- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-22
- Bylos Nr.
- 2A-1779-259/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00076-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Arvydas Žibas, Galina Blaževič
- Ieškovas
- J. P.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Varėnos pienelis“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. P. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-256-308/2015 pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Varėnos pienelis“ dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pakeisti jos atleidimo iš darbo formuluotę, nurodant, jog su ieškove J. P. 2012 m liepos 12 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 727 yra nutraukiama nuo 2015 m. sausio 14 d. pagal LR DK 127 straipsnio 2 dalį; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2013 m. liepos 12 d. sudarė darbo sutartį Nr. 727, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pas atsakovę eiti pirkimų vadybininkės pareigas. Pradėjusi jausti iš atsakovės pusės didelį psichologinį spaudimą, ir dėl to esant nuolatiniams konfliktams su atsakove, 2014 m. gruodžio 12 d. ieškovė, suprasdama, jog nebegali tęsti darbinių santykių su atsakove, pateikė atsakovei prašymą ją atleisti iš darbo (toliau - Prašymas 1) DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2015 m. sausio 1 d. Atsakovė atsisakė priimti šį prašymą ir jame pažymėti gavimo datą, t. y. 2014 m. gruodžio 12 d., teigdama, jog ieškovė pasielgė emocionaliai ir neapgalvotai bei pasiūlė susiklosčiusią situaciją išsiaiškinti sekančią darbo dieną, po savaitgalio. Ieškovei toliau laikantis savo pozicijos dėl darbo santykių nutraukimo, atsakovė tik 2014 m. gruodžio 16 d. priėmė ieškovės prašymą ir pažymėjo šio prašymo gavimo datą. Nors atsakovė Prašyme 1 nurodė, jog prašymas yra tenkinamas, tačiau atleidimo iš darbo datą nurodė kitą, nei prašė ieškovė, t. y. atsakovė pažymėjo, jog ieškovė atleidžiama nuo 2015 m. sausio 12 d. Tokiu elgesiu atsakovė, nors prašyme pažymėjo priešingai, atsisakė tenkinti ieškovės prašymą, kadangi nurodė nutraukti Darbo sutartį ne nuo ieškovės prašomos datos - 2015 m. sausio 1 d., bet nuo 2015 m. sausio 12 d. Be to, dar iki Prašymo 1 pateikimo atsakovei, nuolat tęsiantis nesutarimams su atsakove bei jaučiant nuolatinį atsakovės psichologinį spaudimą, ieškovės sveikata smarkiai pablogėjo. Dėl to ieškovė kreipėsi į medicinos įstaigą, kuri išrašė ieškovei nedarbingumo dėl ligos pažymėjimą bei nustatė, jog ieškovės sveikatos būsena trukdo jai vykdyti savo darbines pareigas. Atsižvelgdama į tai, kad dėl sveikatos pablogėjimo ieškovė savo darbo funkcijų toliau vykdyti nebegalėjo, 2014 m. gruodžio 29 d. ieškovė pateikė atsakovei prašymą atleisti ją iš darbo dėl ligos (toliau - Prašymas 2) nuo 2015 m. sausio 12 d., t. y. atleidimo dieną prašė laikyti sekančią darbo dieną po nedarbingumo pasibaigimo. Tokiu būdu ieškovė dar kartą išreiškė savo valią dėl darbo santykių nutraukimo su atsakove ir šį kartą nurodė svarbią priežastį - ligą, kuri trukdo ieškovei tinkamai eiti savo pareigas. 