- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-08
- Bylos Nr.
- eI-2448-281/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00684-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- K. P.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Aleksandras Jokūbauskas
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas K. P. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018-10-17 sprendimą Nr. 68-123 dalyje, kuria patvirtintos 50 096,85 Eur PVM, 20 915,5 Eur PVM delspinigių sumos, 5 009 Eur bauda, grąžintina 1 234,97 Eur suma; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir MGK) 2019-01-29 sprendimą Nr. S-18 (7-219/2018) dalyje, kuria patvirtintas VMI 2018-10-17 sprendimas Nr. 68-123, pakeičiant juos tuo, jog pareiškėjui patvirtinama sumokėti 19 604 Eur PVM ir 1 960 Eur baudą.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad MGK, centrinis ir vietos mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas 2013-03-15, sudarydamas sandorį dėl (duomenys neskelbtini) dalies ((duomenys neskelbtini) ha) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, taip pat 2013-03-19, sudarydamas sandorį dėl (duomenys neskelbtini) dalies ((duomenys neskelbtini) ha) žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo, neva, pardavė žemės sklypus, kurie skirti statybai, neatsižvelgiant ar tuose sklypuose atlikti kokie nors tvarkymo darbai. Pareiškėjo 2013-03-15 ir 2013-03-19 parduotų žemės sklypų prigimtis yra 2007-11-29 Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu atkurtos nuosavybės teisės į anksčiau suformuotą (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, kuris turėjo apribojimus, nes 99 metų terminui buvo išnuomotas (duomenys neskelbtini).
Atkreipė dėmesį, kad 2011-05-17 (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu leista rengti planą dėl 3,4084 ha žemės sklypo padalinimo į 6 atskirus sklypus, iš to ir kilo atskiri sklypai, adresais (duomenys neskelbtini). Iki žemės sklypo padalinimo, jokios jo užstatymo sąlygos nebuvo numatytos, konkrečios užstatymo sąlygos nustatytos ir patvirtintos tik 2013-06-06 (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybai priėmus (duomenys neskelbtini) teritorijos specialųjį planą. Taigi sklypai (duomenys neskelbtini) yra kilę iš to paties sklypo (duomenys neskelbtini), todėl jiems taikytos analogiškos teritorijų planavimo procedūros ir sąlygos.
Kai (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės taryba 2013-06-06 patvirtino (duomenys neskelbtini) teritorijos specialųjį planą, teritorijos paskirtis pakito iš komercinės paskirties žemės (be užstatymo teisės) į vienbučių, dvibučių gyvenamųjų namų statybos bei rekreacinės paskirties žemę. Tuo tarpu (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos 2014-03-27 sprendimu patvirtinti žemės sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), detalieji planai, kuriais atsirado teisė šiuose žemės sklypuose užsiimti statybos darbais. Kadangi pareiškėjas žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) pardavė anksčiau, t. y. 2013-03-15 ir 2013-03-19, šie žemės sklypai nebuvo perduoti kaip skirti statyboms. Todėl centrinis ir vietos mokesčių administratoriai turėjo fiksuoti aplinkybes, buvusias konkrečiu metu, t. y. 2013-03-15 ir 2013-03-19 datomis, o šiai datai parduoti žemės sklypai nebuvo statybiniai, statyba juose tuo metu nebuvo galima.
Teigia, kad Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) sprendimas skaičiuoti PVM nuo žemės sklypų, adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo kainos nepagrįstas, nes prieštarauja PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatoms ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Nurodo, kad aplinkybė, jog parduoti žemės sklypai pardavimo metu buvo priskirti komercinės paskirties teritorijoms nėra pagrindas jų pardavimo kainos apmokestinti PVM, nes konkretus žemės sklypas gali būti priskirtas statybos sklypų teritorijai tik kai šiame sklype esančiai žemei nustatoma tokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kurios naudojimo būdas bei pobūdis leidžia šioje žemėje vykdyti statybą. Mokesčių administratorius nenurodė jokių dokumentų, kurių pagrindu sklypų pardavimo dieną, t. y. 2013-03-15 ir 2013-03-19, jie galėjo būti priskirti statybiniams sklypams.
