- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Data
- 2023-04-18
- Bylos Nr.
- e2A-157-828/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-000124-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Vygintas Mažuika, Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- G. B.
- Atsakovas
- V. B.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Dalios Pranckienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-220-902/2022 pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui V. B. dėl asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo bei atsakovo V. B. pareikštą priešieškinį dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo, turto padalinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 1.138 straipsnio 1 punktu, į gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2840 Eur vidutinės rinkos vertės, į ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 324 Eur vidutinės rinkos vertės, į pirtį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 642 Eur vidutinės rinkos vertės, į pagalbinio ūkio pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kitus inžinerinius statinius – šulinį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 59 Eur vidutinės rinkos vertės, esančius (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad šalys 1992 m. spalio 22 d. sudarė santuoką, jiems (duomenys neskelbtini) gimė dukra, kurią jie kartu augino. Po santuokos sudarymo atsakovas pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, dėl ko jam 1995 metais buvo atimta teisė vairuoti. Sudarant santuoką, atsakovas turėjo du vaikus, kuriems turėjo teikti išlaikymą. Ieškovė 1994 m. rugsėjo 26 d. įsigijo gyvenamąją namą, 683 Eur vidutinės rinkos vertės, ir ūkio pastatą, 125 Eur vidutinės rinkos vertės, sumokėdama 2300 Lt, turtas buvo registruotas kaip asmeninė ieškovės nuosavybė, pirkimo-pardavimo sutartį taip pat sudarė ieškovė. Atsakovas šiame procese nedalyvavo, nes namas ir ūkio pastatas buvo perkamas už ieškovės lėšas jos asmeninėn nuosavybėn. Pinigų, kurie būtų buvę šalių bendroji jungtinė nuosavybė, nebuvo dėl atsakovo prievolės mokėti alimentus ir girtavimo. Ieškovė remdavo šeimą ir atsakovą. 1999 m. lapkričio mėnesį atsakovas neteko darbo, prie šeimos gerbūvio ir išlaikymo neprisidėjo, nepilnametę dukrą viena pati išlaikė ieškovė. Kadangi atsakovas nesirūpino šeima, ieškovė kreipėsi į teismą dėl vaiko išlaikymo priteisimo, tačiau priteisto išlaikymo atsakovas nemokėjo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2001 m. gegužės 21 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-1628/2001 dėl šalių santuokos nutraukimo. Teismas nustatė, kad šalių santuoka faktiškai iširusi, šalys gyvena atskirai, bendro ūkio neveda daugiau kaip metai laiko iki santuokos nutraukimo. Apie 2000 m. pabaigą šalys, būdamos formalioje santuokoje, turtą pasidalino: atsakovui atiteko automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o ieškovei atiteko sodyba. Pinigine išraiška tai buvo lygiavertės turto dalybos. Tuo metu sodyba buvo apleistas statinys kaimo vietovėje. Automobilį atsakovui perdavė 2000 m. lapkričio 17 d., tada laikytina, kad užbaigtos turto dalybos. Šalių susitarimo atsakovas laikėsi daugiau kaip 20 metų, sodyba jis nesinaudojo, ja nesidomėjo, neišlaikė, netvarkė, neremontavo, nemokėjo mokesčių. Atsakovas, Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) teikdamas privalomas kasmetines turto deklaracijas, nurodė, jog jo asmeninėn nuosavybėn perėjo automobilis ir nenurodė, jog yra sodybos bendraturtis, tuo tarpu ieškovė VMI deklaravo, jog sodyba yra jos asmeninė nuosavybė. Ieškovė sodybą iš esmės renovavo ir atnaujino iš pagrindų: pakeitė langus, įrengė verandą, virtuvę, išliejo betono grindis. Sodyboje ieškovė užsiėmė sodininkyste ir daržininkyste, sodyba ir jos aplinka buvo nuolat tvarkoma ir prižiūrima iš ieškovės asmeninių lėšų, jos fizinėmis pastangomis.
4. Ieškovė 2002 m. rugpjūčio 13 d. gavo leidimą įsigyti valstybinės žemės sklypą, ant kurio stovi sodyba, sumokėjusi 1238 Eur asmeninių lėšų ir įskaičius 1890 rublių įnašą. Valstybinės žemės pirkimo sutartis sudaryta 2009 m. gegužės 27 d. Papildomai ieškovė 2002 m. gruodžio 6 d. įsigijo šalia esantį sklypą. Žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė neprašo pripažinti jos asmenine nuosavybe, nes pagal prigimtį šis sklypas yra jos nuosavybė, o atsakovas nepareiškė reikalavimo panaikinti sandorius, kurių pagrindu ji įgijo nuosavybę. Sklypą ieškovė įgijo 2009 metais, praėjus 8 metams po santuokos nutraukimo, todėl atsakovo reikalavimas pripažinti žemės sklypą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nepagrįstas, prieštaraujantis galiojantiems įstatymams. 2021 m. vasarą ieškovė nusprendė sodybą parduoti. Rengiant dokumentus dėl šio turto pardavimo paaiškėjo, kad nors sodyba registruota ieškovės vardu, bet buvo pirkta santuokos metu, o teismo sprendimu šis turtas nebuvo padalintas, todėl yra reikalingas atsakovo sutikimas dėl turto pardavimo, kurį jis duoti atsisakė.
Šalies argumentai
5. Atsakovas priešieškiniu ir patikslintu priešieškiniu prašė žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąja jungtine šalių nuosavybe bei padalinti tokiu būdu: ieškovei ir atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisiant po ½ dalį žemės sklypo, ½ gyvenamojo namo, ½ ūkinio pastato, ½ pastato – pirties, ½ šulinio, esančių (duomenys neskelbtini), bendros 17500 Eur vertės. Prašė priteisti iš ieškovės atsakovo naudai visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Nurodė, kad šalys 1994 m. rugsėjo 26 d. sodybą, kurią sudarė gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise už bendras šalių lėšas. Turtas įregistruotas ieškovės vardu, nes sutartis pasirašyta tik ieškovės ir pardavėjo. Be to, šia sutartimi pardavėjas perleido šalims mokestį už žemę, sumokėtą 1992 m. rugsėjo 28 d. taupomojo banko Panevėžio sk. Nr. 6765/003 Nr. I-3168 1890 rublių, t.y. mokestį už žemės sklypą 0,3934 ha, esantį (duomenys neskelbtini), ant kurio stovi statiniai. Ieškovė 2009 m. gegužės 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. Ž4-77 iš valstybės išpirko žemės sklypą ir tam buvo panaudotas šalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 1994 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgytas mokestis už žemę (1890 rublių). Nupirkus sodybą šalys ėmėsi verstis sodininkyste bei daržininkyste ir iš šios veiklos gaudavo pastovias pajamas. Atsakovas pats tvarkė bei remontavo sodybos pastatus, pritaikė juos taip, kad šiltuoju metų laiku sodyboje būtų galima nuolat gyventi. Ilgainiui šalių santykiai atšalo, atsakovas išsikraustė gyventi atskirai ir šalių santuoka buvo nutraukta. Tačiau atsakovas visą laiką šeima rūpinosi ir moraliai bei materialiai, dukros išlaikyti nevengė, iki pilnametystės dukrą draudė, ko pasekoje ji, sulaukusi pilnametystės, gavo apie 12000 litų išmoką. Šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu ieškovė sugalvotų sodybą parduoti, atsakovas tam neprieštarautų, tačiau už sodybos pardavimą gautas lėšas šalys pasidalintų lygiomis dalimis. Šalys nepasidalino automobilio. Dar iki santuokos nutraukimo šalys susitarė dėl automobilio perdavimo nuolatinai naudotis atsakovui. Po automobilio perdavimo atsakovas kurį laiką automobiliu naudojosi, tačiau jo techninė būklė buvo labai bloga, todėl atsakovui netrukus teko automobilį perduoti į autolaužyną. Gautus kelis šimtus litų atsakovas tarp šalių padalino lygiomis dalimis, o savo dalį skyrė šalių nepilnametės dukros papildomų poreikių tenkinimui. Nutraukiant santuoką, šalys turto nepasidalino, nes susitarė tik dėl turto naudojimo būdo ir šio susitarimo laikėsi iki 2021 metų. Nesutiko, kad būtent ieškovė po šalių santuokos nutraukimo iš esmės atnaujino ir pagerino sodybą, nes esminis sodybos naujinimas ir gerinimas vyko iškart po sodybos įsigijimo ir prie sodybos naujinimo prisidėjo abi šalys. Ginčo statiniai (pirtis, ūkinis pastatas, šulinys) buvo pastatyti ir įrengti 2001 metais, t.y. dar iki šalių santuokos nutraukimo, ir šių pastatų statyba bei įrengimu rūpinosi būtent atsakovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinys ir priešieškinis patenkinti iš dalies. Teismas nustatė ir pripažino, kad 0,2500 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, pastatas – pirtis, šulinys, esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė šalių nuosavybė, kuri dalintina ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisiant 0,125 ha žemės sklypo, 2/3 gyvenamojo namo, ½ pastato – pirties, ½ šulinio, o atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisiant 0,125 ha žemės sklypo, 1/3 gyvenamojo namo, ½ pastato – pirties, ½ šulinio. Pripažino, jog ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statusas ,,Formuojamas“, ir 0,1434 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Kitoje dalyje ieškinys ir priešieškinis atmesti. Teismas priteisė iš ieškovės atsakovui 1097 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo ieškovei - 1122 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat grąžino atsakovui 168 Eur žyminio mokesčio permoką.
