Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2022 m. spalio 8 d. iki 2022 m. spalio 9 d.

Bausmės atlikimo pradžią nurodyta skaičiuoti nuo T. Š. sulaikymo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumentų paėmimas – paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinis procesas pagal (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus, nukentėjusiojo S. S. (S. S.) pareikštus civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo nutrauktas.

Iš nuteistojo T. Š. priteista nukentėjusiajam S. S. 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iki priteisto civilinio ieškinio visiško įvykdymo pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas T. Š. turtui: automobiliui „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei butui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), uždraudžiant jais disponuoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

T. Š. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2022 m. spalio 8 d. apie 00.45 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pasikėsino nužudyti S. S., t. y. kilus pavydui, kad S. S. galimai lytiškai santykiauja su jo sugyventine A. P., turėdamas tikslą nužudyti S. S., grasindamas atimti gyvybę žodžiais: „Aš tave nužudysiu“, tyčia virtuviniu peiliu ne mažiau kaip keturis kartus pjovė ir dūrė nukentėjusiajam S. S. į gyvybiškai svarbias kūno vietas – kaklą, krūtinę, taip padarė S. S. daugybines pjautines žaizdas kakle (didžiausia iš kurių yra apie 10 cm ilgio ties Adomo obuoliu) ir virš kairio raktikaulio bei durtinę-pjautinę žaizdą žemiau kairio raktikaulio, t. y. padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, viena ranka smaugė S. S. kaklą bei vieną kartą sudavė kumščiu į galvos sritį, bet nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi tuo metu kambaryje buvusi A. P. pradėjo garsiai šaukti, paėmė telefoną ir išbėgo kviesti policiją, o jis nubėgo paskui ją.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Nuteistasis T. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 19 d. nuosprendį ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.1. Nuteistasis T. Š. neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir kaltės klausimo, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad bausmės tikslai už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą gali būti pasiekti T. Š. paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę, kadangi, vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 3 punktu bei teisingumo ir proporcingumo principais, teismas gali paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

1.2. Nuteistasis T. Š. baudžiamojo proceso metu pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų, nukentėjusiajam S. S. atlygino patirtą turtinę žalą bei dalį neturtinės žalos. Supranta, kad pasielgė labai blogai ir savo veiksmais sukėlė grėsmę kito asmens sveikatai ir gyvybei, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismo paskirta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, net ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra per griežta. Pažymi, jog nuteistasis, būdamas kalėjime, negalės dirbti, negaus pajamų ir dėl to negalės atlyginti likusios pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos. Šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus T. Š. laisvės apribojimo arba kitą bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo T. Š. apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybės ir jo kaltės klausimas, nuteistasis T. Š. iš esmės nesutinka tik su jam paskirtos bausmės rūšimi, teigiant, kad paskirta bausmė yra per griežta, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei nuteistojo asmenybę. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. patikrinusi skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad Kauno apygardos teismas, parinkdamas T. Š. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė.

