Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-06-10 · Administracinė byla Nr. eA-2862-968/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-10-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-06-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-06-10
Bylos Nr.
eA-2862-968/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00684-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Ramutė Ruškytė
Pareiškėjas
K. P.
Atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-2862-968/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00684-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.1; 12.15.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas K. P. padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 68-123 (toliau – ir VMI sprendimas) dalį, kuria patvirtintos 50 096,85 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 20 915,5 Eur PVM delspinigių sumos, 5 009 Eur bauda, grąžintina 1 234,97 Eur suma; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. S-18 (7-219/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria patvirtintas VMI sprendimas, pakeičiant juos ir nurodant, jog pareiškėjui patvirtinama sumokėti 19 604 Eur PVM ir 1 960 Eur bauda.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Komisija, centrinis ir vietos mokesčių administratoriai nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, sudarydamas 2013 m. kovo 15 d. sandorį dėl 284/3243 dalies (0,0568 ha) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, pardavimo, taip pat 2013 m. kovo 19 d. sudarydamas sandorį dėl 210/1138 dalies (0,105 ha) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, pardavimo, pardavė žemės sklypus, kurie skirti statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tuose žemės sklypuose atlikti kokie nors tvarkymo darbai.

2.2. Pareiškėjo 2013 m. kovo 15 d. ir 19 d. parduotų žemės sklypų prigimtis sietina su Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į anksčiau suformuotą 3,4084 ha žemės sklypą, kuris turėjo apribojimus, nes 99 metų terminui buvo išnuomotas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Karolinos turas“. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu leista rengti planą dėl 3,4084 ha žemės sklypo padalijimo į 6 atskirus sklypus. Taip buvo suformuoti atskiri žemės sklypai, adresais (duomenys neskelbtini), Palanga. Iki žemės sklypo padalijimo jokios jo užstatymo sąlygos nebuvo nustatytos, konkrečios užstatymo sąlygos nustatytos ir patvirtintos tik Palangos miesto savivaldybės tarybai 2013 m. birželio 6 d. priėmus (duomenys neskelbtini) teritorijos specialųjį planą. Žemės sklypai, adresais (duomenys neskelbtini), Palanga, yra kilę iš to paties žemės sklypo, todėl jiems taikytos analogiškos teritorijų planavimo procedūros ir sąlygos.

2.3. Palangos miesto savivaldybės tarybai 2013 m. birželio 6 d. patvirtinus (duomenys neskelbtini) teritorijos specialųjį planą, teritorijos paskirtis pakito iš komercinės paskirties žemės (be užstatymo teisės) į vienbučių, dvibučių gyvenamųjų namų statybos bei rekreacinės paskirties žemę. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimu buvo patvirtinti žemės sklypų, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, detalieji planai, kuriais atsirado teisė šiuose žemės sklypuose užsiimti statybos darbais. Kadangi pareiškėjas žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), pardavė anksčiau, t. y. 2013 m. kovo 15 ir 19 d., šie žemės sklypai nebuvo perduoti kaip skirti statyboms. Centrinis ir vietos mokesčių administratoriai turėjo fiksuoti aplinkybes, buvusias 2013 m. kovo 15 ir 19 d. Tuo metu statyba nurodytuose žemės sklypuose nebuvo galima.

2.4. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) sprendimas skaičiuoti PVM nuo žemės sklypų, adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo kainos yra nepagrįstas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 32 straipsnio 2 dalies nuostatoms ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikai. Aplinkybė, kad parduoti žemės sklypai pardavimo metu buvo priskirti komercinės paskirties teritorijoms, nėra pagrindas jų pardavimo kainą apmokestinti PVM, nes konkretus žemės sklypas gali būti priskirtas statybos sklypų teritorijai tik tuomet, kai šiame sklype esančiai žemei nustatoma tokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kurios naudojimo būdas bei pobūdis leidžia šioje žemėje vykdyti statybą.

2.5. Nuo pareiškėjo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iki kito sandorio dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), sudaryto 2013 m. gegužės 2 d., buvo praėję daugiau kaip 12 mėnesių. Ekonominės veiklos pradžios momentu laikytina 2013 m. gegužės 2 d. Pareiškėjui iki 155 000 Lt sumos ribos nereikėjo deklaruoti ir mokėti PVM nuo 2013 m. gegužės 2 d sandorio dėl 48 500 Lt vertės žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. birželio 3 d. sandorio dėl 46 000 Lt vertės žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), ir nuo 2013 m. birželio 17 d. sandorio už 50 000 Lt. Tuo tarpu, už vėlesnius sandorius, sudarytus nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2014 m. birželio 23 d., pareiškėjas pats deklaravo PVM ir yra jį sumokėjęs.

