Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko J. A. Venckaus (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir nustatė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. P. priteista nukentėjusiajam E. B. 370 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos, nukentėjusiajam T. B. 4 982,38 Lt turtinės ir 60 000 Lt neturtinės žalos, 5 021,63 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už patirtas išlaidas gydant nukentėjusiuosius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 22 d. apie 1.20 val. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, pasinaudojęs menkaverte dingstimi, tai, kad buvo paprašytas prisirišti jam priklausantį šunį prie pavadėlio, panaudojo fizinį smurtą prieš E. B., tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam E. B. į veidą, vieną smūgį peiliu į kaklą, du smūgius į kairį dilbį ir vieną smūgį į dešinę plaštaką, taip demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, M. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 22 d. apie 1.20 val. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pasinaudojęs menkaverte dingstimi, tai, kad buvo paprašytas prisirišti jam priklausantį šunį prie pavadėlio, tyčia smogė nukentėjusiajam T. B. peiliu į kaklą, ne mažiau du kartus į kairį žastą, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę žaizdą kaklo kairėje pusėje su kairės bendrosios jungo venos, bei kairio peties rezginio pažeidimu, taip sunkiai suluošino nukentėjusįjį T. B..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas nepagrįstai savo apeliaciniame skunde prašo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį. Byloje nustatyta, kad M. P. pirmasis pradėjo naudoti smurtą prieš nukentėjusiuosius E. B. ir T. B., o jų prašymas pririšti šunį ir uždėti antsnukį, nes kitaip kvies policiją, BK 136 straipsnio prasme negali būti laikomas itin įžeidžiančiu ar neteisėtu poelgiu, dėl kurio nuteistasis prarado gebėjimą kontroliuoti savo veiksmus ir dėl to sunkiai ir nesunkiai sužalojo nukentėjusiuosius būdamas staiga labai susijaudinęs. Kadangi M. P. pirmas smūgius sudavė E. B. kumščiu į veidą, o po to panaudojo pavojingą įrankį – peilį, juo smūgiuodamas T. B. ir E. B., bei padarydamas jiems sunkių ir nesunkių sveikatos sutrikdymą. Ši aplinkybė parodo, kad M. P. jau ateidamas prie vaikinų turėjo peilį, kuriuo pasinaudojo jų neįspėdamas. Be to, kaip jau buvo pasisakyta aukščiau, byloje nėra duomenų, kad M. P. įvykio metu būtų sužalotas ar kaip nors kitaip įžeidžiančiai ir neteisėtai buvo elgiamasi su M. P.. Teismas konstatuoja, kad nėra BK 136 straipsnyje numatytų aplinkybių – nukentėjusiųjų asmenų neteisėtų ar itin įžeidžiančių poelgių, dėl kurių M. P. galėjo staiga labai susijaudinti (fiziologinio afekto būsenoje) ir sunkiai sužaloti T. B.. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus 2010 m. rugsėjo 23 d. – spalio 7 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-71 nurodyta, kad M. P. diagnozuojamas organinis asmenybės sutrikimas, kuris netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti (1 t., b. l. 170-173). Taigi M. P. veikos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos tinkamai, todėl nėra pagrindo nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo nusikalstamus veiksmus dėl sunkaus kūno sužalojimo įvertino kaip padarytus netiesiogine tyčia, nes M. P. veikė sąmoningai ir suvokė, kad durdamas duriančiu-pjaunančiu daiktu į gyvybei pavojingą vietą gali sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ir nors tų padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti.

Nuteistasis M. P. apeliaciniu skundu prašo priteisti tik T. B., nes labiausiai nukentėjo, t. y. jam (T. B.) priteistina 2 400 Lt turtinė žala ir 7 000 Lt neturtinė žala, o E. B. civilinį ieškinį atmesti. Toks nuteistojo prašymas atmestinas. Kolegijos nuomone apygardos teismas motyvuotai ir pagrįstai nukentėjusiųjų T. B. ir E. B. civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir iš nuteistojo M. P. priteisė nukentėjusiajam E. B. 370 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai, nukentėjusiajam T. B. 4 982,38 Lt turtinei ir 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Vadovaujantis BPK 109 straipsnio nuostatomis, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad sveikatos sutrikdimus T. B. ir E. B. padarė būtent nuteistasis M. P., todėl jis turi nukentėjusiesiems atlyginti tiek turtinę tiek neturtinę žalą. Nukentėjusiojo T. B. turtinė žala susideda iš negautų pajamų, kurias būtų gavęs dirbdamas už minimalų atlyginimą praradęs 50 proc. darbingumo, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, t. y. jis negavo pusės minimalaus atlyginimo 12 mėnesių (4 800 Lt), sugadintų drabužių (85 Lt), turėtų kelionės išlaidų (64 Lt), už atliktus medicininius tyrimus (33,38 Lt), iš viso 4 982, 38 Lt. Nukentėjusiojo E. B. turtinė žala susideda iš sugadintų drabužių (70 Lt), sumokėtų pinigų už advokato paslaugas (300 Lt), viso 370 Lt.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-371/2003, Nr. 3K-3-16/2004). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali turėti esminės įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus tokiais atvejais yra sukeltos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusių asmenų teisės bei interesai, o kartu ir teisingumo principas (kasacinės nutartys Nr. 3K-7-255/2005, Nr. 2K-442/2009 ir kt.).

