Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro pranešėjas Andrius Ignotas, teisėjos Alma Urbanavičienė ir Jūra Marija Strumskienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovų A. T., V. T. ir M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. T., V. T. ir M. B. ieškinį, pareikštą atsakovams Z. T., Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, dalyvaujant tretiesiems asmenims J. T., N. T., V. R. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų dėl palikimo priėmimo nustatymo, nuosavybės teisės pripažinimo ir administracinių aktų panaikinimo, nustatė

Pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškinį atmesti visiškai, priteisti iš kiekvieno ieškovo: A. T., V. T., M. B., Z. T. po 100 Eur bylinėjimosi išlaidų ir atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos naudai po 14,84 Eur kelionės išlaidų. Teismas nustatė, kad J. T. po sutuoktinio mirties liko gyventi tuose pačiuose namuose kartu su vaikais, nei ji, nei vaikai nesikreipė pas notarą ir kitokiu būdu nepareiškė atsisakymo nuo mirusio sutuoktinio ir tėvo J. T. palikimo, todėl pagal tuo metu galiojusias civilinės teisės normas turėjo būti laikomi priėmę mirusiojo palikimą lygiomis dalimisPagal ūkinių knygų įrašus teismas nustatė, kad motina J. T. buvo kolūkio narė, todėl sprendžiant klausimą dėl paveldėjimo likusio po tėvo mirties palikimo būtina vadovautis 1922 m. RTFSR civilinio kodekso bendrosiomis paveldėjimo teisės normomis su ta išimtimi, kad paveldėjimas pagal bendrąsias teisės normas atsirasdavo mirus paskutiniam kolūkiečių kiemo nariui. Sutuoktinio J. T. mirties dieną šalių motina J. T. buvo gyva, dirbo kolūkyje, todėl paveldėjimas pagal 1922 m. RTFSR civilinio kodekso 416-436 str. neatsirado, o ji ir jos vaikai negalėjo paveldėti likusio turto lygiomis dalimis remiantis šiomis teisės normomis. Tokiu būdu yra pagrindas atmesti ieškovų reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. T., E. T., I. T., M. T. (po santuokos – B.), Z. T., V. T., A. T. po sutuoktinio ir tėvo J. T. mirties lygiomis dalimis priėmė jo palikimą pagal RTFSR CK 416-436 str. nuostatas. 1964 m. CK 132-141 str. (įsigaliojusio 1965 m. sausio 1 d.) numatyta, kad kolūkiečių kiemo turtas priklauso jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o kolūkiečių kiemo nario dalies dydis nustatomas, vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys yra lygios. Pagal esančius ūkinės knygos įrašus J. T. nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 1982 m. birželio 1 d. nurodoma kaip šeimos galva, šeima yra darbininkų, kartu gyvena sūnus E. T., kuris dirba „(duomenys neskelbtini)“ tarybiniame ūkyje arklininku. Tokiu būdu J. T., mirusios 1982 m. lapkričio 18 d., mirties dieną ji nebuvo kolūkiečių kiemo narė, nes ji buvo nedarbinga (64 metų), o sūnus E. T. dirbo tarybiniame ūkyje. Pagal tuo metu galiojusias teisės normas (CK 24 str.) tarybiniame ūkyje dirbantys asmenys nebuvo prilyginami prie kolūkio narių ir jų nuosavybei nebuvo taikomos CK normos, reglamentuojančios kolūkiečių kiemo nuosavybę. Todėl po šalių motinos J. T. mirties jos vaikai, kaip pirmos eilės įpėdiniai, turėjo teisę paveldėti likusį palikimą pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 567-601 str. normas. CK 587 straipsnio 2 dalis numatė, jog laikoma, kad palikimą įpėdinis priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą, šie veiksmai atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Ieškovai paaiškino, kad po motinos mirties išreiškė savo valią priimti palikimą, nes rūpinosi šiuo turtu kaip savu, pirko padargus, arklį, traktorių, statė ūkinius pastatus, remontavo namą, todėl priėmė palikimą faktišku valdymu. Tačiau kaip matyti iš jų paaiškinimų, motinos mirties dieną ieškovai A. T., V. T., M. B. kartu su motina negyveno, kiekvienas turėjo savo būstus, o tuo metu galiojusio 1964 m. CK 110 str., 113 str. ribojo piliečių teisę turėti nuosavybėje daugiau negu vieną gyvenamąjį namą. Pagal ūkinės knygos įrašą nuo 1983 m. sausio 1 d. iki 1987 m. birželio 1 d. šeimos galva nurodytas jų brolis E. T., kuris 1971 m. sausio 23 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Brolis V. T. dirbo Šalčininkų rajono M. M. kolūkyje nuo (duomenys neskelbtini) m. birželio 1 d. iki (duomenys neskelbtini) m. gruodžio 31 d. Ieškovas V. T. paaiškino, kad nuo 1983 m. pavasario iki 1990 m. gyveno šiuose namuose, tačiau oficialių duomenų apie jo deklaruotą gyvenamąją vietą nėra. Iš atsakovo Z. T. paaiškinimo matyti, kad 1990 m. jis apsigyveno šiame name kartu su šeima, jo sūnus G. T. nuo 1993 m. mokėsi vietinėje mokykloje, nuo 1993 m. gegužės 17 d. jis deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Pagal žiniaraščių duomenis atsakovas Z. T. nuo 1995 m. sausio mėnesio iki 1997 m. birželio mėnesio imtinai dirbo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje. Šalių brolis E. T. mirė (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu iš esančių byloje rašytinių įrodymų matyti, kad po motinos mirties atsiradus jos palikimui šešių mėnesiu laikotarpiu nuo palikimo atsiradimo tik brolis E. T. gyveno ginčo nameByloje nėra patvirtinančių įrodymų, kad šalių brolis E. T. iki pat savo mirties kreiptųsi pas notarą dėl palikimo priėmimo arba į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, ar kitais aktyviais veiksmais siektų priimti palikimą po motinos mirties. Ūkinės knygos įrašuose nurodyta, kad yra gyvenamasis namas ir kiti pastatai yra 1937-1975 m. statybos būnant gyvai motinai J. T., kaip turto savininkei. Tik vienas iš ūkio pastatų buvo pastatytas 1985 m. po motinos J. T. mirties, kai šiuose namuose gyveno šalių brolis E. T.. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė, jog jie kartu su mirusiu broliu E. T., kurio jie yra įpėdiniai pagal įstatymą, nes jis šeimos ir vaikų neturėjo, priėmė likusį po motinos J. T. mirties palikimą faktišku valdymu. Šalių brolis I. T. mirė (duomenys neskelbtini) m., jo palikimą priėmė jo vaikai J. T., V. R. ir sutuoktinė N. T., kurie dalyvauja šioje byloje trečiųjų asmenų teisėmis ir nepareiškė savarankiškų reikalavimų dėl palikimo priėmimo mirusio I. T. vardu po tėvo bei motinos J. ir J. T. mirties, todėl ieškovai A. T., V. T., M. B., neturėjo teisės reikšti reikalavimų dėl palikimo priėmimo I. T. vardu. Atsakovas Z. T. taip pat nepareiškė jokių priešpriešinių reikalavimų dėl palikimo priėmimo po tėvų mirties, todėl ieškovai taip pat neturėjo teisės reikšti šiuos reikalavimus jo vardu. Todėl yra pagrindas atmesti ieškovų reikalavimus nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovai po motinos J. T. mirties priėmė jos palikimą faktiškai pradėdami valdyti paveldimą turtą. Taip pat yra pagrindas atmesti, kaip išvestinius reikalavimus iš palikimo priėmimo faktų nustatymo, ieškovų reikalavimus dėl nuosavybės teises pripažinimo kiekvienam į 1/6 dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), įgytas paveldėjimo būdu po tėvo J. T. ir motinos J. T. mirties.Pagal šalių paaiškinimus bei ūkinės knygos įrašą ginčo pastatai pastatyti iki 1985 m. Statyba buvo laikoma teisėta ir pastatytas pastatas buvo registruojamas vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose kaip namų valda, į šios valdos sąvoką įėjo gyvenamasis namas bei kiti statiniai (ūkiniai pastatai ir t.t.) kaip gyvenamojo namo priklausiniai. Kaimo vietovėje ši tvarka galiojo iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Pagal šią instrukciją, jeigu pastatai buvo pastatyti iki šios instrukcijos įsigaliojimo, tai jie buvo registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų, bei įrodymus, patvirtinančius, kad nėra nukrypta nuo normatyvinių statybos dokumentų. Jeigu pastatų savininkas buvo miręs šiuos veiksmus turėjo teisę atlikti jo įpėdiniai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad mirusios J. T. vaikai, kaip pirmos eilės įpėdiniai, pasinaudojo šia tvarka. Nuo 1996 m. rugpjūčio 31 d., įsigaliojusi LR Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka, numatė, kad teises į pastatus patvirtinantys dokumentai yra 4.4. p. numatyti savivaldybių tarybų ir valdybų sprendimai bei merų potvarkiai. Ši tvarka galiojo iki 1998 m. sausio 29 d., kuomet įsigaliojo LR Vyriausybės nutarimu Nr. 85 patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Šioje byloje ginčijamo 2000 m. birželio 16 d. Šalčininkų rajono mero potvarkio Nr. 407 priėmimo metu galiojusių LR Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 28.4 punktas numatė, kad juridinis pagrindas įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį yra savivaldybių tarybų ir valdybų sprendimai bei merų potvarkiai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo (1996 m. rugsėjo 24 d. Nr. I-1539), galiojusio ginčijamo potvarkio priėmimo metu, 16 str. taip pat numatė nebaigtinį nekilnojamojo turto ir teisių į jį įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisinių pagrindų sąrašą, 2 punkte nurodytas vienas iš pagrindų – valstybės institucijos ar valdymo institucijos sprendimas. Teismas konstatavo, kad 2000 m. birželio 12 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažyma tik patvirtino, jog naudojami statiniai nelaikomi savavališka statyba, nes pažymoje nurodyta, kad draudimų juos statyti bei naudoti arba savavališkos statybos aktų inspekcijos tarnyba nerašė. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymu ir nuostatais savivaldybių merai turėjo teisę priimti potvarkius, sudarančius pagrindą įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį. Tai sudaro pagrindą atmesti ieškovų reikalavimus dėl pripažinti negaliojančiais Šalčininkų rajono mero 2000 m. birželio 16 d. potvarkį „Dėl nuosavybės teisės pripažinimo į gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus" Nr. 407, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno 2000 m. birželio 6 d. pažymą Nr. 344, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000 m. birželio 12 d. pažymą Nr. 104-3-86. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovui, kaip namų valdos savininkui, neteisėtai buvo suformuotas žemės sklypas, skirtas namų valdai, pažeidžiant LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 6 d. Atmestini ieškovų reikalavimai dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 85-8652 1.1. punkto dėl žemės sklypų namų valdai grąžinimo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus vedėjo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 43SK-(14.43.110)-1388 pripažinimo negaliojančiais.Ieškovai teisme paaiškino, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2015 m. rugpjūčio 5 d. kuomet jų atstovaujanti advokatė gavo išrašą iš VĮ Registro centrą. Tačiau ieškovai aktyviai dalyvavo žemės atkūrimo procese, apskrities viršininko sprendimuose yra nurodyta, kad žemė grąžinama kartu su kitais bendrasavininkais kiekvienam 1.75 ha, o atsakovui Z. T.—1.22 ha, todėl iš šių jiems 2003 m. įteiktų dokumentų bei Nekilnojamojo turto registro pažymėjimų matė, jog atsakovui Z. T. grąžinta mažesnė žemės sklypo dalis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai yra išsilavinę žmonės su gyvenimiška patirtimi, būdami darbingi užimdavo atitinkamas pareigas, todėl sutinkti su jų paaiškinimais, kad jie penkiolika metų nežinojo apie namų valdos teisinę registraciją nėra pagrindo, todėl pripažintina, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą pareikšti ieškinį dėl mero potvarkio, apskrities viršininko administracijos sprendimo, pažymų, Nacionalinės žemės tarnybos Šalčininkų skyriaus vedėjo įsakymo pripažinimo negaliojančiais. Teismas taip pat nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas būtų atnaujintinas, todėl atsisakytina atnaujinti šį terminą ir ieškinys šioje dalyje atmestinas taip pat LR CK 1.131 str. 1 d. pagrindu taikant ieškinio senaties terminą.

Ieškovai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. T., I. T., M. T. (po santuokos – B.), Z. T., V. T., A. T. po motinos J. T. mirties priėmė jos palikimą faktiškai pradėdami valdyti paveldimą turtą, pripažinti ieškovų nuosavybės teises į ginčo turtą, pripažinti negaliojančiais ieškinyje nurodytis administracinius aktus.Ieškovai nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų (ūkinių knygų įrašų ir kt.) ir juos patvirtinančių ieškovų paaiškinimų, liudytojų parodymų ir kt., taip pat iš paties teismo skundžiamame sprendime konstatuotų faktų, matyti, kad po motinos J. T. mirties atsiradus jos palikimui šešių mėnesių laikotarpiu nuo palikimo atsiradimo apeliantų brolis E. T. gyveno gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris iki mirties nuosavybės teise priklausė J. T.. E. T. 1971 m. sausio 23 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Ieškovų, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina, kad E. T. ne tik gyveno ginčo name, bet, kartu su kitais broliais ir seserimi, naudojosi jame esančiais, po motinos mirties likusiais daiktais, namų valdoje esančiuose ūkinės paskirties pastatuose laikė ir prižiūrėjo gyvulius, visi kartu dirbo prie namo esančią žemę, rūpinosi tinkama namų valdos pastatų būkle, pirko padargus, arklį, traktorių, statė ūkinius pastatus, remontavo namą. Nors byloje nėra duomenų apie tai, kas išlaikė namą, t. y. mokėjo mokesčius, tačiau duomenų, kurie paneigtų faktą, kad po motinos J. T. mirties namas buvo išlaikomas E. T. ir kitų brolių bei sesers lėšomis, taip pat nėra.Faktas, kad po motinos mirties, be jau esamo gyvenamojo namo ir jo priklausinių, namų valdoje visų palikėjos vaikų lėšomis ir darbu buvo statomi nauji ūkio pastatai, reikalingi prie namo esančiam ūkiui tvarkyti, neginčijamai patvirtina E. T. ir ieškovų aktyvius veiksmus, išreiškiančius jų valią įgyti nuosavybės teises į po motinos mirties likusį paveldimą turtą, t. y. jos palikimą valdyti ir jį gerinti kaip savo nuosavą turtą. Šis faktas taip pat patvirtina teisinių palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą (gyvenamąjį namą ir jo priklausinius) santykių, atsiradusių po motinos J. T. mirties, tęstinumą. Apeliantai yra įstatyminiai E. T. įpėdiniai ir jie yra padavę teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog jie po E. T. mirties priėmė jo palikimą nustatymo (civ. byla Nr. 2-330-604/2015 sustabdyta), todėl ieškovai CPK 444 str. taikymo aspektu, turi aiškų teisinį suinteresuotumą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad E. T. po motinos J. T. mirties priėmė jos palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti, kaip tiesiogiai įtakojančio E. T. palikimo, į kurį jie pretenduoja, sudėtį ir apimtį, nustatymo.Byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių ieškovų pateiktus duomenis, kad jie po motinos J. T. mirties (duomenys neskelbtini) atliko aktyvius veiksmus jos palikimui priimti faktiniu valdymu, t. y. kartu su mirusiu broliu E. T., rūpinosi palikimą sudarančiu turtu kaip savu, pirko padargus, arklį, traktorių, statė ūkinius pastatus, remontavo namą ir atliko kitus veiksmus, kuriais priėmė palikimą faktišku valdymu.Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovai motinos mirties dieną su ja negyveno, kiekvienas turėjo savo būstus, o tuo metu galiojusio 1964 m. CK 110 str.,113 str. ribojo piliečių teisę turėti nuosavybėje daugiau negu vieną gyvenamąjį namą. Aplinkybė, ar ieškovai motinos palikimo atsiradimo metu turėjo nuosavybės teise būstą, nebuvo įrodinėjimo dalykas nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nes nei ieškovai, nei atsakovas šios aplinkybės neįrodinėjo ir įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių šią aplinkybę į bylą neteikė. Teismas, konstatuodamas šią aplinkybę, pažeidė bendruosius civilinio proceso teisės rungimosi ir proceso šalių lygiateisiškumo principus. Todėl aptariamas skundžiamo teismo sprendimo argumentas nesudaro ieškinio reikalavimų atmetimo pagrindo ir, nepriklausomai nuo bylos baigties, turėtų būti pašalintas iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies.Teismo išvada, kad savivaldybių merai turėjo teisę priimti potvarkius, sudarančius pagrindą įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį, negali būti pripažinta teisėta, nes ji nepagrįstą šių pareigūnų veiklą ir jų įgaliojimų ribas nagrinėjamu laikotarpiu reglamentavusių teisės aktų, kurių pagrindinis Vietos savivaldos įstatymas, normomis. Be to, merų potvarkiai turėjo būti priimami tik tam tikro pirminio ir būtinai įstatymo reikalavimus atitinkančio nuosavybės teisės įgijimo dokumento pagrindu. Šalčininkų rajono mero potvarkyje nurodyta, kad jis priimtas šioje byloje ginčijamos Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno 2000-06-06 pažymos Nr. 344 pagrindu. Ši pažyma į bylą nepateikta, kaip neišlikusi, tačiau Šalčininkų rajono savivaldybės atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad seniūno pažyma galėjo būti išduota remiantis ūkinės knygos įrašais, patvirtinančiais, kad Z. T. gyveno ginčo name.Ūkinių knygų įrašai tik iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo, buvo laikomi nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančius pastatus, pagrindžiančiu įrodymu. Nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. (duomenys neskelbtini) seniūno 2000-06-06 pažymos ir Šalčininkų rajono mero 2000 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 407 priėmimo metu, ūkinių knygų įrašai nebebuvo laikomi nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą kaimo vietovėje įgijimo pagrindą patvirtinančiu dokumentu, todėl ir Šalčininkų rajono meras šiuo konkrečiu atveju neturėjo teisės priimti ginčijamo potvarkio, kuriuo leista Z. T. įregistruoti nuosavybę į ginčo statinius.2000 m. birželio 12 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažymos Nr.104-3-86, išduotos konkrečiam asmeniui Z. T., išdavimo metu galiojusiuose Nekilnojamojo turto registro įstatyme ir Nuostatuose nebuvo numatyta, kad juridinis pagrindas įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį yra Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos išduotos pažymos. Z. T. nebuvo savininkasišvada, todėl teismas be teisėto pagrindo nepanaikino ginčijamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažymos, kaip priimtos neturint tam teisėto pagrindo.Ieškovai, nežinodami, kad namas teisiškai įregistruotas Z. T. vardu, negalėjo protingai tikėtis, kad jam nuosavybės teisių atkūrimo procese bus įteisintas ir prie namo esantis žemės sklypas. Aplinkybė, kad ieškovų sprendimuose atkurti nuosavybės teises į bendros nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus nurodytas Z. T. tenkantis mažesnis žemės plotas, sprendimų tekste nedetalizuojant, kodėl tas plotas mažesnis, negali būti vertinama, kad iš tokių formuluočių, specialių žinių ir patirties nuosavybės teisių atkūrimo srityje neturinčiam asmeniui yra aišku ir suprantama, kad Z. T. atkurtos nuosavybės teisės į namų valdos sklypą. Ieškovai prašė, jeigu teismas nuspręs, kad jie praleido ieškinio senaties terminą, pripažinti, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti. Ieškovai kaip svarbias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis nurodė aplinkybes, dėl kurių jie laiku nesužinojo apie Z. T. vardu atliktą teisinę registraciją: i) geri, pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu ir pagalba brolių ir sesers santykiai; ii) ginčų dėl tėvų palikimo tarp vaikų nebuvimas; iii) šeimos pasitarime buvo nutarta, kad ginčo turtas lygiomis dalimis priklauso visiems; iv) ieškovai neatsisakė savo tėvų palikimo, priešingai, jie visi nepertraukiamai savo darbu ir lėšomis rūpinosi ir išlaikė ginčo turtą, kreipėsi ir jiems visiems atkurtos nuosavybės teisės į tėvui iki nacionalizacijos priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą; v) ieškovai buvo įsitikinę, kad Z. T. gyvenimas jų sutikimu ginčo valdoje nuo 1993 metų, nesuteikia jam daugiau teisių į ginčo turtą negu turi jie; vi) nei vienas iš ieškovų neturi teisinio ir netgi aukštojo išsilavinimo.