- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-18
- Bylos Nr.
- 2S-1176-527/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
- Kreditorius
- „Swedbank“
procesinių sprendimų kategorijos: 32.6.1; 128.17; 129.20.3; 121.14; 122.2.
2012 m. birželio 18 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkų ir įkeisto turto savininkų V. D. ir R. D. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2012 m. kovo 15 d. nutarties c. b. Nr. 2-1411-896/2012, kuria patenkintas kreditorės „Swedbank“, AB 2011-11-17 pareiškimas Nr. SR-52701 dėl priverstinio skolos išieškojimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Skolininkai, užtikrindami iki 2033-10-30 jiems suteikto kredito grąžinimą, sutartinės hipotekos lakštu Nr. 07/1/2006/000693, įregistruotu Marijampolės rajono apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė kreditorei jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus: 0,1225 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei nebaigtą statyti (baigtumas 73 proc.) gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 221 kv. m bendro ploto, esančius (duomenys neskelbtini) k., Marijampolės sav.. Kreditorė, skolininkams nevykdant 2006-10-30 kredito sutarties Nr. 06-083528-FA (pakeistos 2009-04-02 susitarimu Nr. 06-083528-FA/09-027753-FA-2 ir 2010-05-19 susitarimu Nr. 06-083528-FA/09-027753-FA-3) sąlygų – nustatytais terminais negrąžinus kredito dalių, nemokėjus palūkanų ir kt. mokėjimų, 2011-07-14 pranešimais Nr. SR-34829, SR-34929, SR-34927 (b l. 17-19) įspėjusi skolininkus (įkeisto turto savininkus) ir skyrusi jiems papildomą terminą iki 2011-08-04 sumokėti 3.606,42 EUR įsiskolinimą, kuris per nustatytą papildomą terminą nebuvo sumokėtas, nuo 2011-08-05 vienašališkai nutraukė kredito sutartį prieš terminą ir kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Skolininkai buvo įsipareigoję kiekvieno mėnesio 30 dieną mokėti paskolą ir palūkanas, tačiau nuo 2011-05-30 mokėjimai sutriko. Per pretenzijoje nustatytą terminą 2011-08-03 skolininkai įmokėjo 265,94 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2012-03-15 nutartimi (t. 1, b. l. 114-116) areštavo įkeistus nekilnojamuosius daiktus: žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) k., Marijampolės sav., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius skolininkams, ir įspėjo skolininkus, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti administruoti kreditoriui.
Teismas nustatė, kad skolininkų iniciatyva (t. 1, b. l. 78-79) 2009-04-02 susitarimu buvo pakeista kredito sutartis, atidedant kredito grąžinimą 12 mėn., palūkanų mokėjimą 3 mėn., o 2010-05-19 susitarimu kredito grąžinimas atidėtas iki 2011-05-30. Skolininkų pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. išrašas iš medicininių dokumentų (t. b. l. 53), R. D. sąskaitos išrašas patvirtina, kad šeima patyrė finansinių sunkumų, įsipareigojimus vykdė pagal galimybes. Iš kreditoriaus pateiktų dokumentų (t. b. l. 80-94a) teismas sprendė, kad skolininkai nuo 2011-01-31 nemokėjo kreditoriui palūkanų, o nuo 2011-05-30 nemokėjo kredito. Skolininkai (fiziniai asmenys) sudarė kreditavimo sutartį su kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, pagal kurią skolininkams buvo suteiktas kreditas žemės sklypui ir gyvenamajam namui pirkti ir pabaigti statybą (Kredito sutarties Specialioji dalis); kredito grąžinimas užtikrintas įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka.
