- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-23
- Bylos Nr.
- 2A-1133-577/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19262-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Alvydas Barkauskas, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Ieškovas
- I. B., D. B.
- Atsakovas
- S. B., A. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Astos Pikelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. B. ir D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. B. ir D. B. ieškinį atsakovams S. B. ir A. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai I. B. ir D. B. pateikė teismui ieškinį, kurį patikslinę prašė atidalinti ieškovų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės tokia tvarka: 1) priteisti atsakovei S. B. iš ieškovės I. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise 6/10 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 2) priteisti atsakovui A. B. iš ieškovo D. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise 1/10 dalį šio buto; 3) priteisti ieškovei I. B. iš atsakovės S. B. 24 300 Eur piniginę kompensaciją, 4) priteisti ieškovui D. B. iš atsakovo A. B. 4 050 Eur piniginę kompensaciją. Nurodė, kad butą kartu su sutuoktiniu J. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 1992-11-18, ir jame gyveno. Įsigijus kitą nekilnojamąjį turtą, J. B. leido savo broliui A. B. gyventi bute kartu su šeima. Mirus J. B., ½ nekilnojamojo turto dalis asmeninės nuosavybės teise atiteko ieškovei, o likusią ½ dalį po 1/5 paveldėjo įpėdiniai; 1/10 dalį buto įpėdiniai padovanojo atsakovei S. B., 2/10 dalis – atsakovui A. B.. Atsakovas A. B. su šeima ir šiuo metu faktiškai naudojasi butu, kito nekilnojamojo turto neturi, todėl mano, jog ginčo butas turi būti priteistas atsakovams. Reikalavimą dėl atsakovams priteistinų dalių reiškia atsižvelgdami į atsakovų turtinę padėtį. Teigė, jog ginčo būdo atidalinimas natūra sukeltų neproporcingą žalą bei nulemtų tolesnius ginčus tarp bendraturčių.
Atsiliepimas
Atsakovai A. B. ir S. B. atsiliepime į pradinį ieškinį sutiko su reikalavimu atidalinti butą natūra, priteisiant jį atsakovams, tačiau nesutiko dėl kompensacijos išmokėjimo ieškovams, kadangi ji yra sumokėta. Tvirtino, kad už butą atsakovai sumokėjo ieškovei I. B. ir J. B., jam esant gyvam; faktiškai butas buvo parduotas, pinigai sumokėti dar 1994-1995 metais, ieškovė niekada į butą nepretendavo, juo nesinaudojo, nes butas ieškovei ir J. B. nebepriklausė. Teigė, kad butas turi priklausyti tik atsakovams, kadangi už ieškovams tenkančią dalį sumokėta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovams iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis, po 238,07 Eur iš kiekvieno ieškovo kiekvienam atsakovui; taip pat priteisė valstybei iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis, - po 6,50 Eur iš kiekvieno. Teismo nuomone, dviejų kambarių butą padalinti keturiems asmenims natūra neįmanoma, o ieškovų reikalaujamą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą teismas laikė neatitinkančiu CK 4.76 str. įtvirtinto proporcingumo principo. Pažymėjo, kad atsakovų S. B. ir A. B. dalys bendrojoje buto nuosavybėje yra, atitinkamai 1/10 ir 2/10. Tuo tarpu ieškovai reikalauja atsakovei S. B., turinčiai tik 1/10 dalį paminėto buto, priteisti 6/10, o didesnę dalį turinčiam A. B. - 1/10 šio buto dalį. Tokiu būdu prieš atsakovų valią padidėtų jų turimos buto (duomenys neskelbtini), dalys ne proporcingai jų dalims bendrame turte, o ieškovams patogiomis proporcijomis. Teismo nuomone, šis ieškovų reikalaujamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas prieštarauja ne tik CK 4.76 str. nuostatoms, bet ir sutarčių laisvės principui; pažeidžia CK 2.6 str. Pažymėjo, kad teismas negali parinkti kitokio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo, jei tokio būdo nenurodo bylos šalys, nes CPK 265 str. 2 d. draudžia