Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-12-05 · Civilinė byla Nr. 2-1654-330/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-12-05
Bylos Nr.
2-1654-330/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Suinteresuotas asmuo
D. S.
Kategorijos
  • 3.4.3.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1654-330/2018Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00302-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos bankrutavusios kredito unijos „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Insolvensa“ ir suinteresuoto asmens D. S. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, priimtos atsakovės kredito unijos „Naftininkų investicijos“ bankroto byloje Nr. B2-129-265/2018, kuria išspręstas pareiškėjos bankrutavusios kredito unijos „Naftininkų investicijos“ administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Insolvensa“ prašymas dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu atsakovės buvusiems vadovams D. S. ir S. L. (S. L.) apribojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Klausimo esmė

1. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi atsakovei kredito unijai (toliau – KU) „Naftininkų investicijos“ (toliau – ir Kredito unija) iškelta bankroto byla, administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Insolvensa“.

2. Bankrutavusios KU (toliau – BKU) „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorė UAB „Insolvensa“ pateikė teismui prašymą apriboti BKU „Naftininkų investicijos“ buvusiems vadovams D. S. (buvusi L. L.) ir S. L. teisę 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nurodė, kad pagal Lietuvos bankui pateiktus 2014 m. balandžio 4 d. balansinės ataskaitos duomenis Kredito unijos turto grynoji vertė buvo 10,87 mln. Lt, o įsipareigojimai sudarė 12,3 mln. Lt, todėl Lietuvos banko valdyba 2014 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 03-67 dėl nemokumo atšaukė Kredito unijos licenciją. Anot administratorės, S. L. visą Kredito unijos veiklos laikotarpį ėjo pareigas, prilyginamas de facto vadovo pareigoms, ir tai patvirtina šios aplinkybės: S. L. buvo Kredito unijos steigėju ir nariu; Kredito unijos buveinė buvo registruota S. L. gyvenamosios vietos adresu; nuo pat Kredito unijos įregistravimo Juridinių asmenų registre S. L. buvo jos administracijos vadovu, vėliau nepertraukiamai ėjo ir užėmė kitas vadovaujamas pareigas (buvo valdybos nariu ir pirmininku, paskolų komiteto nariu ir pirmininku); turėjo informaciją apie faktinę Kredito unijos padėtį; Kredito unijos veiklos pabaigoje (iki Kredito unijos bankroto bylos iškėlimo ir nagrinėjamu atveju aktualaus 2014 m. balandžio 3 d. Lietuvos banko patikrinimo, kurio metu nustatytas 483 567,30 Eur grynųjų pinigų trūkumas Kredito unijos seife) užėmė Kredito unijos atitikties užtikrinimo pareigūno, tiesiogiai atsakingo už saugų grynųjų pinigų transformavimą į seifą ir grynųjų pinigų seife saugumą, pareigas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad S. L. turėjo žinoti ir žinojo, jog Kredito unija susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto administratorės nuomone, S. L. netinkamai vykdė savo darbo pareigas, veikė nerūpestingai, aplaidžiai bei tikėtinai nusikalstamai, todėl negali būti laikomas tinkamu eiti vadovaujančias pareigas. Administratorė nurodė, kad D. S. laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 6 d. iki 2014 m. birželio 3 d. buvo Kredito unijos administracijos vadove, todėl jai kilo pareiga užtikrinti tinkamą ir teisės aktų reikalavimus bei Kredito unijos veiklos tikslus atitinkančią veiklą, taip pat tinkamą Kredito unijos piniginių lėšų, perduoto turto tvarkymą. Administratorės įsitikinimu, jei D. S. būtų tinkamai vykdžiusi administracijos vadovo pareigas, būtų žinojusi, jog Kredito unija yra nemoki. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas daryti išvadą, kad D. S. netinkamai vykdė administracijos vadovės pareigas, todėl laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo. Pasak administratorės, minėti asmenys nesilaikė sąžiningo verslo taisyklių. Lietuvos bankas nustatė, kad jų vadovavimo laikotarpiu buvo padaryta pažeidimų, dėl kurių atsirado grėsmė ne tik Kredito unijos indėlininkų, tačiau ir visuomenės interesams. Yra pagrindas S. L. ir D. S. taikyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje numatytą teisės eiti viešojo ir (ar)privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariais apribojimą.

