- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-306-464/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01631-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Artūras Driukas, Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- Ekleft-Randwer GmbH
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Ekleft-Randwer GmbH apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2688-852/2019 pagal ieškovės Ekleft-Randwer GmbH ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Ekleft consulting“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Ekleft-Randwer GmbH kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „Ekleft consulting“ 52 290 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovei nepateikus visų dokumentų, reikalingų spręsti ginčą dokumentinio proceso tvarka, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti, o ginčas toliau nagrinėtas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
Šalies argumentai
3. Ieškovė nurodė, kad suteikė atsakovei šios užsakytas informacinių technologijų (programavimo) paslaugas (K2 Black Pearl programavimą, modulio FI-SL įvedimą, SAP ERP sistemos integraciją ir kt.). Atlikus darbus, ieškovė išrašė ir atsakovei apmokėti pateikė tris sąskaitas faktūras, kurios turėjo būti apmokėtos per 30 kalendorinių dienų nuo jų išrašymo dienos. Tačiau atsakovė nėra apmokėjusi nei vienos sąskaitos faktūros, todėl ieškovė prašo priteisti 52 290 Eur skolą už suteiktas paslaugas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovei Ekleft-Randwer GmbH iš atsakovės UAB „Ekleft consulting“ 52 290 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 52 290 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugsėjo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 906 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisė iš atsakovės UAB „Ekleft consulting“ valstybei 5,37 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
Šalies argumentai
5. Atsakovė UAB „Ekleft consulting“ 2019 m. sausio 21 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo, kartu prašydama atnaujinti ir terminą šiam pareiškimui paduoti. Atsakovei terminas atnaujintas 2019 m. sausio 22 d. teisėjo rezoliucija. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkino ir jį panaikino, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir paskyrė teismo posėdį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu (sprendime suklysta nurodant jo priėmimo 2018 metus) priėmė ieškovės Ekleft-Randwer GmbH atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo dalies priteisti 10 000 Eur ir šią bylos dalį nutraukė, kitą dalį reikalavimų atmetė, priteisė atsakovei UAB „Ekleft consulting“ iš ieškovės 114 Eur bylinėjimosi išlaidas, grąžino ieškovei 161,59 Eur žyminio mokesčio permoką, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartimi atsakovei UAB „Ekleft consulting“ pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – 52 290 Eur sumos turto areštą.
Šalies argumentai
7. Teismas priėmė ieškovės Ekleft-Randwer GmbH teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu žodžiu pateiktą prašymą dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo 10 000 Eur suma, o kitą ieškinio dalį – dėl 42 290 Eur sumos priteisimo – atmetė nurodydamas, kad apeliantė neįrodė paslaugų teikimo fakto atsakovei UAB „Ekleft consulting“.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nustatė, kad byloje yra kilęs ginčas dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas priteisimo. Atsakovė UAB ,,Ekleft consulting“ neneigia gavusi programavimo paslaugas, išvardintas ieškovės Ekleft-Randwer GmbH pateiktose sąskaitose faktūrose, t. y. pagal 2017 m. spalio 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. 91 (17 430 Eur suma), 2017 m. spalio 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. 92 (18 260 Eur suma) ir 2017 m. lapkričio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. 93 (16 600 Eur suma), taip pat neginčija gautų programavimo paslaugų kiekio ir kokybės. Tačiau atsakovė tvirtina, kad šias programavimo paslaugas ji pirko ne iš ieškovės, o iš trečiosios šalies – OOO „Ekleft Projekty“, todėl turi būti vertinama, ar atsakovė turi prievolę atsiskaityti būtent su ieškove.
9. Teismas nustatė, kad realiai ieškovės pateiktose sąskaitose faktūrose nurodytas programavimo paslaugas suteikė OOO ,,Ekleft Projekty“ samdyti programuotojai, kad paslaugos buvo suteiktos galutiniams vartotojams, t. y. RAB „Metro Cash and Carry“ ir RAB „Expert RP“, kurie yra užsakę paslaugas pagal sutartis, sudarytas su atsakove UAB ,,Ekleft consulting“.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ir atsakovės santykių esmės ir turinio ar jų susitarimo dėl ginčo paslaugų teikimo nepatvirtina jokios rašytinės sutartys, kurias būtų sudariusios ieškovė ir atsakovė, taip pat ir kiti rašytiniai įrodymai, nors kitais atvejais, kai atsakovė UAB ,,Ekleft consulting“ pirkdavo programavimo paslaugas iš tarpininkų, tokius susitarimus ji įformindavo tiek agentavimo susitarimais, tiek ir paslaugų priėmimo–perdavimo aktais. Todėl ieškovės teiginius apie buvusį šalių žodinį susitarimą bei jo patvirtinimą atsakovės konkliudentiniais veiksmais teismas vertino kritiškai, sutikdamas su atsakovės pozicija, kad vien sąskaitos faktūros (jų išrašymo faktas), kaip vienašalis ieškovės sprendimas, ieškovės susitarimo su atsakove dėl bendradarbiavimo, agentavimo, tarpininkavimo ar kitokio paslaugų perpardavimo savaime nepatvirtina ir neįrodo.