Teismo nuomone, formaliai (t. y. nenagrinėjant ginčo dėl fakto) kreditavimo sutarties duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartys (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.), nes iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad skolininkai panaudoję kredito sutartimi gautas lėšas įgijo šeimos būstą ir jame gyvena. Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1.1 punkte nustatytas sutarties nutraukimo pagrindas – jei kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Teismas atsižvelgė į tai, jog kredito sutartis yra ilgalaikė, kredito suma yra didelė, o negrąžintos kredito įmokos santykinai su visa kredito suma yra nedidelės, tačiau taip pat pažymėjo, kad skolininkams patyrus finansinių sunkumų, kredito ir palūkanų grąžinimas sutartyje numatytais terminais sutriko, skolininkai pradelsė sumokėti ne vieną, o kelis įmokėjimus, todėl sutarties pažeidimas vertintinas ne kaip vienkartinis, o kaip tęstinis. Paskutinį kartą kredito įmoką skolininkai sumokėjo 2009 m. kovo mėn., dar iki 2009-04-02 ir susitarimų, kuriais buvo pakeista kredito sutartis, atidedant kredito grąžinimą, o nuo to momento bankui mokėjo tik dalį palūkanų. Pasibaigus kredito grąžinimo atidėjimo terminui skolininkai kredito nemokėjo, mokėjo tik dalį palūkanų. Per kredito įstaigos nustatytą papildomą terminą taip pat sumokėjo tik nedidelę dalį pradelstų mokėjimų, t. y. 265,94 Lt. Teismas atsižvelgė į kredito įstaigos ir skolininkų veiksmus prieš sutrinkant mokėjimams ir jau jiems sutrikus, į tai, kad kredito įstaiga sudarė skolininkams galimybes atidėti kredito mokėjimą. Tuo tikslu, skolininkų iniciatyva, buvo sudaryti susitarimai dėl kredito sutarties pakeitimo, kuriais kredito įstaiga sudarė skolininkams sąlygas atidėti mokėjimus ir taip išvengti sutarties pažeidimų. Be to, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ir po sutarties nutraukimo skolininkai atlieka tik dalinius mokėjimus, neišgali vykdyti sutarties sąlygų, yra nemokūs. Teismas taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad 2011-07-14 skolininkams išsiųstos pretenzijos su raginimu sumokėti iki 2011-08-04, įspėjant, kad nepašalinus sutarties pažeidimų, ji bus nutraukta 2011-08-05. Skolininkui adresuota korespondencija įteikta jo žmonai (skolininkei) 2011-07-19 (t. 1, b l. 26), o skolininkei jai adresuota korespondencija asmeniškai įteikta 2011-07-21 (t. 1, b. l. 27), todėl teismas padarė išvadą, kad skolininkai buvo tinkamai ir laiku informuoti apie galimą sutarties nutraukimą. Be to, teismas atsižvelgė ir į kredito sutarties bendrosios dalies 15.2 punktą, kuriuo šalys susitarė, jog su kredito sutarties vykdymu susiję pranešimai gali būti siunčiami paštu šalių nurodytais korespondencijos adresais, tokiu atveju pranešimas laikomas įteiktu 5 dieną nuo jo išsiuntimo registruotąja pašto siunta. Teismas laikė, jog paskolos sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo laikantis paskolos sutarties nustatytos tvarkos (CK 6.217 str. 1, 2, 3 d., 6.209 str.) (Kauno apygardos teismo 2012-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-546-605/2012).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Įkeisto turto savininkai bei skolininkai atskiruoju skundu (t. 1, b. l. 1-5) prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2012-03-15 nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – kreditorės pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkų bei įkeisto turto savininkų atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Iš kreditorės pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo matyti, jog kaip pagrindas nutraukti 2006-10-30 paskolos sutartį Nr. 06-083528-FA nurodomas bendrosios dalies 11.2.1 punkte įvardintos aplinkybės. Šis punktas numato, jog „Bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 (penkiolika) kalendorinių dienų raštu įspėjęs Kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti Sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad Kredito gavėjai iki Sutarties nutraukimo dienos grąžintų Bankui visą negrąžintą Kreditą, jeigu Kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš šių esminių Sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš šių aplinkybių“. Iš kreditoriaus pareiškimo net nėra aišku, kokiu Kredito sutarties 11.2 papunkčiu vadovaujantis Kredito sutartis yra nutraukta ir kokios aplinkybės lėmė sutarties nutraukimą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas privalėjo nepriimti kreditoriaus pareiškimo, o nustatyti terminą trūkumams šalinti (CPK 115 str.), nes pateiktame pareiškime nėra tinkamai nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas, kurį teismas privalo įvertinti sąžiningumo reikalavimu.