Atsiliepimas

3. D. S. pateikė atsiliepimą į administratorės prašymą. Nurodė, kad nesutinka su pareikštu prašymu, nes administratorė nepagrindė ir neįrodė sąmoningo ir tyčinio blogo Kredito unijos valdymo, kad būtų galima vertinti jį kaip nesąžiningą ir didinusį suinteresuotų asmenų nuostolius. Pažymėjo, kad administratorė nenurodė, kada turėjo būti inicijuota bankroto byla atsakovei KU „Naftininkų investicijos“. Aiškino, kad S. L. vadovavimo Kredito unijai laikotarpiu Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė akcinei bendrovei (toliau – AB) bankui SNORAS bankroto bylą. Dėl šio banko bankroto bylos iškėlimo Kredito unija patyrė nuostolių, nes neteko minėtame banke turėtų lėšų. D. S. vadovavimo unijai laikotarpiu balanso duomenų požiūriu rezultatai gerėjo, todėl neaišku, kaip jos nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos unijai iškėlimo galėjo nulemti didesnius suinteresuotų asmenų nuostolius. Taip pat administratorė nepaaiškino, kodėl tik šiuo metu, t. y. praėjus ketveriems metams nuo bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo, teismo prašoma apriboti atsakovės buvusios vadovės laisvę užsiimti veikla.

Šalies argumentai

4. S. L. atsiliepimo į administratorės prašymą teismui nepateikė.

Atsiliepimas

5. BKU „Naftininkų investicijos“ administratorė pateikė paaiškinimus į D. S. atsiliepimą dėl prašymo. Nurodė, kad D. S. teiginiai, jog ji tinkamai valdė Kredito uniją, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais duomenimis. Pažymėjo, kad dėl bankroto bylos iškėlimo Kredito unijai D. S. nesikreipė net ir tada, kai Lietuvos bankas dėl Kredito unijos nemokumo atšaukė jos veiklos licenciją.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi BKU „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorės UAB „Insolvensa“ prašymą tenkino iš dalies. Teismas apribojo BKU „Naftininkų investicijos“ buvusios administracijos vadovės D. S. (buvusios L. L.) teisę 3 (trejus) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; atmetė prašymo dalį dėl teisės 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo taikymo S. L..

7. Teismas pripažino, kad atsakovės buvusi administracijos vadovė D. S. netinkamai vykdė pareigas, todėl laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo KU „Naftininkų investicijos“.

8. Teismas, vadovaudamasis KU „Naftininkų investicijos“ Lietuvos bankui pateiktos 2014 m. balandžio 4 d. balansinės ataskaitos duomenimis, Lietuvos banko valdybos 2014 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 03-67 „Dėl kredito unijos „Naftininkų investicijos“ nemokumo, kredito unijos licencijos atšaukimo ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo“, nustatė, kad KU „Naftininkų investicijos“ nemokumas atsirado 2014 metais. Iš Juridinių asmenų registro teismas nustatė, kad nuo 2012 m. balandžio 6 d. iki 2014 m. birželio 3 d. atsakovės BKU „Naftininkų investicijos“ administracijos vadovės pareigas ėjo D. S. (buvusi L. L.). Įvertinęs atsakovės Administracijos vadovo pareiginėse instrukcijose, patvirtintose 2012 m. balandžio 11 d. Valdybos protokolu Nr. P-166, nustatytas administracijos vadovo pareigas, ginčo teisinių santykių atsiradimo metu (laikotarpiu, kai KU „Naftininkų investicijos“ buvo nemoki, bet jai nebuvo inicijuota bankroto byla) galiojusio Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 29 straipsnio 7 dalies teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad atsakovės buvusiai administracijos vadovei D. S. turėjo būti žinoma apie 2014 metais susidariusią atsakovės finansinę būklę. Teismas pažymėjo, kad D. S. atsiliepime į administratorės prašymą taip pat neneigė, kad žinojo apie atsakovės nemokumą.

9. Teismas, vertindamas D. S. teiginius, kad administratorė neįrodė jos sąmoningo ir tyčinio blogo atsakovės valdymo, pažymėjo, jog ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodytas teisių apribojimas įmonės vadovui taikomas, jeigu nustatomos aplinkybės, patvirtinančios šioje teisės normoje nustatytas sąlygas, kurioms esant (ar kurių nesant) šis apribojimas taikomas. Joje nenustatyta, kad teisės apribojimui taikyti būtina konstatuoti akivaizdų vadovo darbo aplaidumą ar sąmoningą pareigų netinkamą vykdymą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje bei kitose ĮBĮ teisės normose nenustatytas terminas ar bankroto bylos stadija, kurios metu suinteresuoti asmenys (turintys teisę pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį) gali teikti prašymą taikyti įmonės vadovui šių teisių apribojimą, taip pat nenustatytas terminas, per kurį teismas turi išnagrinėti šį prašymą.

10. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovės BKU „Naftininkų investicijos“ administracijos vadovė D. S., žinodama apie įmonės nemokumą, turėdama įstatyminę pareigą kreiptis į teismą, nepateikė teismui ieškinio dėl bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo, sukurdama teisinį pagrindą taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą draudimą ir apribojimą iki 5 metų teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

11. Teismas sprendė, kad siekiant tinkamo, operatyvaus, greito bankroto proceso bei išvengti neproporcingo D. S. interesų pažeidimo ir teisių ribojimo, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, tikslinga atsakovės buvusiai administracijos vadovei taikomos sankcijos trukmę sutrumpinti iki 3 metų.

12. Teismas nustatė, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu (laikotarpiu, kai KU „Naftininkų investicijos“ esant nemokiai, jai nebuvo inicijuota bankroto byla) S. L. buvo atsakovės KU „Naftininkų investicijos“ paskolų komiteto narys ir pirmininkas (nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2014 m. birželio 3 d.). Administratorė nurodė, kad S. L. atsakovės veiklos pabaigoje taip pat užėmė Atitikties užtikrinimo pareigūno, tiesiogiai atsakingo už saugų grynųjų pinigų transportavimą į nuomojamą seifą, esantį AB „Citadele” banke, ir grynųjų pinigų saugumą, pareigas.

13. Teismas pažymėjo, kad nei paskolų komiteto darbo reglamente, kuris 2012 m. lapkričio 21 d. patvirtintas Valdybos ir paskolų komiteto protokolais Nr. P-297 ir PK-122, nei Atitikties užtikrinimo tarnybos vadovo pareiginėje instrukcijoje, patvirtintoje Valdybos protokolu Nr. P-366, S. L., kaip paskolų komiteto pirmininkui ar Atitikties užtikrinimo pareigūnui, nėra numatyta pareiga ar teisė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nesutiko su bankroto administratore, kad pagal KUĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punktą paskolų komiteto pirmininkas yra kredito unijos vadovas, todėl S. L. kyla ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tuo metu galiojusio KUĮ 33 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog paskolų komitetas nagrinėja kredito unijos narių prašymus dėl paskolų, nustato paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas bei tvarką ir teikia pasiūlymus dėl šių klausimų kredito unijos valdybai ar administracijos vadovui. Tuo metu galiojusio ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę: kreditorius, savininkas, įmonės administracijos vadovas. Vadovaujantis KUĮ 17 straipsnio 2 dalimi, kredito unijos valdymo organai yra valdyba ir administracijos vadovas. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu teismas konstatavo, kad S. L. neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tik asmenims, turintiems formalų vadovo statusą, kad de facto vadovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure vadovo pareigos pažeidimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

14. Teismas taip pat konstatavo, kad administratorės nurodytos kitos aplinkybės (S. L. buvo atsakovės steigėju ir nariu; atsakovės buveinė buvo registruota S. L. gyvenamosios vietos adresu; nuo pat atsakovės įregistravimo Juridinių asmenų registre S. L. buvo jos administracijos vadovu iki 2012 m. balandžio 6 d.; jis turėjo informaciją apie faktinę atsakovės padėtį) neįrodo, jog šis asmuo buvo atsakovės faktiniu vadovu, kuris atliko vadovui priskirtas funkcijas ir priėmė vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo buvusių formalių pareigų KU „Naftininkų investicijos”.

15. Teismas laikėsi nuostatos, kad administratorės argumentai dėl 2014 m. sausio 2 d. administracijos vadovės D. S. išduoto įgaliojimo Nr. P I-14, kuriuo S. L. suteikta teisė atstovauti atsakovę perduodant AB „Citadele“ banke atsakovės pinigines lėšas į nuomojamą seifą, pasirašant su tuo susijusius privalomus bei būtinus dokumentus, kad Lietuvos banko inspektavimo metu buvo nustatytas 483 567,33 Eur lėšų trūkumas, nėra susiję su nagrinėjamu dalyku.

16. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė netenkinti administratorės prašymo dėl S. L. teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo.

I. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

17. Pareiškėja BKU „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorė UAB „Insolvensa“ atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartį pakeisti ir apriboti tiek S. L., tiek D. S. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas nepagrįstai neįvertino visumos aplinkybių, patvirtinančių, jog S. L. buvo faktinis KU „Naftininkų investicijos“ vadovas: 1) S. L. buvo Kredito unijos steigėjas ir narys; 2) Kredito unijos buveinė įregistruota S. L. gyvenamosios vietos adresu; 3) nuo pat Kredito unijos įregistravimo Juridinių asmenų registre S. L. buvo jos administracijos vadovas; 4) jis vėliau nepertraukiamai ėjo ir užėmė kitas vadovaujamas pareigas – buvo valdybos nariu ir pirmininku, paskolų komiteto nariu ir pirmininku, o vadovaujantis KUĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punktu, paskolų komiteto pirmininkas yra kredito unijos vadovas; 5) jis turėjo informaciją apie faktinę Kredito unijos padėtį, o tokią išvadą suponuoja Kredito unijos paskolų komiteto darbo reglamento 3.1.3. punkte apibrėžtos paskolų komiteto funkcijos – t. y. paskolų komitetas, priimdamas sprendimus išduoti paskolas, privalėjo žinoti faktinę kredito unijos situaciją tam, kad galėtų priimti tinkamus sprendimus. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad nepaisant to, jog Kredito unijos finansinė padėtis buvo bloga, S. L. priimdavo sprendimus dėl vėluojančių mokėti įmokas kredito unijos skolininkų, suteikdamas jiems nuolaidas, nors turėjo atsakingiau vertinti skolininkų finansines situacijas. Kredito unijos veiklos pabaigoje S. L. užėmė Kredito unijos atitikties užtikrinimo pareigūno, tiesiogiai atsakingo už saugų grynųjų pinigų transformavimą į seifą ir grynųjų pinigų seife saugumą, pareigas.

17.2. D. S. atžvilgiu būtina taikyti maksimalią sankciją ir apriboti jos teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas 5 metams, nes ji sukėlė žalą ne tik Kredito unijos kreditoriams, bet ir visai finansų sistemai.

17.3. Tiek S. L., tiek D. S. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo, nors abu tokią pareigą turėjo – S. L., kaip de facto vadovas, kuris turėjo informaciją apie kredito unijos finansinę situaciją, nes inter alia buvo paskolų komiteto pirmininkas, bei D. S., kaip administracijos vadovė. Toks šių asmenų elgesys negali būti laikomas sąžiningu.

17.4. S. L. ir D. S. turi būti pašalinti iš verslo rinkos, nes vadovaudami kredito unijai, nevykdė įstatymo nustatytų pareigų, nesilaikė sąžiningo verslo taisyklių. Pažymėtina ir tai, kad kredito unija yra finansų įstaiga, todėl šios įstaigos vadovams yra keliami aukštesni rūpestingumo, atidumo bei sąžiningumo standartai. S. L. ir D. S. veikiant aplaidžiai ir galbūt neteisėtai, kilo grėsmė ne tik Kredito unijos indėlininkams, tačiau ir visuomenei.

18. Suinteresuotas asmuo D. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir atmesti BKU „Naftininkų investicijos“ prašymą dėl teisės eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo taikymo jos atžvilgiu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Byloje nebuvo įrodytas apeliantės sąmoningas ir tyčinis blogas Kredito unijos valdymas jos vadovavimo unijai laikotarpiu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ji valdė nesąžiningai, nesilaikė verslo praktikos ir didino suinteresuotų asmenų nuostolius.

18.2. Priešingai nei konstatavo teismas, sprendžiant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyto apribojimo taikymo klausimą, yra svarbu nustatyti asmens nesąžiningumą, piktybiškumą vadovavimo laikotarpiu. Teismas šią teisės normą taikė formaliai, neatskleidė motyvų ir būtinumo apeliantei taikyti sankciją ir tokią griežtą poveikio priemonę. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais, tik tada, kai nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas.

18.3. Dėl pritaikyto apribojimo apeliantė lieka be pajamų šaltinio, o tai sudarys kliūčių lavinti, išlaikyti nepilnametį vaiką, kurio gyvenamoji vieta yra nustatyta su apeliante.

18.4. Pareiškėjos pateikti argumentai yra nenuoseklūs ir dviprasmiški. Nors apeliantė kaltinama, kad turi būti atsakinga už nesikreipimą dėl bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo laiku, tačiau išskyrus nuorodą, kad 2014 metais Kredito unija buvo nemoki, nėra detalizuojama, kada tiksliai ir privalomai turėjo būti inicijuota Kredito unijai bankroto byla.