11. Nors ieškovės atstovas N. O. teisme tvirtino esantis Ekleft-Randwer GmbH akcininkas ir vadovas, teigė, kad jam priklauso frančizės teisės į ženklą ,,Ekleft“ ir kad UAB ,,Ekleft Consulting“, Ekleft-Randwer GmbH, OOO ,,Ekleft Projekty“ yra susijusios bendrovės ir vykdo bendrus projektus, kuriuos kaip finansinis koordinatorius koordinuoja ieškovės atstovas, teismas visgi padarė išvadą, kad jokio susitarimo dėl bendros veikos vykdymo tarp šių įmonių nėra. Pačios šalys taip pat teismui nepateikė duomenų apie tai, kad šios įmonės priklausytų asociacijai (konsorciumui) ir veiktų pagal jų bendrą veiklą reguliuojančius nuostatus. Teismas šiame kontekste pažymėjo ir tai, kad ieškovė Ekleft-Randwer GmbH nėra atsakovės steigėja ar akcininkė ir jokių sprendimų dėl atsakovės valdymo nepriima. Byloje nepateikta įrodymų ir apie N. O. frančizės teises ir jų apimtį, kiek tai susiję su ženklu „Eklekft“. Taip pat nėra duomenų ir įrodymų, kad N. O. yra kelių įmonių koordinatorius. Pats N. O. teisme patvirtino, kad UAB ,,Ekleft consulting“ yra savarankiškas juridinis asmuo, pats priimantis sprendimus dėl ūkinės veiklos.
12. Teismas nustatė ir tokias aplinkybes, kad N. O. buvo atsakovės UAB ,,Ekleft consulting“ akcininkas, turintis 20 proc. įmonės akcijų, o ginčo paslaugų suteikimo metu N. O. pirko atsakovės akcijas iš J. P. (J. P.) ir buvo įgijęs kontrolinį akcijų paketą (60,14 proc. akcijų). Kaip nurodo pats N. O., vėliau, t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 27 d., akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo anuliuota, dėl to tarp akcininkų yra kilęs ginčas. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina N. O., kaip akcininko, suinteresuotumą dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su įmonių bendradarbiavimu, tačiau neįrodo, kad iš tikrųjų buvo ieškovo įvardyto turinio susitarimas tarp juridinių asmenų t. y. dėl UAB ,,Ekleft consulting“ ir Ekleft-Randwer GmbH tarpininkavimo teikiant programavimo paslaugas.
13. Teismas nurodė, kad atsakovės konkliudentinį elgesį, kaip sutikimą su paslaugų suteikimo faktu ir įsipareigojimu paslaugas apmokėti, ieškovė įrodinėjo tokia aplinkybe, jog atsakovė ginčo sąskaitas priėmė ir vieną sąskaitą iš dalies apmokėjo. Tačiau atsakovė neigia įtraukusi ginčijamas sąskaitas į savo apskaitą, neigia skolą, o dalinis 10 000 Eur sąskaitos Nr. 91 apmokėjimas yra įvykdytas paties N. O. nurodymu, kai jis galėjo tokį sprendimą priimti tuo pat metu būdamas ir atsakovės ir ieškovės akcininku. Todėl teismas padarė išvadą, kad ir tokios aplinkybės patikimai neįrodo, jog UAB ,,Ekleft consulting“ yra pripažinusi prievolę ieškovei Ekleft-Randwer GmbH.
14. Teismo vertinimu, ieškovės pateiktos sąskaitos nėra pagrįstos jokiomis suteiktomis paslaugomis, o rodo fiktyvų atsiskaitymą, kuris tikėtinai turėjo būti įvykdytas realizuojant teismui neatskleistus šių juridinių asmenų dalyvių (akcininkų) susitarimus, o ne vykdant atsakovės UAB ,,Ekleft consulting“ prievolę ieškovei Ekleft-Randwer GmbH.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Ieškovė Ekleft-Randwer GmbH apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas kaip nepagrįstas, ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės Ekleft-Randwer GmbH ieškinį dėl skolos priteisimo, priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo priimti naujus įrodymus – 2019 m. gegužės 13 d. pretenziją Nr. 2019/13-05-01 ir tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą bei jais vadovauti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino bylos įrodymų visumos, o sprendimą priėmė tik remdamasis pavieniais įrodymais. Neaišku, kokių duomenų pagrindu teismas sprendė, kad atsakovė programavimo paslaugas pirko ne iš ieškovės, o iš trečiosios šalies. Atsakovė vien deklaratyviai nurodė, kad paslaugas jai tiesiogiai suteikė OOO ,,Ekleft Projekty“, nepateikdama nei jokių sąskaitų, nei ginčo objektu esančių paslaugų priėmimo–perdavimo aktų ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad šios paslaugos buvo priimtos ir apmokėtos tiesiogiai bendrovei OOO ,,Ekleft Projekty“.