2015 m. sausio 5 d. ieškovė gavo atsakovės raštą, kuriuo atsakovė paprašė įrodyti bei pagrįsti ieškovės ligą bei įrodyti, jog ši liga trukdo atlikti konkrečias darbo funkcijas konkrečiomis darbo sąlygomis. Ieškovė nedelsdama registruotu paštu išsiuntė atsakovei medicininę pažymą, patvirtinančią ieškovės ligą ir tai, jog dėl jos ieškovė negali tinkamai atlikti jai pavestų darbo funkcijų. Atsakovė, gavusi ieškovės ligą pagrindžiančius dokumentus, turėjo patenkinti ieškovės prašymą atleisti ją DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu arba atsisakyti tą padaryti ir apie tai raštiškai informuoti ieškovę. Tačiau atsakovė tik žodžiu informavo ieškovę, jog Prašymas 2 nebus tenkinamas ir ieškovė bus atleista Prašymo 1 pagrindu. Ieškovei žinant, jog atsakovei nesutikus patenkinti Prašymo 2, darbo santykiai su ieškove tęsis ir ji privalės sekančią dieną atvykti į darbą, ir nematant kitos išeities, kadangi dėl ligos savo darbo funkcijų ieškovė vykdyti nebegalėjo, ieškovė Darbo sutartyje pasirašė, jog yra atleidžiama DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, nors tokios valios iš naujo pareiškusi nei raštu, nei žodžiu, nebuvo. Ieškovės nuomone, atsakovė neturėjo teisės pasinaudoti jau nebegaliojančiu Prašymu 1 ir jo pagrindu atleisti ieškovę. Ieškovė 2014 m. gruodžio 29 d. Prašymu 2 aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nutraukti Darbo sutartį dėl ligos, t.y. DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Be to, priede prie Darbo sutarties nurodoma, jog Darbo sutartis nutraukiama pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nuo 2015 m. sausio 14 d., nors ieškovė prašymo nutraukti Darbo sutartį nuo šios datos nei raštiškai, nei žodžiu nebuvo išreiškusi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ant ieškovės 2014-12-29 prašymo nėra atsakovo vadovo rezoliucijos dėl šio prašymo tenkinimo ar netenkinimo, kas rodo, kad atsakovas ieškovės šio prašymo netenkino. Iš atsakovo vadovo rezoliucijos ant ieškovės 2014-12-16 prašymo dėl atleidimo iš darbo matyti, kad atleidimo data - nuo 2015-01-12 yra nurodyta paskaičiavus 14 darbo dienų terminą. Paskaičiavus buvusių darbo dienų terminą 2014-12-17 – 2015-01-12 laikotarpiu matyti, kad paskutinė ieškovės darbo diena turėjo būti 2015-01-09, sausio 10-11 d. buvo nedarbo dienos, bei jos atleidimas galėjo būti numatytas nuo 2015-01-12. Kadangi ieškovė 2015-01-12 buvo dar laikinai nedarbinga, tai jos atleidimas, sutinkamai su DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuo sausio 12 d. negalėjo būti įvykdomas ir atleidimo diena turėjo būti nukelta į pirmą darbo dieną po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo. Teismas taip pat nurodė, kad iš pateiktų laikinojo nedarbingumo pažymėjimų matyti, jog ieškovės laikinasis nedarbingumas baigėsi 2015-01-13, todėl ieškovės atleidimas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį galėjo būti įvykdytas tik nuo 2015-01-14, kur iš pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas ieškovės atleidimą įvykdė nuo sausio 14 d. Darbo sutarties priede nurodytą įsakymo Nr. 617 datą 2015-01-16 teismas laikė kaip rašybos klaidą, kadangi iš paties įsakymo matyti, kad jis buvo priimtas 2015-01-14 ir tą pačią dieną pasirašytas ieškovės. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškiniu kartu ginčija ir atsakovo įvykdytą jos atleidimą nuo 2015-01-14, o ne nuo jos pirminiame prašyme nurodytos datos - 2015-01-01. Taip pat pažymėjo, kad DK 127 straipsnio 1 dalyje numatytas darbuotojui 14 darbo dienų terminas nėra imperatyvus darbdaviui, kad jis atleidimą privalėtų įvykdyti tik po 14 darbo dienų, kadangi darbdavys sutikdamas su darbuotojo prašymu atleidimo datą gali nustatyti ir ankstesne data, nei numatytos 14 darbo dienų terminas, nes galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme nustatytam įspėjimo terminui.