18.5. Teismas nevertino, kad esant pastoviai Kredito unijos kontrolei, Lietuvos bankas žinojo realią Kredito unijos padėtį, todėl turėdamas abejonių dėl unijos finansinės padėties, turėjo teisę ir pareigą inicijuoti Kredito unijai bankroto bylą. Be to, Lietuvos banko ataskaitoje nurodyti tik galimi Kredito unijos veiklos trūkumai, tačiau ne aplinkybės, suponuojančios apeliantei pareigą kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo.

18.6. Apeliantės teigimu, jos vadovavimo laikotarpiu Kredito unijos veiklos rodikliai gerėjo, todėl vėlesnis bankroto bylos iškėlimas nesukėlė niekam neigiamų pasekmių, nepablogino kreditorių finansinės padėties.

18.7. Nors įstatymas nenustato termino, kada galima kreiptis į teismą dėl sankcijos taikymo, tai negali tapti teisinio piktnaudžiavimo įrankiu. Teismas nevertino, kodėl dėl sankcijos taikymo nebuvo kreiptasi iš karto, kai Kredito unijai buvo iškelta bankroto byla, o tik praėjus 4 metams.

18.8. Kredito unija yra tokioje bankroto proceso stadijoje, kai aptariamų suvaržymų apeliantei taikymas neturi jokios prasmės. Nėra aišku, kodėl teismas nusprendė, jog yra pagrindas apeliantės teises apriboti kitose veiklos sferose.

Atsiliepimas

19. Suinteresuotas asmuo D. S. atsiliepime į pareiškėjos BKU „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorės UAB „Insolvesna“ atskirąjį skundą prašo atmesti atskirojo skundo dalį, kuria prašoma apriboti jos teisę eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas 5 metams, o atskirojo skundo dalį dėl S. L. siūlo spręsti teismo nuožiūra. Taip pat D. S. prašo atsiliepimo argumentus vertinti kartu su jos atskirojo skundo motyvais. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1. Analizuojant, ar D. S. pažeidė jai tenkančias pareigas, pirmiausia turėjo būti įvertintos ne ĮBĮ, o KUĮ nuostatos. KUĮ 74 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kredito unijai bankroto bylą teismas iškelia tik tuo atveju, jei yra priežiūros institucijos išvada apie kredito unijos nemokumą. Lietuvos bankas visą Kredito unijos veiklos laikotarpį žinojo apie jos finansinę padėtį, įsipareigojimus, tačiau nekėlė klausimo dėl nemokumo ir nebuvo pateikusi tokios išvados iki tol, kol S. S. buvo nušalinta nuo pareigų. D. S. negalėjo kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo tol, kol priežiūros įstaiga nepateikė išvados apie Kredito unijos nemokumą.

19.2. Pareiškėja nepateikė duomenų ir argumentų, įrodančių, kad atsakovės vadovavimo Kredito unijai periodu unijos įsipareigojimai ir finansinė padėtis blogėjo. Priešingai, Kredito unija veikė sėkmingai ir tik nustačius tikėtinai nusikalstamą veiką (pinigų iš seifo dingimo faktą), kuo nėra įtariama D. S., buvo iškeltas Kredito unijos nemokumo klausimas.

Šalies argumentai

19.3. Teisių apribojimas negali būti taikomas formaliai. Būtina kiekvienu atveju nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su kredito unijos vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis. Pareiškėja atskirajame skunde nurodo deklaratyvius teiginius, kad D. S. savo veiksmais padarė žalos ir kreditoriams, ir finansų susitemai, tačiau kaip ta žala pasireiškė, ji nedetalizuoja.

19.4. Pareiškėja neargumentuoja, kodėl D. S. teisė turi būti apribota būtent 5 metams, nepaisant to, kad dėl šio apribojimo gali pasikeisti jos galimybės rūpintis savimi ir savo vaiku.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Apeliacine tvarka sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas pareiškėjos BKU „Naftininkų investicijos“ administratorės prašymą dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu Kredito unijos buvusiems vadovams D. S. ir S. L. apribojimo tenkino iš dalies. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

21. Pareiškėja BKU „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – KU „Naftininkų investicijos“ paskolų komiteto susirinkimų 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. sausio 20 d. ir 2017 m. vasario 7 d. protokolus. Apeliantė D. S. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: 2013 m. gimimo įrašą; 2018 m. balandžio 16 d. išrašą iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro.

22. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios institucijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės bankroto administratorė ir D. S. kartu su atskiraisiais skundais teikiamus įrodymus galėjo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sprendžia, kad jų priėmimas neatitiktų CPK 314 straipsnio nuostatų, todėl atsisako juos priimti.

Dėl ginčo esmės

23. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje reglamentuojama, kad teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo taisyklių ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).

25. Lietuvos teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).

26. Nagrinėjamu atveju apeliantė BKU „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorė atskirajame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai buvusiai BKU „Naftininkų investicijos“ administracijos vadovei D. S. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojo ne 5, o 3 metams. Taip pat apeliantė mano, kad nepagrįstai atsisakyta minėtą teisę apriboti S. L.. D. S. savo atskirojo skundo argumentais siekia įrodyti, jog nebuvo pagrindo jos atžvilgiu taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą teisių apribojimą.

27. Byloje nustatyta, kad KU „Naftininkų investicijos“ Lietuvos bankui pateikė 2014 m. balandžio 4 d. balansinę ataskaitą, iš kurios matyti, kad Kredito unijos turto grynoji vertė balansinės ataskaitos sudarymo dieną buvo 10,87 mln. Lt, o įsipareigojimai sudarė 12,3 mln. Lt. Taip pat byloje nustatyta, kad Lietuvos banko valdyba 2014 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 03-67 „Dėl kredito unijos „Naftininkų investicijos“ nemokumo, kredito unijos licencijos atšaukimo ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo“ pripažino Kredito uniją nemokia, visam laikui atšaukė KU „Naftininkų investicijos“ išduotą kredito unijos licenciją ir nusprendė kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria atsakovei KU „Naftininkų investicijos“ iškelta bankroto byla, turinio matyti, kad teismas Kredito unijos nemokumą nustatė įvertinęs minėtos Kredito unijos 2014 m. balandžio 4 d. balansinės ataskaitos duomenis. Byloje nesant kitų duomenų, leidžiančių nustatyti tikslesnį Kredito unijos faktinio nemokumo atsiradimo momentą, pirmosios instancijos teismas BKU „Naftininkų investicijos“ nemokumo atsiradimo laikotarpiu laikė 2014 metus.

28. Nuo 2012 m. balandžio 6 d. iki 2014 m. birželio 3 d. D. S. (buvusi L. L.) buvo KU „Naftininkų investicijos“ administracijos vadovė, o nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2014 m. birželio 3 d. S. L. buvo KU „Naftininkų investicijos“ paskolų komiteto narys ir pirmininkas.

Žemesnės instancijos teismas

29. Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu (kai KU „Naftininkų investicijos“ jau buvo nemoki) galiojusio ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę: kreditorius, savininkas, įmonės administracijos vadovas. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl S. L.

30. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iki 2014 m. birželio 3 d., t. y. KU „Naftininkų investicijos“ nemokumo laikotarpiu, S. L. buvo Kredito unijos paskolų komiteto narys ir pirmininkas. Teismas, atsižvelgęs į tuo metu galiojusio KUĮ 17 straipsnio 2 dalyje, 33 straipsnio 2 dalyje bei ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad S. L. neturėjo teisės ir pareigos kreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

31. Pareiškėja BKU „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorė, nesutikdama su minėta teismo išvada, apeliuoja į tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2014 m. birželio 3 d. S. L. užimtos Kredito unijos paskolų komiteto pirmininko pareigos leidžia spręsti apie tai, jog jis turėjo žinoti ir žinojo, kad Kredito unija susidūrė su finansiniais sunkumais. Dėl šios priežasties, pareiškėjos teigimu, darytina išvada, kad S. L. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos unijai iškėlimo.

32. Apeliacinis teismas nesutinka su BKU „Naftininkų investicijos“ bankroto administratore, kad S. L. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda dėl tos priežasties, jog KUĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punkte paskolų komiteto pirmininkas yra paminėtas kaip vienas iš kredito unijos vadovų. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto administratorė remiasi netinkama KUĮ redakcija, nustatinėdama, kas ginčo laikotarpiu buvo pripažįstami kredito unijos vadovais. Laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. kredito unijos vadovų sąrašas buvo apibrėžtas KUĮ 30 straipsnio 1 dalyje. Šioje teisės normoje buvo nustatyta, kad kredito unijos vadovai yra: 1) stebėtojų tarybos nariai; 2) valdybos nariai; 3) administracijos vadovas; 4) vidaus audito tarnybos vadovas; 5) paskolų komiteto pirmininkas; 6) revizijos komisijos pirmininkas (revizorius).