peržengti byloje pareikštus reikalavimus. Padaręs išvadą, kad ieškovų nurodytas jų nuosavybės atidalijimo būdas yra negalimas, ieškinį teismas atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovai I. B. ir D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovų patikslintą ieškinį tenkinti ir atidalinti iš bendrosios nuosavybės ieškovų prašomu būdu; priteisti ieškovams iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas reikšmingas faktines ginčo aplinkybes ir netinkamai aiškino bei taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas. Pažymėjo, kad atsakovai nereiškė reikalavimų dėl naudojimo tvarkos butu nustatymo, neprašė atidalinti butą kitu būdu, su ieškovų siūlomu buto atidalijimo būdu sutiko; byloje yra ginčas tik dėl kompensacijos priteisimo. Teismo išvadą, kad ieškinio reikalavimai negali būti tenkinami, nes toks atidalijimas prieštarauja CK 4.76 straipsnio nuostatoms, laiko teisiškai nepagrįsta. Teismo CK 4.80 straipsnio nuostatų aiškinimą laiko prieštaraujančiu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės esmei bei prasmei, neatitinkančiu nuoseklios teismų praktikos. Atsižvelgdami į atsakovų turtinę padėtį, t.y. į tai, kad S. B. be ginčo buto, nuosavybės teise dar turi 7 nekilnojamojo turto, o atsakovas A. B. be 1/10 dalies ginčo buto jokio kito nekilnojamojo turto neturi, tačiau yra darbingas, mano, kad atsakovai realiai galėtų sumokėti prašomas priteisti kompensacijas. Teigia prašomo atidalinimo būdo priežastis nurodę pirmosios intsancijos teisme. Pažymėjo, kad atsakovai prašo, jog ieškovų ginčo buto dalys jiems būtų priteistos neatlygintinai, nes neva už šį butą buvo atsiskaityta 1994-1995 m., tačiau priešieškinio dėl nuosavybės teisės į ginčo butą nepareiškė. Ieškovams nėra žinoma apie jokių piniginių sumų mirusiajam J. B. mokėjimą 1994-1995 m. už ginčo butą. Atsakovės S. B. paaiškinimus 2014-02-25 teismo posėdyje, kad G. R. padovanojus savo turimą 1/10 dalį, atsakovė su ja atsiskaitė (sumokėjo), vertina kaip patvirtinančius, kad už ginčo butą niekada nebuvo mokėti jokie pinigai J. B.. Apeliantų manymu, atsakovai neįrodė piniginės kompensacijos sumokėjimo ieškovei 1994-1995 m. fakto, todėl yra visos prielaidos iš atsakovų priteisti piniginę kompensaciją ieškovams. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, visiškai nevertindamas šių įrodymų, nepagrįstai atmetė ieškinį.
Atsiliepimas
Atsakovai A. B. ir S. B. atsiliepime prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą. Laikosi pozicijos, kad už butą 10 000 JAV dolerių buvo sumokėta 1994-1995 metais, tačiau sandoris tinkamai neįformintas. Žodinė sutartis įrodyta garso įrašu ir liudytojų parodymais, tačiau priešieškinio teismas nepriėmė. Nuo 1997 metų A. B. butu naudojosi kaip savu; ieškovų ir J. B. giminaičiai žinojo ir laikė, kad butas (duomenys neskelbtini) faktiškai nuosavybės teise priklauso atsakovams. Nuomos sutartys buvo pasirašytos tik tam, kad A. B. ir jo šeima galėtų oficialiai deklaruoti savo gyvenamąją vietą; J. B. nereikalavo mokėti nuomos mokesčio. J. B. piniginių lėšų reikėjo buto, esančio (duomenys neskelbtini), statyboms. Prašo pripažinti buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį tarp pardavėjų J. B. ir I. B. ir pirkėjo A. B. sudaryta, arba iš dalies tenkinti ieškinį atidalinti 50,12 kv. m. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir priteisti butą natūra atsakovams A. B. ir S. B., nepriteisiant ieškovams piniginės kompensacijos, pripažįstant, kad už butą buvo sumokėta. Pasak atsakovų, jokia piniginė kompensacija ieškovams nepriklauso ir negali būti priteista. Taip pat nurodė, kad atsakovas su ieškiniu sutiko tik iš dalies, t.y. dėl atidalinimo poreikio, atsakovai prašė priteisti 50,12 kv. m. butą, rinkos vertė 132 000 Lt atsakovams, tačiau nesutiko dėl kompensacijos išmokėjimo ieškovams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad J. B. (ieškovės I. B. sutuoktiniui) vardu iki jo mirties (2007-01-28) nuosavybės teise buvo registruotas dviejų kambarių butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini). Mirus J. B. ½ viso nekilnojamojo turto dalis asmeninės nuosavybės teise atiteko ieškovei I. B., o likusią ½ dalį pagal 2007 m. rugsėjo 21 d. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą lygiomis dalimis paveldėjo ieškovai I. B., D. B. ir J. B. vaikai iš pirmosios santuokos V. B., K. B., G. (S.) R.. J. B. vaikai iš pirmosios santuokos paveldėtas dalis perleido atsakovams, - atsakovui A. B. 2/10 dalis, atsakovei S. B. 1/10 dalį. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovei I. B. nuosavybės teise priklauso 6/10 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovui D. B. - 1/10 dalis minėto buto, atsakovui A. B. - 2/10 dalys buto ir atsakovei S. B. - 1/10 dalis buto. Ieškovai 2013-01-09 per Vilniaus miesto 29-ąjį notarų biurą išsiuntė atsakovams pareiškimus, prašydami informuoti, ar pageidauja pirkti ieškovams priklausančias buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis už bendrą 92 400 Lt (26 760,89 Eur) kainą, o 2013-06-06 ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, prašydami atidalinti ieškovų dalį (7/10) iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant natūra atsakovams A. B. ir S. B. kartu bendrosios dalinės nuosavybės teise 50,12 kv.m. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovų solidariai 92 400 Lt piniginę kompensaciją. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-17 sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovų apeliacinį skundą, 2015-04-02 nutartimi panaikino 2014-04-17 sprendimą ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo. Kolegija pažymėjo, jog ieškovų reikalavimas yra netikslus ir neaiškus, todėl ieškovams turėjo būti nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti. Pažymėjo, kad ieškovai turi teisę reikalauti kompensacijos kiekvienas už savo dalį atskirai, atitinkamai turi būti suformuoti ir ieškinio reikalavimai suformuojant juos taip jog būtų aišku, kokia kompensacijos suma, atitinkanti jų dalį bendrojoje dalinėje prašoma priteisti kiekvienam iš bendrosios dalinės nuosavybės savininkų ieškovų, už kokias dalis ir kokią kompensacijos sumą prašoma priteisti iš kiekvieno iš atsakovų. Taip pat nutartyje, atsižvelgus į atsakovo teiginius, neva atsakovas A. B. butą yra pirkęs iš mirusiojo brolio J. B., sumokėdamas visą kainą atsakovui, atsakovui išaiškinta jo teisė pareikšti priešieškinį.
Ieškovai patikslino ieškinį, prašydami atidalinti butą tokiu būdu: priteisti atsakovei S. B. iš ieškovės I. B. 6/10 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); priteisti atsakovui A. B. iš ieškovo D. B. 1/10 dalį šio buto; priteisti ieškovei I. B. iš atsakovės S. B. 24 300 Eur piniginę kompensaciją, priteisti ieškovui D. B. iš atsakovo A. B. 4 050 Eur piniginę kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovai I. B. ir D. B. pateikė apeliacinį skundą.
Apeliantai teigia, jog teismo padaryta išvada, kad ieškovų siūlomas atidalijimo būdas prieštarauja CK 4.76 straipsnio nuostatoms, yra teisiškai nepagrįsta, o skundžiamame teismo sprendime esantis CK 4.80 straipsnio nuostatų aiškinimas ir taikymas prieštarauja atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės esmei bei prasmei, neatitinka nuoseklios teismų praktikos.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria šiems apeliacinio skundo argumentams.
Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išvadą dėl ieškovų pasirinkto turto atidalinimo būdo prieštaravimo CK 4.76 straipsnio nuostatoms, sutarčių laisvės principui, padarė atsižvelgdamas į šiuo metu atsakovų turimas bei prašomas kiekvienam iš jų priteisti ieškovams priklausančias ginčo buto dalis. Minėtas CK 4.76 straipsnis numato, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.