Šalies argumentai
Pareiškėjo įsitikinimu, VMI nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą atleisti nuo baudos bei delspinigių mokėjimo už 2017-12-20 pareiškėjo deklaruotą ir sumokėtą 2015 metų PVM 11 167 Eur sumai, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo paskelbtą ir nuo 2019-01-01 pradėjusią veikti mokestinę amnestiją. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas tik 2017-10-20, o pareiškėjo atstovas su dokumentu supažindintas tik 2017-10-24, todėl iki nurodytos datos delspinigiai skaičiuoti nepagrįstai, taip pat nuo pareiškėjo laisva valia sumokėtų 11 167 Eur sumos 10 proc. įmokos suma įskaičiuota į bendrą 5 009 Eur baudos sumą.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012-01-12 įsakymą Nr. 16VĮ-(14.16.2)-20 žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), padalintas į sklypus. Pareiškėjui po 2012-01-12 padalinimo priklausė sklypai (ar jų dalys) adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pagal 2013-03-15 pirkimo-pardavimo sutartį pardavė R. R. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ha) dalį kitos paskirties (naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos) žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), už 80 000 Lt; pagal 2013-03-19 pirkimo-pardavimo sutartį pardavė A. Z. už 75 000 Lt ir O. E. V. ir A. V. taip pat už 75 000 Lt kitos paskirties (naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos) žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), t. y. po 0,0525 ha, dalį. 2005-01-20 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintas Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys, kuriame nurodyta, jog kitos paskirties žemė, o naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos yra skirta prekybos, paslaugų ir pramogų statiniams statyti. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, žemės sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Kaip matyti iš 2013-03-15 ir 2013-03-19 pirkimo-pardavimo sutarčių, pagal kurias buvo parduoti žemės sklypai, esantys adresais (duomenys neskelbtini), turinio, pareiškėjo parduotų minėtų žemės sklypų naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Minėtų žemės sklypų naudojimo paskirtis bei naudojimo būdas buvo nustatyti iki (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos 2014-03-27 sprendimu bei 2014-01-30 sprendimu patvirtintų detaliųjų planų. Todėl pareiškėjo argumentą, jog pirkimo-pardavimo sandorių, sudarytų 2013-03-15 ir 2013-03-19, metu statyba šiuose žemės sklypuose nebuvo galima, laiko nepagrįstu.
Nurodo, kad patikrinimo metu konstatuota, jog pareiškėjas 2012-2015 m. sudarydamas 23 sklypų ar jų dalių, skirtų statyboms, pirkimo-pardavimo sandorius vykdė ekonominę veiklą, iš kurios gautos pajamos, viršijančios 155 000 Lt ribą, apmokestintos PVM. Pareiškėjas 2012-2015 m., t. y. per 4 metus, sudarė 23 sklypų, ar jų dalių, skirtų statyboms, pardavimo sandorius. Toks nevienkartinis žemės sklypų ar jų dalių pirkimo-pardavimo sandorių per tęstinį laikotarpį sudarymas suponuoja išvadą, jog pareiškėjo vykdyta veikla nebuvo atsitiktinė. Pareiškėjo atlikti veiksmai bei sudaryti sandoriai pagrįstai įvertinti kaip pareiškėjo 2012 m. balandžio mėn. – 2015 m. rugpjūčio mėn. vykdyta ekonominė žemės sklypų ar jų dalių, skirtų statyboms, esančių adresais (duomenys neskelbtini), pardavimo veikla, iš kurios iš viso buvo gauta (duomenys neskelbtini) Eur pardavimo pajamų. Kadangi pareiškėjo 2012-2015 m. vykdyti nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai PVM tikslais laikomi ekonomine veikla, o gautas atlygis už parduotą nekilnojamąjį turtą apmokestinamas PVM, pagal PVMĮ 71 straipsnio 2 dalies nuostatas, prievolė skaičiuoti