33. Kasacinis teismas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo yra išaiškinęs, jog administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė. Taipogi kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Todėl nors tarp ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje išvardintų subjektų, kurie turi pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, yra įvardintas įmonės vadovas, tai nesudaro pagrindo įmonės vadovo sąvoką aiškinti plačiau už įmonės administracijos vadovo sąvoką, nes tai apsprendžia administracijos vadovo teisinis santykis su įmone – įstatyme apibrėžtos jo teisės bei fiduciarinės ir kitos pareigos. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ginčo laikotarpiu galiojusio ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte buvo nustatyta, kad teisę kreiptis į teismą su pareiškimu turi būtent įmonės administracijos vadovas. Tuo tarpu pagal KUĮ 30 straipsnio 1 dalį kredito unijos vadovu buvo laikomas ne tik administracijos vadovas, tačiau ir kiti organai, įskaitant ir paskolų komiteto pirmininką, kuris apskritai nėra priskiriamas prie valdymo organų (KUĮ 21 straipsnio 2 dalis – straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.). Pažymėtina, kad KUĮ 29 straipsnio 7 dalyje išvardintos kredito unijos administracijos vadovo funkcijos leidžia spręsti apie tai, kad būtent šis unijos valdymo organas geriausiai gali (turi) žinoti kredito unijos finansinę padėtį, bet tokio žinojimo laipsnio negalima taikyti paskolų komiteto pirmininkui (įvertinus paskolų komiteto kompetenciją – žr. KUĮ 33 straipsnį). Pareiškėja nepagrįstai pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo S. L. priskyrė, atsižvelgdama į tai, kad pagal KUĮ kredito unijos vadovu laikomas ir paskolų komiteto pirmininkas, nors tiek pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą tokią pareigą (ir teisę) turėjo būtent administracijos vadovas. S. L. kredito unijos administracijos vadovu de jure buvo iki 2012 m. balandžio 6 d.

34. Kaip teisingai nurodyta apskųstoje nutartyje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad de facto vadovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure vadovo pareigos pažeidimą (žr. 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Dėl šios priežasties teisingam klausimo išnagrinėjimui neturi reikšmės BKU „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorės nurodytos aplinkybės, kuriomis ji siekė įrodyti, kad S. L. buvo faktinis Kredito unijos vadovas. Kiti atskirajame skunde pateikti argumentai (kad S. L. buvo Kredito unijos steigėjas ir narys; Kredito unijos buveinė registruota S. L. gyvenamosios vietos adresu; S. L. buvo Kredito unijos valdybos nariu ir pirmininku; Kredito unijos veiklos pabaigoje S. L. užėmė kredito unijos atitikties užtikrinimo pareigūno, tiesiogiai atsakingo už saugų grynųjų pinigų transformavimą į seifą ir grynųjų pinigų seife saugumą, pareigas) taip pat nėra susiję su sprendžiamu klausimu, todėl apeliacinis teismas dėl jų atskirai nepasisako.

35. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos BKU „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorės prašymą apriboti S. L. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialus valdymo organo nariu, nes aktualiuginčo laikotarpiu S. L. neturėjo teisės ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos unijai iškėlimo.

Dėl D. S.

36. Laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 6 d. iki 2014 m. birželio 3 d. D. S. ėjo BKU „Naftininkų investicijos“ administracijos vadovės pareigas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs KU „Naftininkų investicijos“ Administracijos vadovo pareiginėse instrukcijose, patvirtintose Valdybos 2012 m. balandžio 11 d. protokolu Nr. P-166, bei ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos KUĮ normose (konkrečiai 29 straipsnio 7 dalyje) administracijos vadovui priskirtas pareigas, padarė išvadą, kad D. S., kaip Kredito unijos administracijos vadovei, turėjo būti žinoma apie 2014 metais susidariusią KU „Naftininkų investicijos“ blogą finansinę būklę, todėl ji turėjo pareigą laiku kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo KU „Naftininkų investicijos“.