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Ieškovai (apeliantai) apeliaciniame skunde modifikavo savo reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo ir prašė priimti naują sprendimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. T., I. T., M. T. (po santuokos – B.), Z. T., V. T., A. T. po motinos J. T. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė jos palikimą faktiškai pradėdami valdyti paveldimą turtą, pripažinti ieškovų nuosavybės teises į ginčo turtą, pripažinti negaliojančiais ieškinyje nurodytis administracinius aktus.Apeliantai apeliacinėje instancijoje nepalaikė savo reikalavimo nustatyti juridinį faktą, kad J. T., E. T., I. T., M. T. (po santuokos – B.), Z. T., V. T., A. T. po sutuoktinio ir tėvo J. T. mirties lygiomis dalimis priėmėjo palikimą pagal RTFSR CK 416-436 str.Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo.Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį (1964-07-07 redakcija, galiojusi iki 2001-07-01) įpėdinis savo valią priimti palikimą turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, yra vienas iš CK 587 straipsnyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu. Taip priimant palikimą, nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti, tuo iš esmės palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų. Asmuo, kuris savo reikalavimus grindžia palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi ?rodyti, kad pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įsyti nuosavybės teises į paveldimą turtą. Taip pat faktiniu valdymu pripažįstama, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą.Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 573 straipsnio 1 d. ieškovai M. B., V. T., A. T., taipogi kaip ir miręs E. T., atsakovas Z. T. yra pirmos eilės J. T. įpėdiniai.Byloje nustatyta, kad ieškovai M. B., V. T., A. T., palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą nebuvo pareiškę, o įrodinėjo teisme aplinkybes, jog savo veiksmais, faktiniu valdymu, priėmė motinos palikimą (gyvenamąją namą bei pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini)). Atsakovas teigė, kad palikimo atsiradimo dienai gyveno atskirai nuo paveldimo turto, turėjo savo butus, Vilniaus mieste, o į (duomenys neskelbtini) atvažiuodavo aplankyti savo brolį E. T., kuris liko gyventi J. T. name, o po E. T. mirties (duomenys neskelbtini)- atvažiuodavo jau pas savo brolį Z. T. (atsakovą) į svečius. Ieškovai neneigė aplinkybės, kad turėjo būstus Vilniaus mieste. Sutiktina, kad ieškovai negalėjo pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jie su paveldimu turtu elgtųsi kaip jo savininkai.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuopjamą praktiką, aiškinant tiek 1964 m. CK 587 straipsnio, tiek CK 5.51 straipsnio nuostatas dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai - įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis - tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. J., P. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; kt.).Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad ieškovai M. B., V. T., A. T. savo aktyviais veiksmais priėmė ar galėjo priimti savo motinos J. T. palikimą faktiniu valdymu po jos mirties, pavyzdžiui, nėra jokių rašytinių dokumentų apie mokamus mokesčius ar kitų panašių rašytinių įrodymų, o faktinis valdymas iš esmės įrodinėjamas byloje tik pačių suinteresuotų ieškovų M. B.. V. T., A. T. žodiniais parodymais. Ieškovai turėjo visą informaciją, reikšmingą apsispręsti: priimti palikimą ar jo atsisakyti. Tačiau ieškovai nebuvo aktyvūs ir nesiėmė jokių veiksmų savo teisei į palikimą įgyvendinti, savo valios įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nei notarui, nei valstybinėms institucijoms neišreiškė.Teismo posėdžiuose apklausti liudytojai kaimynai ieškovų prašymu I. K., I. S. ir M. T. bei atsakovo prašymu apklausti liudytojai atsakovo giminaičiai R. G. ir R. T. konkrečiai palaikė vieną iš šalių, todėl jų parodymais kaip patikimu įrodymu šaltiniu remtis nėra pagrindo.Ieškovai nagrinėjamoje byloje nurodė, kad buvo atliekami ūkio darbai sodyboje, tačiau nepateikė duomenų, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų yra atlikęs tam, kad patvirtintų ginčo turto valdymą kaip savo ir laikymą save turto savininku (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką įpėdinių svečiavimasis ginčo sodyboje ir pagalba atliekant ūkio darbus nepatvirtina palikimo priėmimo fakto (Lietuvos AukščiausiojoTeismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis Civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-313/2015). Be to, ieškovų pagalba atliekant ūkio darbus suteikta ir praėjus įstatyme nustatytam šešių mėnesių terminui palikimui priimti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar įpėdinis priėmė palikimą, gali būti reikšmingi asmens veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti dėl nenuoseklumo kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus, prieštaraujančius