PVM atsiranda, kai bendra atlygio suma vykdant ekonominę veiklą per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršija 155 000 Lt (galiojo nuo 2012-01-01 iki 2014-12-31), o nuo 2015-01-01 – 45 000 Eur ribą. nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas žemės skirtoms statyboms sklypų ar jų dalių pardavimo veiklą pradėjo vykdyti 2012 m. balandžio mėn. (parduotas sklypas adresu (duomenys neskelbtini)). Atsakovė nustatė, kad pareiškėjo gautas atlygis iš vykdytos ekonominės veiklos 2013 m. kovo mėn. viršijo 155 000 Lt ribą, todėl nuo 230 000 Lt atlygio, gauto pardavus pagal 2013-03-15 ir 2013-03-19 pirkimo-pardavimo sutartis žemės sklypus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), atsirado prievolė skaičiuoti PVM. Pareiškėjas nuo gauto atlygio iš vykdytos žemės sklypų skirtų statyboms ekonominės veiklos privalėjo apskaičiuoti 93 072,99 Eur (2013 m. – 116 194 Lt, t .y. 33 652,11 Eur, 2014 m. – 166 611 Lt, t. y. 48 253,88 Eur, 2015 m. – 11 167 Eur) PVM.
Dėl pareiškėjo skundo argumento, jog švelnesnė teisės norma galioja atgal, todėl pareiškėjui deklaravus ir sumokėjus ar išdėsčius mokėjimą 2 metų laikotarpiui 19 604 PVM sumai, jis atleistinas nuo paskirtos 1 960 Eur dydžio baudos bei delspinigių sumokėjimo, pažymėjo, jog pareiškėjas negali būti atleistas nuo PVM delspinigių mokėjimo, nes jo padarytas PVM įstatymo pažeidimas buvo konstatuotas mokesčių administratoriui atlikus jo atžvilgiu kontrolės veiksmus – mokestinį tyrimą, vėliau mokestinį patikinimą, o PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitos už 2015 m. 01-02 ir 08 mėn. buvo pateiktos bei mokesčių administratoriaus įvertintos taip pat pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu (2017-12-19).
Atsiliepimas
Atsakovės VMI atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl VMI 2018-10-17 sprendimo Nr. 68-123 dalies, kuria patvirtintos 50 096,85 Eur PVM, 20 915,5 Eur PVM delspinigių sumos, 5 009 Eur bauda, grąžintina 1 234,97 Eur suma ir MGK 2019-01-29 sprendimo Nr. S-18 (7-219/2018) dalies, kuria patvirtintas VMI 2018-10-17 sprendimas Nr. 68-123, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas, teikdamas teismui skundą teigia nesutinkantis su mokesčių administratoriaus atliktu pajamų, gautų už žemės sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), apmokestinimu, nes, jo manymu, šie žemės sklypai nebuvo perduoti kaip skirti statyboms, todėl PVM neturėtų būti apmokestinti. Taip pat pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatyta jo ekonominės veiklos vykdymo pradžios data, teigia, kad jo ekonominės veiklos pradžia turėtų būti laikoma 2013-05-02, kuomet buvo parduotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).
Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatyta, kad Klaipėdos AVMI 2018-07-27 sprendimu patvirtino 2018-05-11 patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 38 929,85 Eur PVM, 21 380,25 Eur PVM delspinigių, paskyrė 5 009 Eur PVM baudą ir grąžino 1 243,97 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) permoką.
Dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) pardavimo apmokestinimo PVM
Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas 2013-03-15 sudarydamas sandorį dėl (duomenys neskelbtini) dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo bei 2013-03-19 sudarydamas sandorį dėl (duomenys neskelbtini) dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, pardavė žemės sklypus kurie buvo skirti statyboms. Tuo tarpu mokesčių administratoriaus teigimu, ginčo sklypų naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas dar iki jų detaliųjų planų patvirtinimo buvo skirta prekybos, paslaugų ir pramogų statiniams statyti.
