktoras Preikšas
- Nuteistasis
- A. S., G. J. S.
- Advokatai
- Ramutė Budrytė
Pranešėjas Darius Kantaravičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-280-813/2016
Teisėja Odeta Gruodienė Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00923-2014-8
2016 m. balandžio 28 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dariaus Kantaravičiaus, teisėjų Viktoro Preikšo ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant prokurorei Džiuljetai Grigienei, nuteistajam A. S., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę nurodyta atlikti pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas G. J. S., dėl kurio apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrai su G. J. S., 2014 m. rugsėjo 26 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 23.00 val., (duomenys neskelbtini), nuimant pakabinamą spyną, įsibrovė į R. G. ūkinį pastatą, iš kur pagrobė svetimą R. G. priklausantį turtą: 57,92 Eur (200 litų) vertės benzininį trimerį, 434,43 Eur (1500 litų) vertės benzininę žoliapjovę „Alpina“ Nr. 295485020/A13, du 463,39 Eur (1600 litų) bendros vertės benzininius pjūklus „Husvarna“ ir „Stihl“, iš viso pagrobė 955,74 Eur (3300 litų) bendros vertės R. G. priklausančio turto.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde A. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016-02-02 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantas nurodo, kad jam inkriminuotos vagystės daryme nedalyvavo, jokių daiktų neėmė ir jų nepardavinėjo. Nusikaltimo darymo metu jis buvo kitoje vietoje. Su G. J. S. 2014-09-26 vakare jis buvo susitikęs atsitiktinai, pati R. G. jam skambino ir kvietė susitikti. Iš namų jis išėjo apie 23.00 val., tačiau atvažiavęs dviračiu į sutartą vietą R. G. nerado, todėl nuvyko į J. prospektą, kur pamatė R. G. kalbančią telefonu, tačiau prie jos nesustojo, važiavo toliau prospektu geležinkelio tilto link, kur prie ūkinių prekių parduotuvės pastebėjo G. J. S., sėdintį automobilyje. Tuomet sustojo ir įsėdo pas G. J. S. į mašiną pasikalbėti. Apeliantas nurodo, jog su savimi turėjo alaus, todėl pradėjo gerti. G. J. S. paprašė nuvežti jį iki naktinio baro, kuriame prasėdėjo iki 06.00 val. ryto. A. S. skunde nurodo ir tai, kad, jei teismui atrodytų reikalinga, būtų galima išsireikalauti jo telefono pokalbių išklotines įvykio dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. ginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos vagystės įrodytumą, teigia, jog nusikalstamos veikos daryme nedalyvavo, nes tuo metu buvo kitoje vietoje. Nukentėjusioji R. G. ir nuteistasis G. J. S. jį apkalba, šmeižia. Taigi šie klausimai aukštesnės instancijos teismo išsamiai aptariami ir įvertinami.
Pagal baudžiamąjį įstatymą už vagystę atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą (BK 178 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Be to, išaiškinta, kad pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė, arba ji yra pasunkinama (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2013). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Vadinasi, pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-746/2016).
Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suprasti, kad paima svetimą daiktą, numatyti, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėti. Taigi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. S., veikdamas bendrai su G. J. S., nuimdami pakabinamą spyną, 2014-09-26, vakare, nuo 20.00 val. iki 23.00 val., įsibrovė į R. G. priklausantį ūkinį pastatą ir iš jo pagrobė svetimą turtą bendros 955,74 Eur vertės. Nors apeliantas teigia, kad įvykio dieną iš namų išėjo tik apie 23.00 val. ir G. J. S., kuris nuvežė jį iki naktinio baro, susitiko visiškai atsitiktinai, tačiau tokie teiginiai yra paneigti surinkta bylos medžiaga.
Nukentėjusioji R. G. nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu momento detaliai aiškino, kad 2014-09-26, apie 23.00 val., grįžusi namo, (duomenys neskelbtini), gatvėje prie savo namo pastebėjo stovintį automobilį „Ford focus“, šviesiai žalsvos spalvos. Nukentėjusioji taip pat aiškiai matė iš namo kiemo išeinančius du jai iš matymo pažįstamus vyrus, kuriuos iš karto identifikavo kaip G. J. S. ir A. S., pravarde „D.“. Nukentėjusioji matė, kaip minėti vyrai kažką nešėsi, įsidėjo į savo automobilį ir išvažiavo (t. 1, b. l. 39-40). Ji jų pavyti nespėjo, tačiau, apžiūrėjusi, kas buvo pavogta, kadangi atpažino turtą vogusius asmenis, nusprendė su jais susisiekti per savo draugę S. D. ir paprašyti grąžinti daiktus. Tačiau daiktai nukentėjusiajai nebuvo grąžinti, todėl ji nedelsdama kreipėsi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Šiuos R. G. parodymus patvirtino S. D. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, t. y. ji parodė, kad R. G. iš karto po įvykdytos vagystės jai skambino ir įvardijo abu asmenis, kuriuos tiesiogiai matė nešančius jai priklausančius daiktus. A. S. ir G. J. S. tą patį vakarą buvo kviečiami aiškintis dėl įvykdytos vagystės, buvo susitarta susitikti, tačiau nuteistieji nepasirodė. Tai, kad nukentėjusioji kvietė susitikti, apeliaciniame skunde pripažįsta ir pats A. S., tačiau nenurodo, dėl kokių aplinkybių jis buvo kviestas susitikti. Apeliantas skunde pripažįsta, kad vėliau tą patį vakarą pastebėjo R. G. J. prospekte, (duomenys neskelbtini), kalbančią telefonu, tačiau prie jos nėjo, taigi stengėsi išvengti kontakto su nukentėjusiąja.
