- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-30
- Bylos Nr.
- 2A-908-232/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-13938-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Liuda Uckienė, Henrichas Jaglinskis, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- S. S., ir AB, „Parex“
- Atsakovas
- AS Reverta, Vilniaus miesto
- Kategorijos
- 42.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovui AS Reverta (buvęs AS Parex banka) dėl neteisėto kredito sutarties nutraukimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų J. D. ir J. D. TŪB.
I.GINČO ESMĖ.
I. S. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti 2007-03-29 kredito sutarties Nr. KSV/169 8.2.1.1. punkto dalį, suteikiančia teisę kredito davėjui sutartį nutraukti vienašališkai kredito gavėjui ilgiau kaip 30 dienų negrąžinant sutartyje numatytais terminais priskaičiuotų palūkanų ar kitų mokėjimų, negaliojančia; pripažinti 2007-03-29 kredito sutarties KSV/169 nutraukimą neteisėtu; pakeisti 2007-03-29 kredito sutarties Nr. KSV/169 nuostatas, atidedant palūkanų bei įsipareigojimo mokesčio mokėjimą iki 2013-12-31 bei pratęsiant kredito grąžinimo terminus iki 2014-12-31 ir išdėstyti jas taip: palūkanos pagal 2007-03-29 kredito sutartį Nr. KSV/169 pradedamos mokėti nuo 2013-12-31, išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2014-12-31, kreditas pagal 2007-03-29 kredito sutartį Nr. KSV/169 pradedamas mokėti nuo 2014-12-31; priteisti iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2007-03-29 ieškovas ir AB „Parex“ bankas (2010-07-31 Kreditų portfelio perleidimo sutartimi visas AB „Parex“ bankas teises ir pareigas perėmė AS Parex banka) sudarė kredito sutartį Nr. KSV/169, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 2 000 000 Lt dydžio kreditą, kredito grąžinimo terminas – 2009-03-29, kredito grąžinimo metodas – termino pabaigoje, visas kreditas turėjo būti grąžinamas termino pabaigoje, o iki termino pabaigos mokamos tik palūkanos. Suteikto kredito paskirtis – 1 000 000 Lt skirta gyvenamojo namo, esančio N. pl. , SB „“,., Vilniuje, statybos darbų užbaigimui ir įrengimui, kita dalis 1 000 000 Lt – ieškovo veiklai. Kredito sutarties įvykdymas yra užtikrintas J. D. bei J. D. TŪB laidavimu. Atsakovas ieškovui raštais pranešė apie susidariusį įsiskolinimą ir pareikalavo jį padengti bei informavo apie vienašališką sutarties nutraukimą, jeigu ieškovas nepadengs įsiskolinimo iki nurodyto termino. 2008-12-09 atsakovas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriui pateikė pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuriame nurodė, kad atsakovas 2008-10-09 vienašališkai nutraukė sutartį ir prašė priteisti skolą. 2009-03-06 ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas peržiūrėti kredito sutarties vykdymo sąlygas. 2009-04-23 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi nutarta išieškoti skolą, įkeistą turtą parduodant iš varžytynių. Ieškovas negalėjo vykdyti kredito sutarties sąlygų ne dėl savo kaltės. Aiškinant kredito sutarties nutraukimo sąlygas, būtina atsižvelgti į kredito sutarties tikslą – nekilnojamojo turto projekto vystymą. Kredito sutarties nutraukimo sąlygos turi būti aiškinamos kaip nesuteikiančios teisės kitai šaliai nutraukti kredito sutarties, jei kita sutarties šalis negali vykdyti savo įsipareigojimų dėl nepalankių sąlygų nekilnojamojo turto rinkoje. Sutartį šalis gali nutraukti tik esant esminiams sutarties pažeidimams. 