Teismas pažymi, kad pagal PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, fizinio asmens parduodamas žemės sklypas yra apmokestinamas PVM ir tampa PVM objektu tik tuomet, kai apmokestinimo momentu parduodamas žemės sklypas PVM tikslais laikomas žeme statyboms. Žeme statyboms laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2012-07-05 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A602-200/2012, yra konstatavusi, kad konkretus žemės sklypas gali būti priskirtas statybos sklypų kategorijai inter alia (liet. be kita ko, be to) „žemei statyboms“ PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, kai teisės aktuose nustatyto subjekto sprendimu pagal parengtus ir patvirtintus specialiuosius teritorinio planavimo dokumentus ir(ar) detaliuosius planus šiame sklype esančiai žemei nustatoma tokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kurios naudojimo būdas bei pobūdis leidžia šioje žemėje vykdyti statybą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal PVM įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintą apmokestinimo PVM momentą, žemės sklypo pardavimo pripažinimas „žemės statybos“ tiekimu PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies kontekste turi būti paremtas aplinkybėmis, egzistavusiomis prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo metu, o sprendžiant klausimą, ar pagal PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalį žemė turėtų būti laikoma apmokestinamu PVM objektu, turi būti vadovaujamasi: teisės aktuose nustatyto subjekto sprendimo dėl paskirties pakeitimo priėmimu; detaliojo plano patvirtinimu; detaliajam planui prilyginto teritorijų planavimo dokumento, kuriame nustatyta galimybė užstatyti sklypą bei sklypo užstatymo sąlygos, patvirtinimu; duomenų dėl žemės paskirties, naudojimo būdo ar pobūdžio, įrašymu į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą; bendrojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento patvirtinimu, o lemiamą reikšmę turi kriterijai dėl žemės paskirties nustatymo bei patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų, pagal kuriuos yra nustatytos konkrečių sklypų ar jų grupių užstatymo sąlygos, buvimas.
Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012-01-12 įsakymu Nr. 16VI-(14.16.2)-20 padalintas į atskirus sklypus, taigi po šio įsakymo pareiškėjui nuosavybės teise priklausė sklypai ar jų dalys, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 111–116). Pareiškėjas 2013-03-15 sudarė (duomenys neskelbtini) sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, kuria perleido šio žemės sklypo dalį R. R. už (duomenys neskelbtini) Lt (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 126–131). Tuo tarpu 2013-03-19 pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjas už (duomenys neskelbtini) Lt perleido žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ha dalį A. Z. ir už tą pačią sumą tokią pačią dalį perleido O. E. V. (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 132–137).
Teismas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011-11-07 įsakymu Nr. A1-996 patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planą (sprendinių brėžinį), prilyginamąjį detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, pagal kurį matyti, kad viso žemės sklypo (kuris vėliau padalintas į atskirus žemės sklypus) naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos ((duomenys neskelbtini)). Kaip matyti iš 2013-03-15 ir 2013-03-19 pirkimo pardavimo sutarčių turinio, parduodamų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dalių nurodyta naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Iki žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), padalinimo, jo tikslinė naudojimo paskirtis taip pat buvo „kita“, o naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 138).
Žemės sklypui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) 2013-04-04 patvirtintos planavimo sąlygos detaliajam dokumentui rengti. Pagal šias planavimo sąlygas, nurodyta planuojama sklypo naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 12–14), planavimo tikslai ir uždaviniai – žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio keitimas iš bendro naudojimo ir komercinės paskirties naudojimo teritorijos į gyvenamosios teritorijos, vienbučių ir dvibučių pastatų statybos, rekreacinės teritorijos, ilgalaikio poilsio pastatų statybos. Iš viešai prieinamos informacijos ((duomenys neskelbtini)) teismas nustatė, kad pagal žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, patvirtintą po ginčo pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, nustatytas šių žemės sklypų naudojimo būdas ir pobūdis: rekreacinės teritorijos, ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos, gyvenamosios teritorijos, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams.