Surinktų įrodymų byloje pagrindu teismas taip pat sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ji dėl sveikatos būklės 2014-12-29 dieną (naujo prašymo pateikimo dieną) ir po jos atleidimo iš darbo 2015-01-14 pagal DK 127 str. dėl savo sveikatos būklės būtų negalėjusi toliau atlikti savo darbinių pareigų pas atsakovą. Iš ieškovės paaiškinimų ir pateiktų medicininių dokumentų teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovės ir jos tiesioginio viršininko - atsakovo UAB „Varėnos pienelis” direktoriaus, kilo įvairūs nesutarimai darbiniais klausimais ir dėl to ieškovei kilo nervinė įtampa ir stresas. Teismo vertinimu, būtent išreikšdama savo nepasitenkinimą tokia susidariusia situacija darbe, ieškovė pateikė prašymą dėl jos atleidimo iš darbo pagal jos prašymą (DK 127 str. 1 d. pagrindu). Po to ieškovė įvertinusi faktą, kad jai laikinasis nedarbingumas buvo pratęstas iki 2014-12-31, gruodžio 29 d. pateikė prašymą dėl jos atleidimo iš darbo dėl ligos nuo 2015-01-12 (t. y. pagal DK 127 str. 2 d.). Tačiau atsakovui pareikalavus patvirtinti faktą, ar po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo ieškovė ir toliau negalės atlikti savo darbinių funkcijų, ieškovė nepateikė medicininių dokumentų, kurie aiškiai nurodytų, jog ieškovė negalėtų atlikti nurodomą darbą. 2015-01-06 medicininiam pažymėjime Nr.15-0578 prie skilties “Medikų išvada” nėra nurodyta, kad ieškovė negali toliau dirbti tokio pobūdžio darbo. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas po ieškovės sugrįžimo į darbą po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo turėjo pagrindą laikyti, kad ieškovės sveikatos būklė netrukdytų jai toliau vykdyti savo darbines funkcijas, o esant ieškovės prašymui dėl atleidimo iš darbo jos prašymu, jis privalėjo atleisti ieškovę DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tokią netiesioginę atsakovo poziciją, kad ieškovė turėjo būti atleidžiama pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, patvirtina ir ieškovės parašas susipažinus su atsakovo 2015-01-14 įsakymu Nr. 617 dėl jos atleidimo, kur ieškovė raštiškai nurodė, kad ji sutinkanti su įsakymu, bei darydama šį įrašą ji suprato, kad nebuvo pagrindo tenkinti jos 2014-12-29 prašymo dėl atleidimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.
1. Bylos nagrinėjimo metu tiek atsakovė, tiek teismas nepagrįstai susiaurino nagrinėtinas aplinkybes, kurios galėjo patvirtinti, jog ieškovė negalėjo toliau dirbti darbo dėl ligos. Tiek atsakovė, tiek teismas ieškovės galėjimą arba negalėjimą dirbti tam tikrą darbą siejo tik su ligos kodų nurodymu nedarbingumo pažymėjime, teigdami, jog neva nurodyti kodai nesuteikia pagrindo teigti, jog ieškovė negalėjo vykdyti savo pareigų. Tačiau teismas visiškai ignoravo tiek pačios ieškovės paaiškinimus dėl savijautos ir galimybės toliau vykdyti darbo funkcijas, tiek ir liudininkės gydytojos N. P. paaiškinimus teismo posėdžio metu. Minėta gydytoja aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog jos, kaip gydytojos, nuomone, ieškovė akivaizdžiai negalėjo dirbti jokio susikaupimo ir dėmesio koncentracijos reikalaujančio darbo, todėl tokią išvadą ir įrašė į Pažymėjimą. Gydytoja taip pat paaiškino, jog ieškovei buvo taikomas gydymas, kurio metu ieškovės būklė pagerėjo, tačiau ji vis tiek negalėjo dirbti tokio darbo. Be to, šiuo atveju teismas nepagrįstai nevertino ir nesąžiningo atsakovės elgesio. Jeigu pastarajai gavus Pažymėjimą vis dar buvo neaišku dėl ieškovės ligos, atsakovė privalėjo, vadovaudamasi LR DK 35 straipsnyje įtvirtintais principais, nurodyti, kas konkrečiai jai neaišku ir pareikalauti, jog ieškovė pateiktų papildomus įrodymus, tačiau to nepadarė, o tiesiog pareiškė, jog su ieškove sutarties nurodytu pagrindu nenutrauks. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi nepagrįstai susiaurintu ir formalizuotu požiūriu į įrodymų vertinimą, neanalizavo pateiktų dokumentų ir kitų įrodymų turinio, nepagrįstai viršenybę suteikdamas dokumento formai bei visiškai nepasisakydamas dėl Pažymėjime nurodyto ieškovės susirgimo bei jo įtakos ieškovės galimybei toliau vykdyti pareigas, tokiu būdu neatskleidė bylos esmės ir pažeidė ieškovės interesus.
2. Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad jos susirgimas neleido jai vykdyti darbinių funkcijų pas atsakovą. Ieškovės nuomone, byloje buvo įrodyta (Pažymėjimas, pačios ieškovės paaiškinimai, liudininkės N. P. parodymai), jog jos sveikatos būklė 2015-01-14 (t. y. atleidimo iš darbo metu) buvo tokia, kad ji negalėjo vykdyti savo darbo funkcijų. Iš esmės bylos nagrinėjimo metu buvo tik patvirtintos aplinkybės, kurios buvo nurodytos ir Pažymėjime, kurį atsakovė buvo gavusi iš ieškovės iki jos atleidimo iš darbo dienos, t. y. iki 2015-01-14. Ir atvirkščiai, atsakovė bylos nagrinėjimo metu visiškai nepaneigė aplinkybių, jog negalėjimas dirbti dėmesio koncentravimo ir susikaupimo reikalaujančio darbo iš esmės reiškė, jog ieškovė nebegalėjo vykdyti jai pavestų funkcijų. Šiuo atveju teismas privalėjo vertinti, ar Pažymėjime nurodyta gydytojo išvada reiškia, jog ieškovė gali vykdyti konkrečias jai pavestas funkcijas, ar ne, tačiau to nepadarė. Apeliantės nuomone, byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovei 2015-01-14 buvo žinomas Pažymėjimo turinys, atsakovė suprato, kad dėl Pažymėjime nurodytų priežasčių ieškovė negali dirbti jai pavesto darbo, o esant tokioms aplinkybėms atsakovė privalėjo atleisti ieškovę iš darbo LR DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. būtent tuo pagrindu, kuriuo atleisti ir prašė ieškovė.
3. Teismas, sprendime teigdamas, jog atsakovė pagrįstai atleido ieškovę iš darbo LR DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, iš esmės vadovavosi neteisingu teisės normų aiškinimu, be to, tokia teismo išvada neatitinka ir faktinių bylos aplinkybių. Pirma, nei viename ieškovės pateiktame prašyme atsakovei nėra nurodyta, jog ji prašo būti atleista iš darbo būtent LR DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu ir būtent nuo 2015-01-14 ar kitos datos. Vadovaujantis aiškia ir nuoseklia teismų praktika, darbdavys negali atleisti darbuotojo LR DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, jeigu pats darbuotojas to neprašo. Ieškovė šiuo atveju to neprašė. Antra, ieškovė, pateikdama atsakovei 2014-12-29 pareiškimą dėl atleidimo pagrindo pakeitimo iš LR DK 127 straipsnio 1 dalies į 127 straipsnio 2 dalį, iš esmės modifikavo savo 2014-12-12 prašymą. Šiuo prašymu ieškovė jau nurodė naują pageidaujamą atleidimo iš darbo datą, be to, pakeitė atleidimo iš darbo pagrindą, todėl nebeliko jokio pagrindo teigti, jog ieškovė po 2014-12-29 prašėsi atleidžiama iš darbo pagal LR DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovės parašai darbo sutartyje ir ant įsakymo dėl darbo sutarties su ja nutraukimo negali būti laikomi įrodymais apie tariamą šalių susitarimą, kadangi LR DK 125 straipsnyje yra aiškiai reglamentuota procedūra, kuri taikoma šalių susitarimo atveju, ir kuri visa turi būti įvykdyta iki susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo pasirašymo, tuo tarpu šioje byloje ieškovė pasirašė atsakovės vienašališkai iš anksto parengtuose dokumentuose su atsakovės pageidautomis formuluotėmis juose. Be to, ieškovė minėtus dokumentus pasirašė jau po to, kai buvo įformintas jos atleidimas. Tai yra akivaizdus LR DK 125 straipsnyje nustatytos tvarkos pažeidimas, kurio teismas neįvertino. Trečia, teismų praktikoje yra vienareikšmiškai laikomasi pozicijos, jog darbdavys neturi diskrecijos interpretuoti darbuotojo pareiškimų ir valios. Tame tarpe, darbdavys negali atleisti darbuotojo iš darbo pagal LR DK 127 straipsnio 1 