2.45 proc. visos kredito sumos dydžio mokėjimo uždelsimas mėnesį ar keletą mėnesių nėra ir negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Kredito sutarties 8.2.1.1 punkto nuostatos prieštarauja ne tik CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams, bet ir pačios kredito sutarties esmei ir tikslui. Ieškovas aplinkybių dėl ekonominio sąstingio, sudarydamas kredito sutartį, nežinojo ir negalėjo protingai numatyti bei kontroliuoti. Atsakovas yra specialus subjektas – finansų įstaiga, todėl jo prievolės vykdymui keliami didesni reikalavimai, jis turėjęs pareigą vertinti ieškovo mokumą, šią pareigą atliko netinkamai, todėl ieškovo mokumą mažinančių aplinkybių atsiradimo rizika tenka ne ieškovui, bet atsakovui. Jeigu sutarties išsaugojimas nebegalimas, teismas turi teisę nuspręsti, kokia tvarka ir sąlygomis sutartis bus nutraukta. Ieškovas nurodė, kad kredito sutartis buvo nutraukta 2008-10-09, todėl ir ieškovo pareiga mokėti sutartines palūkanas yra pasibaigusi šią dieną. Todėl atsakovo reikalavimas dėl palūkanų yra mažintinas iki 41 764,12 Lt. Atsakovas reikalauja sumokėti 207 741,60 Lt už 122 pradelstas grąžinti paskolą dienas. Ieškovas nesutinka su tokiu atsakovo reikalavimu. Kadangi sutartimi nustatyti 0,09 proc. delspinigiai yra aiškiai per didelės netesybos, nes tai sudaro 32,85 proc. metinės palūkanų normos, delspinigiai turėtų būti mažintini iki 0,02 proc. dydžio. Pažymėjo, jog delspinigiai už nepagrįstai apskaičiuotas palūkanas nėra mokami, todėl atsakovo reikalavimas dėl 10 789,89 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas yra nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovui priteistini delspinigiai yra mažintini nuo 207 741,60 Lt iki 46 164,80 Lt.
Atsakovas AS Reverta (buvęs AS Parex banka) su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas laisva valia, niekieno neverčiamas sudarė su atsakovu kreditavimo sutartį, pagal kurią prisiėmė pareigą ir riziką grąžinti kreditą sutartyje nustatytu terminu ir sąlygomis. Ieškovas pats inicijavo sutarties esmines sąlygas, tokias kaip išduoto kredito suma, įsipareigojimų įvykdymo terminas ir kt. Ieškovas privalo prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką. Atsakovas sąžiningai ir tinkami įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, bendradarbiavo su ieškovu, siekė visais įmanomai būdais rasti abiems šalims tinkamą problemos sprendimo būdą. Skolininkas ne tik, kad nepranešė apie savo finansinius sunkumus, bet ir ignoravo kreditoriaus siunčiamus pranešimus. Ieškovas savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdė nuo 2008 m. birželio mėn., tačiau jo pirmasis formalaus pobūdžio pranešimas dėl sutarties vykdymo sąlygų pakeitimo, kuriame nebuvo jokių konkrečių pasiūlymų, kreditoriui pateiktas tik 2009-03-06, t.y. po to kai kredito sutartis 2008-10-09 buvo vienašališkai nutraukta ir Hipotekos skyriuje pradėta procedūra dėl priverstinio skolos išieškojimo. Atsakovas sutarties 8.2.1.1. punkte sulygta teise vienašališkai nutraukti sutartį pasinaudojo ne iš karto, bet suteikė papildomus 3 mėnesius pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti, tačiau nesant mokėjimų ir bendravimo iš skolininko pusės, atsakovas kredito sutartį buvo priverstas nutraukti šalių sulygtų nuostatų pagrindu. Pažymėjo, kad išieškojimo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0012/09/02313 buvo sustabdyti iki 2012-07-17, todėl ieškovui papildomai buvo suteikta daugiau nei treji metai projekto vystymui, tačiau skolininkas faktiškai neatliko jokių esminių veiksmų, kad projektas būtų baigtas, o turtas realizuotas. Ieškovas yra nerūpestingas ir nesąžiningas, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis bei vengia bendradarbiavimo