Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Daliaus Gintauto apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 14 mėnesių laisvės apribojimo bausme. Vadovaujantis LR BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktais, jam paskirti įpareigojimai: dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įsipareigojimą įvykdyti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei paskirtas įpareigojimas atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą - per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti D. S. 170 eurų turtinę žalą.

Iš nuteistojo A. B. buvo priteista D. S. 170 Eur turtinei ir 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. B. 2020 m. sausio 6 d., apie 10.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš asmeninių paskatų, du kartus medine lazda smogė D. S. į kairę ranką ir pargriovė ant grindų, gulinčiam ne mažiau kaip 10 kartų sudavė medine lazda ir ne mažiau kaip 5 kartus įspyrė į įvairias kūno vietas - galvą, veidą, rankas, kojas, padarydamas odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, dešiniame nykštyje, dešiniame pakinklyje, muštines žaizdas kairės plaštakos V-ame piršte, kairio alkūnkaulio apatinio trečdalio lūžį, kairio riešo laivakaulio lūžį, kairės plaštakos V-to piršto pamatinio pirštakaulio pagrindo lūžį, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo A. B. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl būtinosios ginties nebuvimo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, analizuos būtent šiuos klausimus.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus sprendžia, kad apelianto argumentai dėl pažeisto BPK 20 straipsnio ir dėl to netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti, kadangi jie prieštarauja tiek byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai, tiek BK taikymo taisyklėms, suformuluotoms panašiose baudžiamosiose bylose. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi ne tik nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, bet ir liudytojų – L. B., R. K., J. B. parodymais, specialisto išvada bei kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. B. kaltę, nepažeidė in dubio pro reo, nekaltumo prezumpcijos reikalavimų.

8. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kėsinimosi pradžia laikytina riba, kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas ir kt.) arba kai žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė (ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų ir kt.). Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, kuriuo padaroma žala besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos, todėl tik tie veiksmai, kurie atitinka visas šias sąlygas, laikomi būtinąja gintimi (pavyzdžiui, LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-788/2015, 2K-220-895/2017, 2K-9-719/2018, 2K-221-511/2018). Taigi vertinant, ar apeliantas veikė būtinosios ginties sąlygomis, būtina nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai laikytini pavojingu kėsinimusi ir, ar toks kėsinimasis buvo pradėtas.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde įvardijami duomenys, kurie neva rodo, kad apeliantas gynėsi nuo nukentėjusiojo D. S. keliamos grėsmės jam, jo šeimai ir turtui, yra deklaratyvūs, interpretuojami išimtinai jo naudai bei prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Byloje nėra ginčo, jog nukentėjusysis D. S. kaltinime nurodytu metu iš tiesų pas liudytojas R. K. ir L. B. į namus atbėgo su peiliu rankoje prašydamas jį apginti nuo įsivaizduojamų užpuolikų. Liudytojoms išbėgus iš namų, nukentėjusysis D. S. padėjo peilį kitame kambaryje, kur jis ir buvo rastas atlikus įvykio vietos apžiūrą. Nukentėjusysis parodė, jog liko stovėti prie lango (t., b. l. 16-17; 142-144). Kaip matyti iš tolimesnės įvykių sekos, nuteistasis A. B. gavęs iš liudytojos L. B. informaciją apie šį įvykį, pats iškvietė policijos pareigūnus ir atvykęs netoli namų, pamatė atbėgančią liudytoją L. B., kuri įsėdo į jo automobilį ir jie kartu važiavo link namų (2 t., b. l. 43, 59). Tai reiškia, jog nuteistasis suvokė, kad L. B. joks pavojus nebegresia, be to, akivaizdu, jog nuteistasis taip pat turėjo pakankamai laiko, kol važiavo automobiliu išsiaiškinti, kur yra ir liudytoja R. K., kadangi ji iš namų išbėgusi pirmoji ir liepusi L. B. kviesti policijos pareigūnus bei nuteistąjį A. B., ką ši liudytoja ir padariusi (2 t., b. l. 42). Tačiau tolimesni nuteistojo veiksmai rodo, jog jis net nemėgino pasirinkti kitokį elgesį, nors turėjo realią galimybę ir laiko suvokti, kad nukentėjusysis nekelia pavojaus nei jam, nei jo šeimai, nei jo turtui. Nors nuteistasis A. B. teigia, jog nukentėjusįjį savo namuose rado laikantį medinę lazdą rankoje, vėliau skuduru apvyniota ranka, todėl turėjo veikti greitai, tačiau šie nuteistojo parodymai paneigti liudytojų pareigūnų E. J. ir S. P. parodymais, kurie analogiškai ir nuosekliai parodė, jog nuteistasis A. B. įvykio vietoje jiems teigė, jog įėjęs į namus rado nukentėjusįjį sėdintį, kad rankose jis nieko neturėjo. Tai reiškia, jog joks realus pavojus nuteistojo turimam turtui taip pat negrėsė, tačiau, kaip parodė pats nuteistasis policijos pareigūnams - jis buvo įpykęs, todėl ir sumušė nukentėjusįjį (1 t., b. l. 54, 72; 2 t., b. l. 41-42). Pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais teisėjų kolegija neturi. Jog nukentėjusiojo elgesys nebuvo agresyvus iš esmės patvirtino ir liudytoja R. K., kuri parodė, jog jis buvo sutrikęs, kalbėjo apie nebūtus dalykus, jog jį kažkas vejasi, jam grasina, tačiau jis nieko nedarė (2 t., b. l. 42). Apeliacinio skundo argumentas, jog peilis nukentėjusiajam galėjo būti pasiektas žengus vieną žingsnį, nekeičia teismo padarytos išvados, jog realus pavojus nuteistojo gyvybei ir turtui negrėsė, kadangi kaip patvirtino pats nuteistasis, nukentėjusysis peilio rankoje neturėjo ir jo nenaudojo. Visuma byloje esančių duomenų patvirtina, jog nuteistasis A. B. veikė ypač agresyviai ir pavojingai - nukentėjusiajam D. S. buvo suduota ne mažiau kaip 10 smūgių medine lazda ir įspirta ne mažiau kaip 5 kartus. Apelianto nukentėjusiajam suduotų smūgių stiprumą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią nukentėjusiajam nustatyti daugybiniai sužalojimai, iš kurių kairio alkūnkaulio apatinio trečdalio lūžis, kairio riešo laivakaulio lūžis, kairės plaštakos V-to piršto pamatinio pirštakaulio pagrindo lūžis, vertintini kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t., b. l. 40, 48). Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantas smurtinius veiksmus atliko ne siekdamas atremti nukentėjusiojo pavojingus veiksmus, o paveiktas pykčio dėl jam ir jo šeimai nemalonių nukentėjusiojo veiksmų ir jo neadekvačios būsenos. Kaip matyti, pats nuteistasis patvirtino, jog nukentėjusįjį matė kaip kliūtį, nieko negalvojo, veikė adrenalinas, instinktai (2 t., b. l. 60). Be kita ko, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog D. S. nuteistojo atžvilgiu vartojo smurtą ar kitaip provokavo A. B.: atsižvelgiant į nuteistojo nurodomas aplinkybes, t. y., jog nukentėjusysis smūgiavo jam lazda ne vieną kartą, jog grumiantis jis trenkėsi į staktą, A. B. akivaizdžiai turėjo likti smurtinės žymės, tačiau kaip jau minėta anksčiau, tokių duomenų byloje nėra. Be to, liudytojai pareigūnai J. B. bei E. J. taip pat patvirtino, jog nuteistasis įvykio vietoje nesiskundė, kad jį mušė nukentėjusysis D. S., jokių sužalojimų ant jo taip pat nematė (1 t., 54, 72; 2 t., b. l. 42). Nėra pagrindo netikėti ir nukentėjusiojo D. S. parodymais, kuris įvykio metu buvo blaivas, nors ir sutrikusios psichikos dėl staiga nutraukto alkoholio vartojimo. D. S. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, nekito, be to, juos patvirtina jau minėta teismo medicinos išvada ir kiti aptarti bylos duomenys, kurie rodo, kad D. S. buvo tiesiog sumuštas net jo nepamėginus paprašyti palikti nuteistojo namų. Taigi remiantis tuo, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. B. elgesys niekaip neatitinka gynybinių veiksmų pobūdžio ir negali būti laikomas būtinąja gintimi bei sudaryti pagrindo jo atžvilgiu netaikyti baudžiamosios atsakomybės.

10. Be kita ko, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, jog nukentėjusysis yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę už tai, kad peiliu mirtinai sužalojo savo brolį, taip pat fakto, kad tame pačiame teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas peiliu sužalojęs savo sugyventinę, taip pat, jog šiuo metu atlikinėja bausmę – šios nukentėjusįjį charakterizuojančios aplinkybės nagrinėjamu atveju nekeičia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl būtinosios ginties nebuvimo taip pat nepatvirtina nuteistojo A. B. teisės vartoti fizinį smurtą nukentėjusiojo D. S. atžvilgiu nežiūrint į tai, kad D. S. buvo A. B. namuose, tačiau realios grėsmės nekėlė. Įsivaizduojama, vien tik asmens sąmonėje regima grėsmė, nėra ir negali būti teisėtas pagrindas atlikti smurtinio pobūdžio veiksmus prieš kitą asmenį.

11. Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. gynėjo advokato Daliaus Gintauto skundą atmesti.