dalį, jeigu darbuotojas nėra tokios valios išreiškęs, kitaip sakant, darbdavį saisto darbuotojo išreikšta valia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2009). Ketvirta, teismas, darydamas išvadą, jog atsakovė teisėtai nutraukė darbo sutartį su ieškove 2015-01-14 LR DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, neįvertino to, kokia buvo ieškovės sveikatos būklė dokumentų forminimo metu. Pažymėjime buvo aiškiai nurodyta, jog ieškovė turėjo problemų sukaupdama dėmesį. Akivaizdu, jog tokia ieškovės sveikatos būklė nebuvo įprasta sveikatos būklė, kuri negalėjo daryti įtakos jos veiksmams, tarp jų ir pasirašant darbo santykių nutraukimo dokumentus. Nors teismas iš esmės sutiko su atsakovės pozicija, jog aplinkybės, kad ieškovė pasirašė darbo sutartyje ir įsakyme dėl jos atleidimo, reiškia, jog ji su tokiu atleidimu sutiko, tačiau teismas ignoravo aplinkybes, susijusias su ieškovės sveikatos būkle atleidimo metu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
1. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Medicininiame pažymėjime nurodytas turinys nėra išsamus. Iš Medicininio pažymėjimo tarinio nėra galima padaryti išvadų, kad ieškovės sveikatos būklė buvo sunki, dėl jos reikėtų nutraukti darbo santykius su atsakove pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Taigi, pats faktas, kad ieškovė pateikė Medicininį pažymėjimą, negali būti vertintinas įrodymu, kad ieškovė turėjo ligą ar neįgalumą, dėl kurios objektyviai buvo apsunkintas tinkamas pareigų vykdymas. Darbuotojas turi teisę pasinaudoti DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta palankesne darbo sutarties nutraukimo tvarka ir tuo atveju, kai jo sveikatos sutrikimas yra tokio sunkaus laipsnio, kad būtų nesuderinamas su tolesniu darbu, tačiau jo liga ar neįgalumas objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 547/2009). Tai reiškia, kad ieškovė Darbo sutarties nutraukimo negali motyvuoti bet kokia liga. Ieškovė privalėjo atsakovei argumentuotai parodyti, kad liga ir Medicininiame pažymėjime nurodyti simptomai (galvos skausmai, įtampa, dėmesio koncentravimas) kliudys atlikti darbą ne tik laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, bet ir ateityje. Atsakovei nebuvo žinomi kiti atvejai, kuomet ieškovė būtų negalėjusi vykdyti savo darbo funkcijų, sirgtų lėtine liga ar ilgą laiką būtų nedarbinga. Priešingai, ieškovė pateikė savo ligos įrodymus tik po to, kai buvo paraginta atsakovės. Svarbu ir tai, kad ieškovė savo ligos faktą užfiksavo taip pat dieną po to, kai buvo gautas atsakovės prašymas pateikti ieškovės ligą patvirtinančius įrodymus. Atsakovė pažymi, kad pateikiant Prašymą 1 nebuvo užsiminta, kad ieškovė būtų sunkios sveikatos būklės, ar kad tuo metu būtų apskritai sirgusi. Todėl kyla pagrįstų įtarimų, kad ieškovė piktnaudžiaudama nusprendė pasinaudoti jai palankesne Darbo sutarties nutraukimo galimybe. Be to, atsakovės nuomone, atsižvelgiant į Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centro gydytojos N. P. pateiktus paaiškinimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jos parodymai kelia abejonių, nes gydytoja N. P. dirba tame pačiame Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centre kaip ir vaikų ligų gydytoja R. P., kuri yra ieškovės giminaitė. Šios aplinkybės atskleidžia, kad ieškovės giminaitė R. P. ir gydytoja N. P. yra pažįstami asmenys, todėl gydytoja N. P. turėjo suinteresuotumą teikti paaiškinimus vien ieškovei palankia linkme.