15.2. Nors ieškovė nebuvo sudariusi su atsakove jokios rašytinės sutarties, tačiau tai nereiškia, kad ji nepardavė atsakovei jokių paslaugų. Ieškovė ir atsakovė yra susijusius bendrovės, todėl tarp jų buvo įprasta praktika sudarinėti sandorius žodžiu ir išrašyti sąskaitas faktūras be jokių papildomų dokumentų. Be to, ieškovės rezidavimo valstybėje (Vokietijoje) yra įprasta praktika sudarinėti sandorius žodžiu, galiojantys teisės aktai nenumato pareigos sudaryti rašytinių sutarčių, todėl logiška, kad ieškovė ir atsakovė tarpusavio paslaugų teisinius santykius patvirtindavo konkliudentiniais veiksmais. Teismas netinkamai įvertino sąskaitas faktūras kaip ieškovo vienašalį sprendimą, kuris savaime nepatvirtina ir neįrodo paslaugų perpardavimo fakto, juolab kad atsakovė priėmė šias sąskaitas faktūras ir tą įrodo elektroninis šalių susirašinėjimas, patvirtinantis, kad paslaugos buvo nupirktos ir dėl to sąskaitos buvo sutikrinamos.
15.3. Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad atsakovė niekada nereiškė jokių pretenzijų ieškovei dėl išrašytų sąskaitų, o šio aplinkybė taip pat patvirtina faktą, kad jos buvo išrašytos už parduotas programavimo paslaugas ne OOO ,,Ekleft Projekty“ vardu, o ieškovės vardu. Todėl pareigą mokėti už paslaugas atsakovė turėjo ieškovei, o ne OOO ,,Ekleft Projekty“.
15.4. Teismas ignoravo elektroninį susirašinėjimą tarp ieškovės ir atsakovės vadovų, kuriame nurodyta, kad atsakovė pati patvirtino, kad jai yra reikalingos paslaugos, kad gavusi paslaugas, ji įtraukė sąskaitas į savo buhalterinę apskaitą. Teismas, netenkinęs prašymo dėl įrodymų išreikalavimo, užkirto ieškovei kelią įrodyti šį faktą, t. y. kad atsakovė buvo apskaičiusi tris sąskaitas faktūras, tuo pažeidė rungimosi principą.
15.5. Ieškovės vadovas N. O. negalėjo duoti bet kokių nurodymų, juo labiau priversti kitus akcininkus sumokėti pagal išrašytas sąskaitas faktūras arba daryti kokį nors spaudimą dėl mokėjimo, nes niekada nebuvo įsigijęs kontrolinio ieškovo akcijų paketo (60,14 proc.), o valdė viso labo tik 20 345 vnt. akcijų iš 101 724 vnt., t. y. 20 proc. akcijų. Į bylą ir nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad N. O. davė atsakovei nurodymą sumokėti pagal sąskaitas, naudojo kokį nors spaudimą, rašė laiškus ar pan. Atsakovė iš dalies atsiskaitė su ieškove savo pačios valia, o ne dėl ieškovės vadovo nurodymo.
15.6. Teismas toleruoja absurdišką situaciją, kai atsakovė realiai gavo paslaugas, jas pardavė tretiesiems asmenims ir iš to pasipelnė bei gavo finansinę naudą, o pati už jas nesumokėjo niekam – nei OOO ,,Ekleft Projekty“, nei ieškovei. OOO ,,Ekleft Projekty“ dėl ginčo objektu esančių paslaugų nėra išrašiusi jokių sąskaitų faktūrų atsakovei ir nereiškė jokių pretenzijų dėl neapmokėtų paslaugų, nes šias paslaugas atsakovė pirko iš ieškovės ir liko skolinga OOO ,,Ekleft Projekty“.