2. Vadovaujantis aktualia teismų praktika, kuria vertintinos analogiškos kredito sutarties sąlygos, apeliantų nuomone, nagrinėjamu atveju jos neatitinka vartojimo sutarčiai keliamų sąžiningumo reikalavimų (CK 6.188 str.), t. y. kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2033-10-30, kreditas ir palūkanos mokamos pagal grafiką kas mėnesį dalimis, todėl tokios sutarties sąlygos, kai kreditorei yra suteikiama teisė vienašališkai nutraukti kredito sutartį, jeigu kredito gavėjas laiku negrąžina bent vienos kredito dalies ir pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartus su visomis priskaičiuotinomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, negali būti laikomomis sąžiningomis vartotojo atžvilgiu, nes iš esmės pažeidžia sutarties šalių pusiausvyrą bei suteikia neproporcingą pranašumą stipresniajai sutarties šaliai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), dėl ko šios nuostatos teismo privalėjo/privalo būti pripažintinomis negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (LAT 2011-06-15 nutartis c. b. N r. 3K-7-272/2011, Vilniaus apygardos teismo nutartis c. b. Nr. 2S-2110-345/2011 ir kt.). Teismas pasisakė, kad sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, tačiau prieš analizuodamas, ar sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, teismas privalėjo konstatuoti Kredito sąlygų nesąžiningumą/sąžiningumą. To teismas neatliko, dėl ko nutartis yra nemotyvuota (291 str. 1 d. 5 p.), neteisėta ir nepagrįsta. Visgi ta aplinkybė, kad teismas sprendė, jog Kredito sutartis nutraukta dėl esminio pažeidimo pagal CK 6.217, 6.209 str., leidžia daryti išvadą, kad teismas laikė minėtas Kredito sutarties sąlygas nesąžiningomis.
3. Kreditorė nesilaikė Sutarties 11.2.1 punkte numatyto 15 kalendorinių dienų termino raštiškam įspėjimui pateikti. Kaip kreditorė nurodo, pretenzija skolininkams įteikta 2011-07-21, o tai reiškia, kad Kredito sutartis negalėjo būti nutraukta 2011-08-05, nes nebuvo suėjęs 11.2.1 punkte numatytas 15 kalendorinių dienų terminas. Tai, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 15.2 p. numatyta, jog pranešimas yra laikomas įteiktu 5 (penktąją) dieną nuo jo išsiuntimo registruotąja pašto siunta, vėlgi negali būti laikoma sąžininga sąlyga vartotojų atžvilgiu (CK 6.188 str.). Tokiu atveju net neįteikus pranešimo ir laiku neinformavus vartotojo, kreditorius įgauna teises atlikti tam tikrus veiksmus, o tai iš esmės pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą bei vartotojų interesus. Kreditorė ne tik pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo, bet ir savo 2011-07-14 pretenzijose Nr. SR-342927 ir SR-342927 net nenurodo, kokiu konkrečiai Sutarties pagrindu jis vienašališkai nutrauks Kredito sutartį. Taigi, kreditorė nesilaikė kredito sutartyje numatytos tinkamos jos nutraukimo tvarkos ir pateikė netinkamai įformintus dokumentus dėl vienašališko sutarties nutraukimo teismui, dėl ko jos pareiškimas hipotekos skyriaus teisėjo privalėjo būti atmestas.
4. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl esminio sutarties pažeidimo. 11.2.1.1 p. kredito sutartyje numatytos sąlygos privalėjo būti pripažintos negaliojančiomis ab initio. Įvertinant tai, apeliantai daro išvadą, jog kreditorius nutraukdamas sutartį nesilaikė įstatyme numatytos vienašališkos sutarčių nutraukimo tvarkos (CK 6.209 str., 6.217 str.). CK 6.217 str. 3 d. numatyta, jog nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą, o CK 6.209 str. 4 d. numato, jog šio straipsnio 3 dalis netaikoma, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį. Kreditorė 2011-07-14 pretenzijoje nurodo, jog įsiskolinimas Bankui 2011-07-14 sudaro 3.606,42 EUR ir remiantis sudaryta sutartimi, neįvykdžius įsipareigojimo iki 2011-08-04, bankas vienašališkai nutrauks minėtą Sutartį ir kreipsis į teismą. Pažymėtina, jog pareiškime kreditorei negrąžinta kredito suma nurodoma 215.368,85 EUR. Tai reiškia, jog pranešime nurodomas įsiskolinimas sudaro tik 1,67 proc. viso negrąžinto kredito sumos ir 1,62 proc. lyginant su visu kreditorės pareiškime nurodytu įsiskolinimu (221.260,45 EUR). Taigi, CK 6.209 str. 3 d. negali būti taikoma, nes neįvykdyta prievolės dalis sudarė tik labai nedidelę visos sutartinės prievolės dalį. Pats teismas konstatavo, jog Kredito sutartis ilgalaikė, o negrąžinto kredito įmokos santykinai su visa kredito suma yra nedidelės. Tai reiškia, jog kreditorė negalėjo nutraukti Kredito sutarties dėl esminio sutarties pažeidimo, taigi, nesilaikė sutarties įstatyme nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos, o hipotekos teisėjas negalėjo pradėti priverstinio išieškojimo procedūros ir privalėjo atmesti kreditoriaus prašymą (CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str.) (LAT 2011-06-15 nutartis c. b. Nr. 3K-7-272/2011, Vilniaus apygardos teismo nutartis c. b. N r. 2S-2110-345/2011).