37. Atsižvelgiant į šios nutarties 33 punkte išdėstytus motyvus, aiškintina, kad D. S., kaip Kredito unijos administracijos vadovė, turėjo tiek teisę, tiek pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo. Pažymėtina, kad D. S. tiek pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek atskirajame skunde bei atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą, neneigė žinojimo apie 2014 m. buvusią sunkią KU „Naftininkų investicijos“ finansinę padėtį fakto, tačiau pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos unijai iškėlimo atsiradimą bando paneigti tuo, kad vadovavimo unijai laikotarpiu ji negavo Lietuvos banko išvados dėl Kredito unijos nemokumo. Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad apeliantė netinkamai aiškina KUĮ 74 straipsnio 2 dalies nuostatą. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė cituoja nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio KUĮ 74 straipsnyje apibrėžtą teisinį reguliavimą, kuris negaliojo apeliantės vadovavimo Kredito unijai laikotarpiu. Be to, šis straipsnis reglamentuoja sąlygas, kada teismas gali kredito unijai iškelti bankroto bylą, bet ne kada kredito unijos administracijos vadovei atsiranda pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos kredito unijai iškėlimo. Apeliantės nurodyto KUĮ 74 straipsnio 2 dalyje numatyta viena iš privalomų sąlygų iškelti kredito unijai bankroto bylą teisme – priežiūros institucijos išvada apie kredito unijos nemokumą. Tokia sąlyga ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta. Kaip jau minėta, tiek Lietuvos bankas, tiek Klaipėdos apygardos teismas nustatė, kad 2014 metų balandžio mėnesį KU „Naftininkų investicijos“ buvo nemoki, todėl apeliantės teiginiai, kad Kredito unijos veiklos rodikliai jos vadovavimo laikotarpiu gerėjo, negali paneigti fakto, kad tais metais jai buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos unijai iškėlimo. Apeliantė teigia, kad byloje nebuvo nustatytas tikslus momentas, nuo kada Kredito unija tapo nemoki ir apeliantei atsirado pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo. Tačiau kaip jau pažymėta, tiek Lietuvos bankas, tiek Klaipėdos apygardos teismas Kredito unijos nemokumą nustatė pagal 2014 m. balandžio 4 d. pateiktus balansinius duomenis. Apeliantė, žinodama apie blogus Kredito unijos finansinės padėties rodiklius (nemokumo požymius, atsiradusius dar prieš parengiant balansinę ataskaitą), nevykdė ĮBĮ jai priskirtos bankroto bylos inicijavimo laiku pareigos.

38. Apeliantė cituoja Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės vadovo atžvilgiu taikymas galimas tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėse bylose Nr. 2-1057-196/2015; Nr. e2-136-330/2016). Analizuojamu atveju apeliantės užimamos specifinio finansinės veiklos subjekto administracijos vadovo pareigos bei tai, kad ji pati pripažino, jog jai buvo žinoma sunki Kredito unijos finansinė padėtis 2014 metais, suponuoja išvadą, kad apeliantė elgėsi aiškiai nerūpestingai tiek Kredito unijos, tiek jos kreditorių atžvilgiu, todėl tai sudarė pagrindą taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą.

39. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ĮBĮ nėra nustatytas terminas, per kurį šio įstatymo 10 straipsnio 14 dalyje išvardinti suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu taikyti buvusiam įmonės vadovui teisių apribojimą. Dėl šios priežasties apeliantės argumentai, kad BKU „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorė, kreipdamasi į teismą su tokio pobūdžio prašymu praėjus 4 metams nuo bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo, šiuo atveju teisinės reikšmės ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies taikymui neturi.

40. Sprendžiant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymo klausimus, privalu išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti atsakingo valdymo standartų laikymąsi ir verslo (ūkinės-komercinės veiklos) laisvės ribojimo, t. y. nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų, nes ribojimas eiti įmonės vadovo pareigas lemia socialiai nenaudingą rezultatą darbingam žmogui, kuomet apribojamos jo galimybės ir noras dirbti bei užsidirbti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016). Apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas apeliantei ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą teisės apribojimą taikyti trejus metus, tinkamai laikėsi proporcingumo principo. Teismo vertinimu, tokio turinio sankcija atitinka apeliantės padaryto pažeidimo pobūdį, ja bus užtikrinti įstatymu siekiami tikslai, tačiau nebus nepagrįstai ilgai suvaržytos apeliantės teisės užsiimti ūkine komercine veikla. Be kita ko, pareiškėja BKU „Naftininkų investicijos“ bankroto administratorė nepateikė svarių argumentų, kurių pagrindu teisės apribojimo taikymo terminas turėtų būti padidintas iki maksimalios 5 metų trukmės.

Dėl galutinės teisminės išvados

41. Remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir tinkamai taikė sprendžiamam klausimui aktualias materialinės teisės normas, todėl šio teismo nutartis paliktina nepakeista, o dėl jos paduoti atskirieji skundai atmestini (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Gintaras Pečiulis