Skunde A. S. nurodo, jog būtų galima išsireikalauti jo telefono pokalbių išklotines, tačiau toks procesinis veiksmas teisėjų kolegijos vertinimu nėra tikslingas, kadangi tiek nukentėjusioji, tiek apeliantas pripažįsta analizuojamu laikotarpiu bandę kontaktuoti vienas su kitu. Be to, telefono pokalbių išklotinių gavimas nepadėtų patvirtinti ar paneigti aplinkybės, jog A. S. nedalyvavo vykdant svetimo turto grobimą.
Tai, kad įvykio metu veikė ne vienas G. J. S., o kartu su apeliantu, patvirtino ir G. J. S., kuris, pripažindamas savo kaltę, nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu aiškino, kad būtent A. S., pravarde „D.“, 2014-09-26 skambino jam ir prašė susitikti. Jis į sutartą vietą atvažiavo šviesiai žalsvos spalvos automobiliu „Ford focus“. Tuomet A. S. pasakė, kad R. G. ir S. D. jam yra skolingos ir prašė nuvežti jį iki R. G. namų. Nuvykus reikiamu adresu, A. S. apžiūrėjo namą, suprato, kad nieko nėra namuose. Tada nuteistieji grįžo į sutartą vietą, kur buvo aptartas nusikalstamos veikos vykdymas. A. S. prisipažinus, kad jį spaudžia skolos, G. J. S. pasiūlė jam atsiimti skolą iš R. G. daiktais, kuriuos būtų galima vėliau parduoti. Šiuo tikslu abu nuteistieji su tuo pačiu automobiliu grįžo iki nukentėjusiosios namų ir iš sandėliuko pasiėmė žoliapjovę, benzininį trimerį ir du benzininius pjūklus (t. 1, b. l. 68-69). G. J. S. patvirtino, kad buvo nuvežęs A. S. iki naktinio baro, kur pastarasis girtavo, tačiau tai vyko jau po nusikalstamos veikos įvykdymo.
Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. S., pranešus jam apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, įtariamojo apklausos metu parodė, kad kaltu neprisipažįsta ir pageidauja būti suvestas akistaton su G. J. S. ir R. G., nes mano, kad šie jį apkalba (t. 1, b. l. 127). Baudžiamosios bylos medžiaga liudija, kad tyrimo metu apeliantas buvo suvestas į akistatą su nukentėjusiąja ir su kitu kaltinamuoju, bet abiem atvejais atsisakė ką nors komentuoti (t. 1, b. l. 47, 80). Taigi apeliantui buvo sudarytos sąlygos išsamiai išdėstyti savo poziciją, tačiau šia įstatymine teise dėl teismui nežinomų priežasčių A. S. nepasinaudojo. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji R. G. iš tiesų būtų skolinga tam tikrą pinigų sumą A. S., taip pat nėra jokių duomenų, liudijančių, kad G. J. S. ar R. G. būtų suinteresuoti pakenkti apeliantui, teikdami melagingus duomenis ar informaciją. Pats apeliantas skunde taip pat nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių minėti asmenys galėtų jam kerštauti. Jokių nesutarimų ar pykčių tarp šių asmenų nebuvo. Taigi netikėti ir nesivadovauti nukentėjusiosios R. G., liudytojos S. D. ir nuteistojo G. J. S. parodymais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad paties A. S. parodymai, juos vertinant viso proceso metu, nebuvo nuoseklūs ir išsamūs. Nuteistasis vis atrasdavo ir pateikdavo naujų aplinkybių, kur jis įvykio dieną buvo, ką sutiko, kada sutiko ir pan. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. S. pareiškė, kad žinojo, jog vyks analizuojamas nusikaltimas, tačiau jame nedalyvavo, apie tai niekam nepranešė. Iš kur sužinojo apie planuojamą įvykdyti vagystę, neatskleidė. Taigi apelianto neprisipažinimas ir nerišlus, padrikas įvykio aplinkybių aiškinimas teisėjų kolegijos vertinamas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta A. S. ir G. J. S. veikiant bendrininkų grupėje. Abu bendrininkai aktyviais veiksmais įsibrovė į R. G. priklausantį sandėliuką, išnešė rastus vertingus daiktus ir tokiu būdu užvaldė svetimą turtą. Taigi skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas visapusiška bylos aplinkybių analize, teismas įrodymus vertino tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.