Šiaulių apygardos teismo nutartis

2020-05-06 · Civilinė byla Nr. 2S-362-440/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-05-06
Bylos Nr.
2S-362-440/2020
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Skolininkas
uždarosios akcinės bendrovės „Linorvas“
Kreditorius
G. I.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-362-440/2020Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00094-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1.; 3.1.18.1.1.2.; 3.1.18.6.; 3.3.2.3.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Linorvas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus G. I. pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Linorvas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kreditorius G. I. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininkės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Linorvas“ 9 849,68 Eur skolą, 78,26 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkės UAB „Linorvas“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – areštuoti skolininkės pinigines lėšas. Nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, kadangi skolininkė neturi jokio nekilnojamojo turto, kilnojamąjį turtą ketina parduoti vienam iš skolininkės akcininkų, tikėtina, jog bando likviduoti įmonę ar skelbti jai bankrotą, jokių kitų pajamų, išskyrus 200 Eur per mėnesį už nekilnojamojo turto nuomą negauna. Kreditoriaus teigimu, prašoma priteisti suma tiek kreditoriui kaip fiziniam asmeniui, tiek skolininkei yra didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2020 m. sausio 16 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Kreditoriaus G. I. reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ne didesnei kaip 9 927,94 Eur sumai skolininkei UAB „Linorvas“ priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ir turtines teises, esančius tiek pas skolininkę, tiek pas trečiuosius asmenis, leidžiant turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti, o jo nesant ar esant nepakankamai – areštavo skolininkės UAB „Linorvas“ pinigines lėšas, priklausančias skolininkei ir esančias pas skolininkę arba trečiuosius asmenis, reikalaujamos priteisti sumos (9 927,94 Eur) ribose, leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčio bei privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetams, atsiskaitymus su kreditoriumi.

3. Teismas nurodė, kad kreditorius pareiškimo reikalavimai laikomi preliminariai pagrįstais, kas leidžia teismui spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo. Skolos suma, t. y. 9 927,94 Eur, teismo vertinimu, kreditoriui, kaip fiziniam asmeniui ir skolininkei, kaip juridiniam asmeniui, yra didelė. Pagal kreditoriaus pateiktus duomenis, skolininkė vengia padengti įsiskolinimą kreditoriui, kreditorius stengiasi rašytiniais pranešimais susitarti dėl nurodytos sumos sumokėjimo, tačiau skolininkė susidariusios įsiskolinimo nemoka nei dalimis, nei sumoka visą sumą iškart. Byloje nėra duomenų, kad skolininkės prievolė kreditoriui būtų užtikrinta kitomis priemonėmis. Šių aplinkybių visuma, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių byloje, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

4. Atskiruoju skundu skolininkė UAB „Linorvas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. sausio 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: kreditoriaus G. I. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkei UAB „Linorvas“ atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Supaprastinto proceso tvarka nagrinėjant bylas dėl teismo įsakymo pareiškimo pagrįstumo klausimas netikrinamas, tačiau tokiais atvejais ypač svarbu, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio reikalavimų, t. y. vis tik pareiškėjas tokiais atvejais privalo pateikti preliminarius savo reikalavimo pagrįstumo duomenis (o ne tik juos deklaruoti).

4.2. Skolininkas neigia kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą ir pateiks prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir kreditoriaus reikalavimo, tačiau teismui pagal pareiškėjo pateiktus duomenis ir dokumentus turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl pareiškimo pagrįstumo. Teismui pareiškėjas pateikė tik paskolos sutartį, tačiau nepateikė jokių jos įvykdymą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepridėjo pinigų perdavimą patvirtinančių įrodymų.

4.3. Kreditorius nurodė neteisingus duomenis apie tai, jog skolininkas neturi jokio vertingo turto: pats kreditorius pripažįsta, jog UAB „Linorvas“ turi nekilnojamojo turto. Skolininkei nėra žinoma, iš kur pareiškėjas gavo duomenis apie galimą turto pardavimą už 7000 Eur akcininkams, šią informaciją neigia. Iš VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad UAB „Linorvas“ nuosavybės teise valdo didelio ploto ir tūrio (1063.88 kv. m., 4237 kub. m.) pastatą – lentpjūvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė (NTR duomenimis) jos nustatymo dieną, t. y. 2014-01-01, buvo 16 089 Eur. Šiuo metu šio nekilnojamojo turto vertė dar didesnė. Be to, skolininkė turi didelės vertės turtinę teisę – nuomoja valstybinę žemę, adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypų plotai atitinkamai 1,5250 ha ir 1,1720 ha, paskirtis – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, sutartis galioja iki 2038-06-03. Skolininkės nekilnojamasis turtas yra nuomojamas ir tą patvirtina pats kreditorius, taigi paneigiamas argumentas, kad skolininkė nevykdo veiklos ir negauna pajamų (ilgalaikė nuomos sutartis įregistruota viešajame registre, tai patvirtina pridedami NTR CDB duomenys).

