Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 11 d. nutarties, kuria nutarta netvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano ir bankroto bylą nutraukti, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, SIA „B2Kapital“, biudžetinė įstaiga „Valstybinis studijų fondas“, A. D.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi R. D. iškelta fizinio asmens bankroto byla, jo bankroto administratoriumi paskirtas M. M.

2. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.

3. Bankrutuojančio R. D. bankroto administratorius M. M. kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą su prašymu dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo. Administratorius nurodė, jog 2018 m. rugsėjo 10 d. kreditorių susirinkimui buvo pateiktas tvirtinti patikslintas pareiškėjo mokumo atkūrimo planas, tačiau kreditoriai mokumo atkūrimo planui nepritarė ir pateikė savo pastabas. Dėl to bankroto administratorius teismo prašė spręsti klausimą dėl pareiškėjo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi netenkino prašymo dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo ir bankroto bylą nutraukė. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. ir 2018 m. rugsėjo 10 d. vyko bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių susirinkimai, kurių metu buvo nepritarta pareiškėjo mokumo atkūrimo plano projektui. Teismas taip pat nustatė, kad daugiausia balsų turintys kreditoriai UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir SIA „B2Kapital“ nepritarė patikslinto mokumo atkūrimo plano projektui dėl jo neatitikimo Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 7 straipsnio reikalavimams. Įvertinęs bankroto proceso metu pareiškėjo patirtas išlaidas viešojo maitinimo įstaigose ir parduotuvėse, teismas padarė išvadą, jog šios išlaidos yra protingo dydžio, todėl teismas nesutiko su kreditorės UAB „Būsto paskolų draudimas“ argumentais, jog pareiškėjo išlaidos bankroto proceso metu yra pernelyg didelės ir patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie sudarytas sutartis su UAB „Tele2“ dėl naujų telefonų įsigijimo, todėl teismas neturėjo galimybės įvertinti, ar sudarytų sandorių sąlygos atitinka bankrutuojančio asmens statusą. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, kokio dydžio yra patiriamos išlaidos vaikams išlaikyti. Teismas taip pat nustatė, kad bankroto proceso metu pareiškėjas vyko atostogauti į Turkiją, tačiau nepateikė įrodymų, jog šios kelionės išlaidas apmokėjo tėvai. Teismas pažymėjo, kad situacija, kai bankrutuojančiam asmeniui yra perkamos kelionės ar duodami pinigai kelionės išlaidoms, nesiekiant atsiskaityti su kreditoriais, kelia abejonių dėl tokio asmens nemokumo, taip pat tokia situacija nėra suderinama su pareiga užtikrinti teisingą skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Teismas įvertino ir tai, kad mokumo atkūrimo plane nurodyta informacija apie pareiškėjo gaunamas pajamas yra neteisinga ir neatitinka realios situacijos, nes pareiškėjo gaunamos pajamos iš darbinės veiklos padidėjo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neištaisė plano projekto trūkumų pagal kreditorių pateiktas pastabas, nenurodė informacijos apie padidėjusias pajamas, todėl bankroto proceso metu nebus užtikrinta skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2, 6, 12 punktų reikalavimų, todėl teismas šio plano netvirtino ir fizinio asmens bankroto bylą nutraukė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

5. Atskiruoju skundu pareiškėjas R. D. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti mokumo atkūrimo planą arba perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Mokumo atkūrimo plane nurodytos 250 Eur dydžio išlaidos vaikams išlaikyti nėra per didelės ir nepažeidžia kreditorių interesų, o pareiškėjo kartais patiriamos nedidelės papildomos išlaidos nesudaro pagrindo netvirtinti mokumo atkūrimo plano.

5.2. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, jog pareiškėjo sutuoktinės mama G. D. su UAB „Tele2“ sudarė judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias vaikams buvo nupirkti mobilaus ryšio telefonai, už kuriuos įsipareigojo mokėti pareiškėjas. Teismas taip pat turėjo įvertinti, jog kelionės į Turkiją išlaidas apmokėjo sutuoktinės mama G. D., todėl kreditorių interesai dėl to nebuvo pažeisti.

5.3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nuslėpė faktą apie padidėjusį darbo užmokestį. Apelianto teigimu, visos pareiškėjo gautos pajamos, kurios viršys būtinųjų poreikių ir administravimo išlaidų sumą, atiteks kreditoriams, todėl pateiktas planas nepažeidžia kreditorių interesų.

6. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo A. D. prašo pareiškėjo atskirąjį skundą patenkinti, panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti mokumo atkūrimo planą arba perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepime suinteresuotas asmuo nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kurios yra nurodytos pareiškėjo atskirajame skunde.

7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo atskirąjį skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netvirtino mokumo atkūrimo plano ir bankroto bylą nutraukė. Atsiliepime nurodoma, kad byloje pateikti įrodymai apie kelionę į Turkiją, už kurią mokėjo kartu nebegyvenančios pareiškėjo sutuoktinės mama, patvirtina, kad pareiškėjas siekia nesąžiningai naudotis fizinio asmens bankroto institutu ir siekia išvengti skolų kreditoriams grąžinimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

9. Apeliantas skunde nurodė, kad mokumo atkūrimo plane nurodytos 250 Eur dydžio išlaidos vaikams išlaikyti nėra per didelės ir nepažeidžia kreditorių interesų, o pareiškėjo kartais patiriamos nedidelės papildomos išlaidos nesudaro pagrindo netvirtinti mokumo atkūrimo plano. Su šia skundo nuostata galima sutikti tik iš dalies.

10. FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, jog mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytos kiekvieną mėnesį fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad mokumo atkūrimo plane nurodomos būtiniesiems poreikiams tenkinti skirtos lėšos leidžia užtikrinti būtinųjų bankrutuojančio asmens poreikių patenkinimą, orų ir nežeminantį asmens gyvenimą visą mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalies ir CPK 736 straipsnio nuostatomis, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 minimalios mėnesinės algos (MMA), tačiau kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina atsižvelgti ir įvertinti, ar nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius asmens poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

11. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokumo atkūrimo plano 8 dalyje nurodyta, jog pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti per mėnesį iš viso yra reikalinga 640 Eur suma, iš jos 190 Eur kiekvieną mėnesį numatoma skirti maistui, 200 Eur numatoma skirti vaistams, higienos priemonėms, komunalinėms ir būsto išlaikymo, kelionės išlaidoms apmokėti, 250 Eur numatoma skirti nepilnamečiams vaikams išlaikyti. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš pateiktų įrodymų nėra aišku, kiek iš tiesų pareiškėjas skiria lėšų nepilnamečiams vaikams išlaikyti, taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjas galėtų tartis su sutuoktine dėl nukrypimo nuo vaikų išlaikymo lygių dalių principo.

12. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas turi du nepilnamečius vaikus, gimusius (duomenys neskelbtini). CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pažymėtina, kad fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas nepašalina pareiškėjo pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, todėl šios rūšies išlaidos pagrįstai yra įtrauktos į bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo planą kaip būtinosios pareiškėjo išlaidos. Vertinant plane nurodytų vaikams išlaikyti skirtų lėšų dydžio pagrįstumą, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas turi pareigą išlaikyti du nepilnamečius vaikus, todėl pagal pateiktą planą vienam vaikui išlaikyti per mėnesį būtų skiriama 125 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, plane numatyta 250 Eur suma dviem nepilnamečiams vaikams išlaikyti iš esmės atitinka vaikų amžių, teisingumo, protingumo kriterijus ir negali būti vertinama kaip aiškiai per didelė ir pažeidžianti pareiškėjo kreditorių interesus. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra aišku, kiek iš tiesų pareiškėjas skiria lėšų nepilnamečiams vaikams išlaikyti, tačiau kartu su atskiruoju skundu pateiktas pinigų, skirtų vaikams išlaikyti, priėmimo perdavimo aktas patvirtina, jog per mėnesį vaikams išlaikyti pareiškėjo mokama suma iš esmės sutampa su mokumo atkūrimo plane nurodyta vaikams išlaikyti numatoma skirti piniginių lėšų suma. Byloje nėra pateikta kitų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog vaikams išlaikyti faktiškai yra ar galėtų būti skiriama mažesnė suma. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinei A. D. taip pat yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtintas jos mokumo atkūrimo planas, todėl pareiškėjo sutuoktinės galimybės vaikams teikti didesnį išlaikymą yra ribotos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas galėtų tartis su sutuoktine, kad jai tektų didesnė vaikų išlaikymo našta. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjo mokumo atkūrimo plane numatyta vaikams išlaikyti skirta 250 Eur suma yra pagrįsta ir nepažeidžia skolininko bei jo kreditorių interesų pusiausvyros.