2. Šiuo atveju įrodinėjimo našta dėl ligos, kurios pagrindu ieškovė neva negalėjo toliau tęsti darbo santykių su atsakove ir neva dėl to ieškovei atsirado tariama teisė nutraukti darbo santykius su atsakove pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, tenka ieškovei. Be to, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (šiuo atveju - ieškovė), kuris tokiu teiginiu grindžia savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylų skyriaus teisėju kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004). Ieškovė nei teismo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde taip ir neįrodė, kad laikino nedarbingumo metu yra pagrindas ieškovę atleisti iš darbo dėl ligos pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Ieškovė ieškinyje nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė atsakovės neteisėti veiksmai ir ar tokie veiksmai apskritai gali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai, t. y. peržengiantys įprastas dalykinio bendravimo ribas. Nurodoma yra tik tiek, jog tarp šalių buvusi trintis. Taigi, nepaisant to, jog pagal CPK 178 straipsnį, ieškovė turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, tačiau pastaroji nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės elgesys buvo piktavališkas, šiurkštus ar neteisėtas ir tokių menamų veiksmų atlikimas pateisintų ieškovės keliamus reikalavimus. Ieškovės pateikto Medicininio pažymėjimo turinys, kitos nustatytos aplinkybės (N. P. liudijimas, ieškovės paaiškinimai, Sodros duomenys, ieškovės rašytinės formos susipažinimai su atleidimu) paneigia ieškovės ligą ar neįgalumą pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Ieškovė neįrodė, kad menamas sveikatos sutrikimas yra tokio sunkaus laipsnio, kad yra nesuderinamas su pardavimo vadybininko darbu.
3. Priešingai negu nurodo apeliantė, jos valia būti atleista iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo nuosekli ir aiški, nes teikdama paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, taip pat pateiktuose procesiniuose dokumentuose apeliantė pažymėjo, kad prašymą atleisti iš darbo pateikė ne dėl sveikatos būklės, o dėl to, kad jai neįtiko darbdavio kišimasis į jos vykdomas ir atliekamas darbo funkcijas; po prašymo būti atleistai pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, apeliantė suprato ir aiškiai suvokė savo išreikštą valią, nesiėmė teisės aktais leidžiamų veiksmų siekiant atšaukti pateiktą prašymą; apeliantė, teikdama paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad suprato, jog pasirašydama po su darbo sutarties nutraukimu susijusiais dokumentais suvokė, jog yra atleidžiama pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Atsakovė dėjo visas pastangas tam, kad rastų susitarimą su ieškove. Dėl šios priežasties 2014-12-16 gavusi Prašymą 1, atsakovė stengėsi įtikinti ieškovę nenutraukti darbo santykių ir pasiūlė susiklosčiusią situaciją išsiaiškinti kitą darbo dieną. Neradus susitarimo, atsakovė 2014-12-16 rezoliucijoje nurodė, kad ieškovė yra atleidžiamas nuo 2015-01-12. Nors ieškovė vėliau, turėdama tikslą nepagrįstai gauti papildomą išeitinę išmoką (būti atleista dėl ligos DK 127 str. 2 d. pagrindu), persigalvojo, tačiau tai nepaneigia fakto, kad 2014-12-29 ieškovės prašymas dėl atleidimo iš darbo (Prašymas 2) negali pakeisti Prašymo 1. Ieškovė žinojo ir suprato, kad bus atleidžiama iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį ir tam neprieštaravo. Atsakovė pažymi, kad ieškovė nepasinaudojo DK 127 straipsnio 4 dalyje numatyta teise atšaukti prašymą nutraukti Darbo sutartį (ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos), neginčijo atsakovės sprendimo nutraukti Darbo sutartį prašomu pagrindu. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad Prašymas 1 prieštarauja ieškovės valiai, ketinimams ar tikslams. Taip pat pažymi, kad Darbo sutarties nutraukimas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį ir DK 127 straipsnio 2 dalį yra du savarankiški pagrindai. Kaip jau minėta, ieškovė pagal DK 127 straipsnio 4 dalį turėjo teisę atšaukti Prašymą 1 nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo Prašymo 1 padavimo dienos, tačiau to nepadarė. Taigi, nepakeitė savo valios būti atleistai kitu pagrindu, todėl vėliau elgdamasi nesąžiningai, siekė atsakovės sąskaita pasipelnyti per palankesnį atleidimo iš darbo pagrindą (DK 127 str. 2 d.), neteisėtai gaunant dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Todėl apeliantės teiginiai apie Prašymu 2 atliktus tariamus pakeitimus ar modifikavimus yra nepagrįsti.