8. Teismas nustatė, kad šalys 1992 m. spalio 22 d. sudarė santuoką, jiems (duomenys neskelbtini) gimė dukra. 1994 m. rugsėjo 26 d. ieškovė su Ž. L. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį dėl gyvenamojo namo su priestatu, terasa, ūkio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo už 2300 Lt. Sutartimi statinių pardavėjas ieškovei perleido ir 1890 rub. mokestį už žemę, sumokėtą 1992 m. rugsėjo 28 d. Šis turtas buvo įregistruotas ieškovės vardu. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2001 m. gegužės 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-1628/2001 nutraukė šalių santuoką nustatęs, kad šalių santuoka faktiškai iširusi, šalys gyvena atskirai, bendro ūkio neveda daugiau kaip metai laiko iki santuokos nutraukimo. Nutraukiant šalių santuoką, teismas nepriėmė sprendimo dėl sutuoktinių turto padalinimo.
9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, teismų praktika ir vertino, kad šalių santuokos metu bendras įgytas turtas laikytinas bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir gali būti dalytinas pagal CK trečiosios knygos normas. Sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba nepasibaigia kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis, 3.100 straipsnis). Ieškovei prašant taikyti ieškinio senatį ir priešieškinį atmesti, nes atsakovas praleido terminą kreiptis į teismą dėl turto padalijimo, teismas atsižvelgė į minėto įstatymo, CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, kasacinio teismo išaiškinimus, pripažino, jog (prieš)ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo tada, kad ieškovė, nutarusi ginčo objektu tapusią sodybą parduoti, iš notaro sužinojusi, kad minėtam sandoriui atlikti reikalingas buvusio sutuoktinio (byloje atsakovo) sutikimas, atsakovui pareiškė pretenziją, vėliau su ieškiniu 2021 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą. Pripažino, jog nebuvo praleistas 3 metų senaties terminas iki naujojo CK įsigaliojimo - 2001 m. liepos 1 d., reikalavimui padalyti nekilnojamąjį turtą, o pagal naująjį CK reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, todėl atsakovas, reikšdamas reikalavimą padalyti sodybą ir žemės sklypą, kuris įgytas po naujo CK įsigaliojimo, t.y. 2009 m. gegužės 27 d., ieškinio senaties termino nepraleido. Nesutiko, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo sodybos įsigijimo momento 1994 m., nes sodyba per visą tą laiką nuo jos įsigijimo buvo naudojama, atnaujinama, iškilo nauji statiniai, per visą tą laiką tarp bylos šalių nebuvo kilę ginčų dėl šio turto valdymo, naudojimo, padalijimo, o šio turto pasidalijimo klausimas iškilo tik 2021 m., kai ieškovė šį turtą nutarė parduoti.
10. Nurodė, kad tiek galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse (toliau – SŠK), tiek ir CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėjo, kad pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė.
11. Teismas pažymėjo, jog ieškovė įrodinėjo, kad sodybą (namą ir ūkio pastatą) ji įgijo savo asmeninėn nuosavybėn, sumokėjusi 2300 Lt asmeninių lėšų, turtą užregistravusi tik savo vardu, pirkimo-pardavimo sutartį sudariusi vien tik ieškovė. Pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo sodybą įgijo asmeninės nuosavybės teise, konstatavo, jog nekilnojamąjį turtą pagal 1994 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį šalys įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Vertino, kad turto įsigijimo metu šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, abu dirbo (atsakovas neteko darbo tik 1999 m. lapkričio mėn., šalys pradėjo nebevesti bendro ūkio tik prieš metus laiko iki santuokos nutraukimo, kas nurodyta 2001 m. gegužės 21 d. teismo sprendime). Teismas laikė tikėtina, jog šalys turėjo bendrų lėšų, be to, sutuoktiniai sodyboje vasaros metu gyveno, ja rūpinosi, sodybą tvarkė, turėjo ūkį, išsikasė tvenkinuką, turėjo šiltnamių, augino daržoves, kurias realizuodavo, turėjo naminių paukščių, ką nurodė atsakovas bei jo iniciatyva apklausti liudytojai V.S., A.J., V.R., V.Š., D.L., iš dalies ir kiti, ieškovės iniciatyva kviesti liudytojai, kurie patvirtino, jog ieškovė sodyboje turėjo ūkį, augino daržoves, naminius paukščius/gyvulius. Pripažino, kad sodyba (ją sudarę statiniai, įsigyti 1994 m. rugsėjo 26 d.) yra šeimos, o ne asmeninis turtas. Aplinkybė, jog sodyba buvo sena ir įsigyta už palyginti nedidelę kainą, ką akcentavo ieškovė, nesudarė pagrindo padaryti priešingą išvadą, jog minėtas turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė, nes byloje pateikti šalių įrodymai patvirtino, jog tai šeimos turtas, kuris buvo įsigytas šeimos, o ne vien tik ieškovės interesams patenkinti.
12. Teismas nesutiko, kad tarp šalių turto dalybos buvo užbaigtos dar 2000 m. lapkričio 17 d., kai automobilis buvo perduotas atsakovui, o iš sodybos jis su daiktais pasišalino anksčiau, dar 2000 m. vasaros pabaigoje, ir sodyboje vėliau nebepasirodė, ja nesidomėjo, nesirūpino, nemokėjo mokesčių. To, kad minėtą turtą šalys pasidalino, nepatvirtino atsakovas, nėra notarinės sutarties dėl turto pasidalinimo tarp šalių, todėl teismas vertino, jog santuokos nutraukimo metu šalys turto nepasidalino. Ta aplinkybė, jog sodybos vertė buvo mažesnė nei automobilio, kuriuo vėliau naudojosi atsakovas, nesuteikė teismui pagrindo manyti, jog santuokoje įgytą turtą šalys pasidalino, nėra duomenų, jog šalys sprendė piniginės kompensacijos klausimą, kai automobilis buvo perduotas atsakovui naudotis. Vertino, kad VMI ieškovės deklaruota sodyba patvirtina tik tai, kad šis turtas buvo įsigytas ieškovės vardu ir jos valdomas, o aplinkybė, jog ginčo sodybą ieškovė atnaujino panaudojusi savo asmenines lėšas ir savo darbu, savaime nesuteikia pagrindo manyti, jog visa sodyba yra jos asmeninis turtas. Pažymėjo, jog tai suteiktų galimybę šį turtą padalinant tarp (buvusių) sutuoktinių nukrypti nuo lygių dalių principo.