15.7. Nors atsakovė kartu su 2019 m. balandžio 5 d. rašytiniais paaiškinimais pateikė agento ataskaitas bei AB ,,Danske Bank“ banko sąskaitą, neva tai patvirtinančius paslaugų pirkimą iš OOO ,,Ekleft Projekty“, tačiau akivaizdu, kad tai nėra tapačios programavimo paslaugos, kadangi skiriasi tiek paslaugų teikimo datos, tiek sumų dydžiai. Atliktų mokėjimų OOO ,,Ekleft Projekty“ suma (163 734,75 Eur) visiškai nesutampa su suma, kurią atsakovė turėjo sumokėti ieškovei (52 290 Eur). Atsakovė paslaugų priėmimo–perdavimo aktus pasirašydavo tik su Rusijos bendrovėmis, kadangi toks reikalavimas yra numatytas Rusijos Federacijos teisės aktuose.
Atsiliepimas
16. Atsakovė UAB „Ekleft consulting“ atsiliepime į ieškovės Ekleft-Randwer GmbH apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo atmesti ieškovės pašymą dėl naujų įrodymų prijungimo, priteisti iš ieškovės atsakovei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovė į bylą pateikė mokėjimų išrašus, kurie aiškiai rodo, kad atsakovė atliko mokėjimus realiai paslaugas suteikusiai įmonei OOO „Ekleft Projekty“.
16.2. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad būtų teikusi kokias nors paslaugas atsakovei ar būtų kaip nors prisidėjusi prie paslaugų, kurias atsakovei suteikė OOO „Ekleft Projekty“, ką teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas.
16.3. Nors tarp UAB „Ekleft consulting“ ir paslaugų teikėjos OOO „Ekleft Projekty“ vyko nuolatinis atsiskaitymas už paslaugas, ieškovė pateikė būtent tris ginčo sąskaitas už pramanytas paslaugas, kaip pagrindą nurodydama neva tarp šalių egzistavusį žodinį susitarimą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pačios sąskaitos faktūros (jų išrašymo faktas) yra vienašalis ieškovo sprendimas ir jokio susitarimo su atsakovu dėl bendradarbiavimo, agentavimo, tarpininkavimo ar kitokio paslaugų perpardavimo, savaime nepatvirtina ir neįrodo. UAB ,,Ekleft consulting“, pirkdama programavimo paslaugas, tokius susitarimus įformindavo tiek agentavimo susitarimais, tiek ir paslaugų priėmimo–perdavimo aktais, tačiau ginčo atveju tokių dokumentų nėra ir negalėjo būti, nes jokios paslaugos iš ieškovės nebuvo užsakytos ar priimtos.
16.4. Teismas teisingai įvertino byloje esančius parodymus ir šalių paaiškinimus, pasisakydamas sprendime, kad ieškovės dalyvavimas, teikiant ginčo programavimo paslaugas, nėra nustatytas, byloje nėra ir duomenų, ar OOO ,,Ekleft Projekty“ turėjo sutartį dėl tokių paslaugų su ieškove. Be to, byloje taip pat nustatyta, kad OOO ,,Ekleft Projekty“ paslaugas realiai suteikė atsakovės UAB ,,Ekleft consulting“ klientams Metro Cash and Carry ir Expert RP.
16.5. Ieškovės vadovas sąskaitų išrašymo atsakovei momentu buvo ir atsakovės akcininkas, kontroliavo finansinę ieškovės apskaitą, duodamas valdingus nurodymus tiek atsakovės buhalterei T. L., kuri laikinai ėjo ieškovės vadovės pareigas, tiek vadovei R. R.. Tai įrodo pateiktas šių atsakovės vadovių susirašinėjimas su ieškovės vadovu N. O.. Ginčo sąskaitų pateikimo laikotarpiu N. O. pats spręsdavo kokius dokumentus pateikti, kokius mokėjimus atlikti, kontroliavo finansinius srautus ir atitinkamus nurodymus duodavo atsakovės darbuotojoms. Šiam asmeniui netekus savo vaidmens įmonėje UAB „Ekleft consulting“, paaiškėjo, kad N. O., piktnaudžiaudamas savo padėtimi, buvo pateikęs atsakovei savo vadovaujamos įmonės (ieškovės) išrašytas sąskaitas už tariamas paslaugas bei nurodęs jas apmokėti. Tai nustačius, visi mokėjimai nedelsiant buvo sustabdyti, o apie tai, kad sąskaitos nepagrįstos ir pateiktos už nesamas paslaugas, buvo informuotas ieškovės vadovas.
Šalies argumentai
16.6. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad atsakovė pirko paslaugas tiesiogiai iš OOO ,,Ekleft Projekty“. Priešingai, atsakovė į bylą pateikė dokumentus, pagrindžiančius ilgalaikius paslaugų teikimo ir mokėjimo santykius tarp atsakovės ir šios paslaugų teikėjos, atitinkančius paslaugų apimtis, suteiktas galutiniams klientams.