5. Netinkamai nustatyta, jog paskutinį kartą kredito įmoką skolininkai sumokėjo 2009 m. kovo mėn., nors dar prieš tai paties teismo konstatuota, kad skolininkai nuo 2011-05-30 nemokėjo kredito. Neteisingai nustatyta, kad skolininkai nuo 2011-01-31 nemokėjo kreditorei palūkanų. Paties banko pateiktoje Kredito panaudojimo ataskaitoje nurodoma, kad 2011-03-01 buvo dengtos palūkanos. Be to, 2011-07 mėn. ir 2011-08 mėn. skolininkai viso atliko 700 Lt mokėjimų. Todėl dalies įmokų nesumokėjimo negalima vertinti kaip ilgalaikio tęstinio Kredito sutarties nevykdymo. Skolininkai nesumokėjo dalies įmokų dėl susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos ir krizės bei dėl iškilusių sunkumų - skolininkė susirgo onkologine liga, ką patvirtina išrašas iš medicininių dokumentų, o ne dėl tyčinių veiksmų ar didelio neatsargumo. Skolininkė susirgus sunkia onkologine liga 2 metus nedirbo, jai buvo daromos operacijos, gydymui, reabilitacijai ir pan. reikėjo ir reikia skirti didelių lėšų. Skolininkė tik praėjusių metų pabaigoje pradėjo dirbti. Taigi dalies įmokų nesumokėjimą lėmė ne skolininkų veiksmai, o susiklosčiusios objektyvios aplinkybės. Tai, kad iki Sutarties nutraukimo buvo sudaryti susitarimai dėl kredito sutarties pakeitimo, neturi teisinės reikšmės analizuojant klausimą, ar buvo esminis pažeidimas nutraukiant galiojančią aktualią Kredito sutartį. Skolininkai niekada neatsisakė vykdyti Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Be to, apeliantai ne kartą žodžiu bendravo su kreditoriumi ir prašė leisti dengti sumažintas įmokas, o kreditorė nurodė mokėti skolininkams pagal galimybes. Skolininkai, pasitikėdami kreditore, mokėjo dalines įmokas rugpjūčio - rugsėjo mėn. ir nelaikė, jog Kredito sutartis yra vienašališkai nutraukta bei nesitikėjo, kad bankas pateiks prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Skolininkai taip pat nesutinka su banko padidintu maržos dydžiu ir priskaičiuotomis didesnėmis palūkanomis, dėl ko kreipėsi į banką raštu (t. 2, b. l. 6-7)). Taigi, palūkanų mokėjimo prievolės nevykdymą taip pat nulėmė ta aplinkybė, jog vartotojai nesutinka su banko padidinta marža ir mokėtinomis didesnėmis palūkanomis. Be to, skolininkai bankui pateikus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, sustabdė savo prievolių vykdymą, nes esant ginčams nėra aiškus pačios Kredito sutarties likimas, t. y. ji yra nutraukta ar yra galiojanti. Tik pripažinus, kad bankas Sutartį nutraukė neteisėtai ir atnaujinus jos vykdymą, skolininkai galėtų toliau tinkamai vykdyti Kredito sutartį. Taigi teismas, net neanalizavęs visų naujų aplinkybių ir nesikreipdamas į skolininkus, priimdamas nutartį padarė nepagrįstas išvadas, jog skolininkai yra nemokūs.