Dėl švelnesnės bausmės paskyrimo

Nuteistasis T. Š. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti pirmosios instancijos teismo jam paskirtą 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, motyvuodamas tuo, jog jis nuo pat baudžiamojo proceso pradžios pripažino kaltę ir davė išsamius paaiškinimus dėl pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, pilnai atlygino turtinę žalą, taip pat atlygino dalį neturtinės žalos. Todėl mano, jog yra visos sąlygos ir pagrindai taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 3 punkto nuostatas ir paskirti jam įstatymo sankcijoje nenumatytą bausmę, t. y. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. K. T. 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Teismų praktikoje pažymima, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021 ir kt.). Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).‏‏‎ Kitokia nei sankcijoje nustatyta bausmė gali būti paskirta tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad T. Š. tiesiogine apibrėžta tyčia padarė vieną nebaigtą nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis T. Š. iš tiesų nuo pat baudžiamojo proceso pradžios pripažino kaltę ir davė išsamius paaiškinimus dėl esminių įvykio aplinkybių, taip pat pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiojo, savo veiksmus vertino kritiškai ir dėl to, kas įvyko, gailisi. Nustatyta ir tai, kad T. Š., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo noru pilnai atlygino turtinę žalą: (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai – 263,46 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui – 432,06 Eur bei nukentėjusiajam S. S. – 10 Eur, taip pat T. Š. atlygino dalį – 1 010 Eur iš priteistos 3 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajam (510 Eur bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 500 Eur bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (t. 4, b. l. 108, 110, 138)). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 2 dalis), tačiau buvo nustatyta ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką T. Š. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Ši aplinkybė teisėjų kolegijai nekelia abejonių, kadangi ir pats nuteistasis pripažino, jog alkoholis prisidėjo prie neadekvataus situacijos vertinimo. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas ne tik teisingai nustatė atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybes, bet, skirdamas nuteistajam T. Š. bausmę, įvertino ir jų santykį. Nuteistojo pastangos – 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme – vertinamos teigiamai, tačiau tai nesudaro pagrindo T. Š. veiksmų įvertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, kadangi likusi atlyginti neturtinė žala sudaro didžiąją dalį – 1 990 Eur iš priteistos 3 000 Eur sumos (pažymima, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra ne 2 500 Eur, o 3 000 Eur).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių visumą, o kartu ir BK 41 straipsnyje numatytus tikslus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog vertindamas nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad T. Š. pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį S. S. suprasdamas savo veiksmų esmę ir galėdamas juos valdyti, t. y. nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto būsenoje. Nuteistasis T. Š., apimtas pavydo, kad S. S. galimai lytiškai santykiauja su jo sugyventine A. P., paėmęs iš virtuvės peilį ir staigiai įsiveržęs į kambarį, šaukdamas, jog nužudys nukentėjusįjį, virtuviniu peiliu ne mažiau kaip keturis kartus pjovė ir dūrė nukentėjusiajam S. S. į kaklą, krūtinę, padarydamas S. S. daugybines pjautines žaizdas kakle (iš kurių didžiausia yra apie 10 cm ilgio ties Adomo obuoliu) ir virš kairio raktikaulio bei durtinę – pjautinę žaizdą žemiau kairio raktikaulio. Taigi nuteistasis T. Š., apimtas nevaldomo pykčio, jau pirmaisiais savo veiksmais iš karto nusitaikė į gyvybiškai svarbias kūno vietas – kaklą, krūtinę. Taip pat iš pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių matyti, jog T. Š., suprasdamas, kad nukentėjusysis negali pasipriešinti dėl gausaus kraujavimo ir jėgų netekimo, jį pradėjo smaugti bei sudavė vieną kartą nukentėjusiajam į veidą. Nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, o būtent dėl to, jog sugyventinė A. P. išbėgo į laiptinės koridorių kviesti pagalbą. Atkreiptinas dėmesys į tai, T. Š. nereagavo į sugyventinės prašymą liautis, kol ji buvo kambaryje. Tai, kad nuteistasis iš tiesų buvo pasiryžęs nužudyti nukentėjusįjį, įrodo ir jo žinutės, rašytos sugyventinei A. P., iš kurių matyti, jog nuteistasis T. Š. įvykio metu sugyventinei ir tariamam suteneriui E., kuriuo buvo apsimetusi A. P., ne kartą patvirtino, jog jis ,,nudės“ nukentėjusįjį, jeigu jis lįs prie pastarosios. Tokio turinio žinutę T. Š. parašė A. P. ir prieš įsiveržiant į kambarį. Taigi nuteistojo T. Š. veiksmai – staigus nukentėjusiojo užpuolimas, daugybiniai dūriai tiesiai į kaklą ir krūtinės sritį, pasitelkiant įrankį – peilį, neabejotinai rodo ketinimų rimtumą bei tiesioginę tyčią nužudyti nukentėjusįjį, todėl leidžia daryti išvadą, kad tik laimingo atsitiktinumo dėka – dėl to, jog liudytoja išbėgo į laiptinę kviesti pagalbos bei dėl to, jog peilis dūrių metu nepalietė gyvybiškai svarbių kraujagyslių, o iš dalies ir dėl to, jog nukentėjusiajam laiku buvo suteikta medicininė pagalba, t. y. dėl šių aplinkybių visumos, buvo išvengta negrįžtamų padarinių – nukentėjusiojo mirties. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas veikos pavojingumą, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, jog iš dalies tokį nuteistojo T. Š. elgesį išprovokavo pačios liudytojos A. P. elgesys, kuri, siekdama atkeršyti nuteistajam dėl jai nepriimtino oralinio sekso, išgalvojo istoriją ir būdama užsidariusi kambaryje, rašydama žinutes apie seksualinio pobūdžio veiksmus, kuriuos neva nukentėjusysis turėjo atlikti su ja, nuolat skatino nuteistojo pavydą ir kurstė pastarąjį imtis veiksmų. Tačiau provokuojantis liudytojos elgesys, nors ir reikšmingas vertinant nuteistojo T. Š. asmenybės pavojingumą, tačiau jo veikos, nepaisant to, jog nukentėjusiajam buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, nedaro mažiau pavojingos, kadangi nukentėjusysis buvo užpultas T. Š. neatlikęs jokių provokuojančių veiksmų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. S. apie liudytojos sumanymą atkeršyti nuteistajam nieko nežinojo ir, juo labiau, neįtarė, jog T. Š. yra A. P. sugyventinis, pagrįstai manydamas, jog pastarasis yra jos brolis. Taigi nuteistojo T. Š. veiksmai neleidžia jų vertinti kaip mažiau pavojingų.

