- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-17
- Bylos Nr.
- 2A-390/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00737-2009-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Vytas Milius, Danutė Gasiūnienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- A. G.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui A. G. dėl negrąžintos paskolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 277 000 Lt negrąžintos paskolos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2002 m. liepos 11 d. su atsakovu sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas be palūkanų paskolino atsakovui 277 000 Lt. Suteikiant paskolą, buvo sutarta, kad paskolą atsakovas grąžins iki 2003 m. liepos 11 d. Atsakovas sutartyje numatytu laiku paskolos negrąžino.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 22 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad 2002 m. liepos 11 d. paskolos sutarties nesudarė, po tokio turinio sandoriu nepasirašė, pinigų negavo, paskolos sutartis yra sufalsifikuota. Paskolos sutartyje nėra įrašo, kad atsakovas reikalaujamą grąžinti sumą gavo, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių 277 000 Lt perdavimo atsakovui faktą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 25 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą panaikino ir ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad paskolos sutartis pripažįstama galiojančia nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.), t. y. ši sutartis yra realinė, todėl pinigų perdavimo faktas yra reikšmingas sprendžiant, buvo sudarytas sandoris, ar ne. Teismo vertinimu, 2002 m. liepos 11 d. paskolos sutarties forma atitinka CK 6.871 straipsnio 1 dalį, tačiau dokumentas neatitinka šio straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes sutarties 2 punkto įrašas „ įsipareigojimas gautą paskolą grąžinti“ nepatvirtina pinigų perdavimo fakto atsakovui. Tokiu atveju pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikti duomenys apie jo turimą nekilnojamąjį turtą, 1999 m. gyvulių pirkimo kvitai patvirtina, kad ieškovas ūkininkas, turėjo nekilnojamojo turto, tačiau šie dokumentai nepatvirtina, kad ieškovas paskolos sutarties sudarymo metu turėjo 277 000 Lt savo sąskaitoje. Teismas sprendė, kad byloje nėra kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą atsakovui. Pažymėjo, kad teismo posėdyje apklaustų ieškovo ir atsakovo liudytojų paaiškinimai prieštaringi, jie nedalyvavo surašant paskolos sutartį, dėl pinigų perdavimo nenurodė jokių konkrečių aplinkybių. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad paskolos sutarties tekstą atspausdino atsakovas savo darbo kabinete, nepatvirtinta įrodymais. Rankraštiniai įrašai, išskyrus atsakovo pavardė, vardas ir parašas kaip paskolos gavėjo, parašytas ieškovo. Iš byloje esančio AB „Trys mergelės“ įsakymo registravimo žurnalo įrašų bei VSDFV Kauno skyriaus pažymos teismas nustatė, kad liudytojas E. B. paskolos raštelio surašymo metu šioje bendrovėje nedirbo, todėl šio liudytojo parodymai teismui kėlė abejonių ir dėl to vertinti kritiškai, liudytojas pinigų perdavimo fakto nematė. Teismas nustatė, kad ieškovas tą pačią dieną notarine tvarka įformino 0, 1477 ha žemės sklypo, esančio Šermukšnių gt. 22 Palangoje, už 31 265 Lt pardavimo atsakovui sandorį, todėl nurodė, kad labiau tikėtina atsakovo pozicija, jog šio sandorio kaina šalių sutarta buvo didesnė nei nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, todėl likusiai sumai surašyta paskolos sutartis. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis 2004 m. panaikinta, žemės sklypas grąžintas ieškovui. Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė pinigų perdavimo fakto atsakovui, todėl preliminarų sprendimą panaikino, o ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Prašo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, prijungti prie bylos A. T. apklausos protokolo baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-1148-2003 bei 2003 m. spalio 22 d. pranešimo apie įtarimą nuorašus bei kvitą ir ataskaitą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo; apklausti byloje liudytojus D. D. ir A. V.. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė CK 6.875 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl sutarčių aiškino taisyklių, netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles, šie pažeidimai įtakojo netinkamo ir neteisėto sprendimo priėmimą.
