Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-399-212/2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 20 d.

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. M. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-31-921/2016 pagal pareiškėjos L. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims B. M. ir LUAB „Utetra“ dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas nevertino, jog iš solidariai atsakingo asmenio M. B. per visą laikotarpį išieškojo tik simbolinę sumą. Iš apeliantės skolininkės pajamų nuo 2012 m. išieškojimas nebevyksta, o jokio kito turto ji neturi, motinystės atostogose ji bus iki 2017 m. pabaigos ir neaišku ar grįš į darbą ir kokias pajamas turės. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog ieškovė nuo 2021 m. išeis į pensiją ir jos pajamos dar labiau sumažės, o skolos išmokėjimas užtruks daugiau nei 30 metų. Teismas neįvertino tos aplinkybės, jog per visą išieškojimo laikotarpį palūkanų suma nėra padengiama. Teismas netinkamai konstatavo faktines aplinkybes dėl skolos dydžio, nes pirmiausia užskaitomos yra palūkanos, todėl šiai dienai skolą turėtų sudaryti 65‘615,73 Eur.

Mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, kad kreditorius atsisakė procesinių palūkanų, nes sutartis yra nepasirašyta, negaliojanti. Be to, tai rodo, jog kreditorius siekia sutrukdyti fiziniam asmeniui iškelti bankroto bylą. Mokumo atkūrimas bankroto bylos iškėlimo stadijoje yra nenumatytas, todėl teismas į tai turėjo atkreipti dėmesį. Mano, jog kreditorius šiuo atveju elgiasi nesąžiningai, siekiant užkirsti kelią bankroto bylos iškėlimui.

Teismas grubiai pažeisdamas FABĮ pripažino, jog kreditoriaus padaryta nuolaida atstato apeliantės mokumą. Teismo sprendimo keitimas nėra galimas, todėl apeliantės sutikimas dėl procesinių palūkanų atsisakymo nėra galimas. Be to, kreditoriaus atsisakymas dėl procesinių palūkanų nėra įformintas jokia leistina forma. Teismas taip pat visiškai nevertino apeliantės sąžiningumo ir veiksmų per pastaruosius tris metus, o rėmėsi jau nustatytomis aplinkybėmis Panevėžio apygardos teismo 2015-02-24 nutartimi. Teismas visiškai nemotyvavo ir nepasisakė kokie apeliantės veiksmai yra nesąžiningi, netyrė byloje esančių įrodymų visumos.

Panevėžio apygardos teismas 2015-02-24 nutartyje vertino kiekvieną sutuoktinį atskirai, kadangi skolos buvo nesolidarios.

Pagrindinis apeliantės motyvas, yra 5 proc. procesinių palūkanų skaičiavimas, dėl ko grąžinama suma ne mažėja, o didėja. Teismo posėdyje tiek teismui, tiek pareiškėjai buvo įteiktas kreditoriaus pasirašytas susitarimo originalas, kurį pareiškėja atsisakė pasirašyti ir ši aplinkybė rodo jos nesąžiningumą bei siekį iškelti bankroto bylą.

Mano, jog apeliantės teiginiai dėl nemokumo yra nepagrįsti, nes: šiai dienai skolą sudaro 55‘779,84 Eur; pareiškėja gauna stabilias pajamas, apie 450 Eur per mėnesį ir jau yra grąžinusi 13‘872 Eur; už pareiškėjos skolą iš jos dukters J. M. išieškomos lėšos pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2007-06-08 nutartį ir yra išieškota 8‘733,49 Eur. Pareiškėja nurodo, kad dukra neturi pajamų, tačiau tai neatspindi tikrosios padėties. Pinigai nebuvo išieškomi todėl, kad dukra yra vaiko priežiūros atostogose, tačiau tai laikina aplinkybė ir negali būti pareiškėjos nemokumo priežastimi. Pažymi, kad iš dukros priteistų 400‘000 Lt, tik 226‘558 Lt nukreipti kreditoriaus LUAB „Utetra“ nuostoliams atlyginti. Dėl likusios 173‘442 Lt dukters skolos pareiškėja ir jos sutuoktinis vykdomojo rašto neišsiėmė ir nepateikė priverstiniam vykdymui. Tai patvirtina, kad pareiškėja neišnaudojo visų galimybių grąžinti kreditoriui skolą ir siekia apsaugoti artimus šeimos narius nuo piniginių prievolių. Pareiškėjos dukrai J. M. grąžinus priteistus pinigus, skola būtų padengta.

Mano, kad egzistuoja visos aplinkybės, jog pareiškėja galės ateityje atsiskaityti su kreditoriumi. Be to, 2006-12-21 sprendimu žalos atlyginimas solidariai priteistas ir iš M. B., todėl pareiškėja turės galimybę dalį pinigų gauti iš bendraskolio.

