- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-22
- Bylos Nr.
- 2A-690-252/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-06386-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Nijolė Danguolė Smetonienė, Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- S. K.
- Trečiasis asmuo
- R. K.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 690 - 252 - 2012
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, Ramunės Čeknienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-190-902/2012 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui S. K., trečiajam asmeniui R. K. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė pripažinti žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio m. k. v., 0,0573 ha, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir ant šio žemės sklypo stovintį gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis: gyvenamoji (vieno buto pastatai), pažymėjimas plane 1A0b, bendrąja daline jos ir atsakovo S. K. nuosavybe ir nustatyti, kad jai priklauso ½ dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo, o atsakovui priklauso ½ dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo bei iš atsakovo priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ji su atsakovu susituokė 1992-07-25. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002-06-20 sprendimu santuoka buvo nutraukta, santuokoje įgytas turtas padalintas natūra lygiomis dalimis, ištuokos liudijimą išsiėmė. Santuoką nutraukė tik formaliai, nes toliau su atsakovu kartu gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį. Apie jų santuokos nutraukimą niekas iš artimųjų ilgą laiką nežinojo, toliau kartu su atsakovu važinėjo pas gimines, pažįstamus, kartu auklėjo sūnų. Nors sūnui iš atsakovo buvo priteistas išlaikymas, tačiau kartu gyvenant su atsakovu ir vedant bendrą ūkį, išlaikymo atskirai vaikui jis neteikė. Jos ir atsakovo pajamos ir išlaidos buvo bendros, atskirai gaunamų lėšų netvarkė. Po santuokos nutraukimo liko gyventi tame pačiame bute, naudojosi tais pačiais baldais, buities įranga. Gyvenant kartu su atsakovu nusprendė įsigyti žemės sklypą ir pasistatyti namą. Manė, kad bendra veikla, namo statyba sustiprins jos ir atsakovo santykius. Kartu su atsakovu ji domėjosi statybomis, rinko projektą, važinėjo po parodas, kartu svarstė, kokį namą reikėtų pasistatyti, išsirinko namo projektą. Iš bendrų lėšų nusipirkę žemės sklypą, apie 2003 metus pradėjo statybos darbus. Abu dirbo prie namo statybos, kasė pamatams žemę, dirbo fizinius darbus. Jos tėvas jai padovanojo 10-12 vienetų namo perdengimo plokščių, kuriuos atvežė iš Molėtų. Plokštės buvo padėtos perdengiant pamatus. 2004 metais jie pasamdė mūrininkus, ji savo darbu prisidėjo prie statybos darbų, maišė skiedinį, dirbo kitus statybos darbus. Nurodė, kad visas statybines medžiagas pirko iš bendrų lėšų. Kadangi trūko pinigų, uždarbis nebuvo didelis, namo statyboms ji ir atsakovas iš banko paėmė paskolas. 2005-02-23 ji iš AB bankas NORD/LB Lietuva paėmė 10 000 Lt paskolą. Vėliau, trūkstant pinigų namo statyboms, ji 2006-04-13 iš AB bankas NORD/LB Lietuva paėmė 15 000 Lt kreditą. Pinigai buvo panaudoti gyvenamojo namo statybai. Be to, 2006-10-20 pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kuris jiems išsituokiant buvo padalintas kiekvienam lygiomis dalimis. Už butą gavo 120 000 Lt, kuriuos panaudojo gyvenamojo namo statyboms bei dalį pinigų atsikaitymui su bankais. Po buto pardavimo įsikėlė į dar nebaigtą gyvenamąjį namą, kur su atsakovu ir sūnumi gyveno kaip šeima ir toliau vedė bendrą ūkį. Namas tuo metu buvo beveik įrengtas, įsikėlę baigė vidaus apdailos darbus, 2007 metais pabaigė išorės apdailos darbus. Pabaigus namo statybą ir įrengimą, jos ir atsakovo santykiai pašlijo. Atsakovas buvo jai neištikimas, atvirai draugavo su kitomis moterimis ir pradėjo reikalauti, kad ji išsikeltų iš namo. Tik tada artimieji sužinojo, kad ji su atsakovu yra išsituokę. 