2. Ieškovas įrodė pinigų perdavimo faktą atsakovui, tačiau teismas nepagristai atmetė liudytojo E. B. paaiškinimus, nepagristai vadovavosi kaip įrodytais prieštaringais atsakovo parodymais. Ieškovui pareiškus prašymą pateikti papildomus įrodymus ir apklausti papildomus liudytojus, ši prašymą teismas nepagristai atmetė, tuo atimdamas teise teikti įrodymus ir pažeisdamas rungimosi principą.
3. Teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, ne tik neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, bet savo išvadų nepagrindė objektyviais įrodymais, rėmėsi prielaidomis, nesivadovavo logikos dėsniais, nenustatė, ar tam tikros aplinkybės iš tiesų egzistavo, ar ne.
4. Išvadą, kad labiau tikėtina atsakovo versija, jog tą pačią dieną ieškovas notarine tvarka įformino 0,1477 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) už 31 265 Lt pardavimo sandorį, kad šio sandorio kaina buvo didesnė nei nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, todėl likusiai sumai buvo surašyta paskolos sutartis, teismas padarė savo iniciatyva, nes atsakovas tokios versijos bylos nagrinėjimo metu neaiškino. Ši teismo išvada nepagrįsta įrodymais.
5. Išvadą, kad pinigai paskolos sutarties pagrindu nebuvo perduoti, teismas grindžia atsakovo liudytojų, kurių paaiškinimus, kaip pats nurodė sprendime, laikė prieštaringais ir jų pagrindu atmetė liudytojo E. B. paaiškinimus, nurodydamas, kad minėtas liudytojas klube „Trys mergelės“ nedirbo ir pinigų perdavimo nematė.
6. 2011 m. spalio 10 d. bylos nagrinėjimo posėdžio metu teismas atmetė ieškovo atstovės prašymus prijungti prie bylos rašytinius įrodymus, kokiais pagrindais E. B. dirbo restorane „Trys mergelės“ bei apklausti liudytojus, kurie galėtų patvirtinti kokiais pagrindais tuo metu restorane „Trys mergelės“ dirbdavo apsaugos darbuotojai, bei papildomai apklausti liudytoju A. V., kuris žino kaip atsakovas toliau panaudojo iš manęs gautus pinigus. Teismas, atmesdamas šį prašymą, pažeidė rungimosi principą, kuris numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.
7. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas neįrodė pinigų perdavimo ir neįrodė, kad sąskaitoje turėjo 277 000 Lt, o pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad jis nuo 1998 metų buvo ūkininkas, buvo įregistravęs savo ūkį, augino galvijus, jais prekiavo, iš to gaudavo pajamas, buvo PVM mokesčio mokėtojas, todėl turėjo galimybę turėti tokio dydžio sumą. Tuo metu galioję teisės aktai ūkininkams leido nevesti griežtos buhalterinės apskaitos, todėl jis neturėjo galimybės ūkio mėnesio apyvartų ir gaunamų pajamų dydžio įrodinėti buhalteriniais duomenimis, o gautų lėšų banko sąskaitoje nesaugojo.
8. Teismas nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių, nesiaiškino sutarties sąlygų, atsižvelgdamas į visą sutarties turinį, nesiaiškino šalių tikrosios valios, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas atsakovui.
Atsakovas prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; prijungti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ 2011 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. 12-30593 ir jo priedus (negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir susitarimą), nes šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po teismo sprendimo paskelbimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog paskolos sutarties 2 punkto įrašas “įsipareigojimas gautą paskolą grąžinti“ nepatvirtina pinigų perdavimo fakto ir tokiu atveju pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui (ieškovui).
2. Apelianto teiginys, jog jis įrodė paskolos dalyko perdavimą leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, yra neteisingas. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. rugpjūčio 24 d. akto išvados nepatvirtina ir negali patvirtinti ieškovo paaiškinimų, jog 2002 m. liepos 11 d. vakare jis atsakovui paskolino 277 000 Lt.
3. Teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymus prijungti papildomus įrodymus ir apklausti liudytojus, motyvuodamas tuo, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau bei dėl to, kad prašymų tenkinimas pažeistų šalių lygiateisiškumo principą, nes prašoma apklausti liudytojus apie aplinkybes, kurios nebuvo tiriamos byloje. Tokiu būdu, ieškovo prašymas apklausti liudytojus ir priimti su apeliaciniu skundu teikiamus naujus rašytinius įrodymus, vadovaujantis CPK 314 straipsniu, atmestinas.
4. Ieškovas nedeklaravo 2002 m. liepos 7 d. paskolos sutarties ir turto bei pajamų už 2002 metus, nors pagal 1996 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymo (2000-12-30 redakcija, galiojusi 2002-07-11) 2 straipsnio 1 dalies d punktą, privalėjo paskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas, didesnes nei 2 000 Lt, deklaruoti, o pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 5 punktą, nuo 2002 metų privalėjo deklaruoti savo turtą ir pajamas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka pareiškė apeliantas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).
Dėl naujų įrodymų priėmimo. Apeliantas prašo prijungti prie bylos A. T. 2003 m. liepos 31 d. apklausos protokolą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-1148-2003 bei 2003 m. spalio 22 d. pranešimo apie įtarimą nuorašus bei kvitą ir ataskaitą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, taip pat apklausti kaip liudytojus D. D. ir A. V. (2 t., 88, 89, 90-91 b. l.). Nurodoma, kad prašymą dėl šių įrodymų priėmimo ir liudytojų apklausos pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti nepagrįstai. Teigiama, kad apklausos protokolu ir pranešimu apie įtarimą įrodinės I. T. byloje duotų parodymų nepatikimumą ir neobjektyvumą.
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti ieškovo teikiamus naujus įrodymus dėl jų sąsajumo su bylos medžiaga ir ieškovo įrodinėjamomis aplinkybėmis nebuvimo. Apelianto prašomi priimti nauji įrodymai nei patvirtina, nei paneigia, kad ieškovas suteikė atsakovui paskolą, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo šiuos įrodymus priimti. Apeliantas prašo apklausti kaip liudytojus A. V., kuris patvirtintų, kur atsakovas naudojo iš ieškovo pasiskolintus pinigus, ir D. D., kuris galėtų parodyti apie ginčo laiku restorane „Trys mergelės“ buvusį įdarbinimą. Liudytojais civilinėje byloje yra asmenys, kuriems gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla (CPK 189 str. 1 d.). Aplinkybės, kurias, pasak apelianto, patvirtins prašomi apklausti asmenys, nėra tiesiogiai susiję su įrodinėjimo nagrinėjamoje byloje dalyku, todėl ir šį apelianto prašymą tenkinti nėra pagrindo.
Atsakovas prašo priimti BAB „Trys mergelės“ bankroto administratoriaus raštą bei negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuri įrodo, kad AB „Trys mergelės“ nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. birželio 1 d. nebuvo išnuomojusi UAB „Tigro šuolis“ negyvenamųjų patalpų, todėl 2002 m. liepos 11 d. liudytojas E. B. negalėjo dirbti ne tik AB „Trys mergelės“, bet ir bendrovės patalpose, esančiose M. Riomerio g. 37, Kaune. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie nauji įrodymai taip pat nėra susiję su nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, todėl nepriimtini.
Byloje sprendžiamas ginčas ar ieškovas perdavė atsakovui paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą.
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Būtent šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką. Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013). Kai paskolos sutartyje, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai neužfiksuotas expressis verbis pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, tokio fakto buvimą privalo įrodyti paskolos davėjas kitais leistinais ir patikimais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012; 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013).
