Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-397-238/2015;

Teisėjas: Darius Kantaravičius Proceso Nr. 1-22-1-01208-2013-3;

2015 m. birželio 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorėms Jolantai Laurinavičiūtei, Sigitai Maskeliūnienei, nuteistajam T. K., jo gynėjui advokatui Vytautui Bučiui, nukentėjusiosios O. K. atstovui advokatui Dominykui Varnui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 straipsnio 2 dalį (fizinio skausmo O. K. sukėlimas 2013 m. lapkričio 10 d.) ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams; pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį (nežymus O. K. sveikatos sutrikdymas 2013 m. lapkričio 12 d.) ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams; pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, paskirtos galutinės subendrintos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, viso bausmės vykdymo metu paskiriant įpareigojimus – 1) tęsti darbą; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis LR BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72¹ straipsniu, T. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas viso bausmės vykdymo atidėjimo metu prisiartinti prie nukentėjusios O. K., uždraudžiant su ja bendrauti, ieškoti ryšių, lankytis nukentėjusios O. K. gyvenamojoje vietoje. T. K. draudimo prisiartinti prie nukentėjusios O. K. netaikyti T. K. įgyvendinant teismo sprendimu nustatytą bendravimo su vaiku N. K. teisę. Vadovaujantis LR BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, T. K. įpareigotas bausmės vykdymo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Nustatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminas – 6 (šeši) mėnesiai, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusios O. K. civilinis ieškinys patenkintas visiškai – iš T. K. priteista O. K. naudai 2896,20 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 230 Eur teisinės pagalbos išlaidos.

T. K. dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo O. K. sukėlimas 2013 m. lapkričio 11 d.), išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Apeliacinių skundų dėl šios nuosprendžio dalies negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 10 d., apie 12 val., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia stumdė ir tampė už plaukų savo šeimos narę – buvusią žmoną O. K., šiais veiksmai sukėlė jai fizinį skausmą.

Be to, pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 12 d., apie 15 val., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu savo šeimos nariui – buvusiai žmonai O. K. tyčia kumščiais sudavė keturis kartus į kairės rankos žastą, du kartus į dešinį šoną ir septynis kartus įspyrė į kojas ir klubus, padarydamas jai poodines kraujosruvas kairėje rankoje, kairėje klubinėje srityje, kojose, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo.

Be to, pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 14 d., būdamas kartu su mažamečiu sūnumi N. K., gim. 2008-07-14, Kėdainiuose ir Kėdainių rajone, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, terorizavo buvusią sutuoktinę O. K., naudodamas psichinę prievartą sistemingai ją baugino, iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. 8 685 76118, 10:57:29 val., 11:01:23 val., 11:03:13 val., 11:06:12 val. siųsdamas telefonu trumpąsias žinutes O. K. į jos telefoną Nr. 8 647 31559 bei 11:09:21 val., 11:23:21 val., 13:05:43 val., 14:03:01 val., 14:15:52 val., 14:33:39 val., 14:51:50 val. paskambinęs į tą patį telefoną ir 14:23:04 val. 14:36:06 val. paskambinęs į O. K. telefoną Nr. 8 684 79696, telefonu kalbėdamas su nukentėjusiąja grasino nusižudyti ir nužudyti kartu esantį mažametį sūnų N. K..

