Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini), nevedęs, atliekantis bausmę Pravieniškių pataisos namuose, iki bausmės pradžios deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), faktiškai gyvenęs (duomenys neskelbtini), teistas: 1) 2019 m. rugpjūčio 13 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 4 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, 2020 m. balandžio 28 d. bausmę atlikęs; 2) 2021 m. kovo 23 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu (įsiteisėjo 2021 m. balandžio 13 d.) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) laisvės atėmimas 9 mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, skiriant įpareigojimus; 3) 2022 m. liepos 14 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio l, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2021 m. kovo 23 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi, prie neatliktos bausmės dalies – 7 mėnesių 21 dienos – pridedant nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir V. L. paskiriant subendrintą laivės atėmimo bausmę 10 mėnesių 21 dieną,

kaltinamas pagal BK 242 straipsnį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš 2022 m. balandžio 12 d. Šiaulių apylinkės teismo nutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, jog nutartimi panaikintas nuteistajam V. L. taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir jis pasiųstas atlikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 23 d. nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę (b. l. 11–13).

Motyvuojamoji dalis

BK 242 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti paskirtą arešto ar laisvės atėmimo bausmę, kai asmuo dar nėra suimtas. Vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra procesas, kurio metu nuteistasis aktyviais veiksmais stengiasi išvengti bausmės atlikimo. Subjektyvusis minėto nusikaltimo sudėties požymis pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas žino ir supranta savo pareigą vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau slapstydamasis ar kitokiais veiksmais sąmoningai stengiasi išvengti jos atlikimo. BK 242 straipsnyje įtvirtintas vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra trunkamasis nesunkus nusikaltimas. Trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą. Vengimo atlikti bausmę padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7/2014).

Sprendžiant apie tiesioginės tyčios buvimą kaltininko veikoje, nepakanka nustatyti, kad asmens veiksmai formaliai atitinka BK 242 straipsnio dispozicijoje įvardytus objektyviuosius veikos požymius. Veikos objektyvieji požymiai turi atitikti subjektyviuosius – asmens tiesioginę tyčią, tik tokiu atveju galima konstatuoti BK 242 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimą asmens veikoje. Sprendžiant apie tiesioginę tyčią vengiant atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę svarbu yra tai, ar teisėsaugos institucijos tinkamai informavo asmenį apie jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarką (pvz., kada ir kur jis turi atvykti, kokius dokumentus turėti ir pan.) ir ar užtikrino, jog asmuo nesislėps (pvz., ar paskirtas įpareigojimas neišvykti ir pan.). [...] asmens tinkamai neinformavus, kokios jo pareigos panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą (pvz., neišaiškinus, į kokią įstaigą ir per kiek laiko jis turi kreiptis, neapribojus jo judėjimo laisvės įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ir pan.), negalima daryti išvados, jog toks asmuo tyčia vengia atlikti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę (kasacinė nutartis Nr. 2K-12-1073/2019)

Šioje byloje V. L. kaltinamas vengęs atlikti kaltinime nurodytu teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, slėpdamasis, kurią V. L. privalėjo atlikti įsiteisėjus teismo nutarčiai, pagal kurią V. L. buvo panaikintas nuosprendžiu taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas (BK 242 straipsnis).

Teismo neįtikina kaltinamojo iškelta versija dėl neva nebuvusios galimybės telefonu susisiekti su pareigūnu po to, kai nepavyko sutartu laiku ir vietoje atvykti atlikti laisvės atėmimo bausmės. Pastebėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu V. L. teigė, kad išsikrovus jo mobiliajam telefonui, neturėjo jo kaip įkrauti ir susisiekti su pareigūnu, su kuriuo bendravo ir tarėsi dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teisiamajame posėdyje kaltinamasis pakeitė savo parodymus ir pripažino, kad vis dėlto turėjo galimybė įkrauti savo mobilųjį telefoną, tačiau telefonas veikdavo kokias 5 minutes ir vėl išsikraudavo. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės rodo, kad V. L. tyčia vengė susisiekti su pareigūnu ar sudaryti galimybę pareigūnams susisiekti su juo, kadangi bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad mobilųjį telefoną įkrauti V. L. galimybę turėjo. Kartu teismo įsitikinimu, V. L. galėjo šiuo telefonu susisiekti su pareigūnu ir paaiškinti aplinkybes, kodėl jis gali ar negali atvykti atlikti paskirtos bausmės, kadangi tuo pačiu telefonu V. L. jau buvo bendravęs su pareigūnu dėl bausmės atlikimo tvarkos ir trumpai veikianti telefono baterija niekaip nesutrukdė V. L. susitarti su pareigūnu dėl bausmės atlikimo tvarkos, todėl aplinkybės dėl neva trumpai veikiančio įkrauto telefono vėl gi rodo ir patvirtina kaltinamojo tyčią vengti atlikti paskirtą bausmę. Galiausiai V. L. teisme pateikė dar vieną naują versiją, neva neturėjo pareigūno, su kuriuo anksčiau bendravo, telefono numerio, todėl su juo ir nesusisiekė, kas šiuo atveju atsižvelgiant į ankstesnes kaltinamojo versijas ir nuolatinį parodymų kitimą proceso metu rodo, kad pastarasis visais įmanomais būdais stengiasi surasti pateisinimų dėl vengimo atlikti paskirtą bausmę, kai tik nepasitvirtina kaltinamojo ankstesnė pateikta versija ir kartu tai rodo kaltinamojo duotų parodymų nepatikimumą dėl aplinkybių, susijusių su galimybe susisiekti su policijos pareigūnais arba sudaryti galimybę būti pačiam pasiekiamam ar randamam dėl paskirtos laisvės bausmės atlikimo.

Teismas daro išvadą, jog byloje nustatytos aplinkybės, kad kaltinamajam V. L. būnant tinkamai informuotam apie jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kurią turi atlikti panaikinus jam taikytą bausmės vykdymo atidėjimo institutą (kaltinamasis gavo tiek 2021 m. kovo 23 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį, tiek 2022 m. balandžio 12 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartį), apie šios bausmės atlikimo sąlygas, t. y. suderinus laiką ir vietą su policijos pareigūnu, kada kaltinamasis turi prisistatyti ir pradėti atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kaltinamajam prisižadėjus, tačiau neatvykus sutartu laiku, slepiant ir meluojant apie savo tikrąją buvimo vietą jau tuomet, kai buvo tariamasi su pareigūnu dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, turint realią galimybę susisiekti su policijos pareigūnu (telefono techninės galimybės leido atlikti skambučius), tačiau šia galimybe sąmoningai nesinaudojant, vertintinos kaip slėpimasis ir vengimas atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kaip tai suprantama BK 242 straipsnio dispozicijoje. Akcentuotina, kad byloje nėra nustatyta jokių objektyvių, todėl pateisinamų aplinkybių, kurios būtų galėjusios neleisti vykdyti kaltinamojo susitarimo 2022 m. gegužės 30 d. atvykti į policijos komisariatą dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Be kita ko, kaltinamasis, vykdant jo paiešką pagal įsiteisėjusią 2022 m. balandžio 12 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartį Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o ne pats savo noru prisistatė dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Remiantis byloje surinktų įrodymų visuma nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės elementai atskleidžia ir šios nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, tai yra, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės leidžia teigti, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia – suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį (žinojo, kad privalo atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau aktyviais veiksmais – pateikdamas klaidinančią informaciją apie savo realią, faktinę buvimo vietą policijos pareigūnui, kai buvo tariamasi dėl bausmės atlikimo sąlygų, turėdamas galimybę susisiekti su policijos pareigūnu, su kuriuo bendravo dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo, tačiau sąmoningai to nedarydamas, bei sąmoningai sudarydamas kliūtis būti pasiekiamam, tai yra laikė savo mobilųjį telefoną išjungtą, neatskleidė savo buvimo vietos ir taip vengė atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę) ir norėjo taip veikti. Kaltinamojo V. L. veiksmai, įvertinus visas bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti pagal BK 242 straipsnį.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad V. L. vengė atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis bei tokiu būdu įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 242 straipsnyje.

Kaltinamojo gynėja prašė pripažinti V. L. veiką mažareikšme ir pastarąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nes teisingumas jau yra įvykdytas, kadangi kaltinamasis laisvės atėmimo bausmę jau atlieka, ypatingų slėpimosi veiksmų neatliko, kaltinamasis slėpėsi trumpą laiko tarpą – 7 dienas.

Teismo vertinimu nėra pagrindo V. L. veiką pripažinti mažareikšme. Akcentuotina, kad V. L. įvykdyta nusikalstama veika buvo pažeista baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė – teisingumas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 346 straipsnio 1 dalies nuostatas, įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui ir/ar nutarčiai asmenys privalo juos vykdyti neieškodami įvairių nepagrįstų pasiteisinimų, kaip šių sprendimų būtų galima nevykdyti ir tuo labiau, sąmoningai nesudarydami sąlygų, kurios apsunkintų ar trukdytų įvykdyti minėtus sprendimus. Nagrinėjamu atveju V. L. buvo geranoriškai leista pasiruošti laisvės atėmimo bausmės atlikimui (susitarta dėl prisistatymo į policijos įstaigą laikas, leista kaltinamajam apsirūpinti būtinais daiktais, priemonėmis), net kai tokios galimybės įstatymai ir nenumato, tačiau V. L. šią galimybę išnaudojo kaip būdą vengti atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kas šalina galimybę pastarojo veiką pripažinti mažareikšme. Pritartina kaltinamojo gynėjos argumentams, kad V. L. slėpėsi ir vengė teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo trumpą laiko tarpą, vis dėl to, vengimo trukmė priklausė ne nuo V. L. veiksmų ir geros valios, kaip pavyzdžiui pačiam prisistatant į policiją, o nuo pakankamai greitai ir efektyviai įvykdytų kaltinamojo paieškos veiksmų, pastarąjį sulaikant ir pristatant laisvės atėmimo bausmės atlikimui. Taigi, teismas sprendžia, kad V. L. veika buvo realiai, o ne tik formaliai, pažeista baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė – teisingumas, kadangi kaltinamasis sąmoningai sudarė sąlygas, apsunkinančias įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ir nutarties vykdymą, pats kaltinamasis nepadarė jokių veiksmų, kad minėti sprendimai būtų įvykdyti greitai, efektyviai ir be prieštaravimų, kaip tai numato BPK 346 straipsnis, todėl pagrindo kaltinamojo veiką pripažinti mažareikšme nėra.

Bausmės skyrimas

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, į kaltės formą bei rūšį, į padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, į nusikalstamos veikos stadiją, į kaltinamojo asmenybę.

Kaltinamojo V. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę kaltinamajam V. L., atsižvelgiama į visas bylos aplinkybes ir į tai, kad jis anksčiau teistas, teistumas neišnykęs (b. l. 72-75). V. L. įvykdė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, veikiant tiesiogine tyčia, nusikaltimas baigtas, jo įvykdyta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Taipogi teismas įvertina ir tai, kad V. L. įvykdytos nusikalstamos veikos laikas, t. y. laikotarpis, kurį kaltinamasis vengė atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nėra ilgas ir truko tik 6 dienas. Administracine tvarka V. L. taip pat baustas (b. l. 59–71), šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę ir dėl kitos įvykdytos nusikalstamos veikos (b. l. 72–75).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad aptarti bylos duomenys patvirtina neigiamą V. L. orientaciją visuomenėje, jo susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, kaltinamasis nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, todėl bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatant bausmės dydį artimą straipsnio sankcijoje numatytam minimaliam dydžiui.

Kadangi V. L. jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką įvykdė 2022 m. gegužės 30 d. – 2022 m. birželio 6 d., tai yra iki tol, kol jo atžvilgiu buvo priimtas kitas apkaltinamasis Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. liepos 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra įsiteisėjęs, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė V. L., yra bendrinama vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatomis, dalinio bausmių sudėjimo būdu prie 2022 m. liepos 14 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 10 mėnesių 21 dienos laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį – 3 mėnesius laisvės atėmimo bausmės, paskirtos šiuo nuosprendžiu. Į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką V. L. įskaitytina bausmė, atlikta pagal 2022 m. liepos 14 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį.

2022 m. spalio 24 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyrius pateikė teismui patikslintą pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų šioje byloje, nurodant, kad už antrinės teisinės pagalbos teikimą šioje byloje V. L. susidarė 255 Eur išlaidų, todėl prašoma šią sumą priteisti valstybės naudai.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Šioje byloje kaltinamajam V. L. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosios bylose koordinatoriaus parinktas gynėjas teismui pripažinus, jog šioje baudžiamojoje byloje gynėjo dalyvavimas, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, yra būtinas.

Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog gynėjo dalyvavimas būtinas <...>nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja suimtam kaltinamajam gynėją nagrinėjant jo bylą teisme.

Nagrinėjamu atveju, kaltinamasis V. L. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, kas tik patvirtina, kad efektyviai kaltinamojo teisinei gynybai užtikrinti buvo būtinas gynėjo dalyvavimas, duomenų apie kaltinamojo turimą turtą ar pajamas byloje taip pat nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad dėl V. L. buvimo pataisos įstaigoje jo turtinė padėtis nėra gera, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Dėl to, teismas sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš kaltinamojo V. L. nepriteistinos.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – DVD laikmena su apklausos vaizdo įrašais, esanti voke prie bylos viršelio, nuosprendžiui įsiteisėjus paliktina saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–299, 301–305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 242 straipsnyje, ir jam paskirti laisvės atėmimą 4 (keturis) mėnesius.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie V. L. pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. liepos 14 d. nuosprendį paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėti šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir V. L. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 1 (vienam) mėnesiui 21 (dvidešimt vienai) dienai ir į paskirtos bausmės laiką įskaityti iš dalies atliktą bausmę pagal 2022 m. liepos 14 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendį.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos – 2022 m. lapkričio 8 d.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš V. L. nepriteisti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus – DVD laikmeną su apklausos vaizdo įrašais, esančią voke prie bylos viršelio, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o suimtam (bausmę atliekančiam) nuteistajam nuo nuorašo jam įteikimo dienos, gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.