2.6. VMI nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą atleisti pareiškėją nuo baudos bei delspinigių mokėjimo už 2017 m. gruodžio 20 d. pareiškėjo deklaruotą ir sumokėtą 11 167 Eur PVM už 2015 m., atsižvelgiant į įstatymų leidėjo paskelbtą ir nuo 2019 m. sausio 1 d. pradėjusią veikti mokestinę amnestiją.

2.7. Pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas tik 2017 m. spalio 20 d., o pareiškėjo atstovas su dokumentu supažindintas tik 2017 m. spalio 24 d., todėl iki nurodytos datos delspinigiai skaičiuoti nepagrįstai, taip pat nuo pareiškėjo laisva valia sumokėtų 11 167 Eur sumos 10 proc. įmokos suma įskaičiuota į bendrą 5 009 Eur baudos sumą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Palangos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 12 d. įsakymą Nr. 16VĮ-(14.16.2)-20 žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, padalintas į kelis sklypus. Pareiškėjas pagal 2013 m. kovo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė 284/3243 dalis kitos paskirties (naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos) žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, už 80 000 Lt; pagal 2013 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė keliems asmenims po 105/1138 dalis, t. y. viso 210/1138 dalis kitos paskirties (naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos) žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, viso už 150 000 Lt.

3.2. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintas Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys, kuriame nurodyta, jog kitos paskirties žemė, kurios naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, yra skirta prekybos, paslaugų ir pramogų statiniams statyti. Kaip matyti iš 2013 m. kovo 15 d. ir 19 d. pirkimo-pardavimo sutarčių turinio, taip pat pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, žemės sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Minėtų žemės sklypų naudojimo paskirtis bei naudojimo būdas buvo nustatyti iki Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. bei 2014 m. sausio 30 d. sprendimų, kuriais patvirtinti detalieji planai. Todėl pareiškėjo argumentas, jog pirkimo-pardavimo sandorių metu statyba ginčo žemės sklypuose nebuvo galima, nepagrįstas.

3.3. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 2012–2015 m. sudarydamas 23 sklypų ar jų dalių, skirtų statyboms, pirkimo-pardavimo sandorius, vykdė ekonominę veiklą, iš kurios gautos pajamos, viršijančios 155 000 Lt ribą, apmokestintos PVM. Nevienkartinis žemės sklypų ar jų dalių pirkimo-pardavimo sandorių per tęstinį laikotarpį sudarymas suponuoja išvadą, jog pareiškėjo vykdyta veikla nebuvo atsitiktinė. Pareiškėjo atlikti veiksmai bei sudaryti sandoriai pagrįstai įvertinti kaip pareiškėjo 2012 m. balandžio mėn. – 2015 m. rugpjūčio mėn. vykdyta ekonominė žemės sklypų ar jų dalių, skirtų statyboms, pardavimo veikla, iš kurios iš viso buvo gauta 568 138,32 Eur pardavimo pajamų. Pagal PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalį, prievolė skaičiuoti PVM atsiranda, kai bendra atlygio suma vykdant ekonominę veiklą per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršija 155 000 Lt (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.), o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 45 000 Eur ribą. Pareiškėjas statyboms skirtų žemės sklypų ar jų dalių pardavimo veiklą pradėjo vykdyti 2012 m. balandžio mėn. (parduotas sklypas adresu (duomenys neskelbtini), Palanga). Pareiškėjo gautas atlygis iš vykdytos ekonominės veiklos 2013 m. kovo mėn. viršijo 155 000 Lt ribą, todėl nuo 230 000 Lt atlygio, gauto pagal 2013 m. kovo 15 ir 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis pardavus žemės sklypus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, atsirado prievolė skaičiuoti PVM. Pareiškėjas nuo gauto atlygio iš vykdytos žemės sklypų, skirtų statyboms, ekonominės veiklos privalėjo apskaičiuoti 93 072,99 Eur (2013 m. – 116 194 Lt, t. y. 33 652,11 Eur, 2014 m. – 166 611 Lt, t. y. 48 253,88 Eur, 2015 m. – 11 167 Eur) PVM.

3.4. Pareiškėjas negali būti atleistas nuo PVM delspinigių mokėjimo, nes jo padarytas PVM įstatymo pažeidimas buvo konstatuotas mokesčių administratoriui atlikus kontrolės veiksmus – mokestinį tyrimą, vėliau mokestinį patikinimą. PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitos už 2015 m. sausio, vasario ir rugpjūčio mėn. buvo pateiktos bei mokesčių administratoriaus įvertintos taip pat pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu (2017 m. gruodžio 19 d.).