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. K. padarė LR BK 140 straipsnio 2 dalyje (2 epizodai), 145 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Byloje surinktas visetas duomenų pagrįstai leido teismui daryti išvadą, kad T. K. 2013 m. lapkričio 10 d., apie 12 val., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia stumdė ir tampė už plaukų savo šeimos narę – buvusią žmoną O. K., šiais veiksmai sukėlė jai fizinį skausmą, taip pat 2013 m. lapkričio 12 d., apie 15 val., toje pačioje vietoje su nukentėjusiąja konfliktavo ir tyčia kumščiais sudavė keturis kartus jai į kairės rankos žastą, du kartus į dešinį šoną, septynis kartus įspyrė į kojas ir klubus, padarydamas jai poodines kraujosruvas kairėje rankoje, kairėje klubinėje srityje, kojose, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo. Nuteistojo T. K. kaltę patvirtina byloje surinkta ir teisme ištirta medžiaga – nukentėjusiosios O. K., liudytojų D. Č., R. P. parodymai ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2976/13(02), kuria O. K. konstatuota poodinės kraujosruvos kairėje rankoje, kairėje klubinėje srityje, kojose. Išvadoje nurodoma, kad sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo kilti dėl septyniolikos ar daugiau trauminių poveikių, galimai 2013-11-12, o padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji O. K. ir D. Č. susitarę tyčia jį visuose epizoduose apkalba, akivaizdu iš to, kad išgalvotais jų parodymais jis buvo kaltinamas fizinio skausmo sukėlimu O. K. ir 2013 m. lapkričio 11 d. epizode, tačiau teismas jį išteisino. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad T. K. buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau vien tai, jog šiame epizode nepakako įrodymų priimti apkaltinamajam nuosprendžiui, savaime nesuponuoja išvados dėl nukentėjusiosios ir liudytojų nepatikimumo duodant parodymus dėl kitų padarytų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad T. K. 2013 m. lapkričio 11 d. epizode buvo išteisintas ne dėl to, kad nukentėjusioji O. K. ir liudytojas D. Č. davė melagingus parodymus, o dėl to, kad vien šių asmenų parodymų, byloje esant kitų abejones dėl veikos padarymo sukeliančių duomenų, nagrinėjamu atveju nepakako neabejotinai išvadai, jog T. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Be to, nėra jokio pagrindo išvadai, jog D. Č. epizode, kuriame T. K. buvo išteisintas, davė melagingus parodymus, kadangi jis neteigė matęs fizinio smurto vartojimo faktą, jam apie tai pasakojo nukentėjusioji, todėl negalima teigti, jog jis sąmoningai melavo ir siekė apkalbėti T. K. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu.