LUAB „Utetra“ manymu, egzistuoja visos objektyvios prielaidos ateityje atsiskaityti su kreditoriumi, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos nemokumo.

Vertinant pareiškėjos banko sąskaitos išrašą, turi pagrindo teigti, kad pareiškėja neatskleidė tikslių duomenų apie savo turimą turtą ir gaunamas pajamas. Vidutinės pareiškėjos pajamos atskaičius mokesčius yra 364 Eur. Ji nurodo, kad šeimos poreikiams tenkinti reikia 300 Eur, todėl neaišku, iš kokių pinigų pareiškėja gyvena, darbovietei atskaičius skolą pagal vykdomąjį dokumentą, sutuoktiniui esant bedarbiui, mokant teniso klubo nario mokestį, draudimo įmokas, įmokas Palangos miesto namų bendrijai.

Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja nėra sąžininga skolininkė ir vienintelis jos tikslas yra išvengti kaltais, tyčiniais veisimais susidariusių skolų ir atsakomybės. Mano, kad Panevėžio apygardos teismui 2015-02-24 ir Utenos rajono apylinkės teismui 2016-01-27 nutartimis konstatavus pareiškėjos mokumą, pareiškėjos sąžiningumo įrodinėjimas netenka prasmės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartis palikta nepakeista (337 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo teisės normų, reglamentuojančių pagrindą atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, aiškinimo ir taikymo bei teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Utenos rajono apylinkės teismas 2016-01-27 nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjai L. M., konstatuodamas, kad ji yra moki. Su tokią teismo išvada nesutinka apeliantė L. M., teigdama, kad teismas pažeidė ir netinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl skundžiama nutartis neteisėta.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ar kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). FABĮ sudaro sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 str. 1 d.). FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublik?s Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 str. 2 d.).

Apeliantė L. M. teigia, kad pakartotiniame pareiškime nurodė reikšmingas aplinkybes, kurių nevertino teismai pirmoje byloje, bylą prašo iškelti ir aplinkybes vertinti išimtinai tik nemokumo ir sąžiningumo jos asmeniui kontekste, o ne bendrai sutuoktinių.

Apeliantės argumentai nepargrįsti, nes Panevėžio apygardos teismas 2015-02-24 nutartyje nurodė, kad nors pareiškimą pateikė sutuoktiniai, kurių skolos nėra solidarios, sąlygas fizinio asmens bankroto bylai iškelti konstatuoja kiekvieno jų atžvilgiu. Iš minėtos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas gan plačiai pasisakė dėl sąlygų iškelti bankroto bylą tiek B. M., tiek L. M. atžvilgiu (t. 2, b. l. 23-31).

Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai vertindamas faktinius bylos duomenis, nustatė, kad antstolės A. M. kontoroje buvo vykdoma vykdomoji byla Nr. 0104/07/01490 pagal Panevėžio apygardos teismo 2006-12-21 vykdomąjį raštą Nr. 2-303-227/2006 dėl 67‘941,67 Eur (234‘589 Lt) solidarios skolos (iš jų 724,05 Eur nesolidari skola) bei 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš L. M. ir M. B. išieškotojo LUAB „Utetra“ naudai.

Iš M. B. LUAB „Utetra“ išieškota 289,62 Eur, iš L. M. per laikotarpį nuo 2007-10-24 iki 2010-04-13 – 4‘327,54 Eur, iš jų – 465,43 Eur vykdymo išlaidoms padengti ir 3‘862,10 Eur - LUAB „Utetra“, o iš J. M. per laikotarpį nuo 2011-08-01 iki 2012-05-01 – 3‘946,47 Eur (t. 1, b. l. 21-25, 34-43).

Antstolės A. M. pažymos duomenimis liko neišieškota 55‘779,84 Eur solidarios skolos ir 5 proc. metinių palūkanų (t. 1, b. l. 21).

Patikslintais duomenimis iš L. M. iki 2015-11-01 išieškota 13‘872 Eur, o iš J. M. iki 2014-08-28 – 8‘733,49 Eur (t. 1, b. l. 103, 135-137).

Įvertinus visus byloje pateiktus duomenis matyti, kad priteista solidari skola sudaro 67‘217,62 Eur (67‘941,67-724,05=67‘217,62).

Iš visų skolininkų yra išieškota 22‘895,11 (13‘872+8‘733,49+289,62=22‘895,11) ir todėl skolos likutis sudaro 44‘322,51 Eur (67‘217,62-22‘895,11=44‘322,51), o ne 55‘779,84 Eur, kaip pažymėjo antstolė.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais dėl jos nemokumo ir sąžiningumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte neįtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai. Dėl to aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslus. Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą reguliavimą, parengiamieji įstatymo dokumentai (FABĮ koncepcija, tyrimas „Fizinių asmenų nemokumo problemų sprendimo būdų analizė“) patvirtina, jog, priimant FABĮ, nebuvo siekiama padėti nesąžiningiems asmenims atkurti savo mokumą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-11-19 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2014-12-19 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015-04-16 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-217/2015, 2015-06-03 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-342/2015 ir kt.).

Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė L. M. dirba ir turi pastovias pajamas iš kurių reguliariai yra išieškoma skola LUAB „Utetra“ (t. 1, b. l. 23-31). Apeliantė turi skolininke, iš J. M. teismo sprendimu L. M. ir B. M. priteista 400‘000 Lt (115‘848 Eur), iš kurių 65‘615,73 Eur (226‘558 Lt) nukreipti LUAB „Utetra“ reikalavimams patenkinti ir 50‘232,28 Eur (173‘442 Lt) – L. ir B. M. (t. 1, b. l. 43). Valdytą nekilnojamąjį turtą L. M. 2003-05-26 dovanojimo sutartimi perleido dukrai ir nuo to laiko nekilnojamojo turto neįgijo (t. 2, b. l. 33-36).

Lietuvos apeliacinis teismas 2009-03-31 nutartyje konstatavo, kad L. M. ir jos sutuoktinis B. M. buvo nesąžiningi, nes žinodami, kad perkant nepagrįstai didelės kainos turtą yra pažeidžiami įmonės interesai, ir siekdami išvengti jos pažeistų teisių apgynimo nukreipimo į turimą nekilnojamąjį turtą, jį padovanojo dukteriai bei tapo neturinčiais nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, ir tokiu būdu veikė prieš ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus. Pripažino, kad kreditoriaus teises pažeidusio neatlygintino sandorio šalys - sutuoktiniai L. ir B. M. ir J. M., buvo nesąžiningos, o dovanų gavusi ir turtą perpardavusi dukra iki šiol teismo priteistų pinigų tėvams negrąžino (t. 1, b. l. 38-43).

Nors sandoris, po kurio sudarymo L. M. neteko nekilnojamojo turto, buvo sudarytas 2003-05-26, teismas vertina apeliantės sąžiningumą tampant nemokia. Teismo nuomone, apeliantė savo veiksmais, jai būnant UAB „Utetra“ akcininke, žinant apie teisminį įmonės „Utetra“ veiklos tyrimą dėl netinkamo jos valdymo, nuostolingų sandorių sudarymo, 2003-05-26 sudarytu sandoriu nuosekliai blogino turtinę padėtį ir siekė išvengti priteistos skolos mokėjimo kreditoriui. Šiuos argumentus patvirtina ir dabartis apeliantės elgesys, vengimas pradėti išieškojimą priteistos sumos iš J. M., nurodant galimus variantus, dėl ko pastaroji negalės mokėti priteistos sumos. Pažymėtina, kad skolos išieškojimas gali būti nukreiptas ne tik į gaunamas pajamas, bet ir į esamą turtą, tiek asmeninį, tiek valdomą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantės sutuoktinio B. M. valdomas nekilnojamasis turtas – 2,4088 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nuo 2012-07-19 tapo A. Z., J. M. sutuoktinio ir jos vaikų tėvo, nuosavybe (t. 1, b. l. 133-134, t. 2, b. l. 52-54).

Pažymėtina, kad kreditorius LUAB „Utetra“ 2016-01-07 pasirašė Susitarimą dėl procesinių palūkanų atsisakymo (t. 1, b. l. 118), tačiau L. M. šio susitarimo nepasirašė iki šiol. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliantės atsisakymą pasirašyti susitarimą bei teiginius apie tai, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo keisti negalima, daro išvadą, kad apeliantė nėra sąžininga skolininkė ir siekia išvengti priteistos skolos sumokėjimo (CPK 595, 639 str.).

Sutiktina su LUAB „Utetra“ argumentais, kad pareiškėjos banko sąskaitos išrašas kelia pagrįstų abejonių dėl L. M. realios turtinės padėties (t. 1, b. l. 44-51). Neturėdama, kaip teigia apeliantė, papildomų pajamų ir įrodinėdama, jog yra nemoki, moka teniso klubo nario mokestį, draudimo įmokas, įmokas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neatskleisdama šių išlaidų būtinybės.

Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos teismas 2015-02-24 nutartyje konstatavo abiejų pareiškėjų (L. M. ir B. M.) nesąžiningumą, L. M. mokumą ir tais pagrindais atsisakė kelti bankroto bylą (t. 2, b. l. 24-31).

Įvertinus aukščiau išdėstytas nustatytas faktines bylos aplinkybes, apeliantės esamą turtinę padėtį, solidaraus skolininko pareigas, darytina išvada, kad L. M., pakartotinai kreipdamasi į teismą nenurodė naujų aplinkybių, kurios paneigtų Panevėžio apygardos teismo 2015-02-24 nutartimi nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai deklaratyvūs ir nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl naikinti jos atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.