4.4. Kreditorius nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad skolininkas turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti teismo sprendimo vykdymui (CPK 178 straipsnis).

Atsiliepimas

5. Kreditorius G. I. atsiliepime prašo atmesti apeliantės skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

5.1. Teismas įvertino kreditoriaus pareiškimo pagrįstumą ir priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį.

Žemesnės instancijos teismas

5.2. Skolininkė teismui pateikia neteisingus duomenis apie savo turtinę padėtį. Apie turimo nekilnojamojo turto pardavimą kreditorius sužinojo iš skolininkės akcininkų. Skolininkės atstovė nurodo, jog skolininkės nuosavybės teise turimo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 16 089 Eur ir šiuo metu nekilnojamojo turto vertė dar didesnė. Atlikus viešai skelbiamų duomenų VĮ Registrų centras svetainėje paiešką, ir įvedus pastato unikalų Nr., pateikiama informacija „Nepavyko rasti daikto unikaliu numeriu (duomenys neskelbtini) arba jam nėra atliktas vertinimas“. Advokatė taip pat nurodo, jog skolininkė turi didelės vertės turtinę teisę, t. y. nuomoja valstybinę žemę, sutartis galioja iki 2038-06-03, bei pažymi, jog skolininkės turtas yra nuomojamas, ji vykdo veiklą ir gauna pajamų. Ši informacija yra neteisinga, kreditorius nurodė, kad skolininkė jokios ūkinės komercinės veiklos, neskaitant nekilnojamojo turto nuomos, nevykdo. Už nekilnojamojo turto nuomą, t. y. nuosavybės teise turimo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinės žemės sklypo subnuomą, skolininkė gauna 200,00 Eur / mėn. be PVM nuomos pajamų ir tai yra visos skolininkės pajamos, taigi, vertinant tai, kad skolininkė nevykdo jokios kitos, be nekilnojamojo turto nuomos ir subnuomos, ūkinės komercinės veiklos ir jos mėnesio pajamos yra labai mažos, kyla grėsmė galimam kreditoriaus naudai priimto teismo sprendimo įvykdymui.

5.3. Akcininkams realizavus savo ketinimus ir pardavus ar kitaip perleidus vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą, galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, bus tiesiog neįmanomas, nes neliks turto į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Be to, šiuo atveju teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės niekaip neapsunkina skolininkės turtinės padėties, jai nėra uždrausta nekilnojamąjį turtą nuomoti ir iš to gauti pajamas.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

7. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

8. Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantės turtui, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad teismas turi teisę spręsti, ar nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų pakanka, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Nesant bent tikėtinai pagrįsto reikalavimo, taip pat nesant pagrindo matyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nėra ir pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

10. Nagrinėjamoje byloje kreditorius G. I. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, nors ir galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, teismui nenustačius pareiškimo akivaizdaus nepagrįstumo, teismas, netikrindamas kreditoriaus reikalavimų pagrįstumo, išduoda teismo įsakymą (CPK 432 straipsnis, 435 straipsnio 2–3 dalys) ir dėl šios priežasties kreditorius pareiškimo reikalavimai laikomi preliminariai (prima facie) pagrįstais, tačiau kreditoriui prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi vadovautis CPK 144 straipsnio reikalavimais.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir vertinant, ar pareikšti reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, atliekamas tik preliminarus prašymo įvertinimas, kuris leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, kai pareiškėjas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą ir pan.). Prašymo preliminaraus pagrįstumo vertinimas neturi ir negali virsti detalia prašymo teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

12. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aplinkybė, jog kreditorius kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo supaprastinto proceso tvarka, nereiškia, kad skolininko turtą galima suvaržyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nenustačius jų taikymo sąlygų. Taigi, kreditorius, kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir kartu prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismui turi pateikti įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumas, spręstina, tinkamai nebuvo patikrintas, kreditorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.