13. Teismas pripažino, kad ieškovė įrodė, jog ji sodybą renovavo ir atnaujino iš pagrindų, pakeitė langus, įrengė verandą, virtuvę, išliejo betono grindis, nuolatos ją prižiūri iš savo asmeninių lėšų. Ieškovės paskaičiavimu 2001-2021 m. laikotarpiu ieškovė sodybos atnaujinimui iš viso išleido apie 8147 Eur, pateikė teismui daugybę rašytinių įrodymų apie medžiagų sodybos atnaujinimui įsigijimą, patvirtinančių darbų atlikimą. Atsakovas priešingų įrodymų teismui nepateikė, taip pat neįrodinėjo, kad po santuokos nutraukimo prisėdėjo prie sodybos gerinimo/atnaujinimo darbų ir kad tam skyrė savo asmenines lėšas. Teismas konstatavo, kad po 2001 m. ieškovė viena iš esmės atnaujino sodybą. Teismas atsižvelgė į ieškovės ir liudytojų parodymus dėl sodybos – gyvenamojo namo atnaujinimo, į ieškovės nurodytą investicijų sumą pagerinimams atlikti, fotonuotraukas apie šio statinio dabartinę būklę/vizualinį vaizdą, duomenis apie dabartinę rinkos vertę, bei pripažino esant pagrindui nukrypti nuo lygių dalių principo ir namą padalinti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisiant 2/3 namo dalis, o atsakovui – 1/3 dalį.
14. Nors atsakovas prašė padalinti ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip bendrąją bylos šalių jungtinę nuosavybę, teismas laikė tikėtina, kad jis pastatytas šalims nebegyvenant, ieškovės asmeninėmis lėšomis, pripažino jį asmenine ieškovės nuosavybe. Kadangi nebėra išlikusio statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teismas pripažino, kad jis ir nebegali būti dalinamas (jį ieškovė buvo nurodžiusi pirminiame ieškinyje), kaip ir nebegali būti dalinamas automobilis, nes jo nebėra išlikusio.
15. Teismas vertino šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus dėl pirties statybų, Nekilnojamojo turto registro 2022 m. birželio 15 d. išrašo duomenis, kuriuose nurodyta, jog pirties statybos pradžia ir pabaiga 2001 m., pirtis kaip naujas suformuotas daiktas viešame registre buvo įregistruota tik 2022 m. bei pripažino, kad pirtis yra šeimos poreikiams sukurtas turto objektas, prie kurio statymo taipogi prisidėjo ir atsakovas. Todėl pirtis laikytina bendroji sutuoktinių nuosavybė, kuri tarp šalių dalintina pusiau. Pasisakydamas dėl šulinio priklausomybės teismas vertino, kad Nekilnojamojo turto registro 2022 m. birželio 15 d. duomenys rodo, jog šulinys pradėtas statyti 1970 metais (baigtas statyti 2003 m.), šalys neįrodinėjo, jog vyko esminis šio turto objekto gerinimas/atnaujinimas jų bendromis ar asmeninėmis lėšomis ar savo/kitų asmenų darbu. Pripažino, jog lieka nepaneigta prezumpcija, jog tai yra šalių bendras turtas, kuris buvo įgytas santuokos metu, ir yra dalintinas tarp šalių pusiau, kadangi nebuvo pateikti įrodymai apie būtinybę nukrypti nuo lygių dalių principo šį turtą padalinant.
16. Atsakovui prašant pripažinti bendrąja jungtine šalių nuosavybe 0,3934 ha žemės sklypą, įgytą ieškovės 2009 m. gegužės 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, panaudojant 1994 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjo Ž.L. perleistą jo sumokėtą mokestį už žemės sklypą, teismas vertino, kad CK 3.90 straipsnio 2 dalis visa apimtimi netaikytina, nes žemės įsigijimo metu 2009 m. gegužės 27 d. bylos šalys jau nebuvo santuokoje ir atsakovas per visą laikotarpį po santuokos nutraukimo nereiškė pretenzijų į visą 0,3934 ha žemės sklypą, šios žemės nedirbo, nemokėjo mokesčių. Pripažino, jog šalims bendrąja jungtine nuosavybe priklauso 2500 kv.m. žemės sklypas ir atitinkamai šalims padalintinas pusiau, po ½ jo dalį, nes ieškovei iš valstybės 2009 m. gegužės 27 d. įsigyjant namų valdą (3934 kv.m.), buvo panaudota sumokėta 1890 rub. žemės mokesčio suma, kuria Ž.L. ieškovei perleido 1994 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi kartu su ginčo sodybos pardavimu. Ši sutartis tuo metu sudaryta pas notarą, buvo tinkamai įregistruota Inventorizavimo biure, teismas rėmėsi nustatytais juridiniais faktais. Tokiu atveju teisiškai nereikšmingu faktu lieka 2009 m. gegužės 27 d. sutartyje nurodytas 1890 rub. paveldėjimo faktas, nes nėra duomenų, kad po 1994 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (minėta, kad ja sodybos pardavėjas pirkėjai ieškovei perleido nurodytą žemės mokesčio sumą) buvo sudarytos kitos sutartys dėl žemės mokesčio perleidimo kitam asmeniui (pvz. Ž.L.), kad sumokėtą žemės mokestį vėliau ieškovė galėtų paveldėti. Pripažino, kad kita sklypo dalis – 1434 kv.m., už kurią ieškovė atsiskaitė po santuokos nutraukimo, savo asmeninėmis lėšomis – 1238 Lt, yra asmeninė jos nuosavybė. Teismas nesutiko, kad 1994 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nurodyta 1890 rub. statinių pardavėjo apmokėta suma yra vien tik ieškovės naudai atliktas veiksmas, nes sutartimi įgyti statiniai yra šalių bendroji nuosavybė, jie buvo įsigyti šeimos poreikiams patenkinti, todėl šalys turėtų įgyti teisę į namų valdos žemės dalį, kuri apima sumokėtą įmoką, juo labiau, kai šalys iki santuokos nutraukimo naudojo žemę, ją dirbo, turėjo šiltnamių, augino daržoves, turėjo naminių paukščių, ožkų. Be to, 1994 m. rugsėjo 26 d. sutartyje nėra tiesiogiai pasisakyta, kad pardavėjo sumokėtas mokestis už žemę bus asmeninės ieškovės prievolės įvykdymas, pastarajai vėliau nusipirkus iš valstybės žemę. Pažymėjo, kad ieškovei nustatyta tvarka įteisinus ginčo adresu esančius statinius ir atsakovui vėliau, 2022 m. liepos 29 d. atlikus namų valdos ir statinių vertinimą, teismas juo ir vadovavosi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
18. Nurodo, jog teismas neteisingai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, nesugebėjo teisingai išaiškinti turinį ir tarpusavio santykį tarp sutuoktinių turto bendrumo ir viešojo registro duomenų teisingumo prezumpcijų, todėl bylą išsprendė neteisingai. Teismas neatskleidė bylos esmės, nenagrinėjo ieškovės pateiktų įrodymų bei teisinių argumentų, liko nenustatyta eilė faktinių aplinkybių, būtinų teisingam bylos išsprendimui.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, visiškai atleido atsakovą nuo įrodinėjimo pareigos. Atsakovas turėjo įrodyti, kad jo prašomas padalinti turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas netinkamai vertino įrodymus, buvo pažeistas dispozityvumo principas. Teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog sodybą įgijo asmeninės nuosavybės teise, vėliau rašoma bet kas, kas reikalinga šališkam, atsakovo naudai sprendimui priimti. Teismas privalėjo tirti ieškovės pateiktus įrodymus, bei aiškiai išvardinti atsakovo pateiktus įrodymus, kurie paneigia ieškovės pateiktuosius. Atsakovas įrodymų nepateikė, nenuginčijo nei vieno ieškovės pateikto įrodymo, patvirtinančio sodybos oficialaus statuso teisingumą. Teismas daro išvadą, kad šalys vedė bendrą ūkį, todėl ir sodybą įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau nenurodo, kokius tai patvirtinančius įrodymus pateikė atsakovas (jų nepateikė). Nurodoma, kad proceso dalyviai „tikėtina, jog turėjo bendrų lėšų“, tačiau sprendimas negali būti priimtas prielaidų pagrindu. Neatskleista, kaip penkių liudytojų parodymai prisidėjo prie teisingo sodybos teisinio statuso nustatymo. Nei vienas jų nieko nežinojo apie sodybos įsigijimo sąlygas, o aplinkybė dėl daržovių auginimo, tvarkymosi po sodybos įsigijimo, teisiškai nereikšminga. Daikto naudojimas ir valdymas po jo įsigijimo nekeičia nuosavybės rūšies. Teisinis nonsensas yra teiginys, kad 1994 m. rugsėjo 26 d. įsigyta ginčo sodyba yra šeimos turtas, todėl ji gali būti įsigyta tik kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kadangi SŠK šeimos turto instituto nenumatė, o naujo CK nuostatos netaikytinos, kadangi santuoka jau buvo iširusi.
20. Teigia, kad teismas nevertino šalių 2001 m. pildytų deklaracijų, kurių turinys vienareikšmiškai parodo, kad jokio ginčo dėl turto tarp šalių nėra - ieškovei asmeninės nuosavybės teise, be kito turto, priklauso ginčo sodyba, o atsakovui - automobilis. Deklaracija surašyta ranka, taigi, negalimas suklydimas; užpildyta 2001 m. šalims nebegyvenant kartu. Atsakovas yra pakankamo intelekto, suprantantis santuokos nutraukimo teisines pasekmes, todėl tikimybė kad jis nurodė neteisingus duomenis, neegzistuoja. Per 22 m. atsakovas neišreiškė noro deklaracijos patikslinti. Galioja sąžiningumo prezumpcija, o tai reiškia, kad atsakovas visą turtą deklaravo sąžiningai. Jis turi teisę nuginčyti šią prezumpciją, įrodydamas, kad 2001 m. melavo, tačiau to nepadarė. Turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo deklaruoti abu sutuoktiniai. Taigi, užteko vienos deklaracijos kaip įrodymo priešieškiniui atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
21. Pažymi, kad teismas nenagrinėjo ieškovės argumentų, suformuluotų remiantis kasacinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3- 24/2010, kad tokioje teisinėje situacijoje atsakovas negali remtis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija, bet reikia įrodyti, kad šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Po užrašu viešajame registre „savininkas“ gali slėptis ir asmeninė ir bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas nepastebėjo, kad atsakovas sodybos įsigijimui ir jos eksploatacijai per 28 m., būdamas, jo teigimu bendraturčiu, neišleido nei vieno cento, todėl klausimo neturėjo galimybės išnagrinėti sąžiningumo, teisingumo aspektu. Spręsdamas pagrindinį klausimą dėl nuosavybės rūšies teismas išvadų nemotyvavo ir jų teisiškai neargumentavo, todėl sprendimo dalis turi absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, numatytus CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
22. Teismas, teigdamas, kad sodyba pirkta ne ieškovės, o šeimos interesams ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai, tų įrodymų, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktą, sprendime nenurodo. Nuosavybės teisei atsirasti į daiktą svarbu ne kuriam tikslui pirktas daiktas, o kas jį pirko. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad tarp jo ir ieškovės egzistavo susitarimas sodybą įsigyti šeimos reikmėms.
23. Jeigu situacija, kuomet sutuoktiniai jau gyvena atskirai ir vienas jų savo žinioje turi vieną daiktą - automobilį, be to, tą daiktą deklaruoja kompetentingoje valstybinėje institucijoje kaip asmeninę nuosavybę, o kitas sutuoktinis su tuo sutinka ir nereiškia pretenzijų dėl jo, o kitas sutuoktinis tą patį padaro su kitu daiktu - ginčo sodyba, nėra turto pasidalijimas, tuomet teismas privalo paaiškinti, kaip toks reiškinys turėtų būti įvardintas. 2001 m. deklaracijos yra išsamūs, informatyvūs ir patikimi įrodymai, kadangi jos surašytos ranka prieš 21 m., per šį laiko tarpą šalys daiktais naudojosi kaip savininkai, vienas kitam jokių pretenzijų nereiškė. Kompensacijos iš atsakovo neprašymas už jam atitekusi didesnės vertės automobilį niekaip neįtakoja teisingo bylos išsprendimo, kadangi prašyti ar neprašyti kompensacijos yra ieškovės subjektyvi teisė. Teismas nesistengė šalinti prieštaravimų bei išsiaiškinti, jeigu nėra turto pasidalijimo, kokiu pagrindu pas atsakovą atsirado automobilis. Šalys neįrodinėjo, jog tai buvo ieškovės dovana atsakovui. Taigi, liko neatskleista bylos esmė.
Žemesnės instancijos teismas
24. Teismas nustatė, kad nuo 2001 m. ieškovė viena savo lėšomis vykdė sodybos renovaciją ir atnaujinimą (nors tą ji darė nuo jos įsigijimo momento) ir be jokių paaiškinimų (motyvacijos) iš esmės padalino pusiau. Teismas netyrė ir nesiaiškino, kodėl atsakovas, jo teigimu, būdamas bendraturčiu 21 m. neprisidėjo prie gerinimo ir gausinimo. Neaišku, kodėl teismas iš pradžių nustatė, kad ieškovė į sodybą investavo mažiausiai 8147 Eurų, ir kad po 2001 m. ji viena iš esmės atnaujino sodybą, o vėliau šia aplinkybe jau nebesirėmė ir padalino gyvenamąjį namą nelygiai, idealiosiomis dalimis. Įstatymai sutuoktiniui, investavusiam savo asmenines lėšas į bendrą turtą nesuteikia teisės reikalauti nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnis), bet suteikia teisę į kompensaciją (CK 3.98 straipsnis).
25. Teismas neatsižvelgė į ieškovės argumentus, kad nesudarytas dalintino turto balansas. Sudaryti tinkamą balansą turto padalijimo bylose tenka tam, kas iškelia šį reikalavimą, t.y. atsakovui.
26. Teismas ignoravo argumentus, kad neteisingai nustatytos dalintino turto kainos. CK 3.119 straipsnis nustato, kad dalintino turto rinkos vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojusias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, o bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką (CK 3.100 straipsnio 4 p.), kas reiškia, kad byloje turėjo būti vadovaujamasi 2001 m. kainomis.
27. Ne teismas, bet atsakovas turi rinkti įrodymus, jog viešajame registre padarytas įrašas, kad pirtis pradėta statyti ir baigta statyti 2001 m. yra neteisingas ir tą įrašą nuginčyti (šiuo metu nenuginčytas). Kol nepanaikintas įrašas, tol spręsti apie kitokius pirties statybos metus negalima. Viešųjų registrų duomenys turi aukštesnę galią, liudytojų parodymais negali būti nuginčyti. Sprendime teismas nenurodė, ką konkretaus parodė liudytojai, todėl darytina išvada, kad teismas, akivaizdžiai atsakovo pusėje, ieškodamas bet kokių argumentų jo naudai. Ne ieškovė privalo įrodinėti, kur ji panaudojo lentas, bet atsakovas teikti įrodymus apie turėtas išlaidas. Įrodyta, kad atsakovas nuo 2000 m. neturėjo jokios galimybės ką nors įtakoti sodyboje. Teismas pirtį vėl priskiria šeimos turtui, neatkreipdamas dėmesio, jog pirtis pagal prigimtį negali būti šeimos turtu net teoriškai (ne gyvenamoji patalpa). Nekilnojamieji daiktai civilinės apyvartos objektais tampa po įregistravimo viešajame registre. Duomenų, kad atsakovas turėjo išlaidų įrengiant šulinį byloje nėra. Teismas konstatuoja, kad jis neranda pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, tačiau neatkreipia dėmesio, kad toks nukrypimas galimas nuo viso turto, o ne nuo atsitiktinio atskiro daikto.