6. Sutarties pažeidimai dėl nesumokėtų dalies įmokų negali būti laikomi esminiais sutarties pažeidimais ir kreditorės interesai dėl šio pažeidimo iš esmės nėra suvaržyti, kreditorei nėra padaryta esminė žala dėl dalies įmokų nesumokėjimo, o, be to, kredito grąžinimas yra užtikrintas hipoteka. Kredito sutarties nutraukimas ir priverstinis skolos išieškojimas sukeltų didelius neigiamus turtinius ir asmeninius padarinius skolininkams, o dalies įmokų nesumokėjimas tokių esminių padarinių kreditoriui nesukelia. Skolininkai neatsisako grąžinti kredito, moka dalines įmokas, bendradarbiauja ir kooperuojasi su kreditore. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo kreditorei daryti išvadą, jog skolininkai atsisako vykdyti kredito sutartį ir nesiruošia mokėti jokių įmokų bei grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas. Taigi nesant jokio esminio kredito sutarties pažeidimo, kreditorė nutraukti Kredito sutarties neturėjo teisės.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nepagrįstai vadovavosi Kauno apygardos teismo 2012-02-07 nutartimi Nr. 2S-546-605/2012. Ši byla ir civilinė byla Nr. 2S-546-605/2012 nėra analogiškos, kaip nurodo teismas ir jų faktinės aplinkybės nesutampa. Skolininkas c. b. Nr. 2S-546-605/2012 buvo skolingas gerokai didesnes sumas kreditoriui – 6.140,22 EUR; kredito sutarties nevykdė nuo 2010 m. pabaigos, skolininkas pats nutraukė bendradarbiavimą ir kooperavimąsi.
Atsiliepimas
Kreditorė atsiliepimu į įkeisto turto savininkų bei skolininkų atskirąjį skundą (t. 1, b. l. 12-16) prašo 2012-03-15 nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti šiais argumentais:
1. Teismo nustatyta, kad banko siųstą pretenziją skolininkė gavo 2011-07-19 (t. 1, b. l. 26). Abu kredito gavėjai yra tuo pačiu adresu gyvenantys sutuoktiniai, tai reiškia, kad banko pretenzija 2011-07-19 pasiekė abiejų skolininkų gyvenamąją vietą, todėl, remiantis CK 6.166 str., pretenzija tuo pačiu metu tapo žinoma ne tik skolininkei, bet ir skolininkui. Be to, vadovaujantis Kredito sutarties Bendrosios dalies 15.3 punktu, Banko pranešimo įteikimas bet kuriam iš bendraskolių laikomas tinkamu visų bendraskolių informavimu, o pranešimą gavęs bendraskolis privalo nedelsiant apie jį informuoti kitus skolininkus. Kadangi bendraskoliai yra sutuoktiniai, gyvenantys tuo pačiu adresu, reiškia, kad bet kuris iš bendraskolių turėjo visas galimybes tinkamai įvykdyti šią pareigą.
2. Kredito gavėjai iki 2011-07-30 nesumokėjo banko raginime nurodytos pradelstos skolos bei einamojo mėnesio mokėjimo, todėl nuo 2011-08-01 kredito gavėjų pradelstas įsiskolinimas padidėjo negrąžinto 538,54 Eur kredito ir 644,10 Eur palūkanų suma. 2011-08-04 apeliantų bankui pradelsti įsipareigojimai pasiekė 4.789.06 Eur arba 16.535.66 Lt. Apeliantai neįvykdė nuo 2011 m. vasario mėn. pradelstų įsipareigojimų, taip pat nepateikė pasiūlymų, kaip kitaip galėtų būti pašalinti sutarties pažeidimas, todėl nuo 2011-08-05 atsirado solidari apeliantų pareiga grąžinti visą kreditą prieš terminą.