vėlesniems veiksmams ir aiškinimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.). Motina J. T. mirė (duomenys neskelbtini). Po jos mirties gyvenamajame name liko gyventi neįgalus brolis E. T.. 1983 metų kovo mėnesį jis taip pat apsigyveno šiame name siekiant geriau pasirūpinti namų valda, tvarkė ūkį, pastatė vištidę, dirbo žemę, dirbo visus kitus ūkio darbus. Gyvendamas (duomenys neskelbtini) kaime įsidarbino Šalčininkų rajono M. M. kolūkyje, kuriame dirbo nuo (duomenys neskelbtini)m. birželio 1 d. iki (duomenys neskelbtini) m. gruodžio 31 d. Kaip nurodė atsakovas, tarp įpėdinių buvo sutarta, kad po motinos mirties likusi dalis gyvenamojo namo atiteks jam, t. y. Z. T., o tuo pačiu jis prižiūrės neįgalų brolį E. T.. 1990 metais atsakovas Z. T. kartu su sutuoktine bei vaikais grįžo nuolat gyventi į (duomenys neskelbtini). Po trejų metų - 1993 metais oficialiai deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Tuo metu gyvenamasis namas buvo kritinės būklės, dėl to savo lėšomis perstatė jį, tai patvirtina 2000 m. birželio 12 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažyma Nr. 104-3-86. Ieškovams apie tai buvo žinoma, nei vienas iš ieškovų tuo metu neprieštaravo tokių darbų atlikimui. Pastarieji negyveno (duomenys neskelbtini), savo lėšomis bei fiziniu darbu prie gyvenamojo namo perstatymo darbų neprisidėjo. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas Z. T. rūpinosi visu tėvui J. T. nuosavybės teise priklausiančios iki 1940 m. žemės atkūrimo procesu, rinko dokumentus bei 1998 metais kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, kad jo tėvas J. T. iki 1940 m. valdė asmeninės nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), 10,50 ha žemės sklypą, o ieškovai teisminio proceso metu nedalyvavo. Jo sutikimu žemės sklypas į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo padalytas tarp jo, atsakovo Z. T. bei kitų ieškovų, t. y. A. T., V. T. bei M. B., taip pat J. T. ir E. T.. Toks padalijimo būdas buvo priimtinas jiems visiems, kadangi žemės sklypo dalys, kurios atiteko kiekvienam iš ieškovų buvo įvertintos, kaip turtinė kompensacija už jų dalį tėvų gyvenamajame name.Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodytos aplinkybės ir jų vertinimas iš esmės atitinka visumą kitų objektyviai nustatytų faktų visumą ir pačių ieškovų veiksmų seką, logiškai paaiškina ir pačių ieškovų veiksmus, kai jie penkiolika metų iki šio ieškinio pateikimo toleravo atsakovo šeimos nuolatinį apsigyvenimą ginčo pastatuose ir gyvenamojo rekonstrukciją. Vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu labiau tikėtina yra atsakovo nurodytų aplinkybių buvimas.Ieškovai prašo apeliacinės instancijos teismą priimti naują sprendimą, kad po jų motinos J. T. mirties jos palikimą priėmė ne tik ieškovai M. B., V. T., A. T., bet ir jų miręs brolis E. T. (mirė (duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad toks reikalavimas negali būti tenkintinas, nes ieškovai neturi teisinio pagrindo mirusio vardu teikti reikalavimus nepriėmus po mirusio asmens palikimą.Ieškovai M. B., V. T., A. T. 2015-08-26 kreipėsi ieškiniu į teismą, kuriame prašė nustatyti šiuos juridinę reikšmę turinčius faktus, kad J. T., E. T., I. T., M. T. (po santuokos- B.), Z. T., V. T., A. T. po sutuoktinio ir tėvo J. T. mirties lygiomis dalimis priėmė jo palikimą pagal RTFSR CK 416-436 str. nuostatas, E. T., I. T., M. T. (po santuokos- B.), Z. T.. V. T., A. T. po motinos J. T. mirties priėmė jos palikimą faktiškai pradėdami valdyti paveldimą turtą, kai jau buvo praėjęs įstatymo nustatytas terminas palikimui priimti, kadangi palikėja J. T. mirė (duomenys neskelbtini), o E. T. mirė (duomenys neskelbtini).Šiuo metu civilinė byla Nr. 2-330-604/2015, kurioje ieškovai M. B., V. T., A. T. prašo nustatyti juridinę reikmšę turintį faktą, kad po savo mirusio brolio E. T. palikimą M. B., V. T., A. T. priėmė faktiniu valdymu yra sustabdyta. Tai reiškia, kad neturint išduoto paveldėjimo teisės liudijimo ieškovai M. B., V. T., A. T. negali teikti reikalavimo mirusio asmens vardu.Kai įpėdinis turi teisę paveldėti pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per įstatymo nustatytą palikimui priimti terminą, mirusiojo įpėdinio įpėdinis turi teisę priimti palikimą savo, o ne mirusiojo įpėdinio vardu, todėl ieškovų M. B., V. T., A. T. prašymas mirusio E. T. vardu dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu yra nepagrįstas ir atmestinas (CPK 48 str. 1 d.. CK 5.58 str.).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad tam, jog mirusio įpėdinio teisė priimti palikimą pereitų jo įpėdiniams 1964 m. CK 589 straipsnio pagrindu, buvo būtinos tokios sąlygos: pirma, įpėdinis įgijo teisę paveldėti pagal įstatymą ar pagal testamentą būdamas gyvas; antra, toks įpėdinis mirė nespėjęs šios teisės įgyvendinti per įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti. Be to, nurodyto teisinio reglamentavimo pagrindu darytina išvada, kad teisė priimti palikimą ir paveldėti transmisijos būdu mirusio įpėdinio įpėdiniui galėjo pereiti tik tokiu atveju, jeigu šią teisę turėjęs įpėdinis mirė nepasibaigus įstatymo nustatytam palikimo priėmimo terminui; jeigu toks įpėdinis mirė, kai jau buvo praėjęs įstatymo nustatytas palikimui priimti terminas, jo įpėdiniai netenka teisės priimti mirusiojo nepriimtą palikimą, nes teisė priimti palikimą jau buvo pasibaigusi jo (palikėjo) mirties momentu. Pažymėtina, kad pagal 1964 m. CK 588 straipsnio, reglamentavusio termino palikimui priimti prailginimą (pratęsimą), nuostatas teisė prašyti prailginti (pratęsti) palikimo priėmimo terminą (praleistą dėl svarbių priežasčių) buvo suteikta tik įpėdiniui. Mirusio įpėdinio įpėdiniai galėtų prašyti, kad jiems, o ne mirusiam įpėdiniui, būtų pratęstas palikimo priėmimo terminas, tačiau tik tuo atveju, jeigu įpėdinis, turėjęs teisę priimti palikimą, mirė, kai dar nebuvo pasibaigęs terminas palikimui priimti, o mirusiojo įpėdiniai nespėjo (dėl svarbių priežasčių) įgyvendinti jiems įstatymo pagrindu perėjusios teisės priimti palikimą per likusią termino palikimui priimti (kuris buvo šeši mėnesiai) dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2011).Apeliantų vertinimu, teismas nepagrįstai nesant įrodymų nurodė, kad ieškovai motinos mirties dieną su ja negyveno, kiekvienas turėjo savo būstus, o tuo metu galiojusio 1964 m. CK 110 str.,113 str. ribojo piliečių teisę turėti nuosavybėje daugiau negu vieną gyvenamąjį namą. Apeliantai šį sprendimo motyvą vertina kaip prejudicinį faktą ir prašo šalinit iš teismo sprendimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrųjų aplinkybė, ar ieškovai palikimo atsiradimo metu ir po to turėjo kitus būstus Vilniaus mieste nebuvo įrodinėjimo dalykas šioje byloje ir teismas jokių prejudicinių faktų dėl to nenustatė. Tačiau pirmosios instancijos teismas argumentuodamas savo sprendimą galėjo ex officio pasisakyti dėl galiojusių teisės normų turinio, t.y. koks buvo nuosavybės gyvenamojo namo ar buto įgijimo asmeninės nuosdavybėn klausimų reguliavimas pagal 1964 metų Civilinį kodeksą.

Dėl mero potvarkio, pažymų ir sprendimo pripažinimo negaliojančiais

Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ginčo pastatų nuosavybės teisės registravimo atsakov vardu sudaro šie dokumentai: 2000-06-12 Statybos inspektoriaus pažyma Nr.104-3-86 ir Savivaldybės mero 2000-06-16 poyvarkis Nr. 407.Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 28.4 p. juridinis pagrindas įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį yra savivaldybių tarybų ir valdybų sprendimai bei mero potvarkiai. Kadangi Šalčininkų rajono mero 2000-06-16 potvarkis „Dėl nuosavybės teisės pripažinimo į gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus" Nr.407 yra išduotas remiantis teisėta ir pagrįsta Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno 2000-06-06 išduota pažyma Nr. 344, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti nurodytą administracinį aktą. Tas pats argumentavimas taikytinas ir dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000-06-12 pažymos Nr. 104-3-86 (toliau – Pažymos), nes kaip teisingai pabrėžė savo atsiliepime atsakovas Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pažymos išdavimo dienai buvo tikrinta ar nėra draudimų statyti bei naudoti statinius ir statiniams nesurašytas savavališkos statybos aktas. Nuosavybės klausimų sprendimas nepriskirtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybai.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 (Žin., 2003, Nr. 24-990; 2010, Nr. 56-2753; 2011-11-08, Nr. 133-6318) „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 2 punktas numato, kad pastatyti seni statiniai Nekilnojamojo turto registre (toliau – Registras) registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 (Žin., 2002, Nr. 72-3077), nustatyta tvarka Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir atsižvelgiant į tai, kad statiniai pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai, pateikiant minėto nutarimo 2.1 papunktyje numatytą savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose. Šio Vyriausybės nutarimo 9 punktas numato, kad seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2-6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (skyriaus), savivaldybės administracijos ir suinteresuotų statinio saugos ir paskirties valstybinę priežiūrą vykdančių institucijų atstovų surašytą nustatytosios formos aktą, patvirtinantį, kad senas statinys gali būti naudojamas ir registruojamas Registre. Surašytus aktus išduoda apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentai (skyriai). Būtent vadovaujantis išvardintomis Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 nuostatomis buvo išduota Pažyma.Pažyma išduota Z. T., ją išduodant buvo patikrinta, ar Pažymos išdavimo dieną nebuvo draudimų statyti bei naudoti statinius ir ar statiniams nesurašytas savavališkos statybos aktas, tačiau išduodant šią pažymą nebuvo pareigos tikrinti, ar Z. T. buvo statytojas, taip pat šia pažyma nebuvo patvirtinta Z. T. nuosavybės teisė į statinius. Nuosavybės teisės patvirtinimas teisės aktais nebuvo priskirtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybai. Be to, Pažyma nebuvo vienintelis dokumentas, teiktinas registruojant statinį Registre. Pažyma tik patvirtinta, kad joje išvardinti statiniai, įvertinus jų atitiktį statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, gali būti naudojami ir registruojami Registre. Nenustačius minėtų negalimumo Pažymoje nurodytų statinių registravimo pagrindų neišduoti Pažymos nebuvo teisinio pagrindo. Pažyma laikytina teisėta ir nėra pagrindo ją pripažinti negaliojančia.Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno 2000-06-06 pažyma Nr. 344 išduota teisėtai ir pagrįstai, nors ši pažyma tiesiogiai nebuvo pagrindas registruoti nuosavybės teisę. Teismas nurodė, kad pagrindas šios pažymos išdavimui buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos. Jeigu pastatai buvo pastatyti iki šios instrukcijos įsigaliojimo (o byloje neginčytinai yra nustatyta, kad pastatai yra pastatyti iki 1991 m.), tai jie buvo registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažyma, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų, bei įrodymus patvirtinančius, kad nėra nukrypta nuo normatyvinių statybos dokumentų. Tas faktas, kad nuo 1971 m. sausio 23 d. (duomenys neskelbtini) ginčo namuose buvo deklaruota E. T. gyvenamoji vieta, nuo 1993 m. gegužės 17 d. - atsakovo Z. T., kuris po brolio E. T. mirties (duomenys neskelbtini) vienintelis iš visų J. T. vaikų buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, gyveno ir gyvena iki šiol šiuose namuose patvirtina, kad seniūno pažyma išduota teisėtai, nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų. Pažymą sudarė pagrindą Savivaldybės mero 2000-06-16 potvarkio Nr. 407 priėmimui.Atsakovo- Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos- atstovė savo atsiliepime bei duodama paaiškinimus pirmos instancijos teisme nurodė, kad atsakovui Z. T. formuojant žemės sklypus pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis esant pastarajam gyvenamojo namo su priklausiniais, (duomenys neskelbtini) savininkui buvo suformuotas 0,29 ha ploto žemės sklypas namų valdai (Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 6 d. pagrindas).

Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad ieškovų nurodyta termino praleidimo priežastis visiškai nepakanka konstatuoti, kad praleistas CK 1.125 str. numatytas dešimties metų terminas turėjo būti atnaujintas.Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000-09-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000), taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CPK 11 str. 6 d., CK 1.5 str.). Byloje pateikti duomenys, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškiniui pateikti termino, kurį ieškovai prašo atnaujinti, metu egzistavo aplinkybės, kurios jiems kliudė laiku ir tinkamai pateikti ieškinį bei ginti savo teises, ir kurios nepriklausė nuo jų - ieškovų, valiosBe to, byloje yra rašytinis įrodymas Vilniaus apskrities Šalčininkų rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės teritorijoje 2000 m.rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais tais metais gauti žemę žiniaraštis kuriame yra pažymėti ieškovų A. T., V. T., M. B. duomenys bei yra ieškovės M. B. bei J. T. parašai patvirtinantys tas aplinkybes, kad pastarieji žinojo apie žemės grąžinimą, kad atsakovui grąžinama žemė esant po ginčo pastatais bei turėjo teisę pateikti savo pretenzijas ir dėl kito turto. Be to, ieškovai yra žmonės su didele gyvenimiška ir darbine patirtimi, todėl nėra pagrindo sutikti su jų paaiškinimais, kad penkiolika metu nežinojo apie namų valdos teisinę registracija jų brolio Z. T. vardu.Sprendžiant, ar termino praleidimo priežastys svarbios ar ne, būtina atsižvelgti ir į tai, kiek terminas yra praleistas. Įstatymų leidėjas nustatydamas procesinius terminus siekia užtikrinti civilinių santykių stabilumą.Todėl jeigu terminas praleistas žymiai, o šalies nurodomos priežastys negali pateisinti tokio ilgo praleidimo laikotarpio, tai pagrindo atnaujinti terminą nėra, nes termino atnaujinimas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymo leidėjo ketinimui ir normų, reglamentuojančiu procesinius terminus, tikslams. Esant tokioms aplinkybėms, pagrįstai daroma išvada, kad ieškovų nurodomos termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir nepateisina tokio žymaus (penkerių metų) termino praleidimo fakto.Z. T. patyrė 400 eur bylinėjimosi (atlyginimo advokatui) apeliacinės instancijos teisme išlaidų, kurios atmetus apeliacinį skundą priteisiamos lygiomis dalimios iš ieškovų po 133 eurus iš kiekvieno.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Z. T. iš ieškovų A. T., V. T. ir M. B. bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas lygiomis dalimis po 133 Eur.