Planavimo sąlygose, patvirtintose 2013-07-26, nurodyta, kad žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), planuojama žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos; detalusis planas žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) patvirtintas 2014-03-27 (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-108 (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 34). Detaliojo plano, patvirtinto (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos 2014-03-27 sprendimu Nr. T2-108, 2.2 papunktyje nurodyta, kad žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 22), 3.2 papunktyje, kuriame apibūdinami teritorijos tvarkymo prioritetai, nurodyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), numatoma vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos ir ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 30).
Apibendrinant šią rašytinę medžiagą, teismas daro išvadą, kad 2013-03-15 ir 2013-03-19 sandorių sudarymo metu žemės sklypai (duomenys neskelbtini) buvo laikytini žeme statyboms, pagal PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalį. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu buvusią ginčo žemės sklypų naudojimo paskirtų ir jų naudojimo būdą. Iki naujai patvirtintų detaliųjų planų žemės sklypams (duomenys neskelbtini), šių žemės sklypų naudojimo būdas buvo nustatytas kaip komercinės paskirties objektų teritorijos.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad žemės sklypų (duomenys neskelbtini) naudojimo būdas iki nurodytų detaliųjų planų patvirtinimo po pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, buvo komercinės paskirties objektų teritorijos. Atsižvelgiant į 2005-01-20 žemės ūkio ir aplinkos ministrų įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdo turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio 18 punktą, komercinės paskirties objektų teritorijos tai teritorijos, skirtos prekybos, paslaugų ir pramogų statiniams statyti. Taigi nepriklausomai nuo to ar ginčo žemės sklypuose jų pardavimo metu (2013-03-15 ir 2013-03-19) buvo faktiškai vykdoma statyba ar ne, tokie žemės sklypai laikytini žeme statyboms, atsižvelgiant į PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalį.
Pareiškėjo argumentas, jog konkrečios ginčo žemės sklypų užstatymo sąlygos nustatytos ir patvirtintos tik 2013-06-06 (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybai priėmus (duomenys neskelbtini) teritorijos specialųjį planą laikytinas nepagrįstu. Pagal (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos 2013-06-06 sprendimo Nr. T2-183 turinį matyti, kad šiuo sprendimu patvirtintas (duomenys neskelbtini) teritorijos, (duomenys neskelbtini) miesto bendrajame plane pažymėtos kaip P4 kvartalas, architektūrinės-urbanistinės ir inžinerinės plėtros specialusis planas, keičiant gyvenamosios teritorijos būdą į rekreacinį. Vadovaujantis minėtų 2013-04-04 planavimo sąlygų detaliojo plano dokumentui rengti Nr. 27 9.10 papunkčiu, detalusis planas dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) negali būti teikiamas tvirtinti, kol nebus patvirtintas (duomenys neskelbtini) teritorijos, (duomenys neskelbtini) miesto bendrajame plane pažymėtos kaip P4 kvartalas, specialusis planas. Nepaisant šių dokumentų, teismas daro išvadą, kad ir iki (duomenys neskelbtini) teritorijos, (duomenys neskelbtini) miesto bendrajame plane pažymėtos kaip P4 kvartalas, specialiojo plano patvirtinimo, ginčo žemės sklypams buvo nustatytas naudojimo būdas – komercinės paskirties teritorijos, kas lėmė galimybę vykdyti statybas šiuose sklypuose. Galimybę vykdyti statybas ginčo sklypuose lėmė ir pareiškėjo nurodyta šių sklypų prigimtis, t. y. jog šie sklypai suformuoti padalinus žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo būdas taip pat buvo komercinės paskirties objektų