28. Žemės sklypo padalijimo klausimai išspręsti nesivadovaujant nei įstatymais, nei teismų praktika, išvados nemotyvuotos ir teisiškai neargumentuotos, ši sprendimo dalis turi absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, numatytus CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Taip žemės sklypai, kaip padalijo teismas, nedalijami. Civilinėje apyvartoje dalyvauja suformuotas žemės sklypas, turintis unikalų numerį, o ne neapibrėžti kvadratiniai metrai ar hektarai žemės. Priteisti galima tik idealiąsias sklypo dalis. Ieškovė žemės sklypus įsigijo po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise notariškai patvirtintomis sutartimis, todėl jos turi prima facie galią. Iki šiol atsakovas, nėra pareiškęs, kad žemės pirkimo- pardavimo sutartys pažeistų jo teises ar įstatymo saugomus interesus, neprašė jų panaikinti. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymų numatytais atvejais (CK 4.86 straipsnio 2 dalis), o tokio įstatymo nėra ir nebuvo. Teismas dalinai tenkino atsakovo reikalavimą ir taikė CK 3.90 straipsnio 2 dalį, nors to daryti negalėjo, kadangi nenustatytos esminės faktinės aplinkybės: a) lėšos, kurios yra bendroji jungtinė nuosavybė panaudotos daikto įsigijimui yra didesnės už asmenines lėšas, panaudotas to daikto įsigijimui, b) žemės mokestis, kurį perleido Ž.L. ieškovei nėra ir negali būti pripažintas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsakovas nepateikė jokio įrodymo, jog tai yra bendras turtas, teismas nenurodė įrodymų, kuriais remdamasis nusprendė, kad tai bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovas nereiškė reikalavimų šį dovanotą ieškovei žemės mokestį pripažinti bendrąją jungtine nuosavybe. Ieškovės argumentų, kad Ž.L. jai dovanotos žemės įmokos 1890 rublių išvertus litais, sudarė 73,30 Lt, arba 21,76 Eur, o namų valda išpirkta už 1238 litus, teismas ne tik kad nevertino, tačiau nutylėjo ir patį pateikimo faktą. Negalima nepastebėti, kad dovanota žemės įmoka ieškovei yra beveik 20 kartų mažesnė už išpirkto žemės sklypo vertę. Faktinių aplinkybių, būdingų savininkui ar bendraturčiui, atsakovas nepateikė.
29. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas visų situacijų, atsiradusių su naujojo CK įsigaliojimu neišsprendė, todėl kilusius klausimus teismas privalėjo spręsti taikydamas bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo, lygybės įstatymui ir teismui ir kt. principus.
Atsiliepimas
30. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
31. Nurodo, kad sodybos įsigijimo metu galiojusio SŠK 21 straipsnio 3 dalis numatė, jog turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Toks faktas gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Teismas teisingai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą, konstatuodamas, kad ieškovė turėjo pareigą paneigti santuokos metu įgyto turto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją. Ieškovė nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad ji 1994 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi sodybą įgijo asmeninėn nuosavybėn už savo asmenines lėšas. Šalys turtą įgijo už bendras santuokines lėšas. Tuo metu šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, abu dirbo, tą patvirtino ir liudytojai. Tai patvirtina ne tik formalų, bet ir faktinį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą ir turto naudojimo paskirtį, t. y. tenkinti šeimos narių (šalių ir jų nepilnametės dukters) interesus sodyboje dirbant, gyvenant, pramogaujant. Sprendime sodyba įvardinta kaip šeimos turtas bendrąja prasme, kaip šalių santuokos metu jų interesų tenkinimo naudai bendrai įgytas ir naudotas turtas, o ne šeimos turtas CK 3.84 - 3.86 straipsnių prasme, kaip nepagrįstai nurodo apeliantė. Nepagrįsti teiginiai, kad būtent atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad sodyba yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, vien todėl, kad sodyba buvo įregistruota ieškovės vardu. Turto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija įtvirtinta įstatymuose. Kasacinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010 ir joje suformuota praktika nebegaliojanti. kadangi buvo pakeista kasacinio teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. VMI deklaruota sodyba (duomenys neskelbtini) patvirtina tik tai, kad šis turtas buvo įsigytas ieškovės vardu, tačiau nenustato turto teisinio režimo rūšies, kadangi turto deklaracijose nurodyti duomenys negali sukurti, pakeisti ar panaikinti nuosavybės teisių (CK 4.47 straipsnis).
32. Nesutinka, kad šalys santuokos metu įgytą turtą pasidalino dar iki nutraukiant santuoką. Šalys notarinės sutarties dėl santuokos metu įgyto turto pasidalijimo nebuvo sudariusios, jokių kitų įrodymų dėl tariamo santuokoje įgyto turto pasidalijimo ieškovė nepateikė. Ieškovės pateiktas 2000 m. lapkričio 17 d. perdavimo aktas, kuriuo ieškovė perdavė naudotis automobilį atsakovui patvirtina, kad automobilis buvo perduotas ne atsakovo asmeninėn nuosavybėn, o valdymui ir naudojimui. Atsakovas nurodė, jog po santuokos nutraukimo buvo susitarimas, kad ieškovė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise šalims priklausančia sodyba valdys ir ja naudosis viena, tačiau, tuo atveju, jei ieškovė sugalvotų sodybą parduoti, atsakovas tam neprieštarautų, o už sodybos pardavimą gautas lėšas šalys pasidalintų lygiomis dalimis.
Žemesnės instancijos teismas
33. Teismas detaliai ir motyvuotai pasisakė dėl ginčo turto teisinio režimo ir jo padalijimo būdo, t.y. tinkamai ir visapusiškai nustatė dalintino turto balansą. Teismas įvertino ieškovės investicijas į sodybos pagerinimą po šalių santuokos nutraukimo, pasisakė dėl gyvenamojo namo padalijimo nukrypstant nuo lygių dalių principo ir namą padalijant nelygiomis dalimis. Teismas laikė, kad visi ieškovės į bylą pateikti kvitai ir sąskaitos už laikotarpį nuo 2001 - 2021 m. patvirtina, kad namo pagerinimui ieškovė išleido 8147 Eur, nors dalis rašytinių dokumentų patvirtina, kad prekes ieškovė įsigydavo ne ginčo sodybai, o kitiems objektams, esantiems (duomenys neskelbtini). Po šalių santuokos nutraukimo atsakovas leido ieškovei vienai valdyti ir naudotis sodyba, pasilikti visus sodyboje iš sodininkystės ir daržininkystės gaunamus vaisius. Taigi, ne ieškovė, o būtent atsakovas, tikėtina, daugiau prarado, teismui nusprendus namą padalyti proporcijomis: 2/3 - ieškovei, o 1/3 - atsakovui.
34. Nesutinka, kad teismas, dalindamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausantį turtą, netinkamai nustatė jo rinkos kainą. Pagal CK 3.100 straipsnį bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, teismo sprendimu padalijus bendrą turtą ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, nuostata dėl dalijamo turto rinkos kainų laiko prasme gali būti siejama su civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo ar tik dėl turto padalijimo iškėlimu, be to, teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius. Šalys turi teisę teikti į bylą jų nurodomą turto vertę pagrindžiančius įrodymus. Teismas pagrįstai dalintino turto rinkos vertę nustatė pagal bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo padalijant turtą teismo sprendimo metu galiojusias rinkos kainas, kurias patvirtino atsakovo pateikta 2022 m. liepos 29 d. UAB (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita. Ieškovė įrodymų, paneigiančių turto vertinimo ataskaitoje nurodytą ginčo turto rinkos vertę, nepateikė.
35. Ieškovei 2009 m. gegužės 27 d. su Lietuvos Respublikos valstybe sudarant žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise šalims priklausantis mokestis už žemę (1890 rublių) viršijo ieškovės panaudotas asmenines lėšas (1238 litus), ką patvirtina Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 13 d. įsakymas Nr. 250lž. Įsakyme nurodyta, kad remiantis pirkimo-pardavimo sutartimi parduoti ieškovei faktiškai naudojamą 3934 kv. m. kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypą, įskaityti Ž. L. Panevėžio rajono valdybos 1992 m. rugsėjo 25 d. potvarkiu Nr. 341 v 5 priedu leistus sumokėti 1890 rublių už 2500 kv.m. žemės sklypą. Papildomai G. B. turi susimokėti 1238 litus už 1434 kv. m. žemės sklypą. Taigi, ieškovės nurodytos tariamos 1890 rublių vertės yra nepagrįstos ir prieštarauja Panevėžio rajono valdybos 1992 m. rugsėjo 25 d. potvarkiui Nr. 341 v 5, kuris laikytinas oficialiu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas (CK 3.90 straipsnio 2 dalis) sudarė pagrindą teismui visą 0,3934 ha žemės sklypą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir spręsti dėl galimo nukrypimo nuo bendro turto lygių dalių principo dalijant žemės sklypą tarp šalių. Tai, kad teismas dalį (0,25 ha) žemės sklypo pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o dalį (0,1434) laikė asmenine ieškovės nuosavybe, esminės įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, kadangi ieškovės indėlis į žemės sklypo įgijimą buvo didesnis 2009 m. sumokėta asmenine įmoka.
Žemesnės instancijos teismas
36. Teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs su pirties pastatymu susijusias aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog pirtis buvo šeimos poreikiams sukurtas turto objektas, prie kurio statymo šalys prisidėjo lygiomis dalimis. Aplinkybę, kad pirtį 1998-2000 metais statė ir įrenginėjo atsakovas, patvirtino liudytojai V. S., A. J., D. L.. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė mačiusi atsakovą besimaudantį pirtyje iki šalims pradedant gyventi atskirai ir nutraukiant santuoką. Taigi, Nekilnojamojo turto registro išraše pirties statybų pradžia ir pabaiga nurodyti 2001 m. neatitiko faktinio pirties statybų laiko. Teismas pagrįstai ir teisėtai pastatą – pirtį pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
37. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
38. Byloje kilo ginčas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktine nuosavybe, santuokoje įgyto turto padalijimo. Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su statiniais (ūkiniu pastatu, pirtimi, pagalbiniu ūkio pastatu, šuliniu), tuo tarpu atsakovas prašė žemės sklypą, ūkinį pastatą, pirtį, šulinį pripažinti bendrąja jungtine šalių nuosavybe bei turtą padalinti tokiu būdu: šalims asmeninės nuosavybės teise priteisiant po ½ dalį žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinio pastato, pastato – pirties, šulinio. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 0,2500 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, pastatas – pirtis, šulinys yra bendroji jungtinė šalių nuosavybė, kuri dalintina ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisiant 0,125 ha žemės sklypo, 2/3 gyvenamojo namo, ½ pastato – pirties, ½ šulinio, o atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisiant 0,125 ha žemės sklypo, 1/3 gyvenamojo namo, ½ pastato – pirties, ½ šulinio. Teismas pripažino, jog ūkinis pastatas, pagalbinio ūkio pastatas ir 0,1434 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodydama, kad žemės sklypas, gyvenamasis namas su statiniais yra jos asmeninė nuosavybė.
39. Byloje nustatyta, kad šalys 1992 m. spalio 22 d. sudarė santuoką, jiems (duomenys neskelbtini) gimė dukra. 1994 m. rugsėjo 26 d. ieškovė su Ž. L. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį dėl gyvenamojo namo su priestatu, terasa, ūkio pastato, esančių (duomenys neskelbtini) įsigijimo už 2300 Lt. Sutartimi statinių pardavėjas ieškovei perleido ir 1890 rub. mokestį už žemę, sumokėtą 1992 m. rugsėjo 28 d. Šis turtas buvo įregistruotas ieškovės vardu.
40. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2001 m. gegužės 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-1628/2001 nutraukė šalių santuoką nustatęs, kad šalių santuoka faktiškai iširusi, šalys gyvena atskirai, bendro ūkio neveda daugiau kaip metai laiko iki santuokos nutraukimo. Nutraukiant šalių santuoką, teismas nepriėmė sprendimo dėl sutuoktinių turto padalinimo.
41. Nustatyta, kad 0,3934 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas ieškovės 2009 m. gegužės 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, panaudojant ir 1994 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjo Ž.L. perleistą jo sumokėtą mokestį už žemės sklypą (1890 rub.) bei papildomai sumokant 1238 Lt sumą.
42. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog gyvenamasis namas su priestatu, terasa, ūkio pastatu buvo įgytas santuokos metu, o pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas pažymėjo, jog prezumpcija, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, o pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, nes atsakovas turėjo įrodyti, kad jo prašomas padalinti turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
43. Pažymėtina, kad tiek gyvenamojo namo su statiniais įsigijimo metu galiojusio SŠK 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Norėdama paneigti prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, šalis turi pateikti rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Įstatymuose (SŠK 22 straipsnyje, CK 3.89 straipsnyje) numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).
44. Apeliantei akcentuojant, jog santuokos metu įgytas turtas registruotas jos vardu, ji viena sudarė sutartį su pardavėju, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, atkreipė dėmesį į tai, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, tai nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešojo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis. SŠK 21 straipsnio 3 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, nebuvo nustatyta turto detali registracija ir jos reikšmė turto statusui; pagal šią straipsnio dalį turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas buvo įgytas santuokos metu. Ieškovė, siekdama paneigti gyvenamojo namo (su tuo metu stovėjusiais statiniais) bendrumo prezumpciją, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalėjo įrodyti, kad turtas įsigytas tik už jos asmenines (dovanotas ir (ar) skolintas) lėšas (CK 3.89 straipsnio 2 dalis, CPK 12, 178 straipsnis), nes vien turto registracijos ieškovės vardu fakto nepakanka tam, kad turtas būtų pripažintas jos asmenine nuosavybe.
45. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas gyvenamąjį namą su statiniais bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nepasisakė dėl jos teiktų įrodymų, nevertino šalių 2001 m. pildytų deklaracijų, su tokiu teiginiu sutikti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad ieškovei, siekiančiai nuginčyti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje numatytą prezumpciją, reikėjo įrodyti, kad turto įsigijimui buvo panaudotos jos asmeninės lėšos, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų (rašytinių įrodymų) ji nepateikė, apsiribojo savo paaiškinimais, kurie yra iš esmės prieštaringi, tokių aplinkybių nepatvirtino ir šalių pakviesti liudytojai, kuriems nebuvo žinomos aplinkybės dėl sandorio sudarymo, panaudotų pinigų kilmės. Nors ieškinyje ieškovė nurodė turto įsigijimui panaudojusi asmenines lėšas, tačiau teismo posėdžio metu ji paaiškino, kad turtą pirko „iš savo santaupų, atlyginimo“, „gavo atlyginimą apie 4000 ir sumokėjo“. Taip pat, nors buvo nurodžiusi, jog buvo likę pinigų po sesers mirties, atsakinėdama į teisėjos užduodamus klausimus, paaiškino, kad po sesers mirties likę pinigai sąskaitose atiteko sesers dukrai, kurią ji buvo pasiėmusi globoti, buvo rasta grynais „nereikšminga suma“, apie 600 Lt grynais. Tokie ieškovės paaiškinimai niekaip nesudarytų pagrindo vertinti, kad ji buvo paveldėjusi po savo sesers mirties atsiradusį turtą ir galėjo pinigines lėšas panaudoti asmeninio turto įsigijimui, priešingai, leistų spręsti, kad pinigines lėšas paveldėjo mirusiosios dukra, rasti pinigai galėjo būti skirti mirusiosios dukters, kurią globojo ieškovė, interesų tenkinimui. Ieškovė pripažino, kad turto įsigijimo metu gyveno su atsakovu, vedė bendrą ūkį, vasaromis atvykdavo į sodybą, ten nakvodavo, jis ten atlikdavo smulkius darbus, neneigė, kad sodyboje buvo auginamos daržovės, kelios vištos, abu sutuoktiniai buvo valstybės tarnautojais, gaudavo atlyginimus, paaiškino, kad tik 1998-1999 metais atsakovas susirado kitą moterį, pradėjo su ja gyventi. Nors ieškovė teigė, kad atsakovas turėjo mokėti alimentus vaikams iš ankstesnės santuokos, piktnaudžiavo alkoholiu, dėl vairavimo neblaiviam jam kelis kartus buvo atimtos teisės (apie ką rašyta ir laikraštyje 1997 metais), tačiau neginčijo, kad jis buvo dirbantis, gaudavo pajamas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog darbo užmokestis, gautas gyvenant santuokoje, SŠK galiojimo metu buvo laikomas sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl ir daiktas, įsigytas už tokias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Pačiai ieškovei nurodžius, kad ji sodybą pirko po to, kai gavo atlyginimą bei nepateikus įrodymų dėl turėtų asmeninių santaupų, nebuvo pagrindo teismui spręsti priešingai ir pripažinti, jog sodyba buvo įgyta ieškovės asmeninėn nuosavybėn.
46. Nors ieškovė teigė aiškiai išreiškusi valią įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn, to nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, tą neigė atsakovas. Kaip minėta, nuosavybė į nekilnojamojo turto objektus pagal tuo metu galiojančius įstatymus, galėjo būti registruojama vieno sutuoktinio vardu ir ta aplinkybė, kad turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik ieškovės vardu, neleistų daryti išvados, jog gyvenamasis namas su statiniais įgytas kaip ieškovės asmeninė nuosavybė. Nors byloje yra pateiktos šalių pildytos deklaracijos, o atsakovas savo deklaracijoje nebuvo nurodęs, kad jam priklauso dalis sodybos, tačiau tai savaime nepatvirtina, kad turtas buvo įgytas ieškovės asmeninės nuosavybės teise. Dėl šios aplinkybės atsakovas paaiškino, kad žinojo, jog turtas registruotas vienos ieškovės vardu, todėl nemanęs turintis pareigą savo deklaracijoje apie tai nurodyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik deklaracijoje nurodyti duomenys neleistų konstatuoti, kad turtas ieškovės įgytas asmeninės nuosavybės teise. Sprendime sodyba įvardinama kaip šeimos turtas bendrąja prasme, kaip šalių santuokos metu jų interesų tenkinimo naudai bendrai įgytas ir naudotas turtas, o ne šeimos turtas CK 3.84 - 3.86 straipsnių prasme, kaip nepagrįstai teigia apeliantė.
47. Nors ieškovė siekė įrodyti, kad šalys buvo pasidalinusios turtą dar 2000 m. lapkričio 17 d., kai automobilis buvo perduotas atsakovui V.B. naudotis (ne perleistas jo asmeninėn nuosavybėn), tačiau minėta aplinkybė byloje nebuvo įrodyta, kadangi aplinkybės, jog turtą šalys pasidalino, nepatvirtino atsakovas, nebuvo pateikta notarinė sutartis dėl turto pasidalinimo tarp šalių. Byloje ginčo dėl automobilio padalijimo nekilo, pati apeliantė nurodo, kad jos apsisprendimas yra nereikalauti piniginės kompensacijos už automobilį, kuris, atsakovo teigimu, vėliau buvo atiduotas į metalo laužą, t.y. šiuo metu nebeegzistuoja. Aplinkybė, kad atsakovas po santuokos nutraukimo ginčo sodybos eksploatacija nesirūpino, ją prižiūrėjo viena ieškovė, savaime nepaneigtų, kad sodyba buvo įgyta santuokos metu ir laikytina bendrąja jungtine santuokine nuosavybe. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovė, visų pirma, elgėsi neapdairiai, teisiškai neįforminusi susitarimo su atsakovu dėl bendro turto padalinimo, o antra, ji viena pati naudojosi ginčo turtu, atsakovas šiuo turtu nesinaudojo.
48. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis nenuginčytais viešojo registro duomenimis, jog pirtis pradėta statyti ir baigta statyti 2001 m., nepagrįstai sprendė dėl kitokių pirties statybos metų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šalių santuoka buvo nutraukta 2001 m. gegužės 21 d., todėl 2001 metais pastatyta pirtis vien dėl šios priežasties pagrįstai pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (nors šalys santuoką nutraukusiam teismui ir nurodė maždaug metus nebegyvenę drauge), be to, byloje buvo nustatytos reikšmingos aplinkybės dėl pirties statybos darbų atlikimo, planavimo, naudojimosi pirtimi. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pirtis statyta 1999 metais, tada dėti pamatai, P. išpjovė rąstus, samdė darbininkus, kurie pirtį statė be vinių, metalų, atsakovas pirtyje darė apdailą, grindis, iš (duomenys neskelbtini) pirko katilus, pečius, jam ten teko maudytis (dėl ko ieškovė pakomentavo, jog jis maudėsi ten ne vienas, su drauge, atsakovo atstovui uždavus klausimą, ar tai buvo santuokos metu, ieškovė negalėjo pasakyti). Liudytojas V.S. parodė, kad pirtį pasistatė apie 1999 metus, jam siūlė maudytis, A. J. parodė, kad 1999-2000 m. įrenginėjo pirtį, matė dailylentes, kai ten atsakovas klojo, D.L. parodė, kad šalims gyvenant kartu buvo kalbėta apie planuojamą statyti pirtį, pačios pirties jis nematęs. Apeliantė tik deklaratyviai teigia, kad byloje įrodyta, jog atsakovas nuo 2000 m. neturėjo jokios galimybės ką nors įtakoti ginčo sodyboje, be to, kaip minėta pati nurodė, jog buvo užtikusi atsakovą pirtyje su kita moterimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui spręsti, jog atsakovas taip pat prisidėjo prie pirties statymo, o 1998-2000 metais vyko esminiai pirties statymo darbai. Vien tik ta aplinkybė, kad viešame registre nurodyti 2001 metai kaip statybos pradžia ir pabaiga, nesudaro pagrindo vertinti, jog pirties statybos darbai nebuvo planuojami bei faktiškai pradėti anksčiau, šalims esant santuokoje. Taip pat nors šulinio statybos pabaigos metais viešame registre yra 2003 metai, tačiau reikšminga aplinkybe yra tai, kad šulinys yra pradėtas statyti 1970 metais, o bylos nagrinėjimo metu nebuvo nurodytos jokios aplinkybės, leidžiančios spręsti, jog būtų atlikti kokie nors esminiai šulinio remonto darbai (viešame registre nurodytas šulinio nusidėvėjimas 38 proc.). Dėl nurodyto, ši turtas (pirtis, šulinys) pagrįstai pirmosios instancijos teismo vertintas kaip bendroji sutuoktinių nuosavybė.
49. Kadangi santuokoje įgyto turto šalys nepasidalino, todėl santuokos metu įgyto turto padalinimo klausimas sprendžiamas nagrinėjamu metu ir faktinės aplinkybės, sudarančio pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, turi būti aktualios nagrinėjant turto padalinimo klausimą. Pažymėtina, jog faktą, kad buvo įdėta dalis vieno iš sutuoktinių asmeninių lėšų, galima pripažinti svarbia aplinkybe nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant santuokoje įgytą turtą (CK 3.123 straipsnio 1 dalis), arba asmeninių lėšų panaudojimą pripažinti kita svarbia aplinkybe, į kurią turi būti atsižvelgta parenkant atitinkamą turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra (CK 3.127straipsnio 3 dalis), arba taikyti abi šias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. M. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-342/2014).
50. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs, kad nuo 2001 metų ieškovė savo lėšomis vykdė sodybos renovaciją ir atnaujinimą, investavo mažiausiai 8147 Eurų pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad po 2001 m. ieškovė viena iš esmės atnaujino sodybą. Teismas, spręsdamas esant tikslinga nukrypti nuo lygių dalių principo ir namą padalinti ne lygiomis dalimis – ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti 2/3 namo dalis, o atsakovui – 1/3 dalį, atsižvelgė į ieškovės ir liudytojų teisme duotus parodymus, kad ieškovės pastangomis, lėšomis, darbu savo esme buvo atnaujinta sodyba – gyvenamasis namas, į ieškovės nurodytą investicijų sumą pagerinimams atlikti, pateiktas fotonuotraukas apie šio statinio dabartinę būklę/vizualinį vaizdą, matomus esminius namo pasikeitimus, jį renovuojant, į duomenis apie dabartinę rinkos vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu, didesne dalimi nukrypti nuo lygių dalių principo šiuo atveju nebuvo pagrindo.