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI 2018 m. liepos 27 d. sprendimu patvirtino 2018 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 38 929,85 Eur PVM, 21 380,25 Eur PVM delspinigių, paskyrė 5 009 Eur PVM baudą ir grąžino 1 243,97 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) permoką. VMI ginčijamu 2018 m. spalio 17 d. sprendimu atnaujino pareiškėjo skundo nagrinėjimą ir pakeitė Klaipėdos AVMI sprendimą, nurodė, kad patvirtinamos 50 096,85 Eur PVM, 20 915,50 Eur PVM delspinigių sumos, 5 009 Eur PVM bauda , grąžintina 1 243,97 Eur GPM suma. Komisija ginčijamu 2019 m. sausio 29 d. sprendimu patvirtino VMI 2018 m. spalio 17 d. sprendimą ir atleido pareiškėją nuo dalies, t. y. 10 457,75 Eur, PVM delspinigių mokėjimo.

6. Teismas nurodė, kad 2013 m. kovo 15 ir 19 d. sandorių sudarymo metu žemės sklypai, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, buvo laikytini žeme statyboms PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme. Prie tokios išvados teismas priėjo atsižvelgęs į tai, kad pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu ginčo žemės sklypų naudojimo būdas buvo nustatytas kaip komercinės paskirties objektų teritorijos. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdo turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio 18 punkte įtvirtintą komercinės paskirties objektų teritorijų apibrėžimą, nepriklausomai nuo to, ar ginčo žemės sklypuose jų pardavimo metu buvo faktiškai vykdoma statyba ar ne, tokie žemės sklypai laikytini žeme statyboms pagal PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalį.

7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad konkrečios ginčo žemės sklypų užstatymo sąlygos nustatytos ir patvirtintos tik Palangos miesto savivaldybės tarybai 2013 m. birželio 6 d. priėmus (duomenys neskelbtini) teritorijos specialųjį planą. Teismas priėjo prie išvados, kad ir iki (duomenys neskelbtini) teritorijos, Palangos miesto bendrajame plane pažymėtos kaip P4 kvartalas, specialiojo plano patvirtinimo, ginčo žemės sklypams buvo nustatytas komercinės paskirties teritorijų naudojimo būdas, kas lėmė galimybę vykdyti statybas šiuose sklypuose. Galimybę vykdyti statybas ginčo sklypuose lėmė ir pareiškėjo nurodyta šių sklypų prigimtis, t. y. jog šie sklypai suformuoti padalinus žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), Palanga, kurio naudojimo būdas taip pat buvo komercinės paskirties objektų teritorijos. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju konkrečios žemės sklypų užstatymo sąlygos patvirtintos jau po jų 2013 m. kovo 15 ir 19 d. pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, nekeičia fakto, kad žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu šių žemės sklypų naudojimo paskirtis leido juose vykdyti statybos darbus.

8. Teismas, įvertinęs 2012 m. balandžio 18 d. žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Palanga, dalies pirkimo-pardavimo sutartį, aplinkybę, kad mokesčių administratorius surinko įrodymus, jog pareiškėjui tuo pačiu metu priklausė ir žemės sklypai, esantys adresais (duomenys neskelbtini), Palanga, duomenis, kad pareiškėjas savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo ekonominės veiklos pradžia laikė 2012 m. balandžio 18 d. sudarytą sandorį ir nuo pareiškėjo gautų pajamų, viršijančių PVM įstatyme nustatytą 150 000 Lt (45 000 Eur) sumą, apskaičiavo pareiškėjo mokėtiną PVM. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kad žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), Palanga, jis būtų naudojęs savo asmeniniais tikslais. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis tvarkė šį žemės sklypą, kirto želdinius, nepagrindžia, jog žemės sklypas įsigytas asmeniniam naudojimui, nes tokie sklypo tvarkymo darbai gali būti atliekami ir vykdant ekonominę veiklą.