16.7. Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad N. O. kontroliavo taip pat ir paslaugų teikėjos OOO „Ekleft Projekty“ veiksmus. Pateiktas susirašinėjimas tarp ieškovės vadovo ir paslaugų teikėjos OOO „Ekleft Projekty“ vadovės, kuriame N. O. aiškiai nurodo kokių veiksmų imtis atsakovės atžvilgiu bei duoda kitus nurodymus. Į bylą pateikti dokumentai, kurie įrodo, kad OOO „Ekleft Projekty“ ir ieškovė yra susijusios įmonės per N. O. asmenį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų prijungimo
17. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. vasario 5 d. gautas nemokumo administratoriaus UAB „Mindas“ pranešimas apie tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4367-258/2019, kuri įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 26 d., iškėlė UAB „Ekleft consulting“ bankroto bylą. Šis informacinis pranešimas pridėtinas prie bylos medžiagos.
18. Apeliantė prašo priimti į bylą naujus įrodymus – 2019 m. gegužės 13 d. gautą iš OOO ,,Ekleft Projekty“ pretenziją Nr. 2019/13-05-1 dėl skolos, susidariusios už ginčo objektu esančias paslaugas, apmokėjimo ir tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kurie, jos teigimu, aiškiai įrodo, kad ieškovė yra skolinga OOO ,,Ekleft Projekty“ už paslaugas, kurias pardavė atsakovei. Pasak ieškovės, ji negalėjo pateikti aukščiau nurodytų įrodymų pirmosios instancijos teisme, kadangi gavo juos tada, kai byla jau buvo išnagrinėta iš esmės.
19. Atsakovė nesutinka su prašymu ir tvirtina, kad ieškovės vadovas kontroliuoja paslaugų teikėjos OOO „Ekleft Projekty“ veiksmus, galimai yra tikrasis šios įmonės naudos gavėjas, todėl, bylai pakrypus jam nenaudinga linkme, nurodė pateikti ir šią tariamą pretenziją bei skolų suderinimo aktą. Be to, ši pretenzija buvo išrašyta iš karto po 2019 m. gegužės 13 d. byloje įvykusio paskutiniojo teismo posėdžio, kuriame atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad jokie atsiskaitymai tarp ieškovės ir OOO „Ekleft Projekty“ niekada nevykdavo, už tariamas paslaugas nebuvo sumokėta ir nebuvo ruošiamasi mokėti, o paslaugų teikėja mokėjimo iš ieškovės niekada nereikalavo. Todėl tariama pretenzija bei skolų suderinimo aktas vertintini itin kritiškai, o apeliantės prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo atmestinas.
20. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadinasi, siekiant naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme, privalu pagrįsti arba objektyvųjį (nuo to asmens valios nepriklausantį) negalėjimą pateikti kurį nors dokumentą (įrodymą) į bylą anksčiau, arba vėliau atsiradusią būtinybę jį pateikti, arba šio įrodymo savalaikį pateikimą ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstą atsisakymą jį priimti.
21. Tokiu įstatymų leidėjo nustatytu naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu užtikrinamas proceso koncentruotumas ir ekonomiškumas (CPK 7 straipsnis), siekiama panaikinti bet kokią galimybę piktnaudžiauti procesu, o bylos dalyviai skatinami veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019).
22. CPK 7 straipsnyje įtvirtinti principai kartu reiškia, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys turi bendradarbiauti bei siekti civilinių santykių stabilumo per įmanomai trumpiausią laiką atkūrimo. Todėl byloje dalyvaujantys asmenys patys turi būti aktyvūs tiek rinkdami įrodymus, tiek ir teikdami teismui prašymus bei reaguodami į byloje esančius reikalavimus ar atsikirtimus į juos. Byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas.
23. Nors šiuo atveju apeliantės prašomos prijungti pretenzijos, prie kurios pridėtas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, parengimo data nurodyta 2019 m. gegužės 13 d., t. y. po 2019 m. gegužės 9 d. įvykusio teismo posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta, vien ši aplinkybė nesuponuoja vertinimo, kad tokio pobūdžio duomenų, atsižvelgiant į atsakovės atsikirtimų į ieškinį turinį, nebuvo galima pateikti į bylą anksčiau, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Bylą apeliantė inicijavo dokumentinio proceso tvarka (CPK 424 straipsnis), bet dėl įrodymų nepakankamo jos ieškinys buvo perduotas nagrinėti ginčo teisenos tvarka ir priimtas teismo sprendimas už akių, kurį teismas, tenkindamas apeliantės prašymą, be kita ko, ir dėl praleisto termino atnaujinimo, pasinaikino ir bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujino, o šalių ginčą išsprendė pagal bendrąsias CPK nustatytas įrodinėjimo taisykles.
