Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-182-544/2023

teisėjas Vytautas Kalnius Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03571-2022-5

2023 m. gegužės 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7818-1137/2022 pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovui M. G. dėl paramos išlaikymo reikalingam tėvui priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

išdėstytos ir pirmosios instancijos teisme išnagrinėtos aplinkybės, mėginamos kvestionuoti prieš daugiau nei dvidešimt metų vykusios turto įsigijimo aplinkybės, kas apskritai nėra šios bylos esmė. Apeliaciniame skunde sistemingai klaidingai nurodoma, jog atsakovas apeliantės atžvilgiu naudoja fizinį smurtą, tačiau nepateikiama absoliučiai jokių šiuos teiginius patvirtinančių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinis skundas atmetamas.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinio reikalavimas priteisti išlaikymą periodinėmis išmokomis paramos reikalingai motinai iš jos pilnamečio sūnaus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2022 m. kovo 21 d. pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2022 m. gegužės 25 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) M. G. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

16. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas. Ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu, kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu.

17. Įvertinus ieškovės apeliaciniame skunde reiškiamus reikalavimus ir naujai teikiamų dokumentų turinį, matyti, kad pateikti įrodymai yra susiję su apeliaciniame skunde keliamais klausimais. Nors iš naujai pateiktų dokumentų matyti, kad šie dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes buvo parengti anksčiau, nei buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad priėmus naujai pateiktus įrodymus šioje proceso stadijoje bylos nagrinėjimas bus nepagrįstai užvilkintas. Šalims į bylą teikiamų pranešimo ir nutarimo turinys yra žinomi, nes tai yra dokumentai priimti sprendžiant konfliktus tarp šalių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija priima šalių pateiktus įrodymus ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis spręsdama dėl ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.162 straipsnis įtvirtina vaiko pareigą gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais, t. y. savo veiksmais jiems visapusiškai padėti, juos paremti, taip pat teikti deramą išlaikymą. Kuomet asmenys šios pareigos tinkamai savo noru neatlieka, tuomet teisė į išlaikymą yra ginama teismine tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju priteisiant ir išieškant iš pilnamečio vaiko, atsižvelgus į jo turtinę padėtį, tėvams reikalingą išlaikymo dydį, kurio yra nusipelnoma pirmiausia dėl to, kad sulaukęs pilnametystės vaikas yra parengiamas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Šiuo atžvilgiu objektyviai egzistuoja bendražmogiška bei įprasta tapusių pilnamečiais visuomenės narių pareiga teikti išlaikymą tiems asmenims, kurie savo laiku yra tinkamai rūpinęsi savo nepilnamečiais vaikais. Dėl to savo paskirtimi išlaikymo teikimas yra kompensacinio pobūdžio ir tam tikra prasme skirtas atlyginti tėvams už jų suteiktą globą ir rūpestį vaikams.

19. CK 3.205 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.

20. Šioje byloje yra nustatyta, kad atsakovas yra ieškovės pilnametis sūnus, o ieškovė yra sulaukusi senatvės pensinio amžiaus, serga įvairiomis ligomis, nedarbinga dėl savo amžiaus, dėl to socialinio draudimo prasme ieškovė yra įgijusi teisę į nedarbingų asmenų pensinį aprūpinimą. Tai reiškia, kad išlaikymo ieškovei reikalingumas yra preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2003). Taigi viena iš sąlygų, numatytų CK 3.205 straipsnio 1 dalyje, būtinų siekiant priteisti išlaikymą iš pilnamečio vaiko savo tėvui (motinai), nustatyta, ką pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

21. Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, nors ieškovės gaunamos pajamos ir yra santykinai nedidelės, prašomos priteisti iš atsakovo paramos sumos pagrįstumas neįrodytas. Ieškovė, nesutikdama su šia teismo išvada, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog buvo netinkamai įvertinti byloje esantys duomenys, susiję su tuo, kad su sūnumi kartu gyventi vieno kambario bute dėl konfliktiškų santykių, jo naudojamo smurto yra itin sudėtinga, ji pati turi daug ligų, jos pajamas sudaro tik senatvės pensija, dirbti negali, todėl nuomotis butą ir gyventi atskirai nėra galimybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro faktinio pagrindo spręsti dėl išlaikymo ieškovei iš atsakovo būtinumo ir reikalingumo bei dėl aptartos pirmosios instancijos teismo išvados neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo.

22. Minėta, kad tėvo (motinos) teisė į paramą iš pilnamečio vaiko siejama su dviem sąlygomis, iš kurių viena – motinos nedarbingumas – byloje įrodyta. Antra sąlyga, kuriai esant nustatytai iš pilnamečio vaiko jo tėvui gali būti priteista parama, yra paramos reikalingumas jos prašančiam tėvui (motinai). Nedarbingi tėvai, turintys pakankamai lėšų pragyventi (gaunantys pakankamą pensiją, turintys santaupų, kitokio turto ir pan.), teisės į paramą iš pilnamečių vaikų neturi.

23. Pažymėtina, kad dėl paramos reikalingumo kriterijų negali būti sprendžiama vadovaujantis vien faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio į paramą, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ir pan.; tokiais atvejais būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti asmens gautas pajamas, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad į pilnamečių vaikų paramą pretenduojantis asmuo neturi pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti. Įstatymas reglamentuoja, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje būtent ieškovei (apeliantei) teko pareiga įrodyti minėtas aplinkybes ir jų, teisėjų kolegijos vertinimu, ji neįrodė.

24. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad ieškovė gyvena bute, už kurio išlaikymą ir už kuriam suteiktas komunalines paslaugas nemoka, nes šiuos mokesčius sumoka atsakovas. Ieškovė nepateikė duomenų, kiek per mėnesį jai reikia lėšų maistui, paskirtiems vaistams ir kitiems būtiniems poreikiams patenkinti ir kiek jų trūksta šiems tikslams panaudojus pačios gaunamas pajamas. Tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Todėl, byloje esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, kad apeliantei reikalinga parama iš pilnamečio vaiko.

25. Nors ieškovė apeliuoja į tai, jog jai iš atsakovo reikia gauti 500 Eur paramą, reikalingą kitam būstui išsinuomoti, tačiau šiuo atveju reikšminga yra tai, jog ieškovė neįrodė teiginių apie atsakovo smurtą ar kitokį netinkamą elgesį jos atžvilgiu, kas sąlygotų neįmanomumą šalims kartu gyventi ir sudarytų pagrindą vertinti, kad apeliantei trūksta lėšų kito, tikrai jai būtino saugiai gyventi būsto nuomai. Priešingai, atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas 2022 m. gegužės 25 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) rodo, kad atsakovas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pati ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, jog jos inicijuoti ikiteisminiai tyrimai atsakovo atžvilgiu yra nutraukti. Taip pat nepaneigta, išskyrus deklaratyvius apeliantės teiginius, kad atsakovas išsikrausto/išsikraustys gyventi į Kauną, nes ten gavo darbą, vadinasi, ieškovė galės nekliudomai gyventi šiame bute viena. Todėl darytina išvada, jog, nors ieškovės gaunamos pajamos yra santykinai nedidelės, ieškovė trūkstamos lėšų pragyventi dalies (kito buto nuomai ar kitiems būtiniems poreikiams) – po 500 Eur kas mėnesį iš atsakovo – neįrodė (CPK 178 straipsnis).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados yra motyvuotos ir argumentuotos (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju ieškovė, nesutikdama su byloje esančių įrodymų vertinimu ir apeliaciniame skunde iš esmės atkartodama tas pačias, ieškinyje ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes, siekia, jog pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ieškovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančiais įrodymais.

28. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.