- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-09
- Bylos Nr.
- eP-7-525/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00161-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- V. D., R. M.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Pavilnių, Verkių regioninių parkų direkcija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. D. ir R. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-668-968/2024 pagal pareiškėjų V. D. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. D. ir R. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai V. D. ir R. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. A51-125005/21(3.3.15.4E-AD24) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) gatvėje formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Administraciją iš naujo nagrinėti jų prašymą organizuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) gatvėje formavimo ir pertvarkymo projekto dėl žemės sklypo padalijimo rengimą.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso neužstatytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) g. Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), plotas 1,1476 kv. m, pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos (toliau – ir Žemės sklypas). Žemės sklypas yra Pavilnių regioniniame parke, ekstensyvaus tvarkymo zonoje (GŪe). Pareiškėjai kreipėsi į Administraciją ir prašė leisti rengti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – padalyti Žemės sklypą į du ar daugiau žemės sklypų. Sprendimu Administracija atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą.
3. Pareiškėjai teigė, kad nepagrįstas Administracijos Sprendimo argumentas, jog pagal Pavilnių regioninio parko tvarkymo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 (toliau – ir Tvarkymo planas), nauja statyba Žemės sklype neleidžiama ir, kad dėl to Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendiniai prieštarauja Tvarkymo plano sprendiniams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintų Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų (toliau – ir Reglamentai) 28 punkte aiškiai nurodyta, kad GŪe zonoje statybos gali būti vykdomos tik su apribojimais – radikaliai nepertvarkant aplinkos. Pareiškėjų teigimu, Reglamentų 28 punkto aiškinimas, kad nauja statyba Žemės sklype negalima, prieštarauja Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems Žemės sklypo duomenims (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos). Žemės sklypas nėra užstatytas, pareiškėjai negali jį naudoti pagal paskirtį, nors paveldėjimo, nekilnojamojo turto mokesčius už Žemės sklypą turi mokėti pagal jo vertę.
4. Pareiškėjai pažymėjo, kad Administracija neteisingai aiškina Bendrojo plano sprendinius, teigdama, jog Žemės sklypas patenka į ekstensyvaus užstatymo zoną, kurioje minimalus sklypo dydis naujai statybai yra 1 500 kv. m. Administracija šiuo aspektu nepagrįstai remiasi Bendrojo plano aiškinamojo rašto 96 punktu, kuriame nurodoma, kad jeigu Bendrojo plano sprendiniai neatitinka galiojančių saugomų teritorijų specialiųjų planų (tvarkymo planų) sprendinių, Bendrojo plano reglamentai galėtų būti taikomi tik pakeitus ar pakoregavus saugomos teritorijos tvarkymo planą. Aiškinamasis raštas negali nustatyti, keisti ar paneigti bendrojo plano sprendinių. Šiuo konkrečiu atveju Administracija pripažįsta, kad pagal Bendrojo plano brėžiniuose nustatytus sprendinius Žemės sklypas patenka į ekstensyvaus užstatymo zoną, kurioje minimalus sklypo dydis naujai statybai – 1 500 kv. m, tačiau tuo pačiu teigia, kad šie sprendiniai negalioja remiantis Bendrojo plano aiškinamuoju raštu. Taigi Administracija nepagrįstai teigia, kad Bendrojo plano sprendiniai, reglamentuojantys užstatymo zoną ir minimalų sklypo dydį naujai statybai, negalioja.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai pageidavo rengti formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas ? padalyti Žemės sklypą į du ar daugiau sklypų. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktą žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, darantiems įtaką projekto sprendiniams.
7. Atsakovas teigė, kad Žemės sklypas patenka į Pavilnių regioninio parko teritoriją, todėl Žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Pagal Tvarkymo planą Žemės sklypas patenka į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (GŪe). Pagal Reglamentų 28, 28.1.1 ir 28.1.2 punktų nuostatas nauja statyba šioje kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, kurioje yra Žemės sklypas, nenumatyta.
8. Atsakovas pažymėjo, kad ekstensyvaus užstatymo zonoje, vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais, minimalus sklypo dydis naujai statybai yra 1 500 kv. m. Pagal Bendrojo plano aiškinamojo rašto 95–96 punktus, Bendrojo plano sprendiniai dėl saugomų teritorijų turi būti vertinami sistemiškai su saugomų teritorijų planavimo dokumentais bei šią sritį reglamentuojančiais specialiaisiais teisės aktais. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punkte įtvirtintas draudimas valstybiniuose parkuose statyti statinius, išskyrus, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Žemės sklypas patenka į Pavilnių regioninio parko ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną, todėl Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies 2 punkte nurodytos išimtys negali būti taikomos.
9. Atsakovas akcentavo, kad Bendrasis planas ir Tvarkymo plano sprendiniai neprieštarauja vienas kitam – abu dokumentai sklypą numato kaip gyvenamąją teritoriją. Tačiau žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, todėl visi Žemės sklypui galiojantys teisės aktai ar teritorijų planavimo dokumentai turi būti taikomi kompleksiškai. Kadangi pareiškėjų projekto tikslas – naujų statybos sklypų formavimas, buvo padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomos jokios išimtys.
Atsiliepimas
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija (toliau – ir Direkcija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Žemės sklypui galioja Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punktas, kuriame nurodoma, kad draudžiama statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai statomi sodybos statiniai ir inžineriniai tinklai sodybose, arba siekiant užtikrinti valstybės sienos apsaugą. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius leidžiama statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus; sodybų pastatai statomi laikantis valstybinio parko nuostatuose nustatytų etnografinio regiono architektūros ir sodybos planavimo tradicijomis pagrįstų reikalavimų. Šiuo metu Žemės sklypo teritorijoje nėra nei vieno teisėtai pastatyto gyvenamosios paskirties pastato.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Bendrojo plano sprendiniai negali prieštarauti Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms bei galiojantiems specialiojo teritorijų planavimo dokumentams. Tekstiniame reglamente nurodoma, jeigu Bendrojo plano sprendiniai neatitinka galiojančių saugomų teritorijų specialiųjų planų sprendinių, tokie sprendiniai nėra taikomi. Vadovaujantis Pavilnių regioninio parko specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais, ginčo Žemės sklypas patenka į Pavilnių regioninio parko gyvenamojo funkcinio prioriteto zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, todėl jame norimai vykdyti statybai taikomos Reglamentų 28 punkto nuostatos.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjų V. D. ir R. M. skundą.
14. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra Taisyklių 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurie leistų rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Tokio teisinio pagrindo nenurodė ir pareiškėjai.
15. Teismas, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 28 dalimis, Reglamentų 28 punktu, nustatė, kad pagal Tvarkymo planą Žemės sklypas patenka į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (GŪe), todėl nauja statyba šioje kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, kurioje yra ir aptariamas Žemės sklypas, nenumatyta.
16. Teismas sprendė, kad Bendrasis planas ir Tvarkymo plano sprendiniai neprieštarauja vienas kitam – abu dokumentai sklypą numato kaip gyvenamąją teritoriją, bet būtent žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams. Teismas sutiko su atsakovu, kad visi Žemės sklypui galiojantys teisės aktai ar teritorijų planavimo dokumentai turi būti taikomi kompleksiškai.
17. Teismas vertino, kad Žemės sklypui patenkant į Pavilnių regioninio parko ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną, Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies 2 punkte nurodytos išimtys nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, todėl pareiškėjų skundas atmestinas.
III.
18. Pareiškėjai V. D. ir R. M. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
19. Pareiškėjai teigė, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog Reglamentų 28 punktas draudžia naują statybą ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (GŪe), nes tokio draudimo šioje normoje nėra. Teismas ignoravo pareiškėjų 2022 m. balandžio 1 d. paaiškinimuose pateiktus konkrečius pavyzdžius, kai būtent ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonose numatoma nauja statyba, 2022 m. balandžio 8 d. paaiškinimų argumentus, jog naujos statybos galimybę Pavilnių regioniniame parke patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 patvirtintų Pavilnių regioninio parko nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8 punktas. Teismas nepasisakė dėl Aplinkos ministerijos 2022 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. D8(E)-6507 (toliau – ir 2022 m. gruodžio 14 d. raštas) pateiktos nuomonės, jog Reglamentų nuostatos nenustato imperatyvaus draudimo statyti naujus pastatus, ir analogiškos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos 2022 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. V3-1793 (toliau – ir 2022 m. gruodžio 22 d. raštas) pateiktos nuomonės dėl naujos statybos galimybės GŪe zonoje. Teismas nevertino Tvarkymo plano nuostatų, Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plano, kuriame ginčo teritorija įvardinta kaip gyvenamojo prioriteto zona
20. Pareiškėjai pažymi, kad aplinkybę, jog atsakovo Sprendimas yra neteisėtas patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymas Nr. 30-2342 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“, kuriuo priimtas sprendimas padalinti toje pačioje GŪe zonoje esantį žemės sklypą.
Atsiliepimas
21. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsakovas palaikė savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjų skundą, ir sutiko su teismo sprendimu bei jame padarytomis išvadomis.
IV.
22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-668-968/2024 atmetė pareiškėjų V. D. ir R. M. apeliacinį skundą.
23. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies 2 punkte nurodytos išimtys nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, todėl Administracija teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų 2021 m. rugpjūčio 17 d. ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. prašymus.
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies 2 punkte, be kita ko, įtvirtinta išimtis iš bendros taisyklės, jog atitinkamų matmenų valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų negalima padalinti dalimis, t. y. kai nauja statyba numatyta Bendrajame plane. Vadinasi, nagrinėjamu atveju siekiant įvertinti, ar yra pagrindas Žemės sklypo padalijimui taikyti pareiškėjų nurodomą Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies 2 punkte įtvirtintą išimtį (kai nauja statyba numatyta „savivaldybių teritorijų kompleksiniuose planuose“), priešingai nei teigė pareiškėjai, būtina nustatyti, kad Žemės sklype jo padalijimo momentu nauja statyba leidžiama tiek pagal Bendrojo plano tekstinę dalį (t. y. Aiškinamąjį raštą ir jo priedus), tiek pagal grafinę dalį (t. y. Pagrindinį brėžinį ir kt.).
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo Žemės sklypas patenka į Pavilnių regioninio parko teritoriją, gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (GŪe) (žr. Pavilnių regioninio parko tvarkymo planą). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai aiškiai suformulavo projekto tikslą, 2021 m. rugpjūčio 17 d. prašyme nurodydami, jog pageidauja formuoti sklypus naujoms statyboms. Atsižvelgdama į tai, ir vadovaudamasi Reglamentų 28.1–28.1.2 punktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (pagal jį bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra, ir vykdant statybas, aplinka radikaliai nepertvarkoma, apsiribojama daugiausia renovacijos priemonėmis), teisėjų kolegija sprendė, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog Žemės sklypo teritorijoje nauja statyba nenumatyta.
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde rėmėsi nuo 2021 m. gruodžio 18 d. įsigaliojusia Nuostatų redakcija (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1084 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 855 „Dėl Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ Nuostatai išdėstyti nauja redakcija), nors nagrinėjamoje byloje ginčijamą Sprendimą Administracija priėmė 2021 m. gruodžio 9 d., atsakydama į pareiškėjų 2021 m. rugpjūčio 17 d. ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. prašymus organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Vadinasi, priimant Sprendimą, nuo 2021 m. gruodžio 18 d. įsigaliojusi Nuostatų redakcija neturėjo būti taikoma.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atmetė apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Administracijos 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 30-2342 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“, kuriuo priimtas sprendimas padalinti toje pačioje GŪe zonoje esantį žemės sklypą (Nutarties 14.4 p.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentavo, kad Administracijos 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 30-2342 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“ teisėtumas ir (arba) pagrįstumas nėra vertinamas šioje administracinėje byloje.
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
V.
29. Pareiškėjai V. D. ir R. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-668-968/2024, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi, grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).
30. Pareiškėjai nurodo, kad esminis materialiosios teisės normų pažeidimas buvo padarytas aiškinant ir taikant Tvarkymo plano normas bei Bendrojo plano sprendinius.
31. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutarties išvados buvo grindžiamas nuostatomis, kad Tvarkymo plano sprendiniuose numatyta bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zona GŪe, į kuria patenka pareiškėjams priklausantis Žemės sklypas, neva yra ekstensyvaus tvarkymo zona. Bylą nagrinėję teismai taip pat vertino, jog Bendrojo plano sprendiniai funkcinėje zonoje KUČ-1-4, kurioje yra Žemės sklypas, naują statybą leidžia (minimalus sklypo dydis naujai statybai yra 1 500 kv. m.), tačiau šie Bendrojo plano sprendiniai neatitinka galiojančio saugomos teritorijos specialiojo plano (Tvarkymo plano) sprendinių; Bendrojo plano sprendiniai / reglamentai galės būti taikomi tik pakeitus ar pakoregavus Tvarkymo planą. Tačiau pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. D1-341 (toliau – ir Įsakymas) 3.4.1.4 punkte numatyta, jog GŪe zona yra intensyvaus kraštovaizdžio tvarkymo zona, kurioje nauja statyba yra leidžiama, todėl Bendrojo plano sprendiniai neprieštarauja tokiems Tvarkymo plano sprendiniams ir yra taikytini kompleksiškai.
32. Pareiškėjų vertinimu, GŪe zonos, kurioje yra Žemės sklypas, reglamentavimas Įsakyme atitinka šios zonos reglamentavimą Bendrajame plane. Pagal Bendrąjį planą Žemės sklypas patenka į funkcinę zoną KUČ-1-4, kurioje minimalus sklypo dydis naujai statybai yra 1 500 kv. m. Pagal Bendrojo plano aiškinamojo rašto 95–96 punktus, Bendrojo plano sprendiniai dėl saugomų teritorijų turi būti vertinami sistemiškai su saugomų teritorijų planavimo dokumentais bei šią sritį reglamentuojančiais specialiaisiais teisės aktais. Taigi šiuo atveju Bendrojo plano sprendiniai ir Įsakymo 3.4.1.4 punkto teisinis reglamentavimas yra sistemiškai suderinti ir leidžiantys naują statybą zonoje, kurioje yra Žemės sklypas. Įsakymas yra galiojantis teisės norminis aktas, turintis atitinkamą privalomą teisinę galia, todėl šio teisės akto nuostatos sprendžiant teismuose bylas negali būti ignoruojamos.
Atsiliepimas
33. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjų prašymą prašo jį atmesti.
34. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą grindžia tais pačiais argumentais, kurie jau buvo nagrinėti teisme, t. y. pareiškėjai dar 2022 m. balandžio mėn. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teigė, kad Žemės sklypas yra ne ekstensyvaus, o intensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje; Įsakymo 3.4.1.4 punkte nurodyta, jog bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje nustatoma intensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zona. Atsakovas pažymi, kad jis teismui taip pat buvo pateikęs Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. birželio 16 d. raštą Nr. (3)-V3-897(12.1) „Dėl Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano“ (toliau – ir Raštas), kuriame Tarnyba nurodė, kad „ir Tvarkymo plano brėžinyje, ir jo sutartiniuose ženkluose nurodyta ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zona. Akivaizdu, kad Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindiniuose teiginiuose „3.4.1.4. bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje nustatoma intensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zona“ padaryta techninė klaida vietoj žodžio „intensyvaus“ turėjo būti žodis „ekstensyvaus“. Techninė klaida bus ištaisyta“. Atsakovas teigia, kad jam nėra žinoma, kodėl Įsakymo 3.4.1.4 punkte padaryta klaida vis dar nėra ištaisyta, nors apie klaidos egzistavimą ir planus ją ištaisyti Tarnyba atsakovą informavo.
35. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai apie Tvarkymo plane padarytą techninio pobūdžio klaidą, kuria grindžia savo prašymą atnaujinti procesą, žinojo dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atnaujinti procesą šioje byloje.
36. Pareiškėjai V. D. ir R. M. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose, palaikydami savo prašyme atnaujinti procesą nurodytus argumentus, pažymi, kad atsakovas savo atsiliepime iš esmės pripažino, jog pagal Įsakymo 3.4.1.4 punkto nuostatas pareiškėjų Žemės sklypas yra ne ekstensyvaus, o intensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai dėl šių aplinkybių nieko nepasisakė. Atsakovo atsiliepime minimas Raštas yra tik Tarnybos nuomonė, kuri nepatvirtina Įsakymo 3.4.1.4 punkto nuostatų nepagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
37. Pareiškėjai V. D. ir R. M. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-668-968/2024 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą.
38. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.
39. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).
40. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).
41. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).
42. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
43. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu
44. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
45. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, t. y. prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiami argumentai, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą ar nutartį neteisėtą. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020; 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje P-104-502/2022).
46. Pareiškėjai materialiosios teisės normos pažeidimą sieja su aplinkybe, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė Tvarkymo plano nuostatas ir Bendrojo plano sprendinius. Pareiškėjai teigia, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. D1-341 3.4.1.4 punkte nurodyta, jog „bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje nustatoma intensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zona“, t. y. pareiškėjų teigimu, priešingai, nei vertino teismai, jiems priklausantis Žemės sklypas patenka į intensyvaus kraštovaizdžio tvarkymo zoną, todėl nauja statyba toje teritorijoje yra leidžiama.
47. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų argumentus, kuriais jie grindžia savo prašymą dėl proceso atnaujinimo, pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog Žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) gatvėje patenka į Pavilnių regioninio parko teritoriją, todėl šiam sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Byloje pateikti duomenys, kad pagal Pavilnių regioninio parko tvarkymo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 „Dėl Pavilnio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, ginčo Žemės sklypas patenka į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (GŪe). Aplinkybę, kad Žemės sklypas patenka į GŪe zoną, o ši zona yra ekstensyvaus kraštovaizdžio tvarkymo zona, patvirtina Pavilnių regioninio parko Tvarkymo schema. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodė aplinkybes apie padarytą techninę klaidą Įsakymo 3.4.1.4 punkte (vietoj žodžio „intensyvaus“ turėjo būti nurodyta „ekstensyvaus“) ir pateikė Tarnybos Raštą (kuris, beje, jau buvo pateiktas į bylą ir Rašte nurodytos aplinkybės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams buvo žinomos), kuriame pateikta informacija, jog Įsakymo 3.4.1.4 punkte padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad „bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje nustatoma intensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zona“. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tame pačiame Įsakyme pateiktoje Tvarkymo schemoje yra aiškiai nurodyta, jog Žemės sklypas patenka į bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus kraštovaizdžio tvarkymo zonos ribas, pažymėtas parko tvarkymo plane – GŪe, taip pat į tai, kad pagal Bendrojo plano sprendinius Žemės sklypas patenka į ekstensyvaus užstatymo zoną (funkcinės zonos numeris – KUČ-1-4), sprendžia, kad byloje nepaneigta, jog Žemės sklypas patenka į ekstensyvaus kraštovaizdžio tvarkymo zoną (GŪe), kurioje nauja statyba nėra galima.
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartyje yra išsamiai aptartos bylos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas. Pareiškėjų prašyme pateiktas Įsakymo 3.4.1.4 punkto nuostatų aiškinimas nepaneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikyto materialiosios teisės normos aiškinimo ir nesudaro pagrindo spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Pareiškėjai argumentus dėl Įsakymo 3.4.1.4 punkto nuostatų buvo pateikę tiek šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek siekdami atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eI3-4805-1114/2022 (administracinė byla Nr. eP-1-502/2023), kurioje, be kita ko, buvo konstatuotas faktas, jog nauja statyba ginčo Žemės sklype nėra galima, todėl pareiškėjų prašyme, kuriuo grindžiama būtinybė atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-668-968/2024, nurodytos aplinkybės nėra naujos aplinkybės, apie kurias teismams nebuvo žinoma sprendimų priėmimo metu.
49. Pažymėtina, kad pareiškėjų nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartyje atliktu įrodymų vertinimu taip pat negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-5-1047/2024). Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrindė. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu.
50. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjai iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą, nes nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Pareiškėjai nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
51. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytų proceso atnaujinimo pagrindu, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-668-968/2024.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų V. D. ir R. M. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-668-968/2024 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-668-968/2024 pagal pareiškėjų V. D. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. D. ir R. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.