pareigos. Kredito sutarties 1.8. punkte nustatyta, kad palūkanos yra procentais išreikštas atlyginimas, kurį kredito gavėjas privalo mokėti bankui už naudojimąsi kreditu. Skolininkui nemokant palūkanų, kreditorius už teikiamas paslaugas negauna atlyginimo, šalys tampa nevienodoje padėtyje ir tokiu būdu yra pažeidžiamas sutarties vykdymas. Kai kredito suma yra grąžinama termino pabaigoje, palūkanų mokėjimas atlieka ir kontrolinę funkciją. Atsižvelgiant į tai, visiškai pagrįsta yra ginčijamojoje sutarties nuostatoje įtvirtintą aplinkybę laikyti esminiu sutarties pažeidimu ir pagrindu vienašališkam sutarties nutraukimui. Ieškovas privalėjo įrodyti, kaip ekonominė krizė, konkrečiai paveikė sutartinių įsipareigojimų vykdymą pagal kredito sutartį, dėl ko nuo 2008 m. birželio mėn. ieškovas sutarties nevykdė net iš dalies. Atsakovas, prieš sudarant kredito sutartį, vertino ne tik pagrindinio skolininko pajamas, bet ir laiduotojų finansines galimybes ir mokumą. Kredito sutartyje nustatytas kredito grąžinimo terminas yra 2009-03-29. Iš viso ieškovas prašydamas pratęsti kredito grąžinimo terminą iki 2014-12-31, sutartimi nustatytą datą nori nukelti beveik 6 metams, o palūkanų mokėjimą beveik 5 metams. Toks ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas ir pažeidžiantis atsakovo interesus. Pažymėjo, kad sutartyje numatytų palūkanų mokėjimas nėra skolininko civilinė atsakomybė už prievolės netinkamą vykdymą arba nevykdymą. Mokėti palūkanas ieškovas įsipareigojo už naudojimąsi kreditu. Atsakovo paskaičiuotų delspinigių suma yra proporcingo dydžio ir nėra neprotingai didelė. Teismo prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo S. S. valstybės naudai 38,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad pagal byloje pateiktus įrodymus, banko įspėjimus, akivaizdu, jog ieškovo įsiskolinimai buvo tęstinio pobūdžio, ieškovas buvo įspėtas sumokėti 32 010,75 Lt įsiskolinimą, kurį sudarė palūkanos ir delspinigiai, kas paneigia ieškovo nurodytus argumentus, kad bankas reikalavo sumokėti visą skolos sumą iš karto. Ieškovas gavęs įspėjimą nepašalino sutarties pažeidimų ir nesumokėjo nurodytų sumų. Taip pat nurodė, jog ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad, susidarius finansiniams sunkumams, kreipėsi į atsakovą, siekdamas pakeisti paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafikus. Priešingai, nesiėmė jokių priemonių prievolei įvykdyti, ir, kaip aiškino teismo posėdžio metu ieškovo atstovas, jokių mokėjimų nuo 2008 metų nėra atlikęs. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog ėmėsi priemonių, kad nebūtų nutraukta sudaryta kredito sutartis ir, jau esant sutarties pažeidimui, nedėjo maksimalių pastangų sutarčiai išsaugoti. Teismas kritiškai vertino ieškovo galimybes ateityje tinkamai vykdyti kredito sutartį, kadangi įrodymų apie pajamas ieškovas nepateikė, yra nedirbantis, o prognozuojamos gauti pajamos pagal J. D. tikrosios ūkinės bendrijos 2013-2018 strateginį planą nepatvirtina jų realumo, kadangi nėra jokių duomenų apie vykdomą TŪB veiklą ar gautas pajamas. Be to, bendrijos pajamos nėra tiesiogiai sietinos su ieškovo pajamomis. Pažymėjo, jog ieškovui nemokant palūkanų bei negrąžinant pagal nustatytą grafiką paskaičiuoto kredito likučio nuo 2008 metų atsakovas negavo to, ko tikėjosi gauti, t.y. tiek susigrąžinti savo pinigines lėšas, tiek ir gauti pelną. Todėl teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovas pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo principą, nesumokėjo įsiskolinimo per papildomai nustatytą terminą, vėlavimams sumokėti įmokas