13. Nagrinėjamoje byloje skolininkė UAB „Linorvas“ pateikė prieštaravimus dėl teismo įsakymo, prieštaravimus teismas priėmė 2020 m. kovo 17 d., taigi, skolininkė neigia skolos faktą. Kreditorius teismui pateikė paskolos sutarties, sudarytos tarp G. I. (paskolos davėjo) ir G. I. (paskolos gavėjo – UAB „Linorvas“ atstovo direktoriaus), kopiją, tačiau nepridėjo duomenų apie pinigų perdavimą. Teismų praktikoje nurodyta, kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditorius, pasirinko tinkamą savo teisių gynimo būdą, tačiau, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo pateikti teismui pinigų perdavimą įrodančius duomenis, į tai turėjo atsižvelgti teismas, spręsdamas, ar galima konstatuoti, jog egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – asmuo tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą. Todėl šiuo atveju yra pagrindo vertinti, kad esant prašymui dėl teismo įsakymo priėmimo, pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą vertino formaliai atsižvelgiant į supaprastinto ginčų nagrinėjimo proceso ypatumus.

14. Nagrinėjamoje byloje kreditorius prašė taikyti skolininkės turto areštą 9 927,94 Eur sumai, pirmosios instancijos šį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, nurodydamas, kad 9 927,94 Eur suma yra didelė, kad skolininkė vengia padengti įsiskolinimą kreditoriui.

15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais jis bando išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018). Byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018). Taigi, didelės ieškinio sumos kriterijus gali būti vertinamas tik kaip papildomas argumentas, esant atsakovo nesąžiningumo įrodymų, tačiau ne kaip savaime pakankamas asmens turto areštui taikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; kt.).

16. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė savo finansinę būklę apibūdinančių buhalterinių dokumentų, taigi nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditoriaus reikalaujama suma apeliantei yra didelė. Tačiau, kaip nurodyta nutarties 15 punkte, vien sumos dydis nėra pakankama priežastis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad reali grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistuoja tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Atsakovo, skolininko nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiančiam subjektui kyla pareiga jį įrodyti.

17. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kreditoriaus argumentais, nurodė, kad skolininkė vengia padengti įsiskolinimą kreditoriui. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu iš esmės yra siekiama, kad galbūt ieškovui (kreditoriui) palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir nepasidarytų nebeįmanomas, todėl šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovų veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju, kreditorius, kaip galimai nesąžiningus, nurodo tuos skolininkės veiksmus (prievolės kreditoriui neįvykdymą), dėl kurių kreditorius ir kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, t. y. kreditoriaus argumentai dėl skolininkės nesąžiningumo yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, o sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byla nėra ir negali būti nagrinėjama iš esmės, nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1172-943/2019). Skolininkės veiksmų teisėtumas sudaro ginčo iš esmės nagrinėjimo dalyką, todėl sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą negali būti vertinamas kaip jau įrodytas ar pagrindžiantis skolininkės nesąžiningumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1250-196/2017).

18. Kreditorius nurodo, kad skolininkės akcininkai ketina parduoti turimą nekilnojamąjį turtą, tačiau jokių objektyvių įrodymų šiam teiginiui pateikti kreditorius teismui nepateikė. Iš skolininkės UAB „Linorvas“ pateikto VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad UAB „Linorvas“ nuosavybės teise valdo didelio ploto ir tūrio (1063.88 kv. m., 4237 kub. m.) pastatą – lentpjūvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė (NTR duomenimis) jos nustatymo dieną, t. y. 2014-01-01, buvo 16 089 Eur. Kreditorius nurodo, kad nėra aiški turto vertė, nes jam nepavyko rasti tokių duomenų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių neturėtų vadovautis apeliantės pateiktais duomenimis. Esminė aplinkybė yra ta, kad apeliantė turi nekilnojamojo turto, teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad apeliantė nesąžiningais veiksmais ketina šį turtą perleisti. Taip pat nustatyta, kad skolininkė nuomoja valstybinę žemę, adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypų plotai atitinkamai 1,5250 ha ir 1,1720 ha, paskirtis – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, sutartis galioja iki 2038-06-03. Taigi, skolininkė turi turto, jokių jos nesąžiningų veiksmų, siekiant išvengti skolos mokėjimo (skolos ji nepripažįsta) šioje bylos stadijoje nenustatyta.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

20. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

21. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta netinkamai įvertinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, todėl atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą jį tenkinti ir panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. sausio 16 d. nutartį, kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. sausio 16 d. nutartį.

Kreditoriaus G. I. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.

Teisėja Vilija Valantienė