Kauno apygardos teismo nutartis

2012-11-07 · Civilinė byla Nr. 2S-2369-221/2012

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-11-07Kauno apygardos teismas
  2. Apeliacija2013-12-10Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-07
Bylos Nr.
2S-2369-221/2012
Teisminio proceso Nr.
2-17-3-01972-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Lozoraitytė
Skolininkas
uždarosios akcinės bendrovės „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“
Kreditorius
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Civilinė byla Nr. 2S-2369-221/2012Proceso Nr. 2-17-3-01972-2012-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 122; 110.1; 110.4; 110.6
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ dėl žalos regreso teise už išmokėtą draudimo išmoką atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Jonavos rajono apylinkės teisme 2012 m. rugpjūčio 28 d. priimtas kreditoriaus LR transporto priemonių draudikų biuro pareiškimas, kuriuo prašė 8 612,56 Lt žalos atlyginimo regreso teise už išmokėtą draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“. Siekdamas užtikrinti reikalavimo įvykdymą, kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių skolininkui ir esančių pas skolininką arba trečiuosius asmenis 8 612,56 Lt dydžio areštą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo skolininkės UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, priklausantį skolininkei ir esantį pas skolininkę arba trečiuosius asmenis pareiškimo reikalavimo dydžiui – 8 612,56 Lt, uždraudžiant nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus perleisti ar suteikti naudojimui tretiesiems asmenims. Nesant pakankamai nekilnojamojo turto ir/ar kilnojamojo turto, nutarė areštuoti skolininkės UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias skolininkei ir esančias pas skolininkę arba trečiuosius asmenis, neviršijant pareikšto reikalavimo sumos – 8 612,56 Lt, uždraudžiant atlikti su piniginėmis lėšomis bet kokias pinigų išmokėjimo, pervedimo ar kitas disponavimo operacijas, leidžiant įskaityti į UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ sąskaitą gautas lėšas ir iš šios sąskaitos atsiskaityti su darbuotojais, valstybe ir kreditoriumi.

Teismas savo sprendimą grindė tuo, kad pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, skolininkė iš viso kreditoriui yra skolinga 8 612,56 Lt. Įsiskolinimo suma yra pakankamai didelė ir tai gali objektyviai padidinti teismo įsakymo nevykdymo riziką, skolininkė nereaguodama į kreditoriaus raginimą, vengia atlyginti jam 8 612,56 Lt dydžio žalą už išmokėtą draudimo išmoką, todėl yra reali tikimybė, kad skolininkė proceso metu gali savo turimą turtą parduoti ar paslėpti ir todėl nesiėmus skolos išieškojimo užtikrinimo priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis). Tikslūs duomenys apie skolininkės turtą teismui nutarties priėmimo dieną nežinomi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ įgaliota atstovė I. K. – Kvainauskienė atskiruoju skundu prašė teismo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 5 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-202/2009 nurodė, jog asmeniui, prašančiam pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones tenka pareiga įrodyti tokių priemonių taikymo reikalingumą, t.y. tą faktą, jog jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kreditorius nepateikė jokių duomenų apie UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ turtinę padėtį, iš pateiktos medžiagos nėra pagrindo daryti išvados, kad skolininkas slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, ar kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanoma teismo sprendimo įvykdymą. Teismas, nagrinėdamas prašymą, taip pat nenustatė jokių aplinkybių, objektyviai apsunkinančių galimai palankaus kreditoriui būsimo teismo sprendimo vykdymą. Teismas pažymėjo, kad tikslūs duomenys apie skolininkės turtą teismui nutarties priėmimo dieną nežinomi. Nesant duomenų, patvirtinančių, jog skolininkas vengs galimo teismo sprendimo įvykdymo, nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl kreditoriaus prašymas yra atmestinas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Dėl šių aplinkybių laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas (CPK 144 straipsnį, 178 straipsnį) ir jos UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ negalėjo būti pritaikytos.

2. Kreditoriaus nurodytas faktas, kad skolininkas, kreditoriaus nuomone, neatsiskaito su juo, todėl yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl kreditoriaus teiginiai dėl išmokėto draudimo išmokos regreso tvarka atlyginimo, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

3. Teismų praktikoje nurodyta, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens (skolininko) finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam asmeniui reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Šiuo atveju teismas nežinodamas skolininko turtinių galimybių nustatė, kad pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Pareiga įrodyti, kad 8 612,56 Lt suma UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ yra didelė tenka kreditoriui (CPK 178 straipsnis). Kreditorius nepateikė jokių įrodymų nei aplinkybių, sudarančių pagrindą daryti pagrįstą išvadą dėl šios sumos, kaip didelės ginčo sumos, konstatavimo. Be to, nagrinėjamojoje byloje skolininkas yra juridinis asmuo, todėl jam yra taikomi aukštesni didelės ginčo sumos dydžiai. UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ manymu, 8 612,56 Lt suma, jam kaip ūkio subjektui nėra didelė, kadangi jo veikla yra krovinių pervežimas, veikla vykdoma nuo 1996 m.: jis turi pakankamai turto, teikia krovinių pervežimo paslaugas, gauna pajamas, atsiskaito su partneriais ir darbuotojais. Todėl nėra pagrindo teikti, kad dėl šios nedidelės skolos UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ paslėptų visą savo turtą, siekiant išvengti prievolės kreditoriui vykdymo. Tokie veiksmai, kaip turto paslėpimas ar perleidimas būtų neprotingi ir neproporcingi, atsižvelgiant į skolininko vykdomą veiklą, ir tokių veiksmų pasekmes tolimesnei jos veiklai (viso verslo pertvarkymas, ar pardavimas, perleidimas, siekiant išvengti 8 612,56 Lt skolos, nesuderinamas su logiška verslo praktika).

4. UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ nevengė kontaktų su kreditoriumi, atvirkščiai aktyviai bendradarbiavo su kreditoriumi, atsakydama į jo pretenzijas, ir kartu bandė spręsti esančią situaciją dėl nurodytos sumos grąžinimo. Tai patvirtina pridedami raštai kreditoriui, kuriuose UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ nurodo, kad yra sudaryta draudimo sutartis, pateikia draudimo polisą, bei kitus dokumentus, patvirtinančius, kad eismo įvykio metu UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, ir reikalavimai turi būti adresuojami jo draudikui. Todėl teismo išvada dėl skolininkės pasyvumo, reaguojant į kreditoriaus pretenzijas, neturi jokio pagrindo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą LR transporto priemonių draudikų biuro atstovas prašo atskirąjį skundą atmesti, o Jonavos rajono teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas tuo, jog CPK 144 straipsnis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Skolininkui 2012 m. liepos 4 d. buvo išsiųsta pretenzija su raginimu atlyginti žalą. Atsižvelgdami į skolininko atsakymą į išsiųstą pretenziją, papildomai išdėstėme savo argumentus dėl skolininko pateikto draudimo poliso. Skolininkui ir toliau nesutinkant su reikalavimu, kreipdamiesi teismo įsakymu dėl išmokėtos sumos priteisimo prašėme teismo taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi, teisė prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones Biurui įtvirtina CPK, skolininkas jokių pasiūlymų dėl atsiskaitymo sąlygų nepateikė, atsižvelgdami į bendrą ekonominę situaciją, yra manoma, kad yra reali grėsmė, jog teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti, todėl, Biuro nuomone, laikinąsias apsaugos priemones teismas pritaikė pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.

Iš byloje esančio kreditoriaus LR transporto priemonių draudikų biuro pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo matyti, kad jis, prašydamas iš skolininko UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ išieškoti 8 612,56 Lt žalos atlyginimo ir 6 procentus metinių palūkanų, prašė taikyti laikinąją apsaugos priemones – areštuoti skolininko turtą, lėšas ir turtines teises, priklausančius skolininkui ir esančius pas skolininką ar trečiuosius asmenis, 8 612,56 Lt. Tačiau šis kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo nei motyvuotas, nei pagrįstas kokiais nors įrodymais. Pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones rėmėsi tik tuo, kad įsiskolinimo suma yra pakankamai didelė ir tai gali objektyviai padidinti teismo įsakymo nevykdymo riziką, skolininkė nereaguodama į kreditoriaus raginimą, vengia atlyginti jam 8 612,56 Lt dydžio žalą už išmokėtą draudimo išmoką, todėl yra reali tikimybė, kad skolininkė proceso metu gali savo turimą turtą parduoti ar paslėpti ir todėl nesiėmus skolos išieškojimo užtikrinimo priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad duomenys apie skolininko turtinę padėtį nėra žinomi.

Nors teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas, sprendžiant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama tai, ar ši suma subjektyviu požiūriu yra didelė konkrečiam skolininkui, atsižvelgiant į skolininko teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1262/2010 ir kt.). Atskirajame skunde skolininkas nurodė, jog prašoma priteisti 8 612,56 Lt suma, jam kaip ūkio subjektui nėra didelė, kadangi jo veikla yra krovinių pervežimas, veikla vykdoma nuo 1996 m., jis turi pakankamai turto, teikia krovinių pervežimo paslaugas, gauna pajamas, atsiskaito su partneriais ir darbuotojais. Todėl, apelianto nuomone, nėra pagrindo teigti, kad dėl šios nedidelės skolos UAB „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ paslėptų visą savo turtą, siekiant išvengti prievolės kreditoriui vykdymo. Tokie veiksmai, kaip turto paslėpimas ar perleidimas būtų neprotingi ir neproporcingi, atsižvelgiant į skolininko vykdomą veiklą, ir tokių veiksmų pasekmes tolimesnei jos veiklai (viso verslo pertvarkymas, ar pardavimas, perleidimas, siekiant išvengti 8 612,56 Lt skolos, nesuderinamas su logiška verslo praktika). Pažymėtina, jog kreditorius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad prašymą taikyti laikinąsias priemones pareiškė dėl to, kad skolininkas, gavęs kreditoriaus pretenziją, nesutiko su reikalavimu.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, reikalaujama priteisti suma skolininkui nelaikytina didele. Nesant įrodymų, kad skolininkas realiai ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims ar kitaip sumažinti savo galimybes vykdyti prievolinius įsipareigojimus ar įsiteisėjusį teismo įsakymą, nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra reali grėsmė, jog teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirasis skundas tenkintinas, o Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartis naikintina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 144, 149 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartį panaikinti.

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – 8 612,56 Lt dydžio areštą skolininko uždarosios akcinės bendrovės „VEDAUTOS AUTOTRANSPORTAS“ turtui, piniginėms lėšoms ir turtinėms teisėms, priklausančioms skolininkui ir esančius pas skolininką ar trečiuosius asmenis.

Šios nutarties nuorašus nusiųsti šalims.

Nutarties nuorašą nusiųsti turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėja Virginija Lozoraitytė