esant esminiu kredito sutarties pažeidimu, o pagal sutarties esmę griežtam prievolės sąlygų laikymuisi turint esminę reikšmę, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai vienašališkai nutraukė kredito sutartį, todėl reikalavimą pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu atmetė. Teismas nurodė, jog teismui atmetus reikalavimą pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, nespręstini reikalavimai, susiję su kredito sutarties nuostatų pripažinimo neteisėtomis ir sutarties sąlygų pakeitimu, kadangi sutartiniai santykiai tarp šalių yra pasibaigę, o keisti sutarties sąlygas, kai sutartis yra nutraukta, nėra teisinio pagrindo
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (ieškovas) S. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-06 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas neišsprendė dviejų ieškinio reikalavimų t.y. dėl Kredito sutarties nuostatų pripažinimo neteisėtomis ir dėl reikalavimo pakeisti sutarties sąlygas, be kurių teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Pirmosos instancijos teismas privalėjo išspręsti reikalavimą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, nes pagal kasacinio teismo praktiką, sutarties sąlygų pakeitimo klausimas sprendžiamas pirmiausiai ir tik nesant galimybių išsaugoti sutarties, sprendžiamas sutarties nutraukimo klausimas, nustatant sutartinius ar įstatyminius pagrindus bei sutarties nutraukimo sąlygas. Kadangi pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškinio reikalavimų sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas netinakami taikė CK 6.217 straipsnio, 6.218 straipsnio ir 6.209 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, jog galimybe nutraukti sutartį, kai termino praleidimas nėra esminis, pasinaudoti kreditorius neturi teisės, jeigu neįvykdyta prievolę sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį. Apelianto įsitikinimu 2.45 proc. visos kredito sumos dydžio mokėjimo uždelsimas nėra ir negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, nors formaliai ir atitiktų sutarties nuostatas. Todėl Kredito sutarties 8.2.1.1. nurodyta aplinkybė – praleistas palūkanų mokėjimo terminas, vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, 6.209 straipsnio 3 dalimi negali būti vertinama kaip esminis Kredito sutarties pažeidimas. Pažymėjo ir tai, jog ieškovas dėjo visas pastangas išsaugoti sutarčiai, 2009-03-06 kreipėsi į atsakovą dėl kredito sutarties sąlygų peržiūrėjimo, su atsakovu vyko nuolatinės derybos, susitikimai, ieškovas teikė atsakovui informaciją apie tai, kad ketina turtą pagerinti ir realizavęs grąžinti kreditą atsakovui. Atmestinas pirmos instancijos teismo argumentas, kad TŪB gaunamos pajamos yra nesusijusios su ieškovo mokumu. Pažymėjo, jog atsakovas suteikdamas kreditą ieškovui vertino būtent J. D. TŪB finansinę padėtį ir gaunamas pajamas. Be to atsakovo naudai įkeistas didelės vertės nekilnojamasis turtas, kurio kaina ateityje tikėtina tik didės, todėl Kredito sutarties nutraukimas derybų vykdymo dėl sąlygų pakeitimo metu laikytinas neteisėtu ir apsimestiniu, nesant įstatyminių bei faktinių pagrindų. Atsakovo teigimu prieš nutraukdamas Kredito sutartį ieškovas privalėjo įvertinti įmokų pagal jas atidėjimo galimybes, atsižvelgiant į ieškovo siekį bendradarbiauti ir tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir priimti sprendimą dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo. Teigia, jog įsipareigojimų negalėjo įvykdyti ne dėl savo, bet dėl šalyje susidariusios ekonominės krizės bei nekilnojamoto turto rinkos sąstingio.