Šalių sudarytos paskolos sutarties 1 dalyje nurodyta, kad paskolos davėjas paskolino paskolos gavėjui 277 000 Lt (1 t., 7 b. l.). Sutarties 2 dalimi paskolos gavėjas įsipareigojo gautą paskolą grąžinti paskolos davėjui iki 2003 m. liepos 11 d. Teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad sutartyje yra aiškiai užfiksuotas pinigų perdavimo atsakovui faktas. Aptarti sutarties punktai savaime nepatvirtina, kad paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, nurodydamas, kad ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, jog ieškovas pinigus perdavė atsakovui. Ieškovas teigia, kad jis įvykdė pareigą įrodyti paskolos dalyko perdavimą, tačiau teismas nepagrįstai atmetė liudytojo E. B. parodymus bei, pažeisdamas rungimosi principą, nepagrįstai atmetė ieškovo prašymus dėl kitų liudytojų apklausos bei naujų įrodymų pateikimo.
Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas liudytojo E. B. parodymais nesivadovavo ir juos atmetė, nustatęs, kad ieškovo nurodytu paskolos sutarties pasirašymo metu restorane „Trys mergelės“ liudytojas nedirbo. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir darant prielaidą, kad E. B. buvo užėjęs į kabinetą, kuriame šalys pasirašė paskolos sutartį, jo paaiškinimai nebūtų pakankamas pagrindas ieškovo įrodinėjamai aplinkybei nustatyti. Pinigų perdavimo faktą ieškovas turi pagrįsti patikimais įrodymais. Liudytojo E. B. parodymai nėra pakankami suformuoti teismo įsitikinimui apie ieškovo įrodinėjamą pinigų atsakovui perdavimo faktą.
Teismas nepažeidė šalių lygiateisiškumo principo, kadangi nesivadovavo nei ieškovo, nei atsakovo liudytojų parodymais, konstatavęs jų prieštaringumą. CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismas pagrįstai atsisakė priimti A. T. 2003 m. liepos 31 d. apklausos protokolą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-1148-2003 bei apklausti kaip liudytojus D. D. ir A. V., konstatavęs, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti ankščiau, o liudytojų apklausa pažeistų šalių lygybės principą, kadangi jų prašoma paliudyti aplinkybes, kurios byloje nebuvo tiriamos. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių bei laikėsi šalių rungimosi principo, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neįvertino byloje esančių įrodymų visumos ir savo išvadų nepagrindė objektyviais įrodymais.
Ieškovo pateiktų ūkio įregistravimo pažymėjimo, PVM deklaracijų, gyvulių pirkimo kvitų bei duomenų apie turimą nekilnojamąjį turtą teismas pagrįstai nepripažino įrodančiais paskolos dalyko perdavimą atsakovui (1 t., 167-175 b. l.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šiuos įrodymus, nustatęs, kad jie patvirtina tik tai, jog ieškovas buvo ūkininkas ir turėjo nekilnojamojo turto. Teismas konstatavo, kad nėra abejonių dėl paskolos sutarties turinio bei šalių parašų tikrumo, tačiau pažymėjo, kad šioje byloje pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Ekspertizės išvada, kad paskolos sutartyje atsakovo parašas, jo vardas ir pavardė įrašyti atsakovo ranka, neįrodo pinigų atsakovui perdavimo fakto.
Teismo argumentai, kad labiau tikėtina atsakovo pozicija, jog 2002 m. liepos 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties suma buvo žymiai didesnė nei nurodyta sutartyje, todėl likusiai sumai surašyta paskolos sutartis, nepaneigia priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas leistinais įrodymais neįrodė pinigų perdavimo atsakovui fakto pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, todėl ieškovo ieškinį atmetė pagrįstai.
Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas įvertino byloje esančią medžiagą pagal CPK nustatytas įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėdamas reikalavimo priteisti paskolą pagrindu nurodytas aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas tyrė ir įvertino visus byloje šalių pateiktus įrodymus, kurie galėjo patvirtinti arba paneigti bylos teisingam išsprendimui teisiškai reikšmingas aplinkybes, o įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą, kad nebuvo įrodytas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas.
Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija nemato pagrindo spręsti ieškovo prašymą dėl įrodymų apie pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų dydį priėmimo. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš ieškovo priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos 1 200 Lt išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.) (2 t., 111-113 b. l.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.