9. Teismas taip pat pažymėjo, jog nepraėjus vieniems metams nuo žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Palanga, pardavimo, pareiškėjas sudarė žemės sklypų, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, pardavimo sandorius. Pareiškėjo už nekilnojamąjį turtą gautos pajamos viršijo jo iš darbo santykių gaunamas pajamas, taigi nekilnojamojo turto pardavimo veikla vykdyta pareiškėjo naudai, ji buvo tęstinė. Šiuo laikotarpiu iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos sudarė esminę pareiškėjo pajamų dalį, turto pardavimo sandoriai nebuvo vienkartiniai.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl mokestinės amnestijos taikymo. Pareiškėjas nurodė, kad jis dar 2017 m. gruodžio 20 d. deklaravo ir pats už 2015 metus sumokėjo visą 11 167 Eur PVM sumą. Teismas nurodė, jog kadangi prievolė sumokėti PVM ir mokesčio delspinigius ir baudą atsirado ir pareiškėjas deklaracijas dėl nesumokėtų mokesčių pateikė anksčiau nei 2019 m. sausio 1 d., pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių ir baudos mokėjimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi.

III.

11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, išdėstytus jo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas, kad:

11.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar ginčo žemės sklypuose buvo galima statyba, netyrė LVAT 2012 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-200/2012, 2016 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-211-438/2016 nurodytų duomenų viseto, nukrypo nuo šiose nutartyse suformuotos teismų praktikos. Teismas netyrė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nevertino kriterijų dėl ginčo žemės sklypų paskirties nustatymo ir keitimo aplinkybių, nesivadovavo patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais, fiksavusiais ginčo žemės sklypų užstatymo sąlygų atsiradimo momentą. Teismo sprendimas priskirti pareiškėjui PVM mokėtojo statusą neatitinka PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatų. Teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo ekonominės veiklos vykdymo pradžia – 2012 m. balandžio 18 d.

11.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas negali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo pagal mokestinės amnestijos nuostatas. Teisiniai santykiai dėl delspinigių mokėjimo tarp pareiškėjo ir atsakovo tęsėsi ir 2019 metais, kai pradėjo galioti mokestinės amnestijos nuostatos. Be to, mokesčių administratorius viešai deklaravo, kad nuo baudų ir mokesčių automatiškai atleidžiami visi mokesčių mokėtojai, jeigu tik jie pavėluotai deklaravo ir sumokėjo mokesčius, neatsižvelgiant į tai, už kuriuos metus bei kada pateiktos deklaracijos.

Atsiliepimas

12. VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartojami atsakovo atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai, papildomai nurodant, kad atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir mano, jog teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas.

14. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo, kad parduodant ginčo žemės sklypus nebuvo nustatytos jų užstatymo sąlygos, todėl statyba juose nebuvo galima. Atsižvelgiant į tai, ši teritorija buvo nepriskirtina sklypams statyboms. Dėl mokestinės amnestijos taikymo pareiškėjui ginčas nagrinėjamas LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2836-602/2020. Įstatymų leidėjas nustatė mokestinę amnestiją subjektams, kurie nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., t. y. nustatė jos taikymą į praeitį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 68-123 dalies, kuria patvirtintos 50 096,85 Eur PVM, 20 915,5 Eur PVM delspinigių sumos, 5 009 Eur bauda, grąžintina 1 234,97 Eur GPM suma, ir Komisijos 2019 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. S-18 (7-219/2018) dalies, kuria patvirtintas VMI sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad PVM apmokestintų ginčo žemės sklypų pardavimo metu (2013 m. kovo 15 d. ir 19 d.) jie buvo laikytini žeme statyboms PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme. Teismas taip pat sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo ekonominės veiklos pradžia laikė 2012 m. balandžio 18 d. sudarytą sandorį ir nuo pareiškėjo gautų pajamų, viršijančių PVM įstatyme nustatytą 150 000 Lt (45 000 Eur) sumą, apskaičiavo pareiškėjo mokėtiną PVM.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartoja jo skunde išdėstytus argumentus dėl žemės sklypų, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, nepriskyrimo sklypams, skirtiems statyboms, dėl, jo teigimu, netinkamai nustatytos ekonominės veiklos vykdymo pradžios datos, taip pat dėl mokestinės amnestijos taikymo, papildomai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netyrė duomenų, reikšmingų sprendžiant, ar žemės sklypas skirtas statybai, viseto, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas pareiškėjui priskirti PVM mokėtojo statusą neatitinka PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatų.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.