Šalies argumentai
3. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad teismas netinkamai atliko Kredito sutarties sąlygų vertinimą pagal sąžiningumo kriterijus. Šiems teiginiams pagrįsti apeliantai remiasi LAT 2011-06-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-271/2011. Tačiau iš esmės skiriasi kasacinio teismo vertintos faktinės aplinkybės bei šios bylos ratio decidendi. LAT nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-271/2011 faktinė situacija buvo tokia, kad kredito gavėjai, po to kai kreditorius informavo apie sutarties nutraukimą, sumokėjo visą įsiskolinimą, tačiau kreditorius vis tiek laikė, kad sutartis nutraukta ir reikalavo prieš terminą grąžinti visą kredito sumą. Dėl to kasacinis teismas ir išaiškino, kad toje byloje nebuvo tiriama, kaip skolininkai vykdė prievolę per papildomai kreditoriaus nustatytą terminą. Apeliantai banko nustatytu terminu Kredito sutarties pažeidimo nepašalino, nuo 2011-01-30 nemokėjo palūkanų, ir, pasibaigus kredito atidėjimo terminui, nuo 2011-05-30 negrąžino nei vienos kredito dalies. 2011 metais apeliantai atliko keletą mokėjimų. Tačiau nuo 2011-01-31 nemokant palūkanų, kilo apeliantų civilinė atsakomybė mokėti netesybas už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną. Iš apeliantų sumokėtų lėšų buvo iš dalies įvykdyta netesybų mokėjimo prievolė bei atsiskaityta už privalomą Turto draudimą. Dėl ilgalaikio sutarties pažeidimo apeliantų neįvykdyti įsipareigojimai reguliariai didėjo ir kėlė atvirą grėsmę Kredito sutarties įvykdymui.
4. Kredito sutarties pažeidimas tiesiogiai susijęs su banko patiriamais nuostoliais ir banko mokumu, t. y. galėjimu įvykdyti savo prievoles kitiems kreditoriams. Kai sutrinka banko skolininkų įsipareigojimų vykdymas ir bankas negauna pagal atitinkamą kredito sutartį mokėtinos kredito dalies, taip pat palūkanų, savo įsipareigojimams įvykdyti bankas privalo naudoti kitas lėšas, tam sudarydamas naujus lėšų skolinimosi sandorius. Bankas privalo nuolat stebėti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui. Šios įstatymo nuostatos yra kilusios būtent iš to, kad kreditavimo sąlygų nevykdymas kelia atvirą kreditavimo riziką, kurią būtina valdyti per konkrečias sutartines nuostatas. Efektyvus kreditavimo rizikos valdymas ir atitinkamų priemonių, reikalingų atsiradusiai rizikai sumažinti, taikymas yra būtinas dėl banko, kaip finansų įstaigos, reikšmės Lietuvos finansų rinkos stabilumui ir tvarumui užtikrinti. Visi Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1 punkte numatyti pagrindai yra išimtinai susiję su įstatymų nustatyta pareiga valdyti kredito riziką ir imtis priemonių jai mažinti.
5. Faktinės bylos aplinkybe patvirtina, kad apeliantai yra nemokūs. Paskutinis kredito grąžinimas pagal sutartį buvo atliktas dar 2009 kovo mėnesį. Nuo to laiko Kredito sutarties vykdymas buvo keičiamas 2 (du) kurtus, tačiau nei kredito grąžinimo atidėjimas, nei pradelstų įmokų refinansavimas nepadėjo atstatyti Kredito sutarties vykdymui būtino apeliantų mokumo. Atsižvelgiant į tai, kad Kredito sutarties pažeidimas buvo ilgalaikis (taip pat yra nepašalintas iki šiol), dėl skolininkų nemokumo kreditavimo rizika nuolat didėjo, bankas visiškai pagrįstai ir teisėtai 2011-07-14 raštais įgyvendino CK 6.874 str. 2 d. specialiai nustatytą bei Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2 punkte įtvirtintą teisę reikalauti grąžinti visą kreditą prieš terminą. Kadangi papildomai nustatytu terminu Kredito sutarties pažeidimas pašalintas nebuvo, visiškai pagrįstai ir teisėtai nuo 2011-08-05 atsirado apeliantų pareiga grąžinti visą kreditą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.
Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto atsiranda tuo atveju, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo nevykdo (CK 4.192 str. 1 d.). Įsipareigojimo (prievolės) įvykdymo terminas privalo būti nurodytas hipotekos lakšte (CK 4.186 str. 1 d.). Tuo atveju, jei kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą, ir būtent šis veiksmas lemia kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos teisėjas, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, turi ex officio patikrinti, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos, ir ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos (LAT 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantai (fiziniai asmenys) sudarė kreditavimo sutartį su kreditore (kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę), pagal kurią apeliantams buvo suteiktas kreditas gyvenamajam namui ir žemės sklypui pirkti bei gyvenamojo namo statybos darbams užbaigti (Kreditavimo sutarties Specialioji dalis); kredito grąžinimas užtikrintas įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka. Byloje ginčo nėra, kad tarp šalių buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartys (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.).
Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (LAT 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
Nagrinėjamu atveju kreditorės kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto lėmė kreditavimo sutarties nutraukimas prieš terminą, nes prievolė nebuvo tinkamai vykdoma. Kredito sutartį kreditorė vienašališkai nutraukė susidarius 3.606,42 EUR skolai (t. 1, b. l. b. l. 17, 18, 19) pagal kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1.1 punktą (t. 1, b. l. 11). Atkreiptinas apeliantų dėmesys, jog pareiškime bankas nurodė, kodėl jis kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo būtent todėl, kad apeliantai nevykdo Kredito sutarties sąlygos kiekvieno mėnesio 30 d. mokėti paskolą ir palūkanas, todėl apeliantai neteisūs, teigdami, kad nėra aišku, kokiu Kredito sutarties 11.2 papunkčiu vadovaujantis Kredito sutartis yra nutraukta bei kokios aplinkybės lėmė sutarties nutraukimą. Taigi, hipotekos sutartį kvalifikuojant kaip vartojimo, teismas ex officio turi įvertinti, ar ši vartojimo sutarties sąlyga yra sąžininga. Pagal minėtą 11.2.1.1 puntą, t. y. jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų, 11.2.1 p. pagrindu kreditorė turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjus kredito gavėjus, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų visą negrąžintą kreditą. Atsižvelgiant į LAT praktiką (2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011) ir į tai, jog kredito sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas sueina 2033 metais, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, pripažintina, kad bendrąja prasme kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1.1 punkte įtvirtinta sutarties nutraukimą reglamentuojanti sąlyga ta apimtimi, kuria suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina kreditorei net ir nedidelės kredito dalies, palūkanų ar kitų mokėjimų, nutraukti sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą negrąžintą kreditą, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodyta sutarties sąlyga pripažintina negaliojančia ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (Vilniaus apygardos teismo 2011-10-12 nutartis c. b. 2S-2110-345/2011).
Nagrinėjamu atveju tai, kad kredito sutarties sąlyga, kuri buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, pripažinta negaliojančia ab initio, savaime nereiškia, kad sutartis buvo nutraukta netinkamai, todėl vertintina, ar sutartis buvo nutraukta laikantis CK nustatytos tvarkos. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.). CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų (nagrinėjamu atveju kreditorė turėjo pranešti prieš 15 kalendorinių dienų (sutarties Bendrosios dalies 11.2.1 p.)). 2011-07-14 pranešimais (t. 1, b. l. 17-19) kreditorė informavo skolininkus apie susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad neįvykdžius įsipareigojimų iki 2011-08-04, sutartis bus vienašališkai nutraukta 2011-08-05. Pranešimas adresuotas apeliantei, įteiktas 2011-07-19 (t. 1, b. l. 26), o apeliantui – 2011-07-21. Abu apeliantai yra tuo pačiu adresu gyvenantys sutuoktiniai, tai reiškia, kad banko pretenzija 2011-07-19 pasiekė abiejų skolininkų gyvenamąją vietą, todėl, remiantis CK 6.166 str., pretenzija tuo pačiu metu tapo žinoma ne tik apeliantei, bet ir apeliantui. Be to, vadovaujantis Kredito sutarties Bendrosios dalies 15.3 punktu, banko pranešimo įteikimas bet kuriam iš bendraskolių laikomas tinkamu visų bendraskolių informavimu, o pranešimą gavęs bendraskolis privalo nedelsiant apie jį informuoti kitus skolininkus. Kadangi bendraskoliai yra sutuoktiniai, gyvenantys tuo pačiu adresu, tai neabejotinai reiškia, kad bet kuris iš bendraskolių turėjo visas galimybes tinkamai įvykdyti šią pareigą. Konstatuotina, kad apie sutarties nutraukimą, nepadengus įsiskolinimų pagal kredito sutartį, apeliantams pranešta per sutartyje nustatytą terminą, t. y. prieš 15 kalendorinių dienų (2011-08-03 suėjo 15 diena). Pabrėžtina, kad iš kreditorės pateiktų duomenų, kuriuos paneigiančių argumentų ir įrodymų atskirajame skunde nepateikta, matyti, kad skolininkai pradelsė sumokėti ne vieną, o kelis mokėjimus, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip tęstinį sutarties pažeidimą, nuo 2011-01-30 nemokėjo palūkanų, o, pasibaigus kredito atidėjimo terminui, nuo 2011-05-30 negrąžino nei vienos kredito dalies. Kaip patys apeliantai atskirajame skunde sutinka, 2011 m. liepos –rugpjūčio mėn. sumokėjo tik 700 Lt, o per kreditorės nustatytą papildomą terminą (2011-08-03) jie sumokėjo tik nedidelę pradelstų mokėjimų dalį – 265,94 Lt (t. 1, b. l. 54-55). Paminėtina, jog iš apeliantų sumokėtų lėšų buvo iš dalies įvykdyta netesybų mokėjimo prievolė bei atsiskaityta už privalomą Turto draudimą, todėl ir traktuotina, jog nuo 2011-01-31 yra nemokamos palūkanos. Be to, 2011-07-14 pranešimuose kreditorė nurodė, kad skolininkai gali siūlyti savo įsiskolinimo panaikinimo būdus, tačiau duomenų apie tokius skolininko pasiūlymus byloje nėra.