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad T. B. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis neteko 50 proc. darbingumo būdamas jauno amžiaus, nevaldo vienos rankos, sunkiai įsivaizduoja ateities planus ir tai turės įtakos tolimesniam jo gyvenimui. E. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jautė fizinį skausmą, persekioja baimės jausmas, jaučiasi nesaugus, turėjo dvasinių išgyvenimų. Kolegijos manymu, įvertinus šias aplinkybes, nukentėjusiesiems T. B. priteista 60 000 Lt, E. B. – 10 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumos nėra aiškiai per didelės, jos atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Nuteistojo M. P. nurodyta aplinkybė, jog jis šiuo metu neturi galimybės sumokėti tokią sumą, nesudaro pagrindo mažinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Sprendžiant nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimą, būtina kruopščiai ir išsamiai įvertinti duomenis, kurie patvirtina ar paneigia atleidimo nuo bausmės faktinį pagrindą, išanalizuoti jų patikimumo ir pakankamumo klausimą, t. y. taikant BK 76 straipsnį nepakanka nustatyti, kad nuteistojo liga yra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578. Atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, taip pat sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir pan. Didelę reikšmę turi ir tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai, nes jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga negali būti pripažinta pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-315/2011, 2K-337/2010, 2K-69/2009).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius duomenis apie nuteistojo M. P. sveikatą paskyrė atlikti teismo medicinos ekspertizę. Šios ekspertizės akte Nr. EKG 83/11 (02) pateikta išvada, kad M. P. serga pirmo tipo sunkios formos cukriniu diabetu su išreikštomis šios ligos komplikacijomis (akių retinopatija, polineuropatija), kuri yra nepagydoma. M. P. serga sunkia ir nepagydoma liga, t. y. pirmo tipo sunkios formos cukriniu diabetu, dėl to jam būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę. M. P. nustatyta sunki ir nepagydoma liga – pirmojo tipo sunkios formos cukrinis diabetas atitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų įsakymu Nr. 969/578 patvirtinto „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąrašo kriterijus (3.1 punktas) (2 t., b. l. 162-167).

Tačiau M. P. pripažintas kaltu dėl vieno labai sunkaus ir vieno nesunkaus nusikaltimų padarymu, kurių metu nukentėjo du asmenys ir jiems buvo sutrikdyta sveikata dėl menkavertės dingsties, buvo panaudotas peilis, po nusikalstamų veiksmų pasišalino iš įvykio vietos.

Teismas sutinka, kad šiuo atveju nuteistasis serga sunkia, nepagydoma liga, tačiau, kolegijos nuomone, ne tiek, kad dėl tos ligos nuteistajam būtų sunku atlikti jam teismo paskirtą bausmę ar dėl jo ligos kitiems nuteistiesiems būtų daromas poveikis. Iš ekspertų pateiktos išvados matyti, kad M. P. cukriniu diabetu serga nuo aštuonerių metų, nuo ligos pradžios leidžiasi insuliną savarankiškai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad M. P. sirgo šia liga darydamas nusikalstamas veikas, todėl darytina išvada, kad liga jam nesutrukdė daryti nusikalstamas veikas. Dėl to šiuo konkrečiu atveju cukrinis diabetas negali būti pripažintina liga, dėl kurios M. P. būtų sunku atlikti teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, ligos eigai pablogėjus, ateityje gali būti sprendžiamas klausimas dėl tolesnio M. P. atleidimo nuo bausmės atlikimo. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad pablogėjus M. P. sveikatai gydomas Laivės atėmimo vietų ligoninės stacionare apie savaitę laiko ir konstatuojama, kad ligos eiga gera, gydimas įprastinis, be komų ir komplikacijų, pagėrėjus sveikatos būklei grąžinamas į įkalino vietą. Šios aplinkybės patvirtina, kad bausmės atlikimo vietoje yra ligoninė, kurioje yra galimybė stebėti nuteistojo sveikatos būklę.

Teismas įvertina ir nuteistojo M. P. asmenybę, t. y. atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę jo asmenybė apibūdinta kaip disharmoniška, profilyje dominuoja psichopatija, isterijos ir paranojos skalė. Būdingas siekimas orientuotis į aplinkinių vertinimą, emocinis nestabilumas, lengvas įsijautimas į prisiimtą socialinę rolę, demonstratyvumas ir frigidiškumas, priešiškumo iš aplinkos jutimas, nepasitikėjimas. Dominuoja įtarumas, agresyvumo tendencijos, aktyviai slopinami socialiniuose kontaktuose. Elgesyje dominuoja niūrumas, disforiškumas, nepasitenkinimo reiškimas. Ryškiai apsunkinta socialinė adaptacija, nelinkęs laikytis socialinių elgesio normų (1 t., b. l. 170-173). Todėl, įvertinus visas aplinkybes, nusikaltimų pobūdį, tai, kad liga netrukdė jam daryti nusikaltimus, tokia liga negali būti pripažinta pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo ir taikyti BK 76 straipsnį.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nuteistajam paskyrė bausmę. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad M. P. nusikalstamas veikas padarė tyčia, įvertino ir nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnius, t. y. vienas nesunkus ir vienas labai sunkus nusikaltimai (BK 11 straipsnio 3 ir 6 dalys), nusikaltimai baigti, nuteistasis panaudojo peilį ir sutrikdė dviems asmenims sveikatą, vienam nežymiai, o kitam sunkiai. Atsižvelgė į nuteistojo asmenybę: neteistas, išsiskyręs, nedirba, apibūdinamas kaip agresyvus, ne kartą baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 143-149), nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams žalos neatlygino, (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme dėl jo veiksmų nagrinėjama kita baudžiamoji byla. Apygardos teismas nenustatė atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, nes BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimas nuo 2 m. iki 12 m., t. y. artimą sankcijos vidurkiui, o BK 284 straipsnio 1 dalyje – iki 2 m., t. y. mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo vidurkis. Pažymima, kad nuteistajam paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 metams nėra per griežta, todėl daugiau švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.