Atsakovas AS Reverta (buvęs AS Parex banka) atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog teismui konstatavus pagrįstą sutarties nutraukimą negalėjo būti neišnagrinėtas tokio nutraukimo teisinis pagrindas, įtvirtintas Kredito sutarties 8.2.punkte. Pažymėjo, jog apeliantas neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė sutarties išsaugojimo galimybės. Priešingai, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė ėmęsis priemonių, kad nebūtų nutraukta kredito sutartis ir, jau esant sutarties pažeidimui, nedėjo maksimalių pastangų sutarčiai išsaugoti. Pažymėjo, jog atsakovas savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį nevykdė ilgą laiką ir sistemingai t.y. kasmėnesinių įmokų nesumokėjo už 2008 gegužį, birželį, rugpjūtį, rugsėjį ir spalį, atsakovas kelis kartus siuntė įspėjimus dėl prievolės nevykdymo. Taigi ieškovas iš anskto žinojo apie banko poziciją, kad sutartis gali būti nutraukta, tačiau ir toliau mokėjimų nevykdė, su kreditorium nebendradarbiavo, kas sudarė pagrindą kreditoriui nesitikėti sutarties įvykdymo ateityje, todėl 2008-10-09 Kreditavimo sutartis vienašališkai nutraukta. Pažymėjo, jog griežtas paskolos sąlygų laikymasis šioms sutartims turi esminę reikšmę, todėl nevienkartinis, o nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimas gali ir turi būti vertinamas kaip esminis CK 6.217 str. nuostatų prasme. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad sprendimu teismas neišnagrinėjo reikalavimo dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Teismas šiuo klausimu pasisakė, sprendė, kad Kredito sutarties nutraukimas yra teisėtas ir keisti sutarties sąlygas nėra jokio pagrindo. Be to ieškovas turėjo įrodyti, kaip visiems žinoma aplinkybė – ekonominė krizė, konkrečiai paveikė sutartinių įsipareigojimų vykdymą pagal Kredito sutartį, dėl ko nuo 2008 m. birželio mėn. ieškovas sutarties nevykdė net iš dalies. Pažymėjo, jog ieškovo reikalavimas pratęsti kredito grąžinimo terminą akivaizdžiai pažeidžiantis kreditoriaus interesus. Ieškovas, prašydamas pratęsti kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminą tokiam ilgam terminui nepateikė jokių įrodymų, kad net suėjus šiam terminui sugebės įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Be to toks ilgas terminas yra visiškai neprotingas ir pažeidžiantis atsakovo, kaip sąžiningo ir tinkamai savo sutartinius įsipareigojius įvykdžiusios Kreditavimo sutarties šalies interesus. Taip pat pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2013-04-10 nutartimi civ.b. Nr.2A-1422/2013 nagrinėdamas ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties kredito suteikimo, pasisakė, jog ieškovo veiksmuose suteikiant kreditą nėra kaltės elemento, <...> todėl nėra pagrindo mažinti skolininko atsakomybės ar jį nuo atsakomybės visiškai atleisti.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT arba kasacinis teismas) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir iš esmės teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Byloje kilęs ginčas iš sutartinių verslo kreditavimo santykių dėl sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo sutarties sąlygų pakeitimo (modifikavimo). Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatytos tokios faktinės bylos aplinkybės. Šalys 2007-03-29 buvo sudarę kredito sutartį Nr. KSV/169 (t.1,b.l. 13-23), pagal kurią atsakovas sutartyje įvardijamas banku suteikė ieškovui sutartyje įvardijamam kredito gavėju 2 000 000 Lt kreditą iki 2009 03 29 (dviems metams). Kaip matyti iš kredito sutarties specialiosios dalies 2 punkto bei 3.1.1. punkto turinio 1 000 000 Lt paskolos dalis buvo suteikta kliento veiklai J. D. kredito jos gauto pagal 2006 08 24 kredito sutartį Nr. 06-061627-F su AB Banku Hansabankas refinansavimui ir 1 000 000 Lt dvibučio gyvenamojo namo plente, sodininkų bendrijoje „“, Vilniuje statybos darbų užbaigimui (nekilnojamojo turto vystymo projektui). Kredito gražinimas buvo užtikrintas J. D. ir J. D. TŪB laidavimu bei statomo namo su žemės sklypu Nemenčinės plente, Vilniuje įkeitimu (kredito sutarties 4 punktas). Sutarties 8.2.1. punktas numatė, kad bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 dienų, raštu įspėjęs kredito gavėją nutraukti sutartį vienašališkai, nesikreipdamas į teismą ir pareikalauti gražinti bankui visą negražintą sumą jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną esminį sutarties pažeidimą. Prie tokių esminių sutarties pažeidimų pagal sutarties 8.2.1.1. punktą priskiriama aplinkybė jeigu kredito gavėjas ilgiau nei 30 dienų negražina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų.
Remiantis CK 6.217 3 dalimi 6.218 straipsnio 1 dalimi vienašališkai nutraukti sutartį dėl jos vykdymo termino praleidimo galima tuomet, kai kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą terminą. Ieškovas neginčija faktinės aplinkybės, kad tinkamai nevykdė kredito sutarties, dėl ko buvo susidaręs palūkanų ir delspinigių įsiskolinimas. Atsakovas 2008 07 10 išsiuntė ieškovui įspėjimą dėl sutarties nevykdymo (nesumokėtų palūkanų ir delspinigių) nurodydamas kad per 20 dienų nuo įspėjimo išsiuntimo nesumokėjus skolos arba nepateikus dokumentų apie įsiskolinimo padengimą bei tolesnį prievolių vykdymą bankas bus priverstas sutartį nutraukti ir pradėti priverstinį išieškojimą. Analogiško turinio įspėjimą atsakovas siuntė taip pat 2008 08 28, o 2008 09 18 raštu, pranešė sutartį nutrauksiąs jei negražinta paskolos suma ir palūkanų ir delspinigių įsiskolinimas nebus gražintas per 15 dienų (1 t. b.l. 25,26,27). Atsakovas 2008 11 28 ir 2009 04 15 pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių (t.1,b.l. 40-,41) dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. 2009 04 23 buvo priimta hipotekos teismo nutartis išieškoti skolą, palūkanas ir delspinigius, kuri palikta galioti 2009 11 10 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, atmetus ieškovo skundą (t.1,b.l.29 - 34). Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada jog ieškovas iš anksto žinojo apie banko poziciją, buvo ne kartą perspėtas, kad sutartis gali būti nutraukta pagrįsta ir atitinka faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat priėjo pagrįstos išvados jog iš pranešimo apie įspėjimą nutraukti kredito sutartį, atsakovo atsiliepimo į ieškinį ir jo atstovo paaiškinimų matyti, jog atsakovas sutartį nutraukė todėl, kad jos nevykdymas davė pagrindą nesitikėti sutarties įvykdymo ateityje, ieškovo įsiskolinimai buvo tęstinio pobūdžio, ieškovas būdamas įspėtas sumokėti 32010,75 Lt įsiskolinimą, kurį sudarė tik palūkanos ir delspinigiai, nepašalino sutarties pažeidimų ir nesumokėjo nurodytų sumų. Taip pat byloje nėra ir duomenų, kad ieškovas tuo metu kai gavo pirmuosius įspėjimus būtų rūpinęsis išspręsti klausimą dėl įsiskolinimų išdėstymo atidėjimo. Apeliantas teigia jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė dviejų ieškinio reikalavimų dėl kredito sutarties nuostatų pripažinimo neteisėtomis ir dėl reikalavimo pakeisti sutarties sąlygas, be kurių teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu. Su tokia apelianto pozicija negalima sutikti, nes ji yra akivaizdžiai neteisinga. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį kartu išsprendė visus reikalavimas, nes ieškinį atmetė visiškai. Skundžiamame sprendime teismas yra nurodęs jog atmetus reikalavimą pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, nespręstini reikalavimai, susiję su kredito sutarties nuostatų pripažinimo neteisėtomis ir sutarties sąlygų pakeitimu, kadangi sutartiniai santykiai tarp šalių yra pasibaigę, o keisti sutarties sąlygas, kai sutartis yra nutraukta, nėra teisinio pagrindo. Tačiau analizuojant teismo sprendimo motyvus matyti kad pasisakydamas dėl sutarties nutraukimo teisėtumo teismas kartu išsakė ir motyvus dėl negalimumo tenkinti reikalavimus dėl sutarties modifikavimo bei išsaugojimo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas (toliau tekste LAT arba Kasacinis teismas) 2013 12 23 Civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013 nagrinėjo savo faktinėmis aplinkybėmis panašią bylą, kurioje kasacinis skundas buvo remiamas tuo, jog apelianto nuomone apeliacinės instancijos teismas sprendė tik sutarčių nutraukimo klausimą, tačiau nenagrinėjo galimybės išsaugoti šalių sutartinius santykius pakeičiant Sutarčių nuostatas abiem šalims priimtinu būdu ir sąlygomis, todėl jo procesinis sprendimas laikytinas nemotyvuotu. Kasacinio teismo kolegija minėtoje byloje pažymėjo, kad atsižvelgiant į teismo sprendimo motyvavimui keliamus reikalavimus ir jų aiškinimo praktiką, pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu, nes kasatorius nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad ateityje galėtų vykdyti sutartis, padengti atsiradusią skolą ir toliau atlikti nustatytus mokėjimus, o apeliacinės instancijos teismas įvertino sutarčių tęstinumo aspektą ir nustatė konkrečias priežastis, kodėl, jo nuomone, galimybės nagrinėjamu atveju utartis pakeisti nėra, taigi, į esminius argumentus, susijusius su Sutarčių tęstinumu, buvo atsakyta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė jog konstatuoti esminį apeliacinės instancijos teismo motyvacijos trūkumą pagrindo nėra.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas išvados jog sutarties išsaugoti nėra galimybės priėjo analizuodamas bylos faktines aplinkybes ieškovo elgesį tiksliau jo pasyvumą. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog susidarius finansiniams sunkumams, kreipėsi į atsakovą, siekdamas pakeisti paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafikus (CPK 178 str.). Priešingai, nesiėmė jokių priemonių prievolei įvykdyti, ir, kaip aiškino teismo posėdžio metu ieškovo atstovas, jokių mokėjimų nuo 2008 metų nėra atlikęs, priėjo išvados, kad ieškovas neįrodė, jog ėmėsi priemonių, kad nebūtų nutraukta sudaryta kredito sutartis ir, jau esant sutarties pažeidimui, nedėjo maksimalių pastangų sutarčiai išsaugoti ir priešingai atsakovas netgi po sutarties nutraukimo buvo pasiruošęs bendradarbiauti ir atstatyti sutartinius santykius, tačiau ieškovas nepateikė reikalingų dokumentų, kad egzistuoja realus pagrindas sutartį išsaugoti. Todėl teismas kritiškai vertino ieškovo galimybes ateityje tinkamai vykdyti kredito sutartį, nes įrodymų apie pajamas ieškovas nepateikė, yra nedirbantis, o prognozuojamos gauti pajamos pagal J. D. tikrosios ūkinės bendrijos 2013-2018 strateginį planą nepatvirtina jų realumo, nesant jokių duomenų apie vykdomą TŪB veiklą ar gautas pajamas. Be to, bendrijos pajamos nėra tiesiogiai sietinos su ieškovo pajamomis. Ieškovo savęs laikymą mokiu teismas vertino kaip perdėtai optimistinį. Taigi, nustačius jog nėra tikimybės, kad sutartis bus vykdoma iš ieškovo pusės nebuvo pagrindo modifikuoti jos sąlygas.
Kolegijos nuomone atmestini ir apelianto argumentai jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ( CK 6.217 straipsnio, 6.218 straipsnio ir 6.209 straipsnio nuostatas). Tai, kad ieškovas jau po sutarties nutraukimo bei po kreipimosi dėl priverstinio skolos išieškojimo ir pasibaigus viso kredito gražinimo terminui tik 2009-03-06 kreipėsi į atsakovą dėl kredito sutarties sąlygų peržiūrėjimo, negali būti vertinama jog ieškovas dėjo visas pastangas sutarčiai išsaugoti. Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu jog termino praleidimas šioje byloje nėra esminis ar kad neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį. Atsakovui finansinei įstaigai, kurios viena iš pagrindinių veiklos tikslų yra skolinti pinigus už tam tikrą mokestį gaunamą palūkanų pavidalu, palūkanų nemokėjimas reiškia esminį sutarties pažeidimą, iš kliento pusės, nes bankas kaip šalis negauna rezultato dėl kurio buvo sudaręs sutartį. Todėl Kredito sutarties 8.2.1.1. nuostata nelaikytina ir neteisėta ar prieštaraujančia įstatymui, nes palūkanų nemokėjimas iš esmės pažeidžia banko interesus, kuriais vadovaudamasis jis kredituoja klientus. Taip pat pažymėtina jog net ir esant nutrauktai sutarčiai bei įsiteisėjusiai Hipotekos teismo nutarčiai, teismui sustabdžius priverstinį vykdymą, ieškovas ir toliau prievolės nevykdė. Tai kaip jis prašo pakeisti sutarties sąlygas atidedant palūkanų mokėjimą iki 2013 12 31 bei pratęsiant kredito gražinimo terminą iki 2014 12 31 akivaizdžiai prieštarauja, banko veiklos esmei ir interesui. Be to, pastebėtina jog terminas, kuriam ieškovas prašė pratęsti palūkanų sumokėjimą yra pasibaigęs bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu, tačiau ieškovas nėra pateikęs jokių duomenų, kad pasibaigus šiam terminui įnešė kokią nors sumą palūkanų įsiskolinimui dengti.
Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.