20. LVAT išplėstinės kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-200/2012 aiškinant žemės statyboms sąvoką ir kriterijus konstatuota, kad tuomet, kai pagal parengtus ir patvirtintus specialiuosius teritorinio planavimo dokumentus ir (ar) detaliuosius planus nustatoma tokia žemės pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, jos naudojimo būdas bei pobūdis, kurie leidžia joje vykdyti statybą, atsiranda objektyvi teise paremta galimybė žemės sklypą skirti statybai. Taigi konkretus žemės sklypas gali būti priskirtas statybos sklypų kategorijai inter alia (be kita ko) „žemei statyboms“ PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, kai teisės aktuose nustatyto subjekto sprendimu pagal parengtus ir patvirtintus specialiuosius teritorinio planavimo dokumentus ir (ar) detaliuosius planus šiame sklype esančiai žemei nustatoma tokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kurios naudojimo būdas bei pobūdis leidžia šioje žemėje vykdyti statybą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal PVM įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintą apmokestinimo PVM momentą, žemės sklypo pardavimo pripažinimas „žemės statybos“ tiekimu PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies kontekste turi būti paremtas aplinkybėmis, egzistavusiomis prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo metu.

21. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, ir pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, kad žemės sklypų, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu (2013 m. kovo 15 ir 19 d.) buvo nustatyta ginčo žemės sklypų pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdo turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio 18 punktą, komercinės paskirties objektų teritorijos – tai teritorijos, skirtos prekybos, paslaugų ir pramogų statiniams statyti. Taigi, ginčo žemės sklypų naudojimo paskirtis ir jos naudojimo būdas leido juose vykdyti statybą, todėl atsirado objektyvi teise paremta galimybė žemės sklypą skirti statybai.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netyrė duomenų, reikšmingų sprendžiant, ar žemės sklypas skirtas statybai, viseto ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis LVAT 2012 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-200/2012 suformuotų teisės aiškinimo taisyklių, pagrįstai vertino visas aplinkybes, egzistavusias prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo metu, ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad ginčo sklypai, atsižvelgiant į nustatytą jų naudojimo paskirtį ir būdą, jų pardavimo metu buvo priskirtini žemės sklypams statyboms. Kadangi, kaip minėta, žemės sklypų pardavimo metu buvo nustatyta jų naudojimo paskirtis ir būdas, leidę juose vykdyti statybą, aplinkybė, kad vėliau buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) teritorijos specialusis planas, nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčo žemės sklypų priskyrimo sklypams statyboms PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies kontekste klausimą, yra teisiškai nereikšminga.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė pareiškėjo ekonominės veiklos vykdymo pradžią 2012 m. balandžio 18 d., tačiau nepateikia šį teiginį pagrindžiančių argumentų, tik pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytas aplinkybes.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo ekonominės veiklos pradžia laikytina 2012 m. balandžio 18 d., kai buvo sudarytas sandoris dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Palanga, pirkimo-pardavimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad 2012 m. balandžio 18 d. parduodamas žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), Palanga, jis vykdė ne ekonominę veiklą, o tenkino asmeninius poreikius. Kadangi nepagrįstais pripažinti pareiškėjo argumentai, jog žemės sklypai, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Palanga, kurių pirkimo-pardavimo sutarys sudarytos 2013 m. kovo 15 ir 19 d., nelaikytini sklypais statyboms ir dėl to nėra PVM apmokestinimo objektai, atmestini ir pareiškėjo argumentai, kad nuo 2012 m. balandžio 18 d. sandorio iki kitos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (2013 m. gegužės 2 d.) buvo praėję daugiau kaip 12 mėnesių.

25. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su mokestinės amnestijos taikymu, pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojams, laiku nedeklaravusiems ir nesumokėjusiems Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 13 straipsnyje nurodytų mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., nuo nesumokėtų mokesčių sumų delspinigiai neskaičiuojami, jei jie MAĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis pateikia MAĮ 68 straipsnyje nurodyto mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpio (termino) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir per 20 dienų nuo jos pateikimo sumoka mokestį. Šis įstatymo straipsnis įsigalioja nuo 2019 m. sausio 1 d. (10 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, prievolė sumokėti PVM ir mokesčio delspinigius bei baudą atsirado ir pareiškėjas deklaracijas dėl nesumokėtų mokesčių pateikė anksčiau nei 2019 m. sausio 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių ir baudos mokėjimo. Iš esmės analogiškai galimybės taikyti mokestinės amnestijos nuostatas įvertintos ir LVAT 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3459-968/2019.

26. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad LVAT pagal pareiškėjo apeliacinį skundą bus nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-2836-602/2020, kurioje taip pat keliamas klausimas dėl mokestinės amnestijos taikymo, šioje administracinėje byloje neturi teisinės reikšmės, kadangi pareiškėjo nurodytoje byloje ir šioje byloje vertinamas skirtingų atsakovo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. skiriasi nagrinėjamų bylų ginčo dalykas.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės norma, nenukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasRytis KrasauskasRamutė Ruškytė