Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja G. A. padavė skundą teismui, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. S-122(7-100/2018) (toliau – ir MGK 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-55 (toliau – ir VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimas); 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2018 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) K10-47 (toliau – ir Kauno AVMI 2018 m. kovo 9 d. sprendimas); 4) priimti naują sprendimą – atleisti pareiškėją nuo 13 400 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) delspinigių mokėjimo.

2.1. Mokestinis ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto atleidimo nuo delspinigių sumokėjimo pagrindo, kuris yra siejamas su sunkia mokesčių mokėtojo ekonomine ir socialine padėtimi, egzistavimo. Ginčijamuose Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimuose konstatuota, kad pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis negali būti pripažinta sunkia pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, dėl to nėra pagrindo taikyti ir atleidimo nuo delspinigių pagrindą, įtvirtintą MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjos teigimu, ji atleistina nuo 13 400 Eur GPM delspinigių.

2.2. Kauno AVMI, VMI ir MGK nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi jos mokestinio patikrinimo, dėl kurio pasirašytas šalių susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, metu Šiaulių AVMI padarytomis išvadomis. Mokestiniai ginčai gali būti baigiami MAĮ 71 straipsnyje įtvirtinto susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymu, kai nei viena iš šalių neturi pakankamai argumentų savo pozicijai pagrįsti. Vadinasi, tais atvejais, kai pasirašomas susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, abi pasirašiusios ginčo šalys sutinka ir konstatuoja, jog jų pozicijos negali būti vertinamos kaip pagrįstos, todėl tiek mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius praranda galimybę remtis susitarimu pasibaigusios mokestinės kontrolės procedūros metu surinktais įrodymais bei jų pagrindu padarytomis išvadomis.

2.3. Ginčijamus sprendimus priėmusios institucijos nevertino aktualių aplinkybių, o rėmėsi 10 metų senumo (2008–2010 metų) faktine situacija, dėl to pažeidė MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės) reikalavimus. Ginčijamų sprendimų išvados padarytos, remiantis ir retrospektyviai vertinant atlikto pareiškėjos mokestinio patikrinimo už 2008–2010 metus metu nustatytas aplinkybes, ypač pareiškėjos turimo vienintelio turto (buto (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir butas) vietą, dar 2012 metais gautas vertybinių popierių pardavimo pajamas, 2008 metais suteiktas paskolas.

2.4. Kauno AVMI reikalavimu pareiškėja 2018 m. kovo 6 d. pateikė visus prašomus dokumentus, pagrindžiančius esamą ekonominę (socialinę) padėtį ir būtinus sprendimui dėl atleidimo nuo delspinigių priimti, tačiau Kauno AVMI jos pateiktų dokumentų neišnagrinėjo. Kauno AVMI, VMI ir MGK nesilaikė teisės aktų reikalavimų, kad sprendžiant mokesčių mokėtojo prašymą atleisti nuo delspinigių mokėjimo dėl sunkio ekonominės padėties, mokesčių administratorius priimdamas sprendimą turi įvertinti aktualią mokesčių mokėtojo padėtį ir pateiktus tai pagrindžiančius dokumentus.

2.5. Tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjos 2018 m. gegužės 25 d. buvo pasirašyta mokestinės paskolos sutartis, kas pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalį iš esmės reiškia, kad prašymo pateikimo momentu mokesčių mokėtojo finansinė būklė yra sunki. Šiuo atveju VMI tų pačių faktinių aplinkybių pagrindu priėmė visiškai priešingą sprendimą – neatleisti pareiškėjos nuo GPM delspinigių, nes jos padėtis neva nėra sunki ekonomine prasme. MGK posėdyje VMI atstovė aplinkybės, kad pareiškėja buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį, nežinojo. Toks VMI veiksmų nenuoseklumas liudija ginčijamų sprendimų nepagrįstumą. MGK savo sprendime nepaminėjo mokestinės paskolos sutarties sudarymo fakto, nors MGK posėdžio metu ši aplinkybė buvo aptarta.

2.6. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatas VMI ir MGK turi pareigą priimti objektyvų ir nešališką sprendimą, kuriame būtų aiškiai ir argumentuotai atsakyta į pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus ir paaiškinimus, nurodant visas skundo nagrinėjimui, t. y. atitinkamo sprendimo priėmimui, turėjusias įtakos aplinkybes, tačiau MGK nenagrinėjo net ir esminių ginčo aplinkybių, dėl kurių skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

2.7. Pareiškėja atleistina nuo delspinigių MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kadangi faktiškai egzistuoja aplinkybės, dėl kurių jos ekonominė (socialinė) padėtis pripažįstama sunkia. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl minėtos teisės normos taikymo, pareiškėja nurodė, kad nuo 2015 metų jai yra nustatytas (45 proc.) darbingumo lygis, dėl ko ji nedirbo, ir jau šių metų gegužės mėnesį sulaukusi pensinio amžiaus. Vienintelės gaunamos pajamos – netekto darbingumo pensija, kurios dydis 175,83 Eur. Šių pajamų nepakanka netgi mėnesinei įmokai pagal mokestinės paskolos sutartį sumokėti. Pareiškėja santaupų neturi. Vienintelis jos nekilnojamasis turtas – butas (duomenys neskelbtini). MGK akcentuojama buto lokacija (kurortinė vietovė), pareiškėjos manymu, nėra reikšminga ir teisės aktais pagrįsta aplinkybė.

2.8. Dėl suteiktų paskolų R. R. ir uždarajai bendrovei „GS Investicija“, kurios, kaip teigė MGK, nebuvo grąžintos, pareiškėja nurodė, kad UAB „GS Investicija“ suteikta paskola buvo grąžinta dar 2012 m. liepos 31 d., tai patvirtino banko pavedimo kopija. R. R. yra skolingas pareiškėjai, tačiau neturi galimybių paskolas grąžinti dėl areštuoto turto ir vykstančių teisminių ginčų. MGK 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo argumentai dėl 2012 metais gautų vertybinių popierių pardavimo pajamų neįrodo pareiškėjos ekonominės padėties prašymo atleisti nuo delspinigių nagrinėjimo metu. Teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad VMI vertino ne tik mokesčių mokėtojo (pareiškėjos), bet ir jos dukros turtinę padėtį.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad:

3.1. LVAT yra išaiškinęs, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) dar nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Kai mokesčio mokėtojo ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki, nėra pagrindo atleisti jį nuo delspinigių.

3.2. Vadovaujantis Sodros ir iš trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis, nustatyta, kad: pareiškėja yra ribotai darbinga (45 proc. darbingumas) ir nuo 2015 metų gauna nuolatines pajamas (netekto darbingumo pensiją); turi nekilnojamąjį turtą, t. y. Butą, kurortinėje vietoje (Palangoje), byloje nepateikta duomenų, kad jame pareiškėja būtų deklaravusi gyvenamąją vietą ar gyventų nuolat; pagal turimus duomenis pareiškėja yra deklaravusi gyvenamąją vietą bute, kurį 2008 m. pardavė dukrai G. M., o už butą gautas lėšas perleido savo dukrai, kuri tas lėšas jai ir sumokėjo. Taip pat pareiškėja turi piniginių lėšų pas trečiuosius asmenis, kurių nesiekia susigrąžinti (2008 m. suteiktas 70 000 Lt ir 194 000 Lt paskolas).

3.3. Iki pateikdama skundą teismui pareiškėja neneigė aplinkybių, jog turi negrąžintas skolininkams suteiktas paskolas, tačiau laikėsi pozicijos, kad jos nėra kriterijus jos ekonominei – socialinei padėčiai vertinti, nes turi būti vertinama, kaip pasikeistų mokesčių mokėtojo padėtis, jeigu jam mokestines prievoles reikėtų įvykdyti nedelsiant. VMI vertinimu, remiantis pareiškėjos pateikta banko pavedimo kopija negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad UAB „GS investicija” dar 2012 m. liepos 31 d. grąžino skolą, kadangi pagal pateiktą banko pavedimą 194 000 Lt iš UAB „GS investicijos“ gavo ne pareiškėja, o jos dukra G. M.. Lėšų buvimas pas trečiuosius asmenis (šiuo atveju, kaip pati pareiškėja teigia, pas dukrą G. M.) nėra pagrindas šių lėšų nevertinti, o pasyvus pareiškėjos elgesys dėl jų susigrąžinimo vertintinas kaip siekis, kad ši aplinkybė būtų vertinama kaip papildomas argumentas, pagrindžiantis pareiškėjos poziciją, jog ji neturi piniginių lėšų, kuriomis galėtų padengti įsiskolinimus.

3.4. Dėl pareiškėjos argumentų susijusių su mokestinės paskolos sutarties sudarymu, VMI nurodė, kad GPM mokesčio ir baudos išdėstymas yra skirtingi mokestiniai institutai ir pareiškėja, kreipdamasi į mokesčių administratorių dėl GPM nepriemokos išdėstymo, neturėjo teisinio pagrindo manyti, jog yra atleista ar bus atleista nuo GPM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjos prašymas dalyje dėl 13 400 Eur GPM delspinigių nepriemokos išdėstymo ir mokestinės paskolos sutarties sudarymo buvo nenagrinėtas iš esmės, kadangi ji buvo pateikusi prašymą atleisti ją nuo priskaičiuotų delspinigių. Prašyme pareiškėja nurodė, kad negali iš karto sumokėti mokestinės nepriemokos. Šių metų gegužės mėn. jai sukaks pensinis amžius. Mokesčių mokėtoja nuo 2015 m. pavasario nebedirba, nes nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, gauna netekto darbingumo pensiją (175,83 Eur), taip pat jai padeda dukra, jokių kitų skolų neturi. Taigi pareiškėja, prašydama išdėstyti mokestinę nepriemoką, nenurodė, kad turi suteikusi paskolas ir jų nesusigrąžinusi.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos G. A. skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai atsisakyta atleisti pareiškėją nuo 13 400 Eur GPM delspinigių mokėjimo dėl sunkios jos socialinės-ekonominės padėties, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

6. Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Šiaulių AVMI) atliko pareiškėjos G. A. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą už 2008–2010 m. ir surašė 2014 m. lapkričio 28 d. patikrinimo aktą, kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiavo 111 121 Lt (32 182,87) Eur GPM. Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 6 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo iš dalies patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 55 317,64 Eur GPM, 20 647,88 Eur GPM delspinigių ir 3109 Eur GPM baudą; pareiškėja Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 6 d. sprendimą apskundė VMI, kuri 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu panaikino vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavedė jam atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą; minėtą VMI sprendimą pareiškėja apskundė MGK, kuri 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu patvirtino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; mokestinį ginčą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, LVAT 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1782-556/2017 paliko galioti VMI 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą; Šiaulių AVMI, vykdydama 2015 m. liepos 3 d. pavedimą tikrinti, atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir patikrinimo metu pareiškėjai apskaičiavo 99 331 Lt GPM už 2008 metus ir 9 642 Lt GPM už 2010 metus (t. y. 31 560,75 Eur GPM); patikrinimo metu pareiškėja pateikė siūlymą pasirašyti susitarimą pagal MAĮ 71 straipsnį; Šiaulių AVMI, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjos mokesčių bazė buvo nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir mokesčių administratorius neturėjo galimybės remtis tiksliais duomenimis, o pareiškėja savo ruožtu neturi įrodymų GPM bazei paneigti, nusprendė pasirašyti susitarimą, kuriame sutarta, kad pareiškėja turi iš viso sumokėti 36 500 Eur, iš jų –21 000 Eur GPM, 13 400 Eur GPM delspinigius ir 2 100 Eur GPM baudą. Susitarimas įtrauktas į patikrinimo aktą ir patvirtintas Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 15 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

7. Teismas nustatė, kad: pareiškėja 2018 m. vasario 7 d. kreipėsi į Kauno AVMI, prašydama atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo dėl sunkios socialinės-ekonominės padėties; Kauno AVMI skundžiamu sprendimu pareiškėjos prašymo atleisti nuo delspinigių mokėjimo netenkino; šį vietos mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino VMI, o VMI sprendimą patvirtino MGK. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, nurodė, kad Šiaulių AVMI paskaičiavo pareiškėjai GPM remiantis MAĮ 70 straipsniu, mokestinis ginčas baigėsi pagal MAĮ 71 straipsnį pasirašius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių, kurio pagrindu pareiškėjai, be kita ko, nurodyta sumokėti 13 400 Eur GPM delspinigius.

8. Vadovaudamasis MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių (ar jų dalies) pagrindus, teismas nurodė, kad iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, jog joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose – MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

9. Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Atsižvelgdamas į nuoseklią LVAT praktiką, teismas pažymėjo, kad MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimą beviltiška sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

10. Teismas sprendė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja 13 400 Eur dydžio GPM delspinigių nebuvo sumokėjusi, o nesutikimą su ginčijamais sprendimais grindžia tuo, kad jos finansinė padėtis yra sunki ir atitinka MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindą: nuo 2015 m. pavasario nebedirba, jai nustatytas 45 proc. darbingumo lygis, ji yra pensinio amžiaus, vienintelis pastovus pajamų šaltinis – netekto darbingumo pensija (175,83 EUR), be mokesčių administratorius ir MGK jos socialinę (ekonominę) padėtį nepagrįstai vertino atsižvelgdamas į aplinkybes, egzistavusias 2008–2010 metais, o ne į šiuo metu esančią situaciją, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą neatleisti jos nuo GPM delspinigių.

11. Įvertinęs aplinkybę, kad prašymo padavimo dieną pareiškėjai buvo nustatytas 45 proc. darbingumo lygis, teismas darė išvadą, kad ji pati savaime neturi lemiamos įtakos sprendimo pagrįstumui, kadangi turi būti vertinama visų aplinkybių, susijusių su mokesčių mokėtojos ekonomine (socialine) padėtimi, visuma.

12. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius, remdamasis viešaisiais registrais, VMI ir trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis, nustatė, jog pareiškėja nuo 2015 m. vasario 28 d. niekur nedirba, 2017 m. gavo 1 915,44 Eur, o 2018 m. sausio ir vasario mėn. – po 175,83 Eur Sodros išmokų; 2012 metais iš akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ gavo 106 993,18 Lt pajamų už parduotus vertybinius popierius; Elektroninio deklaravimo sistemos (EDS) duomenimis, pareiškėja 2017 m. gruodžio 29 d. pateiktos metinės pajamų deklaracijos priede GPM308T deklaravo per 2012 m. gavusi 106 993,18 Lt vertybinių popierių pardavimo pajamas ir patirtas 157 385,83 Lt išlaidas, susijusias su šio turto įsigijimu; pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso vieno kambario butas (bendras plotas 34,91 m²), adresu (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 22 388 Eur), nuo 1993 m. kovo 22 d. pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta – dviejų kambarių bute (bendras plotas 49,98 m²), adresu (duomenys neskelbtini), kurį ji pagal 2008 m. liepos 2 d. pirkimo ir pardavimo sutartį išsimokėtinai pardavė dukrai G. M. už 300 000 Lt; pareiškėja 2018 m. vasario 7 d. prašyme atleisti nuo delspinigių nurodė gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu esantis gyvenamasis namas nuo 2011 m. balandžio 11 d. asmeninės nuosavybės teise priklauso jos dukrai G. M.. Teismas pažymėjo, kad šių mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių pareiškėja neginčijo.

13. Susipažinęs su mokestinio patikrinimo medžiaga, teismas nurodė, kad jo metu nustatyti GPM įstatymo pažeidimai, deklaruojant gautas pajamas už 2008 ir 2010 metus, t. y. vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu apskaičiuota, kad pareiškėja per tikrintą laikotarpį iš viso gavo 466 100,52 Lt (134 992,04 Eur) kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų. Buvo nustatyta, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal 2008 m. liepos 2 d. pirkimo ir pardavimo išsimokėtinai sutartį pareiškėja pardavė dukrai G. M. už 300 000 Lt, gautas pajamas už butą perleisdama buto įgijėjai. Šiaulių AVMI, patikrinimo metu, įvertinusi šias aplinkybes, konstatavo, jog minėta sutartis įforminta turint tikslą pagrįsti pareiškėjos išlaidas suteikiant 384 000 Lt paskolą UAB „GS Investicija“ (likusi negrąžinta dalis 190 000 Lt) ir 70 000 Lt paskolą R. R.. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja 2008–2010 metais disponavo didelėmis piniginėmis sumomis, turėjo pajamų (turto), 2012 metais vykdė akcijų pirkimo-pardavimo sandorius.

14. Teismas pažymėjo, kad susitarimas dėl mokesčio dydžio buvo pasirašytas dėl to, kad pareiškėjai mokesčiai buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.) ir mokesčių administratorius neturėjo galimybės remtis tiksliais duomenimis, o pareiškėja neturėjo pakankamų įrodymų mokesčių administratoriaus pozicijai paneigti. Tačiau toks susitarimas nepaneigia mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintos mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais: sandoriais, piniginių lėšų pervedimais, banko institucijų pateikta informacija.

15. Teismas pagrįsta laikė mokesčių administratoriaus išvadą, kad pareiškėja savo nekilnojamąjį turtą (butą Palangoje) gali nuomoti ir gauti papildomų pajamų, nes faktiškai jame negyvena. Pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad UAB „GS investicijos“ skolą jai grąžino dar 2012 m. liepos 31 d., teismas vertino kaip neįrodytą, nes iš pareiškėjos pateikto banko pavedimo kopijos matyti, kad UAB „GS investicijos“ pinigus pervedė jos dukteriai, o ne pareiškėjai. Netgi pripažinus, jog paskolintos piniginės lėšos buvo pareiškėjai grąžintos, ji nepateikė jokių įrodymų, kad grąžintomis lėšomis nedisponuoja ir negalės disponuoti ateityje. Pareiškėjos elgesį, kad ji gaudama tik 174,83 Eur dydžio pastovias pajamas, tačiau aktyviai nesiekia susigrąžinti R. R. suteiktos paskolos (70 000 Lt) vien dėl to, kad šio asmens atžvilgiu inicijuoti teisminiai procesai, teismas vertino kaip patvirtinantį, jog pareiškėjos ekonominė padėtis nėra sunki.

16. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl per didėlės apskaičiuotos GPM delspinigių sumos, užsitęsusio mokestinio patikrinimo, nes pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatas, šios aplinkybės nesiejamos su atleidimo nuo delspinigių teisiniais pagrindais. Pareiškėja šios aplinkybės nagrinėjant mokestinį ginčą ar sudarant susitarimą dėl mokesčio dydžio nenurodė, todėl šiuo atveju buvo svarbi tik mokesčių mokėtojos socialinė-ekonominė padėtis.

17. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėja, nors yra pripažinta nedarbinga ir yra pensinio amžiaus, neįrodė, jog jos ekonominė padėtis tokia sunki, kaip šią aplinkybę apibrėžia MAĮ, todėl atleisti pareiškėją nuo delspinigių nebuvo teisinių ar faktinių sąlygų. Pareiškėjos skundo argumentas, kad ji 2018 m. gegužės 25 d. yra pasirašiusi mokestinės paskolos sutartį, kas, pareiškėjos teigimu, įrodo jos sunkią ekonominę padėtį, teismo vertinimu, nepaneigė ginčijamų sprendimų išvadų teisėtumo. Palyginęs MAĮ 100 straipsnio ir 88 straipsnio nuostatas, teismas nurodė, kad šiomis teisės normomis reglamentuojami skirtingi mokestiniai institutai. Pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalį, sprendžiant klausimą dėl mokesčio nepriemokos išdėstymo/atidėjimo mokesčių mokėtojo finansinė būklė vertinama perspektyvos padengti įsiskolinimą biudžetui prasme, o atleidimo nuo delspinigių atveju vertinama mokesčių mokėtojo galimybės apskritai padengti įsiskolinimą. Teismas nustatė, jog GPM delspinigiai pareiškėjai neišdėstyti, nes ji 2018 m. vasario 7 d. buvo pateikusi prašymą atleisti nuo jų sumokėjimo, tačiau ši aplinkybė neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į VMI su prašymu atidėti/išdėstyti ir 13 400 Eur delspinigių mokėjimą.

18. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijami VMI, Kauno AVMI ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir naikinti šiuos sprendimus.

III.

19. Pareiškėja G. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimtai naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai įvertinus objektyviai egzistuojančias faktines aplinkybes ir įrodymus, nepagrįstas bei pažeidžiantis mokesčių įstatymų normas, teismų praktiką. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis negali būti pripažinta sunkia pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o jos nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Jis neteisingai ir neišsamiai vertino pateiktus įrodymus, iš esmės atkarojo MGK 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo argumentaciją.

19.2. Sprendžiant, ar pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis buvo sunki, ginčo sprendimus priėmusios institucijos vertino pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, tačiau šis patikrinimas buvo baigtas pasirašius susitarimą su mokesčių administratoriumi (MAĮ 71 str. 1 d.), todėl mokesčių administratorius prarado galimybę remtis susitarimu pasibaigusios mokestinės kontrolės procedūros metu surinktais įrodymais bei jų pagrindu padarytomis išvadomis. Teismo išvados, kad toks mokesčių administratoriaus elgesys neva yra teisėtas, nes pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių neginčijo, nepagrįstos, nes pasirašius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą.

19.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip ir skundžiami Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimai, yra priimtas tinkamai neįvertinus pareiškėjos pateiktų dokumentų – delspinigių mokėjimo momentu egzistuojančios ekonominės (socialinės) padėties, o remiantis netinkamais (neaktualiais) duomenimis. Teismas nevertino objektyviai egzistuojančių aktualių aplinkybių, o rėmėsi 10 metų senumo (2008 – 2010 m.) faktine situacija, dėl ko pažeidė MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių reikalavimus. Pareiškėja skunde buvo nurodžiusi, kad Kauno AVMI ginčijamą sprendimą priėmė neįvertinusi pareiškėjos papildomai pateiktų duomenų, o pirmosios instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė.

19.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjos ekonominės padėties vertinimui lemiančios reikšmės neturėjo mokestinės paskolos sutarties sudarymo faktas. Pareiškėja supranta, kad mokestinės nepriemokos išdėstymas ir atleidimas nuo delspinigių skirtingi mokestiniai institutai, tačiau sąlygos juos taikyti yra tapačios, t. y. mokesčių mokėtojo ekonominės socialinės būklės prašymo pateikimo momentu vertinimas. Todėl esant tapačiai situacijai, objektyviai neįmanomos skirtingos išvados, kad mokesčių mokėtojas tuo pačiu metu yra ir geros, ir prastos (blogos) ekonominės socialinės būklės. Teismas nenagrinėjo pareiškėjos skundo argumento, kad VMI atstovė MGK posėdyje nurodė, jog nesidomėjo (nežinojo), ar pareiškėja buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį ir klaidingai teigė, kad pareiškėja į VMI dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo (išdėstymo) nesikreipė, nors mokestinės paskolos sutartis jau buvo sudaryta.

19.5. Pareiškėjos vienintelis turimas butas, nors ir nedeklaravus jame gyvenamosios vietos, kuri deklaruota dukros name (ši aplinkybė iš esmės yra netinkama pareiškėjos ekonominės socialinės būklės pagrindimui), bei vienintelis nuolatinis pajamų šaltinis – Sodros išmoka – objektyviai neatitinka LVAT nurodomų geros ekonominės padėties požymių, sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių klausimą.

19.6. Dėl paskolos UAB „GS investicija“ pareiškėja dar skunde nurodė, kad ji buvo grąžinta 2012 m. liepos 31 d., o tai patvirtinančio banko pavedimo kopiją pateikė su skundu teismui. Teismo vertinimas, kad pateikti įrodymai nepagrindžia paskolos iš UAB „GS investicija“ susigrąžinimo 2012 metais, nes lėšos pervestos į dukros sąskaitą, akivaizdžiai daromos net neišnagrinėjus pateiktų įrodymų, kadangi pavedimo paskirtyje aiškiai nurodyta, kokiu pagrindu lėšos pervedamos – pagal G. A. 2012 m. liepos 27 d. prašymą; grąžinama paskola pagal 2008 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį. Jokių kitokių išvadų dėl pervestų pinigų paskirties negali būti, o tai, kad lėšos nebuvo pervestos tiesiogiai pareiškėjai, nesudaro pagrindo teigti, kad tai jos dukrai skirtos lėšos, nes, kaip minėta, mokėjimo paskirtyje tiesiogiai nurodyta, jog tai paskolos pareiškėjai grąžinimas.

19.7. Pareiškėja teismui pateikė įrodymus, pagrindžiančius, jog R. R. yra skolingas pareiškėjai, tačiau neturi jokių galimybių paskolas grąžinti dėl areštuoto turto ir vykstančių teisminių ginčų. Teismas vertino, kad tokiu būdu pareiškėja nesiekia aktyviai susigrąžinti minėtos paskolos. Tačiau iš pateiktų įrodymų darytina priešinga išvada – pareiškėja renka informaciją apie skolininko būklę, todėl nėra aišku, kokiais dar būdais ji galėtų susigrąžinti skolą iš nemokaus asmens.

19.8. Pareiškėja pateikė papildomus paaiškinimus ir VMI komentarą, pagal kurį nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjai, kaip ir kitiems mokesčių mokėtojams taikytina mokestinė amnestija ir ji atleistina nuo delspinigių.

20. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, šį atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų, kuriais nuspręsta neatleisti pareiškėjos nuo 13 400 Eur GPM delspinigių (toliau – ir ginčo delspinigiai) pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. kai pripažįstama, kad mokesčių mokėtojo (fizinio asmens) ekonominė (socialinė) padėtis sunki.

(1) Šiaulių AVMI ir pareiškėja 2018 m. sausio 30 d. sudarė Susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio Nr. (1)AT3-3 (toliau – 2018 m. sausio 30 d. susitarimas) (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 74–75), kuriuo, be kita ko, susitarė, kad pareiškėja už tikrinamąjį laikotarpį (t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) turi papildomai sumokėti 13 400 Eur GPM delspinigių. Vadovaudamasi 2018 m. sausio 30 d. susitarimu, Šiaulių AVMI ginčo delspinigius pareiškėjai paskaičiavo 2018 m. vasario 2 d. patikrinimo aktu (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 76–81) bei 2018 m. vasario 15 d. sprendimu (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 76–81), kuriuo šis patikrinimo aktas buvo patvirtintas. Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 15 d. sprendimo pareiškėja neskundė;

(2) pareiškėja 2018 m. vasario 7 d. pateikė prašymą, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atleisti ją nuo ginčo delspinigių mokėjimo (toliau – ir 2018 m. vasario 7 d. prašymas). Šiame prašyme nurodė, kad: ji yra garbaus amžiaus fizinis asmuo; jai 2018 m. gegužės mėn. sukanka pensinis amžius; ji turi II neįgalumo grupę (t. y. jai nustatytas 35 proc. darbingumo lygis); nuo 2015 m. pavasario ji nebedirba; vienintelės jos gaunamos pajamos – netekto darbingumo pensija; kadangi jai be ginčo delspinigių (t. y. 13 400 Eur) priskaičiuota papildomai į biudžetą sumokėti dar ir 23 100 Eur GPM prievolę, jos finansinė (socialinė) padėtis tampa kritine (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 59–60);

(3) Kauno AVMI 2018 m. kovo 9 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame įvertinusi pareiškėjos turimą turtą Palangoje, kur nėra deklaruota jos gyvenamoji vieta, pareiškėjai nesugrąžintų paskolų likučius, nusprendė, kad pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki, todėl nėra pagrindo atleisti jos nuo ginčo delspinigių mokėjimo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 6–9). VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu paminėtą vietos mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 13–15), o MGK 2018 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 245–252) patvirtino paminėtą centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą.

1. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, nors yra pripažinta nedarbinga ir yra pensinio amžiaus, neįrodė, jog jos ekonominė padėtis tokia sunki, kaip šią aplinkybę apibrėžia MAĮ, todėl ji nuo ginčo delspinigių negali būti atleista MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

2. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) teismas neteisingai ir neišsamiai vertino pateiktus įrodymus; 2) teismas negalėjo remtis 2018 m. sausio 30 d. susitarimu užbaigto mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėja nurodė, kad jai nuo 2019 m. sausio 1 d., kaip ir kitiems mokesčių mokėtojams turi būti taikoma mokestinė amnestija ir ji turi būti atleista nuo ginčo delspinigių.

3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

4. Pareiškėja 2018 m. vasario 7 d. prašymą atleisti nuo ginčo delspinigių grindė MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą; šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama; šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių; tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-807/2010, 2016 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-154-438/2016, 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-94-261/2018).

5. Atsižvelgdama į paminėtą teisinį reguliavimą ir LVAT praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien objektyvių aplinkybių, jog 2018 m. vasario 7 d. prašymo pateikimo metu pareiškėjai buvo nustatytas 45 proc. darbingumo lygis (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 55), kad ji nuo 2015 m. nedirba, gauna netekto darbingumo pensiją (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 52, 186–187) nepakanka pareiškėją atleisti nuo ginčo delspinigių. Todėl tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kitas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes.

6. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

7. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad mokesčių administratoriui ir pareiškėjai pasirašius 2018 m. sausio 30 d. susitarimą, mokesčių administratorius, vertindamas, ar yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo šiuo susitarimu užfiksuotų GPM delspinigių sumokėjimo, prarado galimybę remtis to mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad susitarimo dėl mokesčio dydžio (MAĮ 71 str.) ir atleidimo nuo delspinigių (MAĮ 100 str.) institutai nėra tapatūs, jais reguliuojami skirtingi visuomeniniai santykiai. MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu.“ Aiškindamas šią nuostatą LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad, pasirašius susitarimą dėl mokesčių dydžio, jokie papildomi ginčai ar kitos mokesčių administravimo procedūros, kurių pagrindu gali būti kvestionuojamas mokesčių ir kitų su jais susijusių sumų, dėl kurių (ir kurių atžvilgiu) buvo sudarytas MAĮ 71 straipsnyje nurodytas susitarimas, dydis, nėra galimi (žr. pvz., LVAT 2009 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 670/2009; 2013 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-562/2013; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2004-556/2015, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-420-438/2019).

8. Vadinasi, skirtingai nei teigia pareiškėja, faktas, kad mokesčių mokėtojas prašo atleisti jį nuo delspinigių, dėl kurių dydžio jis su mokesčių administratoriumi susitarė, sudarydami susitarimą dėl mokesčio dydžio (MAĮ 71 str.), nepanaikina mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos, sprendžiant, ar yra MAĮ 100 straipsnyje (inter alia (be kita ko), kitose MAĮ normose ir (arba) specialiame mokesčių įstatyme) nustatyti atleidimo nuo delspinigių pagrindai, įvertinti visų atleidimui nuo delspinigių reikšmingų faktinių aplinkybių, įskaitant nustatytąsias mokestinio patikrinimo, kuris užbaigtas tokiu susitarimu dėl mokesčio (kitų su juo susijusių sumų) dydžio, metu.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja, nors yra pripažinta nedarbinga ir yra pensinio amžiaus, neįrodė, jog jos ekonominė padėtis tokia sunki, kad ją būtų galima atleisti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir byloje surinktų bei išanalizuotų įrodymų pagrindu padarytoms išvadomis, kad: pareiškėja jai nuosavybės teise priklausančiame bute Palangoje negyvena, todėl jį gali nuomoti ir gauti papildomų pajamų; pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „GS investicijos“ grąžintas lėšas panaudojo kitoms reikmėms ir šia pinigų suma nebedisponuoja ir negalės disponuoti ateityje; aplinkybė, jog pareiškėja, nedirbdama nuo 2015 metų ir kas mėnesį gaudama tik 174,83 Eur dydžio pastovias pajamas, aktyviai nesiekia susigrąžinti R. R. paskolintų sumų, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl sunkios turtinės padėties neatitinka tikrovės. Todėl šias išvadas pagrindžiančių skundžiamame teismo sprendime išdėstytų išvadų nebekartoja. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

10. Atsakydama į nutarties 19.4 punkte nurodytus pareiškėjos argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas (MAĮ 88 str.) ir atleidimas nuo delspinigių (MAĮ 100 str.) yra skirtingi mokestiniai institutai. Todėl tai, kad mokesčių administratorius ir pareiškėja 2018 m. gegužės 25 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį (b. l. 23–28) savaime nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo ginčo delspinigių. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, ir įvertinusi aplinkybę, kad pareiškėja neįrodė, jog jos ekonominė padėtis tokia sunki, kad ją būtų galima atleisti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (žr. nutarties 31 p.), 2018 m. gegužės 25 d. mokestinės paskolos sutarties sudarymo faktą vertina kaip teisiškai nereikšmingą sprendžiant pareiškėjos atleidimą nuo ginčo delspinigių.

11. Pareiškėja papildomuose paaiškinimuose teigia, kad ji nuo ginčo delspinigių turi būti atleidžiama, nes jai taikytina mokestinė amnestija. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip matyti iš viešai skelbiamos VMI informacijos (žr. https://www.vmi.lt), mokesčių mokėtojams laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. buvo sudaryta galimybė, netaikant delspinigių ir baudų deklaruoti bei sumokėti anksčiau gautas, tačiau nedeklaruotas pajamas ir mokesčius. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl galimybės pareiškėją atleisti nuo delspinigių, kurie jai apskaičiuoti 2018 m. sausio 30 d. susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pagrindu už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kad prievolė sumokėti ginčo delspinigius pareiškėjai atsirado gerokai anksčiau nei 2019 m. sausio 1 d., paminėtas pareiškėjos papildomuose paaiškinimuose nurodytas argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

12. Įvertinus kitus pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

13. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.