Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „4finance“ ieškinį atsakovui A. R. dėl įsipareigojimų, kylančių iš paskolos sutarties nevykdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka – viešo paskelbimo būdu (įteikta 2017 m. vasario 20 d.). Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui apie bylos nagrinėjimą yra tinkamai pranešta, teismas nutaria bylą išnagrinėti iš esmės (CPK 246 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2015 m. lapkričio 16 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 750 Eur sumą, kurią atsakovas galutinai turėjo grąžinti 2019 m. sausio 16 d. Tačiau atsakovas prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, todėl vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta.

Prievolė turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Kreditavimo sutartimi, bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė – suteikė atsakovui kreditą. Atsakovas Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais kredito įmokų ieškovui nemokėjo tuo pažeisdamas Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Atsakovas savo prievolių nevykdė, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 750 Eur negrąžinta paskolos suma.

Ieškovas taip pat prašo priteisti 224,29 Eur palūkanas.

Lietuvos civilinėje teisėje, išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos įtvirtintos CK 6.37 straipsnio 1 dalyje ir atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.872, 6.896, 6.920 ir kt. straipsniai). Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, palūkanos, paskoliniuose santykiuose atliekančios mokėjimo funkciją, yra paskolos gavėjų mokėjimai kreditoriams už jų pinigų panaudojimą finansuoti materialioms bei vertybinių popierių investicijoms ir vartotojui. Palūkanos yra „atlygis“ kreditoriams už susilaikymą nuo einamojo vartojimo ir riziką skolinant pinigus. Kompensuojamosios palūkanos reglamentuojamos CK 6.210 straipsnyje, nustatančiame kompensuojamųjų palūkanų dydžius, CK 6.261 straipsnyje, įtvirtinančiame minimalių kreditoriaus nuostolių, patiriamų dėl negalėjimo naudotis pinigais, prezumpciją ir teisę reikalauti didesnių nuostolių, jeigu jie buvo patirti, bei kitose CK normose (pavyzdžiui, CK 6.415, 6.446 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju, matyti, kad Sutartimi šalys susitarė dėl 178,10 eurų fiksuotos palūkanų sumos iki kredito grąžinimo termino. Šios palūkanos atlieka mokėjimo funkciją. Šalys Sutartyje susitarė dėl palūkanų, kurių metinė norma 72,18 proc., mokėjimo, todėl ieškovo reikalavimas dėl 178,10 eurų palūkanų laikytinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Likusią palūkanų sumą, t. y. 49,16 eurus, ieškovas paskaičiavo už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Šios palūkanos yra kompensuojamosios.

Sprendžiant klausimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, atsižvelgtina į tai, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių yra susiklostę vartojimo kredito teisiniai santykiai, todėl tarp šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009). Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 49,16 eurų kompensuojamas palūkanas (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 101,60 proc.). Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms. Vadinasi, jeigu vartojimo kredito sutartyje už finansinių įsipareigojimų nevykdymą netesybos yra nustatytos konkrečia pinigų suma (bauda), vartojimo kredito davėjas privalo užtikrinti, kad ši suma konkrečiu atveju neviršytų Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto dydžio. Įstatyme nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiu. Palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Taigi, kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Todėl ieškovo prašymas, priteisti kompensacines palūkanas, kurių bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 101,60 proc., akivaizdžiai prieštarauja imperatyviai Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai nuostatai. Pažymėtina, kad ieškovas, norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, privalėjo šiuos nuostolius įrodyti bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistinos 9,00 eurų palūkanos (750 x 0,05 proc. x 24 dienos). Kita reikalavimo dalis dėl palūkanų priteisimo, yra nepagrįsta, todėl netenkintina.

CK 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2017 m. sausio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškovui iš atsakovo, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis 2 dalis). Teismas patenkino 96,18 procentus ieškovo reikalavimų, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 21,16 eurų žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 441 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti UAB „4finance“ naudai iš atsakovo A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 750 Eur negrąžinto kredito, 178,10 Eur palūkanas iki kredito grąžinimo termino, 9 Eur palūkanas po kredito grąžinimo termino, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2017 m. sausio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 21,16 Eur žyminį mokestį.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos Vilniaus apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.