Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės ir Egidijaus Tamašausko, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės O. P. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11-714/2013 pagal ieškovės O. K. ieškinį atsakovei O. P. dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir padarytų nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Konstatuotina, jog šioje byloje, išnagrinėtoje pagal patikslintą ieškinį, kurį ieškovė palaikė 2013-06-10 teismo posėdžio metu (b. l. 87), ginčas faktiškai kilo dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo priežasčių, t. y. dėl to, kuri iš šalių yra kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo ir ar atsakovė privalo grąžinti ieškovei jos sumokėtą 13 000 Lt avansą (ginčo dėl 13 000 Lt baudos priteisimo nebeliko, ieškovei nesikreipus dėl to su apeliaciniu skundu). Ieškovė teigė, jog atsakovė iš avansu gautos 13 000 Lt sumos neatsiskaitė su kreditoriais bei neveikė taip, kad būtų baigta buto hipoteka, o atsakovė teigė, kad ieškovė išvyko į Londoną, su ja nebendradarbiavo ir iki pagrindinės sutarties sudarymo nesumokėjo likusios kainos dalies, kas sutrukdė jai atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi ir sudaryti pagrindinę sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Dėl sutarties išsaugojimo (favor contractus) principo. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, bet, kita vertus, užtikrinti sandorių ir jų civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų. Taigi ginčo atveju pirmenybė turi būti teikiama ne formaliems sandorio negaliojimo argumentams, bet šalių valiai. Vadovaudamasis favor contractus principu, teismas privalėjo aiškinti šalių sudarytą Sutartį tokiu būdu, kuris leistų Sutartį išsaugoti, o ne pripažinti ją negaliojančia, atsižvelgiant į tai, kad šalys Sutartį sudarė laisva valia, ją vykdė, ir tik dėl teismo nenustatytų priežasčių ieškovė pradėjo ieškoti būdų, kaip išvengti savo įsipareigojimų atsakovei, kuri visą laiką buvo ir yra sąžininga, vykdymo. Teismas paneigė Sutarties egzistavimą ir šalių laisvę bei teisę tokią Sutartį sudaryti. Šis teismo sprendimas prieštarauja pagrindiniams sutarties laisvės ir sutarties privalomumo principams bei paneigia šalių laisvę sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms neprieštaraujantį sandorį. Preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Siekiant šias sutartis atskirti, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Sutartys aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (CK 6.193 straipsnis). Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais. Šalys sudarė preliminariąją sutartį, kurios atitinkamuose punktuose pardavėjas įsipareigojo užtikrinti, jog pagrindinės sutarties sudarymo metu įkeitimas parduodamam turtui bus panaikintas; punkte įtvirtinti Sutarties nutraukimo atvejai, jei dėl pardavėjo ar pirkėjo kaltės nėra atlikti visi veiksmai, būtini pagrindinei sutarčiai sudaryti; nustatyta, kad Sutartis galioja iki pagrindinės sutarties sudarymo momento, jei įtvirtintais atvejais nesibaigia anksčiau. Lingvistiškai aiškinant ir vertinant Sutartį, darytina išvada, kad šalys susitarė dėl būsimos pagrindinės sutarties sudarymo preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į skirtingą nagrinėjamoje byloje ginčo šalių valios, jų ketinimų ir tikslų interpretavimą, lingvistinė preliminariojoje sutartyje sulygtų sąlygų reikšmė yra itin svarbi ir padeda nustatyti tikrąją jų šalių valią, kuri buvo susiformavusi būtent Sutarties sudarymo metu, o ne vėliau. Po Sutarties sudarymo dėl tam tikrų aplinkybių pasikeitusi šalių valia gali neatspindėti jų tikrųjų ketinimų, tikslų, kurių buvo siekiama Sutartyje. Sutartis visiškai atitinka preliminariosioms sutartims būdingus bruožus: išreikštas aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, kuri bus patvirtinta notariškai; Sutartyje yra aptartos visos būtinosios būsimos pagrindinės sutarties sąlygos: konkrečiai įvardintas pirkimo–pardavimo sutarties objektas (turtas), jo kaina, kitos pagrindinės sutarties sąlygos, šalių įsipareigojimai; nustatytas terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, be to, susitarimas, kaip reikalaujama, sudarytas rašytine forma. Šalių valia sudaryti ateityje pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį yra aiškiai išreikšta. Ją taip pat patvirtina ne tik faktai, kad buvo nustatytas terminas, iki kada pagrindinė sutartis turi būti sudaryta, tačiau ir tai, kad ieškovė turėjo tikslą įsigyti hipoteka suvaržytą turtą, o atsakovė užtikrins, jog perkamo turto įkeitimas hipoteka pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu bus pasibaigęs (panaikintas). Susitarimas visiškai atitinka preliminariosios sutarties bruožą, kad ji sudaroma tokiais atvejais, kai yra tam tikros aplinkybės, dėl kurių tuo metu negalima sudaryti pagrindinės sutarties, t. y. nepakankamas daikto parengimas parduoti, nes jis šiuo atveju buvo suvaržytas hipoteka. Sudarant preliminariąją sutartį pirkimo–pardavimo objektas buvo pardavėjo dispozicijoje, tačiau vis dar nebuvo panaikinta šio turto hipoteka, t. y. pardavėjas nebuvo įvykdęs vieno iš preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, įvykdytinų iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, todėl ir tuo metu šalys nesudarė notariškai patvirtintos pagrindinės sutarties, o susitarė dėl termino, iki kada turėtų būti panaikinta hipoteka ir sudaryta notaro patvirtinta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis. Įvertinusi nurodytų sutarčių sudarymo metu jų šalių išreikštą valią konstatuotina, kad šias sieja ikisutartiniai teisiniai santykiai. Konstatuotina, kad teismas netinkamai aiškino jai išspręsti reikšmingas sutartis ir nepagrįstai nenustatė tikrosios sutarties šalių valios – sudaryti ne pagrindinę, o preliminariąją ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį.

Tiek CK 1.93 straipsnio 4 dalyje, tiek ir pirkimui–pardavimui taikoma CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Nustatyta, kad šalis siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai ir pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Konstatuotina ir tai, kad pardavėjo veiksmai negali būti vertinami kaip vengimas sudaryti notaro patvirtintą sutartį CK 1.93 straipsnio 4 dalies prasme. Pardavėjas, nesumokėjęs nustatytos piniginės sumos hipotekos kreditoriui už parduodamą hipoteka įkeistą turtą, negalėjo gauti šio sutikimo dėl hipotekos šiam turtui panaikinimo, t. y. neįvykdė Sutartimi prisiimtos pareigos pasirūpinti hipotekos panaikinimu, kad ieškovė galėtų pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyti hipoteka neapsunkintą turtą. Tokie pardavėjo veiksmai nevertinti kaip vengimas sudaryti pagrindinę notaro patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį, o pripažintini netinkamu preliminariosios sutarties sąlygų vykdymu, dėl kurio šalys negalėjo sudaryti pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas – tai šalių veiksmai, paprastai laikytini pirkimo–pardavimo sutarties elementais (CK 6.305 str.), kuriuos atlikus dažniausiai konstatuotina, kad šalys vykdo tokią sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą. Be to, turi būti įvertinta, ar sudarytame susitarime šalys aiškiai išreiškė savo valią laikyti tokius veiksmus preliminaraus susitarimo sąlygomis. Pirkimo–pardavimo sutarties objektas gali būti perduodamas būsimam pirkėjui naudoti tam, kad šis įvertintų, ar tas daiktas yra jam tinkamas ir pan., ir tik po to šalys gali tartis dėl jo pardavimo. Pinigai taip pat gali būti perduodami, pavyzdžiui, tam tikslui, kad pardavėjas galėtų atlikti parengiamuosius darbus, reikalingus pagrindinei sutarčiai sudaryti (parengti reikalingus dokumentus, projektus, planus ir pan.). Negalima vienareikšmiškai teigti, kad tokie šalių veiksmai, būdingi pagrindinės sutarties turiniui, reiškia tik pagrindinės sutarties sudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į ikisutartinių teisinių santykių ypatumus bei įvertinus šalių valią preliminariosios sutarties sudarymo metu, ir dalinis kainos sumokėjimas, kuris pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes turėjo būti skirtas kreditui apmokėti, pervedant kreditoriui, kad būtų panaikinta parduodamo turto hipoteka, nulemia sudarytos sutarties kvalifikavimą kaip pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Nustačius, kad tarp ieškovės bei atsakovės buvo susiformavę ikisutartiniai teisiniai santykiai ir jų sudaryti susitarimai kvalifikuojami kaip preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, ir joje numatytų sąlygų vykdymo būtinumas, todėl neįrodžius atsakovės kaltės turi būti įvykdyta privalomoji sutarties sąlyga ir atsakovei likti 13 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Kolegija nepritaria apeliacinio skundo argumentams dėl šios bylos esmės neatskleidimo, dėl netinkamo Sutarties aiškinimo ir dėl tikrosios Sutarties šalių valios neatskleidimo.

Kaip matyti iš bylos duomenų, šalys neginčija, kad tarp jų 2011-11-22 buvo sudaryta preliminarioji buto pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.165 str.) ir kad ieškovė ketino ateityje įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą, o atsakovė įsipareigojo jį ieškovei parduoti už 36 000 Lt. Ši Sutartis, kolegijos nuomone, atitinka visus preliminariosios sutarties požymius, nes: iš jos turinio aiškiai matyti šalių susitarimas ateityje sudaryti įvardyto sutartyje buto pirkimo–pardavimo sutartį, šiame susitarime jų iš anksto aptartomis sąlygomis (CK 6.165 str. 1 d.); Sutartis sudaryta rašytine forma (CK 6.165 str. 2 d.); joje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (iki 2012-04-30) (CK 6.165 str. 3 d.). Be to, butas nebuvo perduotas pirkėjui valdyti, kas pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį būtų pagrindu laikyti, kad tai buvo pirkimo–pardavimo sutartis. Dėl išvardytų motyvų konstatuotina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė preliminariosios sutarties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai kvalifikavo ginčo šalių sudarytą sutartį preliminariąja.

Sutarties 4.2 punkte šalys susitarė, jog jeigu Sutartis nevykdoma ar netinkamai vykdoma dėl pirkėjo (ieškovės) kaltės, pardavėjas (atsakovė) turi teisę nutraukti Sutartį ir pasilikti pirkėjo sumokėtą avansą, t. y. 13 000 Lt. Sutarties 4.3 punkte buvo numatyta, jog jei Sutartis nevykdoma ir netinkamai vykdoma dėl pardavėjo (atsakovės) kaltės, pirkėjas turi teisę nutraukti Sutartį; pirkėjui nutraukus Sutartį, pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui 13 000 Lt avansu gautą sumą ir papildomai per devynias darbo dienas sumokėti 13 000 Lt dydžio baudą (b. l. 6). Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta iki 2012-04-30 ir ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo momento, kai bus gauti visi dokumentai, reikalingi pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Nors šalys skirtingai aiškino Sutartyje numatytą terminą, iki kada privalėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis (ieškovė akcentavo terminą iki konkrečios datos (2012-04-30), atsakovė – terminą nuo dokumentų gavimo), tačiau kolegija pažymi, jog šiuo atveju atsakovės argumentai yra visiškai nereikšmingi, kadangi nenustatyta, kad atsakovė būtų gavusi visus dokumentus, reikalingus pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, kas reiškia, jog pagrindinė sutartis šiuo atveju turėjo būti sudaryta iki 2012-04-30. CK 6.165 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Kadangi šalys iki 2012-04-30, t. y. per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą, pagrindinės sutarties nesudarė, prievolė sudaryti šią sutartį ieškinio pareiškimo metu jau buvo pasibaigusi, nei viena iš šalių nereikalavo šios Sutarties tolesnio vykdymo, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo spręsti dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, kai prievolė sudaryti pagrindinę sutartį jau yra pasibaigusi įstatymo pagrindu.

Byloje kilo ginčas dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo priežasčių, t. y. dėl to, kuri iš šalių yra kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo.

Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, kad Sutarties sudarymo dieną ieškovė sumokėjo atsakovei 13 000 Lt avansą (Sutarties 2.2 ir 3.1.3 p.). Kaip matyti iš atsakovės pasirašyto prierašo po Sutartimi, atsakovė papildomai įsipareigojo gautus 13 000 Lt rankpinigius panaudoti atsiskaityti su kreditoriais. Nustatyta, jog atsakovė 3 000 Lt sumokėjo nekilnojamojo turto brokeriui pagal 2013-01-02 kvitą Nr. 01 ir 2011-10-22 pavedimo sutartį (b. l. 11–13). Atsakovės paaiškinimais, 5 000 Lt ji pasiuntė kreditoriui, o likusius 5 000 Lt – paslėpė rūsyje, kurie buvo pavogti, dėl vagystės Marijampolės apskrities VPK Jurbarko RPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kaltininkai nenustatyti. Pati atsakovė pripažino teismo posėdžio metu, jog ji tik dalį pinigų panaudojo atsiskaitymui su kreditoriumi, skolų iki 2012-04-30 nepadengė, butas areštuotas antstolio R. A. G., įrašas apie arešto įregistravimą įsigaliojo nuo 2012-09-10 (b. l. 35–36, 81). Akivaizdu, jog atsakovė tinkamai neįvykdė preliminariąja sutartimi prisiimto įsipareigojimo – iš ieškovės gautus 13 000 Lt panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais.

Taip pat nustatyta, kad Sutarties 3.2.2 punktu atsakovė pareiškė, jog ginčo butas nėra (ir iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nebus) įkeistas, areštuotas, opcionuotas ar suvaržytas taip, kad suvaržytų disponavimo šiuo butu teisę. Nors ginčo butui nuo 2010-04-28 buvo įregistruota hipoteka (b. l. 35–36), o ieškovė teismo posėdyje iš dalies pripažino apie šią aplinkybę žinojusi (b. l. 27), tačiau, ieškovei nepripažinus fakto, kad ji būtų pirkusi ir tokį butą su nepanaikinta hipoteka, kolegijos nuomone, tai, jog ginčo butui hipoteka dar tebebuvo įregistruota ir 2012-04-30, vienareikšmiškai reiškia, jog dėl pagrindinės sutarties nesudarymo iki preliminariojoje sutartyje šalių sutartos datos, t. y. iki 2012-04-30, kalta yra būtent atsakovė, nesugebėjusi užtikrinti, kad hipoteka būtų išregistruota, t. y., kad nebūtų buto įkeitimo ar kitokio suvaržymo, kas įmanoma tik visiškai atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi.

Kolegija nepritaria atsakovės argumentams ir nemano, jog ir ieškovė yra kalta dėl to, kad neįvykdė savo įsipareigojimo iki pagrindinės sutarties pasirašymo sumokėti likusią sumą, t. y. 23 000 Lt (36 000 - 13 000), kas, atsakovės teigimu, jai sutrukdė atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi ir, gavus visus reikalingus dokumentus, pasirašyti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Kaip matyti iš Sutarties skirsnyje ,,Pagrindinės sutarties esminės sąlygos“, atsakovė įsipareigojo parduoti ginčo butą (1.1 p.), o ieškovė įsipareigojo jį priimti ir sumokėti atsakovei 36 000 Lt. Sutarties 2.3 punktu šalys susitarė, jog ginčo butas ieškovės nuosavybėn pereis tuomet, kai bus sudaryta pagrindinė sutartis, atliktas visiškas apmokėjimas. Akivaizdu, jog tokios Sutarties nuostatos niekaip nepatvirtina atsakovės teiginio, kad ieškovė visą likusią sumą privalėjo sumokėti iki pagrindinės sutarties pasirašymo (o ne jos pasirašymo metu), o svarbiausia – sumokėti tokiais terminais, kad atsakovei dar būtų laiko atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi, sulaukti hipotekos išregistravimo bei surinkti visus reikalingus dokumentus sandoriui įforminti. Daugiau negu akivaizdu, kad tokiems veiksmams atlikti vienos dienos būtų nepakakę. Esant tokiam šalių susitarimui, kolegijos nuomone, visiškai nebesvarbiomis yra aplinkybės, ar ieškovė 2012-04-30 turėjo tuos likusius nesumokėtus 23 000 Lt ir ar ji buvo atvykusi pas atsakovę (susisiekusi su ja) dėl sutarties pasirašymo.

CK 6.165 straipsnyje pateikta preliminariosios sutarties samprata leidžia daryti išvadą, kad tokia sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atliktų mokėjimo – atsiskaitymo funkciją, nes tokia sutartimi nė viena šalių neįgyja turtinės naudos. Vis dėlto, nors įstatyme nenustatyta pareigos perduoti pinigus kitai šaliai pagal preliminariąją sutartį, tačiau sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti ir dėl kitų sąlygų (pvz., pinigų perdavimo kitai šaliai), kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Tokiu atveju, susitarus dėl pinigų perdavimo kitai šaliai, būtų išeita už preliminariosios sutarties ribų ir toks susitarimas neatliks mokėjimo–atsiskaitymo funkcijos, bet gali turėti kitą preliminariajai sutarčiai aktualią reikšmę. Įstatyme nustatyta, kad įsipareigojimų nevykdymo atveju šalims gali atsirasti civilinė atsakomybė, nes, šią sutartį sudariusiai šaliai nepagrįstai vengiant ar atsisakant sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 str. 4 d.). Dėl to pagal preliminariąją sutartį perduodami pinigai gali būti šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kaip, pvz., bauda už atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį, arba kaip šalių sutartas prievolės įgyvendinimo būdas, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų nuostolių atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2013).

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos sprendimu, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į preliminariojoje sutartyje numatytą reikalavimą vienai iš šalių pažeidus ar neįvykdžius sutarties reikalavimų dėl jos kaltės antrajai sąžiningai šaliai palikti sumokėtus 13 000 Lt rankpinigius ir sumokėti 13 000 Lt baudą, tokiu būdu palikdamas ginčą iš dalies neišspręstą. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog ieškovei turi būti grąžintas jos sumokėtas avansas. Aplinkybė, ar ieškovei neturėjo būti papildomai priteista ir 13 000 Lt bauda, nėra šios apeliacijos dalykas, ieškovė dėl jai nepriteistos baudos nesiskundžia, todėl kolegija dėl to nepasisako.

Kadangi pagrindinė patalpų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės, prisiėmusios riziką, bet taip ir nesugebėjusios atlaisvinti buto nuo skolų ir hipotekos iki nustatyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti, kaltės, kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai ieškovei yra priteistas jos sumokėtas avansas, nes priešingu atveju ši suma atsakovei liktų be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1–2 d., CPK 185 str.). Be to, vadovaujantis CK 6.242 straipsniu, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

Apeliantė visiškai netinkamai aiškina Sutarties sąlygą, teigdama, jog jai, kaip sąžiningai Sutarties šaliai, turėtų būti paliktas ieškovės sumokėtas avansas ir iš ieškovės priteista 13 000 Lt bauda. Pažymėtina, jog, vadovaujantis Sutarties 4.2 punktu, nustačius, jog Sutartis nevykdoma ar netinkamai vykdoma dėl pirkėjos (ieškovės) kaltės, pardavėjas (atsakovė) turi teisę nutraukti Sutartį ir pasilikti pirkėjo (ieškovės) sumokėtą avansą. Kadangi šiame punkte nekalbama apie jokią baudą, todėl net ir nustačius ieškovės kaltę dėl Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, atsakovė galėtų pretenduoti tik į ieškovės sumokėtą avansą.

Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog teismas privalėjo aiškinti Sutartį tokiu būdu, kuris leistų Sutartį išsaugoti, o ne pripažinti ją negaliojančia, atsižvelgiant į tai, kad šalys Sutartį sudarė laisva valia, ją vykdė, ir tik dėl teismo nenustatytų priežasčių ieškovė pradėjo ieškoti būdų, kaip išvengti savo įsipareigojimų atsakovei, kuri visą laiką buvo ir yra sąžininga, vykdymo. CK 6.165 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, Sutarties galiojimo terminui pasibaigus 2012-04-30 ir iki šio termino pabaigos nesudarius ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties, prievolė sudaryti tokią sutartį pasibaigė, todėl svarstyti apie Sutarties išsaugojimą nebėra jokio teisėto pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamuoju atveju preliminarioji sutartis teismo nebuvo pripažinta negaliojančia, kaip klaidingai nurodo apeliantė. Be to, kolegijos nuomone, apeliantės teiginiai, kad dėl teismo nenustatytų priežasčių ieškovė pradėjo ieškoti būdų kaip išvengti savo įsipareigojimų atsakovei, nepagrįsti jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius pagal jų sudarytą 2011-11-22 preliminariąją sutartį ir priėmė teisėtą sprendimą. Kolegija taip pat nenustatė teisės į tinkamą teismo procesą principo, įtvirtinto Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, bei teisingumo ir protingumo principų, nustatytų CPK 3 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.5 straipsnio 4 dalyje, pažeidimų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų šios apeliacijos rezultatui, kolegija nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.