Taigi, akivaizdu, jog šioje normoje įtvirtintas proporcingumo principas siejamas su teisėmis, prievolėmis, kylančiomis iš jau turimos nuosavybės teise turto dalies naudojimo, ir neriboja kito turto dalies įsigijimo.
Ieškovai ieškinio reikalavimus grindė CK 4.80 straipsnio normomis. Pagal šio straipsnio 1 dalį - kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju, teismo sprendimo išvada, kad ginčo butą atidalinti visiems bendraturčiams natūra, yra neįmanoma, neginčijama. Pirmosios instancijos teismas sutiko, jog galimas ieškovų nuosavybės atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas – vieniems bendraturčiams paskiriant butą natūra, o kitiems – kompensacijas pinigais, tačiau ieškinio netenkino dėl atsakovams prašomų priteisti ginčo buto proporcijų, kurios, teismo manymu, neatitinka (neproporcingos) jų turimų dalių bendrame turte. Pažymėtina, kad atsakovai, iš esmės nepasisakydami dėl ieškinyje prašomų jiems nuosavybės teise priteisti ginčo buto dalių (prašė priteisti jiems visą butą su rūsiu), nesutiko dėl kompensacijos ieškovams mokėjimo.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, vadovaudamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-559/2006; Nr. 3K-3-466/2008; 3K-3-213/2011, Nr. 3K-3-441/2015 ir kt.).
Atsižvelgiant į paminėtas teisės normas bei kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, esant ginčui tarp šalių, nepagrįstai taikė sutarčių sudarymui taikytinus principus, atsakovams net neišreiškus akivaizdaus nesutikimo dėl jiems ieškinio reikalavime nurodytų turto dalių, CK 4.80 str. normų taikymą siejo su proporcingumo principu. Pažymėtina, kad ginčo dalykas nagrinėjamu atveju yra turto atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, o turto atidalinimo būdas parenkamas remiantis byloje konstatuotais teisiškai reikšmingais faktais ir taikytina materialiosios teisės norma. Teismas šiuo atveju turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).
Nustačius, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmestas ieškovų ieškinys, yra nepagrįsti, neatitinka sprendžiamą klausimą reglamentuojančių materialinių teisės normų, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį dėl aukščiau paminėtų priežasčių, iš esmės nenustatinėjo ir nevertino ginčo išsprendimui reikšmingų, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų, aplinkybių.
CPK 327 str. 1 d. 2 p. numato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-04-02 nutartimi byla jau buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, joje išsamiai išaiškintos ginčo išsprendimui reikšmingos nustatinėtinos aplinkybės bei šalių teisės, laikytina, kad šalims buvo suteiktos galimybės pateikti visus savo argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus, todėl ginčas spręstinas pagal byloje esamus įrodymus bei reikalavimus.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atidalinimo būdas, ieškovams priklausančias ginčo buto dalis natūra priteisiant atsakovams, atitinka tiek ieškovų, tiek atsakovų interesus. Atsakovai pozicijos (prieštaravimų) dėl ieškinyje prašomų jiems priteisti turto dalių, turto įvertinimo nereiškė. Taip pat, sprendžiant klausimą, kuriam iš bendraturčių turtas priteistinas natūra, o kuriam – kompensacija, reikšminga šalių neginčijama aplinkybė, jog ginčo bute nuolat gyveno ir gyvena atsakovas A. B., kuris kito nekilnojamojo turto neturi. Taigi, tarp šalių ginčas yra kilęs dėl kompensacijos ieškovams mokėjimo.
Atsakovai bylos nagrinėjimo metu, taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą teigė, kad ieškovams kompensacija nepriklauso, kadangi pinigai už butą yra sumokėti 1994-1995 m.; nurodė, kad buvo sudaryta ir įvykdyta pirkimo-pardavimo sutartis, kuri nebuvo tinkamai įteisinta; butas iš tikrųjų mirties dieną J. B. nebepriklausė. Taigi, atsakovai, nurodydami faktines aplinkybes, iš esmės įrodinėjo, kad 1994-1995 metais ginčo butas buvo parduotas atsakovui A. B., tačiau sutartis nebuvo tinkamai įteisinta.