24. Toks bylos proceso organizavimas teikia teisėjų kolegijai pagrindą vertinti, kad apeliantės teisė įrodinėti ir teikti įrodymus pirmosios instancijos teisme nebuvo nei suvaržyta, nei apribota. Dar daugiau, CPK 137 straipsnyje nurodoma, kad ieškovas jau savo ieškinyje turi nurodyti įrodymus, patvirtinančius jo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamąsias vietas ir kitokių įrodymų buvimo vietą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, pateikti prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas negali pateikti, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų (CPK 135 straipsnio 2 dalis). CPK 226 straipsnyje nustatyta, kad šalys ir tretieji asmenys pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu turi pateikti teismui visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Kitaip tariant, teikti įrodymus savo pozicijai pagrįsti apeliantė turėjo pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, o ne tada, kai jos reikalavimai yra atmesti. Todėl apeliantės teikiamus naujus įrodymus atsisakytina priimti.
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo
25. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė įvertinęs vien pavienius įrodymus, nevertindamas jų kaip visumos, o apeliantės išrašytas sąskaitas faktūras nepagrįstai pripažino tik vienašale jos valios išraiška, savaime nepatvirtinančia ir neįrodančią paslaugų perpardavimo fakto.
26. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, kuria remiantis, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Tačiau šioje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungimosi principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė.
27. Nagrinėjamu atveju apeliantė pareikštu ieškiniu reikalauja priteisti skolą pagal apeliantės išrašytas ir atsakovės neapmokėtas sąskaitas faktūras už informacinių technologijų programavimo (ar konsultavimo) paslaugas. Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnio 1 dalis). Paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus (CK 6.718 straipsnio 3 dalis), o paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiam tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais (CK 6.720 straipsnio 1 dalis). Taigi visų pirma pačiai apeliantei teko pareiga įrodyti susitarimo dėl atlygintinų paslaugų su atsakove sudarymo faktą ir šio susitarimo turinį, t. y. dėl kokių konkrečiai paslaugų sulygta, kokios šių paslaugų suteikimo ir jų apmokėjimo sąlygos, dėl kokios kainos už paslaugas šalys yra susitarusios ir pan., taip pat įrodyti, kad ji paslaugas, dėl kurių teikimo šalys susitarė, suteikė ir sutartinę prievolę įvykdė, o antroji sutartinių santykių šalis (atsakovė) priešpriešinės sutartinės prievolės sumokėti už gautas (perduotas) paslaugas nėra įvykdžiusi.
28. Byloje nėra ginčo, kad tarp apeliantės ir atsakovės rašytinė paslaugų teikimo sutartis nebuvo sudaryta. Apeliantės teigimu, bylos šalys buvo sudariusios žodinį susitarimą dėl paslaugų suteikimo. Pasak apeliantės, atsakovė BUAB „Ekleft consulting“ kreipėsi į apeliantę, kad ši padėtų jai surasti programuotojus, galinčius dirbti Rusijoje pagal UAB „Ekleft consulting“ užsakymus. Apeliantė tokius programuotojus surado per savo verslo partnerę OOO „Ekleft Projekty“. Ši programuotojų paslaugas pardavė apeliantei, o apeliantė jas perpardavė atsakovei, kuri paslaugas perpardavė savo klientams RAB ,,Ekspert RP“ bei RAB ,,Metro Cash and Carry“. Atsakovė BUAB „Ekleft consulting“, nesutikdama su tokiais teiginiais, tvirtina, kad apeliantė nurodytoje paslaugų perpardavimo grandinėje nedalyvavo, nes paslaugas atsakovė BUAB „Ekleft consulting“ pirko tiesiogiai iš OOO „Ekleft Projekty“.
29. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė paslaugų suteikimo faktą įrodinėjo jos pačios išrašytomis ir apeliantės vadovo N. O. pasirašytomis 2017 m. spalio 1 d., 2017 m. spalio 30 d., 2017 m. lapkričio 30 d. sąskaitomis faktūromis Nr. 91 (17 430 Eur suma), Nr. 92 (18 260 Eur suma), Nr. 93 (16 600 Eur suma), apeliantės vadovo N. O. paaiškinimais, elektroniniu šalių susirašinėjimu. Pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis įvertino kaip nepakankamus paslaugų suteikimo atsakovei faktui įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Vien šie duomenys neleidžia vertinti, nei dėl kokio pobūdžio paslaugų suteikimo galbūt susitarta (šių paslaugų pobūdis, kiekis ar kitos jas apibūdinti galinčios aplinkybės) ir šias paslaugas tinkamai teisiškai kvalifikuoti, nei dėl jų įvykdymo sąlygų, nei dėl jų apmokėjimo (kainos) ir ypač situacijoje, kaip šalis neigia gavusi paslaugas, kurių apmokėjimo prašoma pateikiant jai sąskaitą faktūrą.
30. Dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės kasacinis teismas yra pasisakęs, jog PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) normos; PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustatantis apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu; pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas; PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM įstatymas nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
31. Vadinasi, nors PVM sąskaita faktūra iš esmės galėtų būti įformintas įvykęs prekių pardavimas ar paslaugų suteikimas, šiuo konkrečiu atveju vien jų aiškiai nepakanka, kilus šalių ginčui dėl pačios sutarties sudarymo ir kurių nors paslaugų gavimo iš apeliantės. Ginčo sąskaitose paslaugos įrašytos tik kaip IT konsultavimo paslaugos, bet nei jų kiekis, valandos ar kurie nors kiti identifikaciniai požymiai neįrašyti, nėra ir antrosios šalies įgalioto asmens pasirašyto patvirtinimo, kad prekes / paslaugas atsakovė gavo. Kaip šioje nutartyje nurodyta pirmiau, kilus atitinkamam ginčui, turėjo būti pateikti ir kiti leistinumo, patikimumo ir apibrėžtumo reikalavimus atitinkantys duomenys (įrodymai) apie šalių pasiektą konkretų susitarimą bei apie tokio susitarimo turinį (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Vertinant situaciją taip, kaip to siekia apeliantė, t. y. asmeniui pripažįstant pareigą besąlygiškai apmokėti jam išrašytą ir pateiktą sąskaitą faktūrą, kurioje yra tik ją išdavusio subjekto rekvizitai, būtų sudaryta galimybė piktnaudžiauti, reikalaujant apmokėjimo sąskaitų faktūrų pagrindu ir pagal neegzistuojančias, neva žodžiu sudarytas prekių ar paslaugų teikimo sutartis.
32. Kitokio teisėjų kolegijos vertinimo dėl įrodymų, patvirtinančių apeliantės deklaruojamų sutartinių santykių tarp šalių susiklostymą, nagrinėjamoje byloje stokos nesuponuoja ir apeliantės akcentuojamas 2018 m. kovo 22 d. atsakovės buhalterės T. L. laiškas, kuriame prašoma atsiųsti „sąskaitas patikrinimui už 2017 m. išrašytas Randwer Ekleft. UAB turi 3 sąskaitas.“ Šis laiškas anaiptol nepatvirtina nei buvusio susitarimo dėl kurių nors konkrečių paslaugų, nei paslaugų suteikimo fakto, o tik tokią aplinkybę, kad apeliantė išrašė ir pateikė atsakovei šiame laiške neapibrėžto turinio sąskaitas faktūras. Pažymėtina tai, kad kitame byloje esančiame tai pačiai T. L. 2018 m. spalio 1 d. siųstame laiške nurodoma, kad „Atsižvelgiant į tai, kad darbai nebuvo atlikti, nurodytos sąskaitos turi būti išimtos iš apskaitos, jos nėra mūsų išlaidos.“
33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ir OOO ,,Ekleft Projekty“ 2019 m. balandžio 9 d. pažyma apeliantės argumentų dėl susitarimo su atsakove egzistavimo taip nepatvirtina, kadangi minėtoje pažymoje nėra atskleidžiama, kokiu pagrindu apeliantė dalyvavo teikiant ginčo programavimo paslaugas, taip pat nepaaiškinama, ar OOO ,,Ekleft Projekty“ apskritai turėjo su pačia apeliante sudarytą sutartį dėl tokių paslaugų.
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad OOO ,,Ekleft Projekty“ paslaugas realiai suteikė atsakovės UAB ,,Ekleft Consulting“ klientams „Metro Cash and Carry“ ir RAB „Expert RP“, kad į bylą yra pateikti aktai dėl paslaugų perdavimo, sudaryti tarp atsakovės ir minėtų jos klientų, kitaip nei tarp apeliantės ir atsakovės (jų dvišalių paslaugų perdavimo aktų nėra), kad OOO „Ekleft Projekty“ ir apeliantė Ekleft-Randwer GmbH yra susijusios bendrovės, pagrįstai suabejojo OOO ,,Ekleft Projekty“ 2019 m. balandžio 9 d. pažymos ir jos paslaugų priėmimo–perdavimo apeliantei aktų įrodomąja reikšme.
35. Tokie apeliantės apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos šalims įprastą praktiką sudaryti sandorius žodžiu ir išrašyti sąskaitas faktūras be jokių papildomų dokumentų, o atsakovė paslaugų priėmimo–perdavimo aktus pasirašydavo tik su Rusijos bendrovėmis (šiuo atveju OOO „Ekleft Projekty“), kadangi toks reikalavimas yra numatytas Rusijos Federacijos teisės aktuose, teisiškai nereikšmingi, tokios praktikos buvimo nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys.
