- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-19
- Bylos Nr.
- I-4785-484/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03316-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- G. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1.1Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. (G. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-15).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2014 m. lapkričio mėn. buvo laikomas suimtas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad kamerose buvo laikoma iki šešių asmenų. Kamerų plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameroje buvo tik dvi kėdės, lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė, kurie užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, tokiose patalpose būdamas sveikas žmogus, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Tarp gultų maži tarpai. Kai kuriose kamerose nebuvo sėdimų vietų ir valgymui skirto stalo, todėl maistą valgė ant gulto. Ploto trūkumas, anot pareiškėjo, nebuvo kompensuotas jokiais kitais būdais, nes Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo pakankamai kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, į kuriuos būtų įtraukti suimtieji. Šiuo atveju nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, negalėjo pakankamai sportuoti, mankštintis, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti. Gyveno uždaro tipo rakinamose kamerose.
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir esant reikalui išsikviesti budintį pareigūną. Kiekvieną kartą, kai reikdavo iškviesti pareigūną, daužydavo duris. Pareigūnai negirdėdavo beldimo arba dėl užimtumo į jį nereaguodavo. Kartais pareigūnai beldimą į duris laikydavo triukšmu ir grasindavo už tai nubausti.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad būdamas Lukiškių TI-K, turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui, pagal kurį nuteistasis ne mažiau kaip 8 valandas per dieną turi teisę praleisti lauke. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų, juose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, buvo šiukšlės, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo grybelio ir pelėsio. Juos dengė šiferio stogas, kuriame buvo asbesto. Sveikatai kenkiančio asbesto buvo pastato sienose ir kanalizacijoje. Kamerose neveikė ventiliacija, vėdinimas vyko tik per langą, buvo drėgna ir tamsu. Dėl tokių sąlygų puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo. Natūrali šviesa buvo labai silpna, kameros langą temdė grotos, o dirbtinio apšvietimo lemputės skleidė per stiprią šviesą, nuo to jam skaudėjo akis, galvą, jis neturėjo galimybės išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūrą. Vasarą nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus, o žiemą – šildytuvo. Lukiškių TI-K administracija atsisakė išmatuoti kamerų temperatūrą. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, dažai nuo sienų nusilupę, sienos nepritaikytos valymui. Dėl šių sąlygų, pareiškėjo teigimu, jam dažnai pasireikšdavo peršalimo simptomai, tekdavo kreiptis medicininės pagalbos.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne – jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui ir rankšluostis. Čiūžiniai nedezinfekuojami, pilni dulkių erkių ir kitų parazitų. Lukiškių TI-K pareigūnai atsisakydavo skalbti bet kokius drabužius, todėl juos skalbė rankomis ir džiovino kameroje. Pažymėjo, kad neturėdamas pinigų sąskaitoje, suimtasis nešvariais drabužiais yra priverstas gyventi ilgą laiką. Taip pat nurodo, kad dviem savaitėms buvo skiriama pusė rulonėlio tualetinio popieriaus, kurio neužtekdavo patenkinti higienos poreikius.
Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nebuvo tinkamai atskirtas nuo kitų asmenų, esančių kameroje, bei priežiūrą vykdančių pareigūnų, jame nebuvo įrengtos atskiros ventiliavimo sistemos. Lukiškių TI-K kamerose dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę. Įprastai dušu galima buvo naudotis 15 min kartą per savaitę, kurių jam nepakako. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių ir blakių. Lukiškių TI-K administracija savalaikiai nevykdė jokios deratizacijos ir dezinfekcijos.
Tvirtina, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas visavertis maitinimas. Maistas buvo nekaloringas ir neskanus. Dėl nepakankamo maitinimo jam nukrito svoris. Maistas buvo tiekiamas į kameras atšalęs, dalindamas maistą darbuotojas nenaudojo higieninių pirštinių. Patiekaluose pareiškėjas rasdavo pašalinių daiktų: akmenukų, medžio nuolaužų.
Taip pat nurodo, kad iki sulaikymo gyveno su sutuoktine O. G. Būdamas suimtas su sutuoktine ir toliau palaikė tarpusavio ryšius telefonu. Tačiau tokio bendravimo būdo jam nepakako, o Lukiškių TI-K administracija jam neužtikrino ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų su sutuoktine visą sulaikymo laiką.