teritorijos. Teismas pažymi, jog aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju patvirtintos konkrečios žemės sklypų užstatymo sąlygos jau po jų 2013-03-15 ir 2013-03-19 pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo nekeičia fakto, kad žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu šių žemės sklypų naudojimo paskirtis leido juose vykdyti statybos darbus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai žemės sklypus (duomenys neskelbtini), kurių dalis pareiškėjas pardavė 2013-03-15 ir 2013-03-19 vertino kaip žemę, skirtą statyboms, atsižvelgiant į jų naudojimo būdą pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu, ir apmokestino jų pardavimą PVM. Tuo tarpu MGK, patvirtindama tokią mokesčių administratoriaus poziciją, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Dėl ekonominės veiklos vykdymo
Pareiškėjo teigimu, jo ekonominės veiklos pradžia turėtų būti laikoma 2013-05-02, kuomet buvo parduotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o PVM mokestis apskaičiuotas nuo to momento, kai pardavimų kaina viršijo 150 000 Lt, nes žemės sklypų dalys (duomenys neskelbtini) nebuvo PVM objektas, o nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo iki kito sandorio dėl (duomenys neskelbtini) sklypo pardavimo buvo praėję daugiau nei 12 mėnesių. Anot mokesčių administratoriaus atsiliepime pateiktos pozicijos, pareiškėjo sudaryti sandoriai ir atlikti veiksmai 2012 m. balandžio mėn. – 2015 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu vertinti kaip ekonominė žemės sklypų ar jų dalių, skirtų statyboms, esančių adresais (duomenys neskelbtini), pardavimo veikla, iš kurios iš viso gauta (duomenys neskelbtini) Eur pardavimo pajamų.
Teismas pažymi, kad PVM įstatymo 2 straipsnio 15 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, taip pat juridinio asmens statuso neturintis Lietuvos Respublikoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, kurio veiklos forma yra investicinis fondas. PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos.
Vadovaujantis PVM įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi, prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus šioje dalyje numatytas išimtis, dėl kurių taikymo nagrinėjamu atveju nėra ginčo. Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas PVM įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 45 000 eurų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta.
Taigi sprendžiant dėl pareiškėjo veiklos apmokestinimo PVM yra reikšmingi pareiškėjo sudaryti nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandoriai, kurie atitinka ekonominės veiklos, kaip ji yra apibrėžiama PVM įstatyme, požymius, taip pat ar pareiškėjo už vykdytą ekonominę veiklą gautas atlygis viršijo 45 000 Eur. Todėl vertintina ar pareiškėjo nurodomi sandoriai dėl žemės sklypų dalių (duomenys neskelbtini) atitiko ekonominės veiklos sampratą, ar nuo šių sandorių pagrindu gautų pajamų galėjo būti skaičiuojamas PVM.
Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, paprastai veikla kvalifikuojama kaip ekonominė veikla, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna ją (veiklą) atlikęs subjektas, tačiau norint nustatyti, jog atitinkama veikla vykdoma siekiant nuolatinių pajamų, nėra svarbu, ar šia veikla siekiama gauti pelno (žr., pvz., 2013-06-20 Teisingumo Teismo sprendimo byloje Unabhängiger Finanzsenat Außenstelle Linz, C-219/12, 25 punktas), t. y. nuolatinių pajamų siekimas, kaip jis suprantamas pagal minėtas direktyvas, nėra tapatinamas su pelno siekimu. Ekonominės veiklos sąvoka pirmiausia apima materialiojo ir nematerialiojo turto naudojimą siekiant gauti nuolatinių pajamų. Turto naudojimo atvejais norint atitinkamą asmenį laikyti apmokestinamuoju, reikia nustatyti, ar jis naudojo turtą taip, kad jo veiklą reikia pripažinti „ekonomine veikla“.
Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatyta, kad pareiškėjas 2012-04-18 pardavė (duomenys neskelbtini) dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) V. L. ir G. L. už (duomenys neskelbtini) Lt (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 139–142). Klaipėdos AVMI savo 2018-11-27 sprendime ekonominės veiklos pradžios momentą laikė būtent 2012-04-18 sudarytą sandorį, nustatęs, kad pareiškėjas šį sklypą įsigijo 2009-09-04, o savo gyvenamąją vietą nuo 2011-02-18 iki 2018-02-28 buvo deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini) (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 121). Siekiant įrodyti, kad šio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimas atitinka ekonominės veiklos sampratą, pagal aukščiau nurodytus kriterijus, mokesčių administratorius turėjo nustatyti, kad nurodyto žemės sklypo pardavimas buvo vykdomas siekiant gauti nuolatinių pajamų, atlygintinai, pareiškėjas pardavė šį žemės sklypą savo naudai ir interesams, o ne būdamas pavaldus darbdaviui ar valstybės institucijoms.
Pažymėtina, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjas, parduodamas žemės sklypą (duomenys neskelbtini), veikė savarankiškai, nėra. Taip pat pagal 2012-04-18 pirkimo-pardavimo sutartį matyti, kad žemės sklypo dalis parduota už atlygį, taigi pareiškėjas už tokį pardavimą gavo ekonominę naudą. Vertinant ar mokesčių administratorius pagrįstai įtraukė 2012-04-18 sudarytą sandorį į pareiškėjo ekonominę veiklą ir šį sandorį laikė jo ekonominės veiklos pradžia analizuotini byloje esantys duomenys buvę šio sandorio sudarymo metu. Pažymėtina, kad pareiškėjas žemės sklypą (duomenys neskelbtini) įsigijo 2009-09-04 pagal pirkimo-pardavimo sutartį už 100 000 Lt (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 137–138). Teismas pastebi, kad tuo laikotarpiu, kai pareiškėjui nuosavybės teise priklausė žemės sklypas (duomenys neskelbtini), pareiškėjas taip pat nuosavybės teise turėjo ir žemės sklypus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 68–127). Pareiškėjas 2017-11-22 papildomuose paaiškinimuose dėl sklypo (duomenys neskelbtini), nurodė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ribojosi su žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), sklypą pirko savo asmeninėms reikmėms, jis buvo apaugęs želdynais, pareiškėjas šiuos želdynus tvarkė, tačiau G. L. išreiškus pageidavimą įsigyti dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pareiškėjas sklypo dalį pardavė (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 1). Pastebėtina, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta 2010-2015 m. deklaruota būtent (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. II).
Teismas, įvertinęs 2012-04-18 žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, aplinkybę, kad mokesčių administratorius surinko įrodymus, jog pareiškėjui tuo pačiu metu priklausė ir žemės sklypai, esantys adresais (duomenys neskelbtini), duomenis, kad pareiškėjas savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo ekonominės veiklos pradžia laikė 2012-04-18 sudarytą sandorį ir nuo pareiškėjo gautų pajamų, viršijančių PVM įstatyme nustatytą 150 000 Lt (45 000 Eur) sumą, apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną PVM. Pažymėtina, kad teismas įvertino byloje esančią medžiagą ir nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kad žemės sklypą (duomenys neskelbtini), jis būtų naudojęs savo asmeniniais tikslais. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis tvarkė šį žemės sklypą, kirto želdinius, nepagrindžia, jog žemės sklypas įsigytas asmeniniam naudojimui, nes tokie sklypo tvarkymo darbai gali būti atliekami ir vykdant ekonominę veiklą. Jokių kitų duomenų apie šio sklypo naudojimą asmeninėms reikmėms pareiškėjas nepateikė.
Teismas taip pat reikšmingą laiko aplinkybę, jog nepraėjus metų laikotarpiui nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo, pareiškėjas sudarė žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo sandorius. Pažymėtina, kad aukščiau konstatavus, jog žemės sklypai adresu (duomenys neskelbtini) laikytini žeme statyboms, pareiškėjo argumentai, jog šie sklypai tuo pagrindu negalėjo būti PVM objektu, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad pareiškėjo už nekilnojamąjį turtą gautos pajamos viršijo jo iš darbo santykių gaunamas pajamas, taigi nekilnojamojo turto pardavimo veikla vykdyta pareiškėjo naudai, ji buvo tęstinė. Taigi šiuo laikotarpiu iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos sudarė esminę pareiškėjo pajamų dalį, turto pardavimo sandoriai nebuvo vienkartiniai, t. y. toliau vykdyti periodiškai.
Atsižvelgiant į nurodytą, teismas daro išvadą, kad tiek VMI, tiek MGK pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo ekonominės veiklos pradžia laikytina 2012-04-18, o pareiškėjo argumentas, kad nurodytu sandoriu buvo vykdoma ne ekonominė veikla, o tenkinami asmeniniai poreikiai, atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl atleidimo nuo baudos ir delspinigių mokėjimo
Pareiškėjo teigimu, jis dar 2017-12-20 deklaravo ir pats už 2015 metus sumokėjo visą 11 167 Eur PVM sumą, nuo kurios paskaičiuota 10 proc. (1 168 Eur) bauda bei už laikotarpį iki 2017-12-10 centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu apskaičiuoti delspinigiai, todėl, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymo XIII-1329 11 straipsniu, prašo atleisti pareiškėją nuo 1 960 Eur dydžio baudos bei delspinigių sumokėjimo.
Pareiškėjo argumentai dėl mokestinės amnestijos taikymo jo atžvilgiu atmestini kaip nepagrįsti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojams, laiku nedeklaravusiems ir nesumokėjusiems Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje nurodytų mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018-12-31, nuo nesumokėtų mokesčių sumų delspinigiai neskaičiuojami, jei jie Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis pateikia Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nurodyto mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpio (termino) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir per 20 dienų nuo jos pateikimo sumoka mokestį. Šis įstatymo straipsnis įsigalioja nuo 2019-01-01 (nurodyto įstatymo 10 straipsnio 1 dalis.). Pagal mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos taikomos iki 2019-07-01 pateiktoms mokesčių deklaracijoms ir prašymams.
Teismas pažymi, kad, kaip matyti iš viešai skelbiamos VMI informacijos (žr. https://www.vmi.lt), mokesčių mokėtojams laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-07-01 buvo sudaryta galimybė, netaikant delspinigių ir baudų, deklaruoti bei sumokėti anksčiau gautas, tačiau nedeklaruotas pajamas ir mokesčius. Nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl galimybės pareiškėją atleisti nuo delspinigių, kurie susidarė iki 2017-12-10, be to, pažymėtina, kad pareiškėjas PVM mokestį deklaravo 2017-12-19, pateikdamas PVM mokėtoju neregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitas už 2015 m., o faktiškai 11 167 Eur priskaičiuotą PVM mokestį sumokėjo 2017-12-19 (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 160–166). Taigi pareiškėjas deklaravo ne laiku sumokėtus mokesčius dar iki 2019-01-01. Todėl prievolė sumokėti PVM ir mokesčio delspinigius ir baudą atsirado ir pareiškėjas deklaracijas dėl nesumokėtų mokesčių pateikė anksčiau nei 2019-01-01, todėl pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių ir baudos mokėjimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi. Tokia mokestinės amnestijos taikymo tvarka pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-08-07 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3459-968/2019). Taigi mokesčių administratorius ir MGK ginčijamuose sprendimuose mokestinės amnestijos pareiškėjo prievolės mokėti delspinigius atžvilgiu netaikė pagrįstai.
Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijami VMI 2018-10-17 sprendimas Nr. 68-123 dalyje, kuria patvirtintos 50 096,85 Eur PVM, 20 915,5 Eur PVM delspinigių sumos, 5 009 Eur bauda ir grąžinta 1 234,97 Eur suma, MGK 2019-01-29 sprendimas Nr. S-18 (7-219/2018) dalyje, kuria patvirtintas VMI 2018-10-17 sprendimas Nr. 68-123, priimti tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.