36. Pagrįstai teismas nesutiko ir su tokiais apeliantės teiginiais, kad N. O. negalėjęs duoti jokių nurodymų apmokėti išrašytas sąskaitas faktūras arba daryti kokį nors spaudimą dėl mokėjimo, nes valdė tik 20 proc. atsakovės akcijų, todėl 2017 m. gruodžio 22 d. mokėjimo pavedimu 10 000 Eur suma pagal 2017 m. spalio 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. 91 apeliantei buvo pervesta gera atsakovės valia. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esantį susirašinėjimą, padarė išvadą, kad minėtas mokėjimas įvykdytas paties N. O. nurodymu, kad šis galėjo tokį sprendimą priimti tuo pat metu būdamas ir atsakovės, ir ieškovės akcininkas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra labiau tikėtina, nei netikėtina. Iš byloje esančių įrodymų (susirašinėjimo) iš tiesų galima spręsti, kad 2017 m. balandžio 21 d. sutartimi N. O. iš J. P. (J. P.) nupirko atsakovės akcijas ir buvo įgijęs kontrolinį akcijų paketą, tačiau 2018 m. rugsėjo 27 d. pranešimu minėta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta.
37. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, netenkindamas apeliantės prašymo išreikalauti įrodymus, patvirtinančius arba paneigiančius, jog atsakovė įtraukė / neįtraukė ginčo sąskaitas faktūras į savo buhalterinę apskaitą, pažeidė rungimosi principą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė 2019 m. vasario 18 d. su rašytiniais paaiškinimais pateikė prašymą išreikalauti iš atsakovės BUAB „Ekleft consulting“ gautų PVM sąskaitų faktūrų registro, sąskaitų faktūrų sąrašą laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo teisėjo 2019 m. vasario 19 d. rezoliucija šis prašymas atmestas, nurodant, kad tokie įrodymai objektyviai negali patvirtinti byloje įrodinėtino fakto apie paslaugų suteikimą ir paslaugos ar darbo rezultato perdavimą atsakovei; apie šią rezoliuciją apeliantė informuota 2019 m. vasario 19 d. pranešimu. Apeliantė 2020 m. vasario 20 d. pateikė papildomą prašymą dėl įrodymų išreikalavimo. Šį apeliantės prašymą teisėjo 2020 m. vasario 21 d. rezoliucija nuspręsta spręsti teismo posėdžio metu.
38. Teismo posėdžio, vykusio 2019 m. kovo 7 d., metu išklausius ir atsakovės poziciją, šis prašymas dar kartą buvo atmestas. Teismas motyvavo, kad tokie duomenys būtų pertekliniai; byloje turi būti įrodinėjama, kokie santykiai siejo šalis ir kokios paslaugos buvo suteiktos; pačios sąskaitos faktūros savaime tokių aplinkybių nepatvirtina; sąskaitos atsakovės nepasirašytos (garso įrašas nuo 20:24 min. iki 21:02 min.). Be to, 2020 m. gegužės 9 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovės atstovas žodžiu patvirtino, kad ginčo sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į atsakovės apskaitą, tačiau paaiškėjus, kad jokie darbai pagal jas nebuvo atlikti, jos iš apskaitos buvo pašalintos (garso įrašas nuo 50:09 min. iki 50:35 min.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantei buvo svarbus tik pats faktas, ar ginčo sąskaitos faktūros buvo gautos atsakovės ir įtrauktos į jos apskaitą, o atsakovei tokios aplinkybės nė neginčijant, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais dėl rungimosi principo pažeidimo ar jos teisės rinkti ir teikti įrodymus pažeidimo.
39. Dar kartą akcentuotina, kad apeliantė ieškinyje ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo nei kada su atsakove ji sudarė susitarimą, nei kokiomis konkrečiomis sąlygomis, grįsdama atsakovės pareigą sumokėti už visiškai neapibrėžtas paslaugas vien savo hipotetiniais teiginiais apie žodinės sutarties sudarymą. Tokiu atveju, apeliantei neįrodžius paties susitarimo ir paslaugų atsakovei perdavimo faktų, pripažintina, kad vien trijų sąskaitų faktūrų atsakovei išrašymas savaime nepatvirtina atsakovės skolos apeliantei fakto.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, yra motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178 straipsnis). Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
41. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė, kuri atsiliepime į apeliacinį skundą yra suformulavusi prašymą atlyginti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau apeliacinės instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikti atsakovės turėtų išlaidų faktą bei dydį patvirtinantys įrodymai, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.