Teigia, kad visos aukščiau nurodytos gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K suteikė jam ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, kančią, nepilnavertiškumo jausmą, garbės ir orumą pažeminimą. Tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, sumažėjo bendravimo galimybės, išsiskyrė su sutuoktine. Mano, kad tai yra pagrindas neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kreipimosi į teismą termino paaiškino, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo iš televizijos. Prašo atsižvelgti į tai, kad pažeidimų metu nežinojo apie savo teisių pažeidimus, nes yra teisiškai neišprusęs, turi tik vidurinį išsilavinimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, atsiliepime prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21-30). Nurodo, kad pareiškėjo skunde nurodyti tariami pažeidimai padaryti laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2014 m. lapkričio mėn., pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. spalio 2 d. Todėl pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.
Dėl ginčo esmės nurodo, kad suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos duomenys saugomi trejus metus, todėl Lukiškių TI-K administracija negali pateikti išsamios informacijos apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičių pareiškėjo nurodytu ginčo laikotarpiu. Paaiškina, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Akcentuoja, kad Lukiškių TI-K administracija suimtuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto griežtai vadovaudamasi Suėmimo vykdymo įstatymo ir Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis. Lukiškių TI-K administracija sudaro galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduoda reikalingą inventorių, taip pat sudaro paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams, tiek higienos priemonėms laikyti. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad neretai suimtieji ir nuteistieji gadina šią signalizaciją. Lukiškių TI-K kamerose tiekiamas šaltas vanduo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Atsakovės atstovas atsiliepime akcentuoja, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtiesiems, laikantis nustatytų normų, yra išduodamos visos būtinos higienos priemonės ir patalynė. Minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas. Suimtųjų pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 ir 29 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtojo teisė, bet ne pareiga. Pasivaikščiojimų kiemeliai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K suimtieji maitinami laikantis fiziologinių mitybos normų, pagal patvirtintus valgiaraščius. Maistas išduodamas pagal Lukiškių TI-K administracijos nustatytą grafiką ir tvarką. Maisto svoris ir kokybė pasirinktinai yra patikrinami atsakingų asmenų.
Dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo suimtiesiems paaiškina, kad pasimaitymai Lukiškių TI-K organizuojami vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 85, 86 ir 94 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymi, kad pareiškėjas savo skunde nenurodo, kokių konkrečių veiksmų jis ėmėsi, siekdamas įgyvendinti savo teisę gauti ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine. Lukiškių TI-K skirti ilgalaikį pasimatymą pareiškėjui savo iniciatyva neturi teisės. Valią turi išreikšti pats suimtasis ar jo artimieji. Tokių prašymų Lukiškių TI-K administracija nėra gavusi.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžė, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodydamas, jog bausmę atlikinėjo nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2014 m. lapkričio mėn. jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas suėmimo sąlygas.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) arba ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1463-575/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Atsakovo atstovas skundo reikalavimams prašo taikyti ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K jis periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2014 m. lapkričio mėn. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. spalio 1 d. (b. l. 16). Išanalizavus bylos medžiagą, pareiškėjo skunde nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, darytina išvada, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi jis skunde nurodė, kad dėl suėmimo neatitinkančio teisės aktų reikalavimų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kančią.
Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl teisinio neišprusimo, nežinojimo apie galimybę ginti savo galimai pažeistas teises vertinamos kaip subjektyvaus pobūdžio, nepateisinančios tokį ilgą delsimą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis) patiria subjektyviai. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo sąlygas, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, bei ieškinio senaties terminus, skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su šių teisės aktų gavimu. Be to, neturėdamas pakankamai teisinių žinių, pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti privataus teisininko paslaugomis ar valstybės garantuojama teisine pagalba dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Pareiškėjas nenurodė, kad negalėjo kreiptis teisinės pagalbos ginčui aktualiu laikotarpiu. Taigi, šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadoms, kad pareiškėjas negalėjo kreiptis į teismą per CK numatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti ir taip realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Šiuo atveju teismui neatnaujinus termino reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2014 m. lapkričio mėn., skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. G. (G. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.