Be to, iš skundžiamojo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, įvertino ir duomenis, charakterizuojančius kaltininko asmenybę, o būtent tai, kad T. Š. praeityje neteistas, dirbantis legalų darbą, darbdavio charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Taigi įvertinęs šių aplinkybių visumą, lengvinančių ir sunkinančios aplinkybių santykį, provokuojantį sugyventinės liudytojos A. P. elgesį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto dydžio bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistajam T. Š. paskyrė švelnesnę bausmę – 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimą, nustatydamas jos dydį artimą pusei sankcijoje numatytos minimalios bausmės.

Nuteistasis T. Š. apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatyta, bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Šis prašymas nepagrįstas.

BK 62 straipsnyje yra įtvirtinti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindai. Antai BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi taikydamas BK 62 straipsnio 1 dalį teismas turi nustatyti tris sąlygas: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-306/2011, Nr. 2K-145-895/2020). Tik konstatavus šių sąlygų visumą teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį ir vadovaudamasis to paties straipsnio 3 dalimi paskirti švelnesnę, negu įstatyme nurodyta, bausmę.

Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta vienos iš būtinųjų BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sąlygų, t. y. kad T. Š. būtų pats savo noru atvykęs į atitinkamą valstybės instituciją ar jai pranešęs apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. Š. pareigūnų buvo sulaikytas nusikaltimo padarymo vietoje po to, kai liudytoja A. P. paskambino Bendrajam pagalbos centrui ir pranešė apie įvykį. Taigi nors T. Š. baudžiamojo proceso metu pripažino kaltę ir davė parodymus apie esmines įvykio aplinkybes, taip pat atlygino turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos, tačiau, kaip nustatyta šioje byloje, apie įvykį pranešė ne pats nuteistasis, o liudytoja A. P. Todėl nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų, nuteistojo T. Š. prašymas taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas atmetamas.

Be kita ko, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog BK 62 straipsnyje numatyta bausmės švelninimo galimybe teismas gali pasinaudoti išskirtiniais atvejais, kai yra šio straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytų būtinų sąlygų visuma. Kartu pažymėtina, kad svarstant BK 62 straipsnio taikymo klausimą būtina ne tik formaliai nustatyti šiam straipsniui taikyti būtinas sąlygas, bet ir įvertinti, ar tokia bausmė bus teisinga, ar taip nebus pažeisti nukentėjusių asmenų ir visuomenės interesai. Net ir esant BK 62 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms, švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas yra diskrecinė teismo teisė, kuri įgyvendinama, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, bet ne pareiga (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-306/2011). Teismų praktikoje konstatuota ir tai, kad BK 62 straipsnis nesuteikia teisės kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui reikalauti, kad jam būtų skiriama švelnesnė, negu įstatymo nurodyta, bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2013, Nr. 2K-145-895/2020).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. Š. savo veiksmais, visiškai suvokdamas padarinių realumą, pasikėsino į vieną iš labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų ir ginamų vertybių – žmogaus gyvybę. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis S. S. dėl padarytų sužalojimų (duomenys neskelbtini) buvo gydytas ligoninės stacionare ir (duomenys neskelbtini) dienų buvo nedarbingas, dėl T. Š. veiksmų nukentėjusysis taip pat patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, šoką ir, kaip minėta, tik laimingo atsitiktinumo dėka liko gyvas. Todėl anksčiau aptartos aplinkybės neleidžia nuteistojo T. Š. veiksmų vertinti kaip nepavojingų ir nesudaro pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti nuteistajam paskyrus bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai dėl galimybės dirbti praradimo, motyvuojant apsunkintu nukentėjusiojo turtinių interesų patenkinimu, kadangi bausmė už padarytą nusikalstamą veiką negali būti ne tik per griežta, bet ir per švelni, o skiriant bausmę turi būti užtikrinami ne tik nuteistojo, bet ir nukentėjusiojo bei visuomenės interesai. Kitaip tariant, negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių dydžių, kurie būtų neadekvatūs nusikalstamos veikos ir bausmės paskirčiai. Be to, pareiga atlyginti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą išlieka iki jos visiško įvykdymo, t. y. nepriklausomai nuo kaltininkui parinktos bausmės rūšies.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas prieš tai aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. Š. bausmę, ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, T. Š. paskyrė švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos jokios išimtinės aplinkybės, dėl kurių laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, T. Š. už pasikėsinimą nužudyti nukentėjusįjį S. S. paskirta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo pavojingumui, todėl ją dar labiau švelninti nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.