13. Patikslintame mokumo atkūrimo plane nurodyta, jog pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti per mėnesį iš viso yra reikalinga 640 Eur suma. Kadangi 250 Eur piniginių lėšų dalis iš bendros būtinųjų poreikių sumos yra numatyta vaikams išlaikyti, darytina išvada, kad pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti plane yra numatyta skirti 390 Eur. Vertindamas mokumo atkūrimo plane numatytų pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti skirtų būtinųjų išlaidų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. minimalioji mėnesinė alga sudaro 555 Eur, todėl remiantis šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika, taip pat FABĮ 7 straipsnio 3 dalies ir CPK 736 straipsnio nuostatomis, papildomo įrodinėjimo nereikalaujančia pareiškėjo būtinųjų išlaidų suma laikytina 277,50 Eur suma. Pažymėtina, kad kita minėtą sumą viršijanti būtinųjų išlaidų dalis turėjo būti pagrįsta įrodymais (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo ir jo nepilnamečių vaikų būtinieji poreikiai negali būti patenkinti už bendrą 527,50 Eur sumą. Byloje nenustatyta jokių išskirtinių pareiškėjo poreikių, kuriems patenkinti būtų reikalingos didesnės nei 1/2 minimalios mėnesinės algos dydžio lėšos. Įvertinus šias aplinkybes, galima sutikti su kreditorių nurodytomis pastabomis, jog pareiškėjo mokumo atkūrimo plane yra numatyta per didelė piniginių lėšų dalis būtiniesiems pareiškėjo poreikiams tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimų.

14. Atskirajame skunde nurodoma ir tai, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, jog pareiškėjo sutuoktinės mama G. D. su UAB „Tele2“ sudarė judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias vaikams buvo nupirkti mobilaus ryšio telefonai, už kuriuos įsipareigojo mokėti pareiškėjas. Teismas taip pat turėjo įvertinti, jog kelionės į Turkiją išlaidas apmokėjo sutuoktinės mama G. D., todėl kreditorių interesai dėl to nebuvo pažeisti. Su šiais skundo argumentais negalima sutikti.

15. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad fizinio asmens bankroto procesas reiškia didesnius finansinius suvaržymus bankrutuojančiam asmeniui, todėl tai kartu apriboja ir jo galimybes savanoriškai prisiimti ir vykdyti nebūtinus turtinius įsipareigojimus.

16. Iš pareiškėjo paaiškinimų, kartu su atskiruoju skundu pateiktų rašytinių įrodymų bei kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad bankroto proceso metu pareiškėjas atliko mokėjimus įmonei UAB „Tele2“ pagal G. D., kuri yra pareiškėjo sutuoktinės mama, ir UAB „Tele2“ sudarytas judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepriklausomai nuo šių sutarčių sudarymo aplinkybių, pareiškėjui nekyla jokios teisės ir pareigos pagal kito fizinio asmens sudarytas sutartis, todėl bet kokių mokėjimų pagal minėtas sutartis atlikimas vertintinas kaip nebūtinų įsipareigojimų vykdymas, kuris nėra suderinamas su fizinio asmens bankroto proceso tikslais bei neatitinka skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Byloje taip pat nustatyta, kad po bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas kartu su šeima vyko atostogauti į Turkiją. Nors pareiškėjas nurodė, kad kelionės išlaidas sumokėjo sutuoktinės mama bei kartu su atskiruoju skundu pateikė šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kelionės į užsienį fizinio asmens bankroto proceso metu kelia abejonių dėl tokio asmens nemokumo, neatitinka skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, nerodo sąžiningų ir maksimalių asmens pastangų siekti kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus.

17. Apeliantas skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nuslėpė faktą apie padidėjusį darbo užmokestį. Apelianto teigimu, visos pareiškėjo gautos pajamos, kurios viršys būtinųjų poreikių ir administravimo išlaidų sumą, atiteks kreditoriams, todėl pateiktas planas nepažeidžia kreditorių interesų. Su šiais skundo argumentais teismas nesutinka.

18. FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytos lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autoriaus teisėmis, už teisę į išradimą, dividendai ar kitos pajamos iš juridinių asmenų, kurių dalyvis yra fizinis asmuo, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą. Plane taip pat, be kita ko, turi būti nurodytas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

19. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. ir 2018 m. rugsėjo 10 d. vykusių kreditorių susirinkimų metu kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ nepritarė pareiškėjo teiktiems mokumo atkūrimo plano projektams ir savo pastabose nurodė, kad plane yra numatyta per mažai lėšų skirti kreditoriams, todėl buvo pasiūlyta kreditoriams per mėnesį skirti ne mažiau kaip 300 Eur. Iš byloje esančio 2018 m. liepos 18 d. mokumo atkūrimo plano projekto matyti, kad jame kreditorių reikalavimams tenkinti per mėnesį buvo numatyta iš viso skirti 80 Eur. Patikslintame mokumo atkūrimo plane ši suma nuo 80 Eur buvo padidinta iki 90 Eur. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad FABĮ nuostatos nenumato minimalios sumos, kuri bankroto proceso metu turėtų būti skiriama kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl dėl kreditoriams skiriamos sumos pagrįstumo kiekvienu atveju turėtų būti sprendžiama pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

20. 2018 m. liepos 18 d. mokumo atkūrimo plane pareiškėjas nurodė, kad jo gaunamas pajamas iš viso sudaro 740 Eur dydžio darbo užmokestis, kuris yra gaunamas iš dviejų pareiškėjo darboviečių. Pagal pirminį mokumo atkūrimo plano projektą 650 Eur iš pareiškėjo gaunamų pajamų buvo numatyta skirti būtiniesiems poreikiams tenkinti, 10 Eur administravimo išlaidoms apmokėti ir 80 Eur kreditorių reikalavimams tenkinti. 2018 m. rugpjūčio 29 d. mokumo atkūrimo plane pareiškėjo būtinųjų poreikių tenkinimo išlaidų suma buvo sumažinta iki 640 Eur per mėnesį, atitinkamai iki 90 Eur padidinant kreditoriams per mėnesį skiriamų lėšų sumą. Jokių kitų esminių plano patikslinimų nebuvo atlikta. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad jau pirmojo mokumo atkūrimo plano projekto sudarymo metu pareiškėjo darbo užmokestis (duomenys neskelbtini) sudarė apie 840 Eur, todėl pridėjus iš kitos darbovietės gaunamą 50 Eur darbo užmokestį, pareiškėjo gaunamų pajamų suma per mėnesį sudarė apie 890 Eur. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokumo atkūrimo plane nurodyta pareiškėjo pajamų suma neatitinka realių bankrutuojančio asmens pajamų dydžio. Iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad pareiškėjas tiek pradiniame, tiek patikslintame mokumo atkūrimo plane turėjo galimybę nurodyti, jog kreditorių reikalavimams tenkinti per mėnesį numatoma skirti ne mažesnę kaip 240 Eur sumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d. pateiktose pastabose kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ siūlė nustatyti tokią lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią visos pareiškėjo lėšos, viršijančios pareiškėjo būtinųjų poreikių ir administravimo išlaidų sumą, atitektų kreditoriams, tačiau tikslindamas plano projektą pareiškėjas į šią kreditorės pastabą neatsižvelgė ir mokumo atkūrimo plane nurodė tikslias ir tik nežymiai padidintas kreditoriams mokėtinas piniginių lėšų sumas, nors pareiškėjo realiai gaunamos pajamos leido nustatyti žymiai didesnes kreditoriams mokėtinas sumas. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad mokumo atkūrimo planas negali būti patvirtintas ir dėl jo neatitikties FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų reikalavimams.

21. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad patikrinęs ir nustatęs, kad pakartotinio kreditorių susirinkimo nurodytos nepritarimo planui priežastys yra susijusios su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus, planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, o fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pateikia tą patį plano projektą, turi jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nebent nustato, kad kreditorių susirinkimas nepagrįstai nepritarė plano projektui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-219/2018). Įvertinęs šioje byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tikslindamas mokumo atkūrimo planą, bankrutuojantis asmuo neįvykdė pareigos pataisyti planą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio plano netvirtino ir bankroto bylą nutraukė (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

22. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, todėl naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335-339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 11 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.