Skunde nurodoma, kad O. K. teigė, jog 2013-11-12 jis smurtavo prieš ją buto virtuvėje prie spintelių, kuomet D. Č. teigė, kad jis smurtavo koridoriuje, o R. P. teisme nurodo dar kitokias aplinkybes – teigia, kad ji buvusi virtuvėje, o T. K., O. K. ir D. Č. buvo buto balkone, ir iš virtuvės ji girdėjusi, kad balkone jie su O. K. stumdosi. Teismas neteisingai nuosprendyje nurodo, kad liudytoja R. P. neva jo naudoto smurto prieš nukentėjusiąją metu buvo balkone, nes ji teisme teigė, kad ji buvo buto virtuvėje, o ne balkone. Mano, kad esant abejotiniems ir prieštaringiems įrodymams šiame epizode teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji O. K. dėl 2013-11-12 nusikalstamos veikos epizodo paaiškino, jog T. K. prieš ją smurtą vartojo buto virtuvėje, prie spintelių, analogiškus parodymus ji davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 11). Skirtingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytoja R. P. teisme nurodė, jog įvykio metu ji buvo buto balkone, rūkė, o nukentėjusioji su nuteistuoju stumdėsi balkone tuo metu, kai jos balkone nebuvo. Be to, pažymėtina ir tai, kad liudytoja R. P. tiesiogiai smūgių sudavimo nematė, tai patvirtino ir liudydama teisme, taigi šios liudytojos parodymai nėra pagrindiniai T. K. kaltės įrodymai, todėl ir neesminiai neatitikimai, kurie galėjo atsirasti dėl greitai besikeičiančių įvykių, įvykio metu kilusio sąmyšio ir streso, abejonių dėl T. K. nusikalstamos veikos nesukelia. Ši liudytoja patvirtino konflikto tarp T. K. ir O. K. faktą, teigė girdėjusi riksmų, mačiusi apsistumdymų, o apie pavartotą smurtą sužinojo tik iš nukentėjusiosios. Taip pat liudytojas D. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad trumpas konfliktas įvyko balkone, kurio metu buvo tampoma už plaukų, tačiau buvo teta, todėl nieko stipraus neįvyko. Vėliau parūkęs ir išėjęs iš balkono jis išgirdo O. K. klykimą ir pamatė ją koridoriuje susilenkusią ant grindų, o T. K. ją spardė, tuomet jis juos išskyrė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, šie nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai iš esmės nėra prieštaringi, jie visi patvirtina T. K. fizinio smurto naudojimo faktą prieš O. K. 2013 m. lapkričio 12 d., apie 15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Tai, kad nukentėjusioji nurodė, jog smurtas prasidėjo virtuvėje, nepaneigia liudytojo D. Č. parodymų apie tai, kad jis matė, kaip T. K. vartojo fizinį smurtą koridoriuje. Šie liudytojų parodymai nelaikytini abejotinais ar prieštaringais, todėl nesudaro pagrindo jais abejoti ir vertinti juos kritiškai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad neesminių nurodomų detalių neatitikimas nėra laikytinas parodymų prieštaringumu, kadangi tokio įvykio metu, kai vartojamas fizinis smurtas, asmenys yra linkę susijaudinti ir smulkių įvykio detalių neprisiminti.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nukentėjusiosios O. K., liudytojų D. Č., R. P. parodymai, taip pat teismo medicinos specialisto išvada ir kita medžiaga sudaro vieningą visumą nepaneigtų ir vienas kitą papildančių įrodymų, patvirtinančių, kad T. K. 2013 m. lapkričio 10 d., apie 12 val., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia stumdė ir tampė už plaukų savo šeimos narę – buvusią žmoną O. K., šiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą, taip pat 2013 m. lapkričio 12 d., apie 15 val., toje pačioje vietoje sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo, todėl T. K. nusikalstama veika pagrįstai ir teisėtai kvalifikuota kaip fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas savo šeimos nariui pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai).

Apeliantas skunde nurodo, kad jis jokiais būdais 2013 m. lapkričio 14 d. O. K. neterorizavo, tą dieną jis buvo blaivus, važinėjo su sūnumi N. K., susirašinėjo trumposiomis žinutėmis telefonu su O. K., kalbėjosi su ja telefonu, tačiau jis niekaip nei trumposiomis žinutėmis, nei kalbėdamas telefonu negrasino nusižudyti kartu su sūnumi.

LR BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Žmogaus terorizavimas pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį reiškiasi žmogaus bauginimu. Tai gali būti grasinimas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingas žmogaus bauginimas, panaudojant psichinę prievartą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formalioji. Tai reiškia, kad grasinimas padaryti veiką jau yra pabaigtas nusikaltimas. Pabrėžtina, kad bauginimo priemonės gali būti panaudotos nebūtinai siekiant kokios nors materialios naudos. Tai gali būti keršto, psichinio susidorojimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-814/2006). Žmogaus terorizavimas pasireiškia tam tikra psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja nukentėjusiojo atžvilgiu, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ar priverstų atlikti tam tikrus kaltininko interesus tenkinančius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2007). LR BK 145 straipsnio 2 dalyje taip pat kriminalizuotas ir sistemingas žmogaus bauginimas, kuris gali reikštis ne tik grasinimais atlikti aukščiau minėtas konkrečias pavojingas veikas, bet ir kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atvirus sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Todėl tokios sistemingos psichinės prievartos realumui konstatuoti nebūtina, kad nukentėjusysis turėtų pagrindą bijoti būtent dėl savo gyvybės ir sveikatos, bet pakanka išvados, jog jis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341/2010).

Pirmosios instancijos teismas T. K. veiksmus visiškai pagrįstai vertino kaip nukentėjusiosios O. K. terorizavimą ir bauginimą, kadangi šiais veiksmais jis siekė sukurti nukentėjusiajai nesaugumo jausmą, baimę, nerimą dėl savo sūnaus, tai darė sistemingai (2013-11-14 nuo 10:57:29 val. iki 14:36:06 val.) ne kartą skambindamas ir rašydamas SMS žinutes, siekė savanaudiškų tikslų – nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo, taigi veikė tiesiogine tyčia. Nors apeliantas skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai vertino kaip patikimus ir neabejotinus O. K. bei liudytojo D. Č. parodymus, kadangi jie abu yra suinteresuoti, kad jis būtų pripažintas kaltas šiame epizode, tačiau T. K. kaltę patvirtina ir kita byloje surinkta bei teisme ištirta medžiaga – liudytojų J. M., S. M. parodymai ir apžiūros protokolas. Nukentėjusioji O. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodama parodymus teisme nurodė, jog 2013-11-14 apie 10 val. jai paskambino T. K. ir pasakė, kad be jos jam nėra gyvenimo, ir padėjo ragelį, po kurio laiko dar kartą paskambino ir pasakė, kad jam nėra prasmės gyventi, kad jis užsimuš kartu su sūnumi N. K., ir telefoną išjungė. Apie 14 val. T. K. vėl paskambino ir sakė, kad jis jau važiuoja kartu su sūnumi, kad jis tikrai užsimuš, ir liepė sūnui atsisveikinti su ja. Šias nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes patvirtino ir liudytojas D. Č., teigdamas, jog pokalbių metu nukentėjusioji buvo įjungusi telefono garsiakalbį ir jis girdėjo jų telefoninius pokalbius. Nors liudytojai J. M. ir S. M. tiesiogiai nematė ir negirdėjo T. K. grasinimų bei naudojamos psichinės prievartos, tačiau jų parodymai, kuriuose jie teigia apie terorizavimą sužinoję iš O. K., patvirtina nukentėjusiosios O. K. ir liudytojo D. Č. parodymus. Kaip ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tik ta aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiosios giminaičiai ar pažįstami žmonės, jų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus – jie buvo nuoseklūs viso proceso metu, tarpusavyje dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių sutapo. Apeliantas teigia, kad teismas nevertino viso pokalbių ir SMS žinučių su O. K. konteksto, bendravimo turinio, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu. Visgi iš nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, apžiūros protokolo matyti, kad T. K. savo veiksmais siekė įbauginti nukentėjusiąją, ją paveikti ir priversti atlikti jo interesus tenkinančius veiksmus, t. y. leisti sūnų auginti jam, tai patvirtina ir apžiūros protokolo duomenys, kuriuose užfiksuota, kad O. K. telefone ,,Samsung“ buvo rastos iš T. K. mobiliojo ryšio telefono gautos SMS žinutės: ,,Ką daugiau norėtum turėti: tą senį ar vaiką“; ,,Nu tai tada tau ir bus taip sunku kaip ir man“. Nors apeliantas nurodo, kad žinutės buvo paimtos iš konteksto, tačiau pats nesugebėjo paaiškinti, koks, jo manymu, buvo kontekstas, ką jis tomis žinutėmis norėjo pasakyti, koks buvo kitų neva nepateiktų SMS žinučių turinys, todėl toks jo paaiškinimas laikytinas abstrakčia ir jokių įvykio aplinkybių bei paties įvykio esmės nepaaiškinančia versija. Apeliantas mano, kad jo ir nukentėjusiosios bendravimas nebuvo ištisinis, vyko su dideliais tarpais mažiau kaip keturių valandų laikotarpiu, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad 2013 m. lapkričio 14 d. laikotarpiu nuo 10:57:29 val. iki 14:36:06 val., t. y. per mažiau nei keturias valandas, T. K. keturis kartus siuntė SMS žinutes, devynis kartus skambino, o įvertinus šių SMS žinučių bei skambučių turinį darytina išvada, jog nukentėjusiosios bauginimas ir psichologinė prievarta vyko sistemingai. T. K. versija, kad jis SMS žinutėmis ir skambučiais tik norėjo O. K. subtiliai pranešti, kad jis jau kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo paneigta anksčiau paminėtais bylos duomenimis, be to, teismas pažymi, kad tokiai informacijai pranešti užtenka ir vieno telefoninio skambučio ar SMS žinutės.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nukentėjusiosios O. K., liudytojų J. M., S. M., D. Č. parodymai, taip pat apžiūros protokolas ir kita medžiaga sudaro vieningą visumą nepaneigtų ir vienas kitą papildančių įrodymų, patvirtinančių, kad T. K. 2013 m. lapkričio 14 d., būdamas kartu su mažamečiu sūnumi N. K. Kėdainiuose ir Kėdainių rajone, terorizavo buvusią sutuoktinę O. K., naudodamas psichinę prievartą sistemingai ją baugino, telefonu kalbėdamas su nukentėjusiąja grasino nusižudyti ir nužudyti kartu esantį mažametį sūnų N. K., todėl T. K. nusikalstama veika pagrįstai ir teisėtai kvalifikuota kaip žmogaus terorizavimas ir bauginimas pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį (padaryti du nesunkūs ir vienas apysunkis nusikaltimai, pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei), nuteistojo asmenybę (anksčiau du kartus teistas, turi neišnykusį teistumą, baustas administracine tvarka). Teismas atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir skyrė bausmę – laisvės atėmimą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą minimumui. Teismas pagrįstai sprendė, kad baudžiamosios atsakomybės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, ir atidėdamas bausmės vykdymą paskyrė įpareigojimus tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat baudžiamojo poveikio priemones – draudimą viso bausmės vykdymo atidėjimo metu prisiartinti prie nukentėjusios O. K. uždraudžiant su ja bendrauti, ieškoti ryšių, lankytis nukentėjusios O. K. gyvenamojoje vietoje ir įpareigojimą bausmės vykdymo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu iš nuteistojo T. K. priteista 2896,20 Eur nukentėjusiajai neturtinei žalai atlyginti. Konstatuojama, kad ši suma priteista pagrįstai, priteisto civilinio ieškinio ir žalos dydis nuosprendyje argumentuotas. Priteistos sumos dydis atitinka dydžius, kurie priteisiami analogiško pobūdžio (dėl fizinio skausmo sukėlimo, nežymaus sveikatos sutrikdymo ir žmogaus terorizavimo) bylose, ir neprieštarauja teisminei praktikai. Kaip ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistojo įvykdyti trys tyčiniai nusikaltimai žmogaus sveikatai ir gyvybei, viename jų grasinant nužudyti mažametį sūnų, pasireiškė ypatingu įžūlumu ir pavojingumu ir neabejotinai nukentėjusiajai O. K. sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus.

Konstatuojama, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiajai O. K. atstovavo advokatas Dominykas Varnas. Sąskaita už teisines paslaugas Nr. R54-2015 patvirtina, kad už atstovavimą Kauno apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397-238-2015, su byla susijusių konsultacijų teikimą ir pasirengimą 2015-04-24 posėdžiui nukentėjusioji O. K. sumokėjo 86,88 Eur. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovas pateikė šį dokumentą ir prašė iš T. K. priteisti 86,88 Eur nukentėjusiajai O. K.. Šis prašymas pagrįstas ir tenkintinas, kadangi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji turėjo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, ir jos išieškotinos iš T. K. (LR BPK 104 straipsnio 2 dalis, 105 straipsnio 1 dalis, 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš T. K. nukentėjusiosios O. K. naudai jos turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje apeliacinės instancijos teisme kaip atstovas, paslaugoms apmokėti – 86,88 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus 88 ct).