Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Leonardos Gurevičienės, Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-03 nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK ) 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p. paskirtas bausmes subendrinus, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 4 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu priteista iš V. Š. 666,99 eurų K. K. naudai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas pagal BK 178 str. 1 d., 302 str. 1 d. už tai, kad 2014-11-05 nuo 14 val. iki 15 val., iš neužrakinto automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio prie namo (duomenys neskelbtini), slaptai pagrobė svetimą turtą ir fizinio asmens dokumentus – K. K. piniginę, kurioje buvo 1980 litų, kas atitinka 573,45 eurus, asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) ir vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) K. K. vardu.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė ir į tai, kad BK 178 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika yra priskiriama nesunkių, o BK 302 str. 1 d. – apysunkių nusikaltimų kategorijoms, o šių straipsnių sankcijose yra numatytos ir alternatyvios bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu.

Be paminėtųjų aplinkybių skiriant bausmę neatsižvelgta į tai, kad nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Apeliantas tvirtina, kad gailisi dėl kilusių padarinių, sutinka su civiliniu ieškiniu ir pasižada artimiausiu metu jį atlyginti, kritiškai vertina savo ankstesnį elgesį, padarė reikiamas išvadas, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, nėra duomenų apie jo atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus. Pastangas pakeisti savo gyvenimo būdą, susirasti darbą patvirtina duomenys apie apelianto įdarbinimą UAB „K.“ nuo 2015-05-01. Paskyrus apeliantui realią laisvės atėmimo bausmę, jis prarastų realią galimybę įsidarbinti, gauti pastovias pajamas ir greičiau atlyginti civilinį ieškinį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina neviršijant apeliacinio skundo ribų. Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtąją bausmę, taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą, klausimo dėl netinkamai surašyto skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio nekelia, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir (ar) procesinės teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas nuosprendžio surašymo klaidas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-425/2012, 2K-246/2014, 2K-468/2014).

Pažymima, kad nuosprendis savo forma ir turiniu turi atitikti BPK 302-307 straipsniuose išdėstytus reikalavimus. Nuosprendžiui keliami reikalavimai detalizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Jame nurodoma, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtąsias aplinkybes bei išanalizavusi nagrinėjamoje byloje priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinį BPK numatytų apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų kontekste, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nuosprendžio surašymą reglamentuojančias Baudžiamojo proceso įstatymo normas. Tokia išvada darytina, įvertinus tai, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje tik išdėstytas kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų turinys, tačiau neatskleistas šių įrodymų tarpusavio ryšys, neatlikta jų visumos analizė, apsiribojant tik išvada, jog visiškai įrodyta, kad V. Š. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 1 d., 302 str. 1 d.

Byloje nustatyta, kad V. Š. 2014-11-05 nuo 14 val. iki 15 val., iš neužrakinto automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio prie namo (duomenys neskelbtini), slaptai pagrobė svetimą turtą ir fizinio asmens dokumentus – K. K. piniginę, kurioje buvo 1980 litų, kas atitinka 573,45 eurus, asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) ir vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) K. K. vardu.

Iš nuteistojo V. Š. parodymų matyti, kad jis kaltu padarius jam inkriminuotus nusikaltimus prisipažino visiškai ir parodė, kad 2014-11-05 apie pietus automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo pas K. K., kad pastarasis apžiūrėtų automobilį. Servise nustatė gedimą, ir už tai jis turėjo sumokėti 30 Lt, tačiau turėjo 200 Lt vienoje kupiūroje. K. K. juos iškeitė, grąžą įsidėjo į piniginę. V. Š., pamatęs, kad K. K. savo piniginę su pinigais padėjo į automobilį ir jo neužrakino, įlindo į automobilį ir pagrobė piniginę su pinigais – apie 1980 Lt ir asmens dokumentais. Pavogtus pinigus iš karto išleido, o piniginę su joje buvusiais dokumentais išmetė.

Iš teisiamojo posėdžio metu balsu perskaitytų nukentėjusiojo K. K. parodymų matyti, kad jis 2014-11-05 apie 14 val. buvo savo garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), kur atvažiavo K. A. su draugu V. Š. tikslu apžiūrėti V. Š. automobilį. Garaže dirbo jo draugas R. G., kuris apžiūrėjo minėtą automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už ką K. A. turėjo sumokėti 30 Lt, tačiau R. G. neturėjo jam grąžos iš 200 Lt. Tuomet V. Š. ir K. A. paprašė K. K. pasmulkinti pinigus. Iš karto po to jis nuėjo prie savo automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padėjo piniginę į automobilio dureles iš vairuotojo pusės, automobilio neužrakino ir grįžo į garažą. V. Š. ir K. A. ilgai buvo jo kieme, jie išvažiavo apie 15 val., niekas kitas nebuvo atvažiavęs į jo kiemą. Apie 15.20 val. pastebėjo, kad iš automobilio dingo jo piniginė, kurioje buvo asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas ir pinigai - 1980 Lt, iš jų 3 kupiūros po 500 Lt, 1 kupiūra 200 Lt vertės, 1 kupiūra 100 Lt vertės, 3 kupiūros po 50 Lt ir 1 kupiūra 20 Lt vertės, taip pat monetomis buvo 10 Lt. Tai, kad tai buvo tikrai tokia suma, gerai prisimena, nes paėmė tokią sumą, norėdamas 1000 Lt sumokėti antstoliams, o likusius buvo paruošęs statybinių prekių pirkimui. Piniginėje buvo jo vardu išduota asmens tapatybės kortelė, kurios vertė 32 Lt, vairuotojo pažymėjimas, išduotas jo vardu 2006 metais, jis kainavo jam 11 Lt, „M“ darbo pažymėjimas, kuris turtinės vertės neturi. Taip pat buvo įvairių parduotuvių nuolaidų kortelės, neturinčios turtinės vertės. Į Migracijos skyrių jis kreipėsi 2014-11-06 ir už naujos asmens tapatybės kortelės pagaminimą teko sumokėti 32 Lt, už naujo vairuotojo pažymėjimo pagaminimą sumokėjo 179 Lt, nes darė skubos tvarka, kadangi reikėjo išvykti į Baltarusiją. Vairuotojo pažymėjimui gauti buvo būtina pažyma dėl sveikatos būklės, ir tai jam kainavo 69 Lt. 2014-11-05 vakare susitikus su K. A. jis sakė, kad K. K. piniginės jis nevogė, bet kadangi jis atvedė į jo kiemą V. Š., jaučiasi kaltas ir sutiko sumokėti 2000 Lt, t.y. pasirašė vekselį, kad yra jam skolingas minėtą pinigų sumą, todėl tą pačią dieną nesikreipė į policiją (b.l. 8, 9).

Iš teisiamojo posėdžio metu balsu perskaitytų liudytojo R. G. parodymų matyti, kad jis 2014-11-05 apie 15 val. (duomenys neskelbtini), dirbo garaže pas K. K., taisė jam priklausantį automobilį. Apie 8.30 val. jam paskambinęs K. A. paprašė paslaugos, kad jis patikrintų, ar tvarkingas jo draugo automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Apie 14 val. atvykus K. A. ir V. Š., jis padarė automobilio diagnostiką. K. A. jam turėjo sumokėti 30 Lt. Jis neturėjo grąžos iš 200 Lt. Tuomet paprašė K. K. pakeisti 200 Lt kupiūrą. Pastarasis atrakino savo automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsinešė piniginę. K. K. K. A. davė 200 Lt, o jis jam padavė 100 Lt, 50 Lt ir 50 Lt kupiūras. Pamatęs pinigus K. K. piniginėje, K. A. pasakė, kad jis galėtų pakeisti dar smulkesnėmis kupiūromis. Tuomet K. K. paėmė iš K. A. 50 Lt kupiūrą, 30 Lt padavė jam, o 20 Lt grąžino K. A.. Iš karto po to K. K. nuėjo į savo automobilį ir padėjo piniginę į dureles iš vairuotojo pusės. Automobilio jis neužrakino. Tuomet jie visi nuėjo į garažą, o K. A. draugas V. Š. liko lauke. Jis pakeitė savo automobilio stovėjimo vietą, tokiais veiksmais užstatė K. K. automobilio matomumą. Vėliau dar kartą pakeitė automobilio padėtį, iš karto neišvažiavo iš kiemo. Todėl mano, kad K. K. piniginę galėjo paimti K. A. draugas (b.l. 19).

Iš teisiamojo posėdžio metu balsu perskaitytų liudytojo K. A. parodymų matyti, kad jis, 2014-11-04 atvažiavęs į autoservisą prie prekybos centro sutiko pažįstamą V. Š., kuris paklausė apie pažįstamus autoservise dėl automobilio remonto. K. A. sutiko jam padėti, susitarė, kad kitą dieną jį nuveš pas pažįstamus. Apie 14 val. atvažiavo pas pažįstamą K. K. į (duomenys neskelbtini), kur nuosavo namo kieme jis remontuoja automobilius. Automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. Š. paliko remontuoti darbuotojui, vardu R. Už remontą V. Š. turėjo sumokėti 30 Lt. Garaže prie slenksčio matė pas K. K. rankose piniginę, iš kurios pastarasis paėmė pinigus, t.y. iškeitė ir davė V. Š., kuris davė K. K. 200 Lt kupiūrą. Kokiomis kupiūromis K. K. jam iškeitė juos, neatkreipė dėmesio. Taip pat nematė, iš kur K. K. paėmė savo piniginę. Nematė, ar joje dar buvo pinigų, kokiomis kupiūromis, ar buvo kokie nors dokumentai. Kai V. Š. atsiskaitė su R., atsisėdo su V. Š. į jo automobilį. Jis vairavo, o V. Š. sėdėjo ant priekinės keleivio sėdynės. Jau norint išvažiuoti V. Š. davė jam aplanką su dokumentais ir kažkodėl pasakė „dar pabūnam“, nors žinojo, kad K. A. skuba pas mažą vaiką. Jam tai pasirodė keista, tačiau nieko nesakė, kodėl nori pabūti. Tada V. Š. paprašė nueiti pas K. K. paklausti, ar jo automobiliui neseniai buvo atliktas remontas ar panašiai. Kai K. A. nuėjo garažo link, kur buvo K. K., pastebėjo, kad V. Š. apsisuko, privažiavo savo automobiliu prie K. K. automobilio „VW Passat“, valstybinio numerio neprisimena, baltos spalvos, kuris stovėjo apie 7-10 m. atstumu nuo garažo ir sustojo prie jo paraleliai. Jis į V. Š. nežiūrėjo ir nematė, ką pastarasis darė, nes nemanė, jog gali ką nors pavogti. Priėjęs prie garažo, jis apsisuko ir grįžo į automobilį pas V. Š.. Pas pastarąjį jokios piniginės, didelės sumos pinigų arba K. K. dokumentų jis nematė. V. Š. apie jokius pinigus ar piniginę jam nieko nesakė. Dar važiuojant, maždaug po 40 min. po jų išvykimo, jam paskambino K. K. ir pasakė, kad po jų išvykimo dingo jo piniginė su pinigais. Tada paklausė pas V. Š., bet jis neigė matęs ar pavogęs piniginę, sakė, kad su juo taip negalėtų pasielgti. Prie (duomenys neskelbtini) namo su V. Š. išsiskyrė, jis savo automobiliu grįžo namo. Vėliau jam vėl skambino K. K., kuris pasakė, kad piniginės nerado, kad joje buvo apie 2000 Lt, iš kurių buvo 3 kupiūros po 500 Lt ir kiti bei visi jo dokumentai. Kadangi jautėsi kaltas dėl to, kad atvedė pas K. K. V. Š., ir daugiau niekas kitas, išskyrus V. Š., negalėjo pavogti piniginės, nenorėdamas turėti nemalonumų su teisėsauga, pasirašė vekselį, kad yra skolingas K. K. 2000 Lt, nors iš tikrųjų jų nevogė, o tai galėjo padaryti tik V. Š. (b.l. 26-27).

Iš teisiamojo posėdžio metu balsu perskaitytų liudytojos D. S. parodymų matyti, kad K. K. yra jos sugyventinis, su kuriuo kartu gyvena adresu: (duomenys neskelbtini). 2014-11-03 ji davė K. K. 2000 Lt, 4 kupiūras po 500 Lt, nes 1000 Lt jam reikėjo sumokėti antstoliams, o už 1000 Lt sumą planavo pirkti statybines prekes. 2014-11-05 apie 15.15 val. grįžęs namo K. K. pasakė, kad dingo jo piniginė, kurioje buvo 2000 Lt, kuriuos prieš tai buvo jam davusi. Taip pat sakė, kad neseniai pas jį buvo atvažiavę pažįstami, ir kad tai jie galėjo pavogti piniginę su pinigais. Vakare, grįžęs iš pažįstamų, K. K. jai pasakė, kad vienas iš vyriškių, buvusių tą dieną prie jų namų, pasirašė vekselį, kad grąžins 2000 Lt, nors savo kaltę jis ir neigė. Pati ji dieną nebuvo prie namų, nematė, kas buvo atvykęs ir kokiomis aplinkybėmis dingo piniginė su pinigais (b.l. 20).

Nuteistojo prisipažinimą, kad jis byloje nustatytu laiku ir nustatytomis aplinkybėmis iš neužrakinto automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) slaptai pagrobė K. K. priklausančią piniginę su joje buvusiais 1980 litų, kas atitinka 573,45 eurus, asmens tapatybės kortele ir vairuotojo pažymėjimu K. K. vardu, patvirtina nukentėjusiojo K. K. bei liudytojų R. G., K. A., D. S. parodymai. Iš šių asmenų parodymų matyti, kad V. Š. kartu su K. A. įvykio dieną buvo atvykęs pas K. K. dėl V. Š. priklausančio automobilio remonto. Tiek nukentėjusysis K. K., tiek ir liudytojas R. G. patvirtino, kad piniginė su joje buvusiais pinigais ir dokumentais buvo palikta K. K. automobilio durelėse iš vairuotojo pusės, ir kad automobilis buvo neužrakintas. Be to, nukentėjusysis K. K. kategoriškai patvirtino, kad įvykio dieną niekas kitas be V. Š. ir K. A. į jo kiemą nebuvo atvažiavę. Iš liudytojų R. G. ir K. A. parodymų taip pat matyti, jog K. A. ir V. Š. likus lauke, V. Š. ėmėsi aktyvių veiksmų pakeisti savo automobilio stovėjimo vietą - iš pradžių užstatė K. K. automobilio matomumą, o vėliau dar kartą pakeitė automobilio padėtį ir iš karto neišvažiavo iš K. K. kiemo. Nuteistasis V. Š. patvirtino, jog K. K. piniginę su joje buvusiais pinigais ir asmens dokumentais pagrobė, įlindęs į K. K. automobilį. Nors nei pagrobti pinigai, nei piniginėje buvę K. K. dokumentai pas nuteistąjį V. Š. nebuvo rasti, tai jo kaltės nepaneigia, juolab, kad pats nuteistasis V. Š. pripažino, kad pagrobtoje piniginėje galėjo būti 1980 litų grynaisiais ir asmens dokumentai, be to, nukentėjusysis K. K. bei liudytoja apklausta jo sugyventinė D. S. nurodė būtent tokią pinigų sumą, nukentėjusysis patvirtino ir jo dokumentų pagrobimo faktą. Visų paminėtų asmenų parodymai sutampa tarpusavyje, atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti jais teismui nėra jokio pagrindo. Tokiu būdu konstatuotina, jog tarp V. Š. veiksmų ir įvykusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Byloje nėra duomenų, kad K. K. priklausančius pinigus bei asmens dokumentus galėjo pagrobti kiti asmenys ar nusikalstamos veikos būtų padarytos esant kitoms aplinkybėms.

Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika. Kaltininkas suvokia, kad turtas svetimas ir nori jį neatlygintinai užvaldyti. Taigi, vagystė padaroma tiesiogine tyčia. Nuteistojo V. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 str. 1 d., kadangi jis pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiojo K. K. piniginę, kurioje buvo 1980 Lt, kas atitinka 573,45 Eur.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 302 str. 1 d. kyla tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad pagrobia ar neturėdamas teisinio pagrindo įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, ir nori taip veikti.

Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes V. Š. pagrobė K. K. priklausančią piniginę su joje buvusiais pinigais ir dokumentais – asmens tapatybės kortele bei vairuotojo pažymėjimu. Šios aplinkybės neginčija ir pats nuteistasis V. Š., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu visiškai pripažino savo kaltę ir nurodė, kad pagrobtus dokumentus kartu su pinigine išmetė. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo K. K. bei nuteistojo V. Š. parodymus, sprendžia, kad V. Š. pavogė ne tik K. K. priklausančius pinigus, bet ir jo dokumentus, suprato tai padaręs. Tokia išvada darytina, įvertinus tai, kad žmogus, kuris vagia rankinę ar piniginę paprastai suvokia, kad joje, be kitų daiktų, gali būti asmens ar kiti dokumentai, banko kortelės, nes kaip tik tokiose vietose jie paprastai yra saugomi. Taigi apeliantas turėjo suvokti, kad, pasisavinęs svetimą piniginę, joje greta pinigų gali aptikti ir asmens dokumentus (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-39-696/2015). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis jokio tikslo pagrobti K. K. piniginėje buvusius asmens dokumentus neturėjo, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nei motyvas, nei tikslas nėra būtinieji šios nuteistajam V. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Vagystė, kurios metu pagrobiami ir svetimas turtas, ir fizinio asmens dokumentai, kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 d. ir BK 302 str. 1 d. sutaptį. V. Š. veika kvalifikuota teisingai.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamu nuosprendžiu bausmė nuteistajam V. Š. paskirta, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į tai, kad jis teistas, baustas administracine tvarka, nedirba, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė - kaltu prisipažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad V. Š. anksčiau net 11 kartų teistas, paskutinius kartus būtent už nusikaltimus nuosavybei (vagystes), priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. Š. už kiekvieną iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįstai skyrė griežčiausią bausmės rūšį - laisvės atėmimą, jos dydį atitinkamai nustatydamas artimą įstatymo sankcijoje numatytam minimaliam ir tolygų minimaliam. Galutinė subendrinta bausmė, kuri paskirta taikant bausmių apėmimo principą, taip pat nėra aiškiai per griežta, todėl ją mažinti nėra įstatyminio pagrindo. Pažymima, kad nuteistajam V. Š. taikytos BK 64¹ str. nuostatos ir paskirtoji bausmė sumažinta 1/3.

Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl BK 75 str. nuostatų taikymo nuteistajam V. Š., tačiau taikyti jam minėtą įstatymo normą ir bausmės vykdymą atidėti nebuvo ir nėra įstatyminio pagrindo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys Nr. 2K-405/2012, Nr. 2K-181/2014). BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors V. Š. ir atitinka formalias BK 75 str. 1 d. numatytas sąlygas – nuteistas už du tyčinius nesunkų ir apysunkį nusikaltimus ne didesne nei ketverių metų laisvės atėmimo bausme, tačiau nuteistojo asmenybė, pavojingumas, padarytos veikos pobūdis nesuteikia pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Paminėtųjų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistasis nusikaltimus daro sistemingai, kėsinasi į tą patį baudžiamojo įstatymo saugomą objektą, nevertina visuomenėje priimtų elgesio normų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra juridinio pagrindo taikyti nuteistajam V. Š. bausmės vykdymo atidėjimą, ir kad tik realiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu bus pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl kritiškai vertinamo savo elgesio, reikiamų išvadų padarymo, duomenų apie naujai padarytas nusikalstamas veikas ar pradėtus ikiteisminius tyrimus nebuvimo, galimybės nuo 2015-05-01 įsidarbinti, šeimos interesų neatsveria aukščiau paminėtųjų aplinkybių visumos ir nesudaro absoliutaus pagrindo taikyti V. Š. BK 75 str. nuostatas bei paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.