Pažymėtina, kad dėl atsakovo atsikirtimuose nurodomų aplinkybių apie ginčo buto pirkimą iš J. B., dar Vilniaus apygardos teismo 2015-04-02 nutartimi buvo išaiškinta jo teisė pareikšti priešieškinį. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui, atsakovas šia teise nepasinaudojo, priešieškinį pateikė tik teismo posėdžio dieną, t.y. 2015-10-01. Teismui atsisakius priimti priešieškinį ir iš esmės išsprendus bylą pagal pareikštus ieškovų reikalavimus, atsakovai teismo sprendimo neskundė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovų atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą, suformuluotus reikalavimus, 2015-11-23 nutartimi nustatė terminą pateikto procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Nutartyje buvo nurodyta, jog nėra aišku, kokio tikslo siekia atsakovai: ar tai yra atsiliepimas, ar reiškiami reikalavimai keisti sprendimą. Atsakovai, kuriuos atstovauja advokatė, šalindami nutartyje nurodytus procesinio dokumento trūkumus, pateikė atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą. Taigi, atsakovai nepasinaudojo teise apskųsti teismo sprendimą ir neįrodinėja, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti priešieškinį, dėl ko byloje buvo netinkamai nustatytos aplinkybės. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad atsakovams buvo sudarytos galimybės pateikti priešieškinį bei pagrįsti savo teiginius apie atsakovo A. B. įgytą nuosavybę į ginčo butą, tačiau pastarieji šia galimybe nepasinaudojo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015).
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai taip pat nurodė, kad faktinė situacija gali būti laikoma kaip kompensacijos sumokėjimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu atsakovų vertinimu. Nuosavybės atidalinimo ir tuo pačiu kompensacijos klausimas gali būti sprendžiamas tik tarp bendraturčių, todėl nesant oficialių įrodymų, kad 1994-1995 m. atsakovas A. B. buvo ginčo buto bendraturtis, sprendžiant ginčą dėl turto atidalinimo nėra pagrindo nustatinėti atsakovų nurodomų aplinkybių apie piniginių lėšų, kaip kompensacijos, mokėjimą.
Ieškovai prašo priteisti atsakovams buto dalis ir tuo pačiu ieškovams mokėtinas kompensacijas, atsižvelgdami į atsakovų galimybę jas sumokėti, t.y. į tai, kad atsakovė S. B. nuosavybės teise turi dar septynis nekilnojamojo turto objektus, o atsakovas A. B. kito nekilnojamojo turto neturi, tačiau yra darbingas. Atsakovai šių aplinkybių neneigė, ir neįrodinėjo, kad ieškinyje nurodyto dydžio kompensacijos sumokėti neturi galimybių.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Priėmus naują teismo sprendimą, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
CPK 93 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taigi, patenkinus ieškovų reikalavimus, jiems iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, t.y. 1355,38 Eur (1 t., b.l. 31, 153-154, 211-212; 2 t., b.l. 45-48).
Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovams taip pat priteistinos apeliantų 531 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimus, todėl yra pagrindas ieškovų apeliacinį skundą tenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti, atidalinti ieškovų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovų prašomu būdu, t.y. priteisti atsakovei S. B. iš ieškovės I. B. 6/10 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); priteisti atsakovui A. B. iš ieškovo D. B. 1/10 dalį šio buto; priteisti ieškovei I. B. iš atsakovės S. B. 24 300 Eur piniginę kompensaciją, bei priteisti ieškovui D. B. iš atsakovo A. B. 4 050 Eur piniginę kompensaciją; bei priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovams 1355,38 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme ir 531 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti visiškai.
Atidalinti ieškovų I. B. ir D. B. dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės tokia tvarka:
1) priteisti atsakovei S. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės I. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 6/10 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));
2) priteisti atsakovui A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo D. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1/10 dalį buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));
3) priteisti ieškovei I. B. iš atsakovės S. B. 24 300 Eur (dvidešimt keturių tūkstančių trijų šimtų eurų) dydžio piniginę kompensaciją;
4) priteisti ieškovui D. B. iš atsakovo A. B. 4 050 Eur (keturių tūkstančių penkiasdešimties eurų) dydžio piniginę kompensaciją.
Priteisti iš atsakovų S. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 1886,38 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovams I. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir D. B. (a.k. (duomenys neskelbtini)