51. Nors apeliantė teigia, kad gyvenamasis namas padalintas be jokių paskaičiavimų, tačiau ji pati savo paskaičiavimų, kaip turėjo būti nukrypstama nuo lygių dalių principo ir nepateikia, ji byloje neprašė skirti teismo ekspertizės, siekiant išsiaiškinti, ar ieškovei atlikus pagerinimo darbus po 2001 m. jie padarė esminę įtaką tuometiniam turto kainos skirtumui, į bylą neteikė jokių su pakitusia namo verte susijusių įrodymų. Pastebėtina, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas paaiškino, kad santuokos metu namo viduje buvo permūryti pečiai, jis pirko medieną, išpjovė dailylentes, kurios jo buvo sukaltos namo viduje, buvo pakeisti langai į medinius (sutiko, kad šiuo metu yra plastikiniai), buvo apkalta namo išorė, nudažyta ta spalva, kuri yra ir šiuo metu, liudytojas V. S. parodė, kad namo viduje buvo iškaltos dailylentės, grindys, pečius sutvarkytas, V. S. parodė, kad name buvo atliekamas remontas, išverstas pečius, liudytoja A. M. Z. parodė, kad nusipirkus sodybą buvo dažomos grindys, sienos, namas 2002 m. buvo jau perdažytas (pačių darbų nematė). Taigi, byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad ir iki 2001 metų gyvenamasis namas buvo tvarkomas, jo būklė buvo gerinama, prie to tiek savo darbu, tiek lėšomis (kas nepaneigta ieškovės) prisidėjo ir atsakovas. Nors byloje pateikti duomenys dėl ieškovės patirtų išlaidų po 2001 metų, tačiau iš vertinamo turto nuotraukų matyti, kad name stovi senas pečius, sienos iškaltos dailylentėmis, namas apkaltas nudažytomis lentomis, turto vertintojų nuomone, namo būklė vidutinė, kas leistų spręsti, jog po santuokos nutraukimo namo vidaus remonto darbai nebuvo esminiai. Kadangi po santuokos nutraukimo ieškovės lėšomis name buvo pakeisti langai, grindų danga, atlikti namo pagerinimai (vien 2014 m. ieškovės skaičiavimu išleista 8057,40 Lt), minėtos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui nukrypti nuo lygių dalių principo dalinant šalių santuokoje įgytą gyvenamąjį namą ieškovei priteisiant didesnę namo dalį. Tačiau nėra pagrindo vertinti, kad ieškovės atlikti namo pagerinimai po 2001 metų buvo esminiais ir apeliantė turėtų teisę pretenduoti į dar didesnę namo dalį.
52. Apeliantė pažymi, kad žemės sklypą įsigijo po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise notariškai patvirtinta, nenuginčyta sutartimi ir atsakovo reikalavimas po santuokos nutraukimo apeliantės nusipirktą žemės sklypą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir ją padalinti, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad žemės įsigijimo metu 2009 m. gegužės 27 d. bylos šalys jau nebuvo santuokoje ir atsakovas nereiškė pretenzijų į visą 0,3934 ha žemės sklypą, šios žemės nedirbo, nemokėjo mokesčių, tačiau sprendė esant teisinį pagrindą pripažinti, jog šalims bendrąja jungtine nuosavybe priklauso 2500 kv.m. žemės sklypas ir atitinkamai šalims padalinti pusiau, po ½ jo dalį, nes ieškovei iš valstybės 2009 m. gegužės 27 d. įsigyjant namų valdą (3934 kv.m.), buvo panaudota sumokėta 1890 rub. žemės mokesčio suma, kuria Ž.L. ieškovei perleido 1994 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi kartu su ginčo sodybos pardavimu. Apeliantės nuomone, teismas taikyti CK 3.90 straipsnio 2 dalį negalėjo, kadangi nenustatytos esminės faktinės aplinkybės: a) lėšos, kurios yra bendroji jungtinė nuosavybė panaudotos daikto įsigijimui yra didesnės už asmenines lėšas, panaudotas to daikto įsigijimui, b) žemės mokestis, kurį perleido Ž.L. apeliantei nėra ir negali būti pripažintas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe. Su tokiais argumentais sutikti nėra pagrindo.
53. Sprendžiant ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam iš buvusių sutuoktiniui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis: turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Minėto straipsnio analizė leidžia teigti, jog esminė aplinkybė, leidžianti asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe yra santuokinių, ar asmeninių lėšų, įgytų santuokoje, panaudojimas turtinės teisės sukūrimui. Šiuo atveju žemės sklypas buvo įgytas jau po santuokos nutraukimo ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip ieškovės asmeninė nuosavybė. Pažymėtina, jog buvusio sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol nebus įrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008). Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą ir dėl jo kilus ginčui, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir aplinkybėmis, kurioms esant butas buvo įgytas.
54. Nagrinėjamu atveju, žemės sklypas įgytas jau nutraukus santuoką tarp bylos šalių, tačiau už perkamo žemės sklypo dalį (2500 kv.m.) buvo atsiskaityta panaudojant 1890 rub. žemės mokesčio suma, kurią Ž.L. ieškovei perleido 1994 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi kartu su ginčo sodybos pardavimu. Negalima sutikti su apeliante, kad jai ši suma buvo padovanota, kadangi statinių pardavėjas 1890 rub. mokestį už žemę, sumokėtą 1992 m. rugsėjo 28 d. perleido parduodamas sodybą, ta pačia sutartimi. Kadangi 2002-08-13 Panevėžio apskrities viršininko įsakymu dėl naudojamo valstybinės žemės sklypo pardavimo ne žemės ūkio veiklai ne aukciono tvarka Panevėžio rajone buvo įsakyta parduoti ieškovei faktiškai naudojamą 3934 kv.m. kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypą bei įskaityti Ž. L. leistus sumokėti 1890 rublių už 2500 kv.m. žemės sklypą bei nurodoma, kad papildomai ieškovė turi sumokėti 1238 Lt už 1434 kv.m. žemės sklypą, šios aplinkybės pagrįstai leido vertinti, jog būtent 2500 kv.m. žemės sklypo įgyjama už jau sumokėtą mokestį. Kaip minėta anksčiau, ieškovė neįrodė, kad gyvenamąjį namą su tuometiniais statiniais ji įsigijo iš savo lėšų (pati nurodė, jog įsigijo gavusi atlyginimą), todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vertinti, kad ir 2500 kv.m. žemės sklypo įgyta iš bendrų santuokinių lėšų. Kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovės vardu įregistruotas ir po santuokos nutraukimo įgytas turtas (2500 kv.m. sklypo dalis, t.y. 2500/3934 dalis) realiai buvo įgytas iš santuokinių lėšų, jis pagrįstai laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalintas tarp šalių. Tik teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslinta, nurodant turto dalis idealiosiomis dalimis.
55. Nors apeliantė teigia, kad teismo neteisingai nustatytos dalintino turto kainos, turėjo būti atsižvelgiama į kainas, buvusias 2001 metais, su tuo sutikti nėra pagrindo. Pažymėtina, dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 3.119 straipsnio reikalavimas dalijamą bendrą turtą įvertinti rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, reiškia, jog turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jeigu byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigia bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, nurodžiusi, kad objektyvus dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, pažymėjo ir tai, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), o lingvistinis CK 3.119 straipsnio aiškinimo metodas, sistemiškai jį siejant su bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigą nustatančiu CK 3.100 straipsniu, galėtų būti įmanomas tik idealiai susiklosčius aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
56. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad nors ginčo šalių santuoka buvo nutraukta, tačiau jų bendro turto padalijimo klausimas sprendžiamas tik šiuo metu. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, dėl šioje byloje sprendžiamo ginčo ypatumų negalima sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad ginčo turto vertės nustatymo momentas turėtų būti sietinas su bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigą nustatančiu CK 3.100 straipsnio 4 punktu (bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga santuokos nutraukimo atveju), kadangi šalims nutraukus santuoką, šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalinimo klausimas nebuvo išspręstas ir abejas ginčo šalis toks neapibrėžtumas dėl turto teisinio statuso tenkino. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas baigsis tik šioje byloje išsprendus turto padalinimo klausimą, todėl yra aktualios nekilnojamojo turto vertės, nustatytos bylos nagrinėjimo metu. Atsakovas pateikė įmonės (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, pagal kurią žemės sklypo, gyvenamojo namo su statiniais bendra vertė 2022 m. liepos 29 d. buvo 35000 Eur, ieškovė įrodymų, kad nustatyta vertė neteisinga, nepateikė. Pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, nustatydamas šioje byloje dalintino nekilnojamojo turto vertę ir bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos momentą.
57. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
58. Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį bei nurodant žemės sklypo idealiąsias dalis.
59. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai neatlyginamos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir rekomenduojamus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius (kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio), sprendžia, kad atsakovo prašoma priteisti 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą suma yra protinga ir pagrįsta, todėl išlaidos priteistinos iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinės dalies 2-5 pastraipas nurodant idealiąsias žemės sklypo dalis, ir jas išdėstyti sekančiai:
„Nustatyti ir pripažinti, kad 2500/3934 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinys, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė ieškovės G.B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybė, kurią padalinti tokiu būdu:
ieškovei G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priteisti 1250/3934 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
atsakovui V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priteisti 1250/3934 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Laikyti, kad ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statusas ,,Formuojamas“, ir 1434/3934 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra asmeninė ieškovės G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybė.“
Priteisti iš ieškovės G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.