Bylos nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad pagal CK 6.209 str. 3 dalį nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą. Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 str. 4 d.). Kaip matyti iš 2011-07-14 pranešimų, pagrindą vienašališkai nutraukti 2006-10-30 kredito sutartį kreditorė nurodė 3.606,42 EUR įsiskolinimą, t. y. sumą, kuri sudaro ~1,7 proc. negrąžinto kredito sumos (357.600 Lt+392.400 Lt, viso 750.000 Lt). Kaip nurodoma atsiliepime į atskirąjį skundą, 2011-08-04 įsipareigojimai pasiekė jau 4.789,06 EUR (16.535,66 Lt). Palyginus su suteikto kredito suma (750.000 Lt), pradelsta suma padidėjo iki 2,2 proc. 2011-11-17 kreditorei parengus prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo (t. 1, b. l. 3), prievolės dydis jau siekė 221.260,45 EUR ir 82,48 Lt, t. y. 215.368,85 EUR negrąžintos paskolos, 5.415,23 EUR nesumokėtų palūkanų, 199,73 EUR delspinigių už laiku negrąžintą paskolą, 276,64 EUR delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, 78,70 Lt turto draudimo mokesčio (Kredito sutarties Bendrosios dalies 6.2 p.), 3,78 Lt delspinigių už nesumokėtą draudimo mokestį. Apeliantai negalėjo nesuvokti arba protingai numatyti, kad įsipareigojimų dydis tik didės, o kreditorė, įvertinusi riziką tokiam dėsningumui, gali imtis atitinkamų priemonių, skolininkams netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus. Įvertinęs ir pačių skolininkų parodymus apie jų turtinę padėtį (pripažįstant ištikusius sunkumus, tačiau jų įveikimo galimybių ir atsiskaitymo su kreditore duomenų nepateikiant), kreditorės 2011-11-17 prašyme nurodytą įsiskolinimo dydį (221.260,45 EUR ir 82,48 Lt), apeliacinės instancijos teismas kreditorės 2011-07-14 įspėjimuose nurodytą pradelsto įsiskolinimo dydį (3.606,42 EUR) skolininkams, kaip fiziniams asmenims, laiko pakankamai dideliu, susidariusiu per pakankamai ilgą laikotarpį skolininkams pažeidinėjant kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kas duoda pagrindą skolininkų padaryti kredito sutarties pažeidimus laikyti esminiais LR CK 6.217 str. prasme.
Pažymėtina, jog sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Kreditorė, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas (Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku. Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes.
Kita vertus, atskirojo skundo motyvai, susiję su apeliantų negalėjimu vykdyti sutartinių įsipareigojimų kreditorei vertintini kaip neturintys teisinės reikšmės, tuo labiau, kad apeliantai, nesutikdami su kreditorės nustatytomis sąlygomis (padidinta marža (t. 2, b. l. 6-7)), nepasinaudojo savo procesinėmis teisėmis ginčyti kredito sutarties, kuri užtikrinta hipoteka, sąlygas bei skolos dydį ginčo teisenos tvarka.
Esant nurodytoms aplinkybėms matyti, kad sutartis nutraukta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, todėl nėra pagrindo teigti, kad vienašališkas sutarties nutraukimas dėl ilgalaikio sutarties netinkamo vykdymo pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojų (kredito gavėjų) nenaudai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2012 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.