2007 metų pabaigoje, Kūčių vakarą, jai su sūnumi grįžus iš parduotuvės, atsakovas užrakino duris ir jų į namą neįsileido, tik policijos pagalba pateko į namą. Su sūnumi name 2008 metų pradžioje dar kiek tai laiko pagyveno, tačiau gyvenimas kartu tapo neįmanomas, nes atsakovas išjungdavo elektrą, užsukdavo vandenį, reikalavo, kad ji kartu su sūnumi išsikeltų. Būtent nuo 2007 metų pabaigos ji kartu su atsakovu pradėjo nebevesti bendro ūkio, kai atsakovas ją ir sūnų pradėjo ignoruoti, 2008 metų rugpjūčio mėnesį buvo išvaryti iš namo. Kadangi neturėjo, kur su sūnumi gyventi, todėl paėmė ilgalaikę (33 metams) paskolą iš AB „Hansabankas“ ir nusipirko butą. Dar kurį laiką tikėjosi, kad atsakovas gera valia su ja atsiskaitys, jis žadėjo tai padaryti, tačiau to nepadarė ir nesutinka su ja atsidalinti iš bendros nuosavybės. Gyvenant kartu su atsakovu ji iš bendrų lėšų įsigijo 0,0573 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir ant šio žemės sklypo kartu pasistatė gyvenamąjį namą, todėl šis nekilnojamasis turtas turi būti pripažintas bendrąja daline jos ir atsakovo nuosavybe, atitinkamai po ½ dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad šalių santuoka buvo nutraukta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002-06-20 sprendimu bendru sutikimu. 2002-10-24 atsakovo vardu įgytas nekilnojamasis turtas – žemės sklypas su pamatais gyvenamajam namui, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Leidimas namui statyti atsakovui išduotas 2003-02-07, galioja iki 2013-02-07. Teismas, įvertinęs liudytojo A. G. parodymus bei byloje surinktus rašytinius įrodymus – leidimą namo statybai, 2004-07-23 atsakovo vardu paimtą 50 000 Lt kreditą su tiksline paskirtimi – gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, statybai ir kredito panaudojimą šiam tikslui, sprendė, kad atsakovas įsigyjant žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, su ieškove nesitarė, t. y. bendro susitarimo šį nekilnojamąją turtą įsigyti bendron dalinėn nuosavybėn tarp jų nebuvo, šį turtą jis nusipirko iš asmeninių lėšų, o ieškovė savo lėšomis prie žemės sklypo įsigijimo neprisidėjo. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė, jog su atsakovu vedė ir tvarkė bendrą ūkį tuo metu, kai buvo įsigytas žemės sklypas su pamatais ir vėliau, kai namas buvo statomas, įrenginėjamas ir neįrodė, kad gyvenamojo namo statybai skyrė dalį savo pajamų. Teismas laikė tik įrodyta, kad ieškovė kurį tai laiką kartu su atsakovu gyveno ir prisidėjo prie statybų savo darbu, kuriam realiai įvertinti įrodymų nepateikė. Padarė išvadą, jog vien tik faktas, kad šalys kurį tai laiką kartu gyveno ir ieškovė savo darbu prisidėjo prie nuosavybės kūrimo, nesant įrodymų apie realias pinigines ieškovės investicijas į nuosavybę, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, jog tarp šalių buvo aiškus susitarimas kurti bendrą (dalinę) nuosavybę.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, neteisingai taikė materialines teisės normas, akivaizdžiai teikė pirmenybę tik atsakovo paaiškinimams ir jo teiginiams. Atsakovo poziciją, kad šalys tik gyveno viename bute ir nevedė bendro ūkio, paneigė absoliučiai visi byloje apklausti liudytojai, tai paneigė taip pat pateikti rašytiniai įrodymai (atsakovo nemokėtas išlaikymas vaikui, jo turėjimas ir naudojimas visų pinigų, gautų už parduotą butą, ir panašiai). Be to, teismas nepagrįstai nepriėmė svarbaus įrodymo – vaizdo įrašo, kuriame pats atsakovas viešai pripažino, kad su ieškove gyvena kaip šeima. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nebuvo aiškaus tarp šalių žodinio susitarimo bendrais veiksmais, bendru darbu, panaudojant asmenines pinigines lėšas, įskaitant šalių gautus kreditus, sukurti bendrą dalinę nuosavybę, t. y. įsigyti žemės sklypą ir ten pasistatyti gyvenamąjį namą. Priešingai, būtent apklausti liudytojai ir pateikti įrodymai patvirtino, kad buvo susitarimas sukurti bendrą nuosavybę. Atsakovas melagingai teigė, kad jis vienas domėjosi nekilnojamuoju turtu. Sklypo pardavėjas, liudytojas A. G., tik patvirtino, kad atsakovas vienas tuo metu ėjo į parduotuvę ir jį, esantį sklype, užkalbino atsitiktinai. Kai pas juos (ieškovę ir atsakovą) lankėsi giminaičiai, draugai, atsakovas pats visiems pasakojo apie netikėtą pirkinį (L. K., J. B. liudijimai teisme). Teismas šių aplinkybių neįvertino. Nors teismas sprendime nurodė, kad nebuvo pateikti įrodymai, kad ieškovė su atsakovu kartu turėjo grąžinti atsakovo mamai pinigus, tačiau paskoliniai santykiai buvo tarp artimų giminaičių, vieni kitais pasitikėjo, todėl jokių rašytinių dokumentų ir negalėjo būti. Suteikta sūnui paskola, jos grąžinimas vertintinas kaip normalus sandoris, kuriam sudaryti nebuvo būtina rašytinė forma. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė ieškovės parodymus, kad nuo sklypo įsigijimo pradžios buvo galvojama jį perparduoti, nes sklypas buvo po penkiaaukščių namų langais, prie pat jo gatvė, jis nedidelis. Net nepaminėjo, kad šią aplinkybę teisme liudijo K. U. (ieškovės tėtis). Būtent šis liudytojas teisme patvirtino, kad jis įkalbėjo atsakovą statyti namą šiame sklype, tik dėl to, kad šalys kartu statė namą, jis davė statybines medžiagas. Dar prieš prasidedant statybų planavimui kartu su atsakovu pradėjo skaičiavimus, planavimus savo finansų, domėjosi projektais, statybų parodomis. Kartu vyko pas pažįstamus R. ir V. J., kurie patarė statybų planavimo klausimais. Teisme V. J. liudijo ir pasakojo apie bendrai su atsakovu planuojamą šeimos tikslą. Dėl namo projekto kartu su atsakovu lankėsi pas architektą J. C., kuris padarė namo projektą, kuris statybų metu, ieškovės iniciatyva buvo žymiai pakoreguotas. Būtent ieškovės veiksmų statybų metu teismas pilnai neįvertino. Kadangi atsakovas tvarkė statybos reikalaus, jo vardu paimta paskola namo statybai, todėl jis ir turėjo tvarkyti dokumentus savo vardu, gauti leidimą, savo vardu pirkti medžiagas, kad pateisinti paskolos panaudojimą pagal paskirtį. Be to, teismas nepagrįstai atmetė sūnaus O. K. paaiškinimus, kad abu tėvai yra pasakę, jog statomas namas bendrai ir kad reikės kuo mažiau tenkinti įvairius pomėgius. Per visus statybų metus sūnus nebuvo išvykęs net į jokią klasės organizuojamą išvyką. Klasės auklėtoja ir klasės draugai žinojo apie šias statybas. Vėliau draugai lankėsi pastatytame name. Netgi atsitiktinė teismo liudytoja V. A. teismui pateikė buto mokėjimo dokumentus, kuriuose atsispindėjo, kad už butą beveik visos įmokos buvo mokėtos ieškovės. Patvirtino, kad kiekvieną dieną einant į parduotuvę, ar gatve, visada ieškovę su vyru matydavo statomo namo sklype bedirbančią įvairius darbus. Tuo tarpu atsakovas nepateikė darbo sutarčių ir sąskaitų, dėl vykdytų išorės viso namo sienų tinkavimui ir dekoravimui darbų. Būtent ieškovės vardu paimtas paskutinis kreditas (2007-05-04) ir buvo bendru sutarimu su atsakovu paimtas medžiagoms ir darbams. Vien ieškovės tėčio geranoriškas dalyvavimas padedant statyti bendrą šeimos namą parodo, kad santykiai buvo šeimyniški. Teismas sprendime nutyli ir atsakovo liudytojo D. Š. parodymus, kuris paaiškino, kad atsakovas jį pasamdė pagalbiniams darbams, taip pat matė ieškovę dirbančią name. Atsakovas sąmoningai nuslėpė faktus apie tai, kad kai santykiai 2008 metais pašlijo, namą jis pardavinėjo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai įvertino atsakovo pateiktus dokumentus, rašytinius įrodymus, paaiškinimus, liudytojų parodymus, tinkamai taikė ir aiškino procesines ir materialines teisės normas. Ieškovė nenurodė jungtinės veiklos sutarties sudarymo datos, sąlygų, šalių įsipareigojimų ir įnašų dydžio, taip pat jiems teksiančių sukurtos bendrosios dalinės nuosavybės dalių, o būtent – jis su ieškovė niekada nesitarė ir nevykdė bendros veiklos, nebuvo sutarę dėl esminių jungtinės veiklos sutarties sąlygų ir niekada nėra davęs sutikimo sudaryti tokią sutartį.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą tretysis asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovė teismui nepateikė nei vieno dokumento, įrodančio jos indėlį į namo statybą, nepagrindė argumentų apie jos ir atsakovo neva vedamą bendrą ūkį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytomis faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teismas nenustatė. Ši byla nagrinėjama ieškovės G. K. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo teisėtam ir pagrįstam sprendimui panaikinti.
Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 str.). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos vystymas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-749/2003, 2008-03-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-181/2008 ir kt.). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Nors pagal CK 6.969 str. 4 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos, tačiau rašytinio susitarimo dėl tokio pobūdžio veiklos ir jos tikslų (siekių) nesudarymas pats savaime neeliminuoja jungtinės veiklos fakto ar realiai tokių susiklosčiusių santykių.
Apeliantė byloje reiškia reikalavimą pripažinti jai jungtinės veiklos pagrindu įgytas nuosavybės teises į du nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalis. Kiekvienas iš šių objektų gali būti pripažįstamas kaip įgytas jungtinės veiklos pagrindu, jeigu atitinka pirmiau minėtas bendro turto sukūrimo sąlygas, t. y. prie jo įsigijimo jungtinės veiklos sutarties dalyviai prisidėjo įnašais pinigais, kitu turtu arba darbu (CK 6.970 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė to, kad su atsakovu vedė ir tvarkė bendrą ūkį tuo metu, kai buvo įsigytas žemės sklypas ir kai buvo statomas ir įrenginėjamas namas, bei neįrodė, kad gyvenamojo namo statybai skyrė dalį savo pajamų. Pažymėtina, kad apeliantė savo pateiktame skunde iš esmės jokių naujų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina tai, kad atsakovas 2002-10-24 savo vardu įsigijo ginčijamą žemės sklypą, apie šio nekilnojamojo turto įsigijimą ieškovė sužinojo tik atsitiktinai, kai rado raštą, patvirtinantį sklypo įsigijimą, tą nurodė ir liudytoja J. B., liudytojas A. G.. Be to, atsakovo vardu 2003-06-15 taip pat buvo sudaryta statybos darbų vadovo sutartis (t. 2, b. l. 57), 2004-05-31, 2004-05-31 atsakovo vardu sudaryta rangos darbų sutartis namo sienų mūrijimo darbams, mokėjo rangovui sutartą atlygį už darbą (t. 1, b. l. 104-105, 106-107), savo vardu apdraudė namą ir mokėjo įmokas (t. 1, b. l. 113, 114), mokėjo ir moka už patarnavimus (t. 2, b. l. 75-85). Nors ieškovė apeliuoja į tai, kad nepakankamai įvertinti liudytojų paaiškinimai apie jos prisidėjimą prie nekilnojamojo turto kūrimo, tačiau matyti, kad teismas atsižvelgė tiek į atsakovo, kuris pripažino, kad ieškovė prie namo yra dirbusi, tiek ir liudytojų V. J., R. T., L. K., V. A., O. K., K. U. paaiškinimus, kurie taip pat tą patvirtino. Nepagrįstas skundo teiginys, jog neįvertinti liudytojo D. Š. parodymai. Priešingai, šis liudytojas 2012-02-24 teismo posėdžio metu paaiškino, kad už darbą mokėjo būtent atsakovas (t. 2, b. l. 108), ką teismas skundžiamame sprendime ir nurodė. Liudytoja V. A. nors ir paaiškino, kad laikė ieškovę su atsakovu idealia šeima, tačiau konkrečių įrodymų apie kiekvieno indėlį į bendrą turtą negalėjo pateikti (t. 2, b. l. 110). Kad ieškovė savo lėšomis prisidėjo prie ginčo objektu tapusio namo statybų, išskyrus savo samprotavimus, nepatvirtino ir liudytoja J. B. (t. 2, b. l. 111-112). Liudytoja V. J. tik paaiškino, kad šalys kartu buvo atvažiavusios pas ją, nes ji neseniai buvo pasistačiusi savo namą, ir konsultavosi apie namo statymą, nurodė, kad pati ieškovė jai pasakodavo apie namo statybos eigą, statybai naudojamas medžiagas, tačiau konkrečių faktų apie ieškovės prisidėjimą prie namo statybų jos asmeninėmis lėšomis taip pat negalėjo nurodyti (b. l. 106-107). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad liudytojas K. U. yra ieškovės tėvas, į tai, kad jam pinigai už darbą prie namo nebuvo mokami, sutinka su skundžiamo sprendimo išvada dėl jo geranoriško padėjimo statant namą, ką teismo posėdžio metu patvirtino ir pats liudytojas bei ginčo šalys. Tokiu būdu, vertinat visų byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus, konstatuotina, jog neginčijamai neįrodyta apie tai, kad ieškovė būtent savo lėšomis būtų prisidėjusi prie ginčo objektu tapusio namo statybų. Apeliantė aplinkybę, kad atsakovas žemės sklypą įsigijo perpardavimui ir namo statytis net neketino įrodinėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, tačiau neginčijamų įrodymų taip pat nepateikė.
Kritiškai vertintinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovės vardu paimti kreditai buvo paimti būtent medžiagoms, skirtoms namo remontui, ir darbams. Kaip matyti, tik 2004-07-23 atsakovo vardu paimtas 50 000 Lt kreditas yra skirtas gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, statybai ir įrengimui (1 t., b. l. 115-155, 2 t., b. l. 58). Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie ieškovės asmeninių lėšų – kreditų panaudojimą namo statybai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat laiko nepagrįsta apeliantės poziciją, kad jos teiginius apie bendro ūkio vedimą patvirtina atsakovo nemokėtas išlaikymas vaikui ir jo turėjimas bei naudojimas visų pinigų, gautų už parduotą butą. Kaip matyti, šalys 2006-10-20 pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kuris jiems išsituokiant buvo padalintas kiekvienam lygiomis dalimis (2002-06-20 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas, t. 1, b. l. 7-8), už butą gavo 120 000 Lt. Atsakovas dalį pinigų, gautų už butą, pervedė į ieškovės sąskaitą – 20 792 Lt (t. 1, b. l. 94), 2008-07-10 pervedė į ieškovės sąskaitą dar 11 756 Lt (t. 1, b. l. 109). Tokiu būdu, teismo vertinimu, šalys realiai vykdė 2002-06-20 teismo sprendimą. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad ieškovės vardu paimtos paskolos buvo grąžintos prieš laiką, t. y. 2005-2006 m. Byloje ginčo dėl to, kad ieškovė iki 2008 m., kai galutinai išsikraustė iš atsakovo namo, kartu gyveno su sūnumi ir atsakovu, nėra.
Pagal CPK 176 str. 1 d., įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; ir kt.). Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, analizuodamas byloje esančius įrodymus, nuo kasacinio teismo suformuotos įrodymų vertinimo praktikos nenukrypo, įrodymus vertino tinkamai, o teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina teismo išvadą, kad tarp šalių susiklostę santykiai iš esmės nėra jungtinės veiklos sutartis.
Atmestinai apeliantės argumentai dėl netinkamai taikytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Pažymėtina, jog teisminiai precedentai turi būti taikomi itin atsargiai ir tik tokiose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra identiškos arba iš esmės panašios. Apeliantės nurodytų bylų aplinkybės, nors ir ne iš esmės, tačiau skiriasi nuo bylos, kurioje nagrinėjamas ginčas šioje byloje.
Pagal CPK 322 str., apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi, kaip minėta, apeliantė savo pateiktame skunde iš esmės jokių naujų aplinkybių, kurių būtų nenurodžiusi pirmosios instancijos teisme ir teismas jų būtų neįvertinęs, papildomai nenurodė. Tiek ieškovė, tiek jos atstovas advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir davė išsamius paaiškinimus. Teismas taip pat mano, kad nėra pagrindo, kaip įrodymo, priimti pateikto vaizdo įrašo, nes neaišku, kaip ir kada jis darytas, neatlikta ekspertizė.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą – ieškinį atmesti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.