Aplinkybė, kad ieškovė nebuvo atleista iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu (2015-01-12), o tik po dviejų dienų (2015-01-14) yra tik procedūrinis netikslumas, kuris jokiais būdais negali būti laikomas ieškovės teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimu. Priešingai, atsakovė vien savo išlaidomis ir kaštais, nepadarydama ieškovei jokios žalos, sulaukė kol ieškovė grįš po ligos ir tik tada atleido ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Dar daugiau, ieškovė niekieno neverčiama Darbo sutarties Nr. 727 priede išreiškė savo valią nutraukti darbo santykius darbuotojo prašymu. Teikdama paaiškinimus, taip pat patikslintame ieškinyje ieškovė patvirtino, kad suprato, jog yra atleidžiama pagal Prašymą 1. Todėl nesuprantami apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovės valia buvo paveikta. Be to, aplinkybė, kad ieškovė pasirašė ant įsakymo Nr. 617 „Dėl J. P. atleidimo iš darbo“, įrodo, kad ieškovė neabejotinai buvo supažindinta su pasibaigusiais darbo santykiais ir jų pasibaigimo pagrindą suprato. Faktas, kad darbdavys darbuotojui pateikė dokumentus įforminti DK nustatytą darbo sutarties nutraukimo faktą, nėra laikomas neteisėtu, ir pažeidžiančiu ieškovės teises bei teisėtus interesus. Ieškovė nepateikė jokių argumentų ir neįrodė, kaip atsakovė paveikė ieškovės valią, kokiu būdu ji buvo priversta pasirašyti ant Įsakymo ir Darbo sutarties priedo. Priešingai - ieškovė teikdama paaiškinimus teigė, kad suprato pasirašomų dokumentų esmę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo darbuotojo prašymu pagrįstumo, teisėtumo klausimas (DK 127 straipsnio 1 dalis), ieškovei įrodinėjant, kad ji išreiškė pageidavimą darbdaviui atleisti ją iš darbo kitu pagrindu-pagal LR DK 127 straipsnio 2 dalį dėl darbuotojos ligos. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės atleidimą iš darbo CK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu teisėtu ir pagrįstu ir ieškinį atmetė. Apeliantė, nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nenustatinėjo ir nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, netinkamai aiškino DK 127 straipsnio nuostatas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, dėl to neteisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes. Todėl apeliantės manymu teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisingas, nes jo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė tas faktines aplinkybes, jog ieškovė ir jos darbdavys UAB „Varėnos pienelis“ 2013 m. liepos 12 d. sudarė darbo sutartį Nr. 727, šia sutartimi ieškovė buvo priimta pirkimo vadybininko pareigoms (b.l. 8, 9). 2014 m. gruodžio 16 d. ieškovė pateikė darbdavio administracijos vadovui prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2015 01 01 dienos (b. l. 11). Bendrovės administracija sutiko atleisti ieškovę iš darbo 2015 01 12 dienos (b. l. 11). Nuo 2014 12 17 iki 2015 01 13 ieškovė savo darbinių pareigų bendrovėje nevykdė, buvo nedarbinga, jai diagnozuota psichosomatinis sutrikimas nuo 2014 12 17 iki 2014 12 30 ir nuo 2014 12 31 iki 2015 01 13 galvos skausmas (b. l. 37, 101-106, 110, 111). 2014 12 29 ieškovė surašė darbdaviui prašymą atleisti ją iš darbo dėl ligos nuo 2015 01 12 dienos, atleidimo data laikyti pirmą darbo dieną, pasibaigus jos nedarbingumui (b. l. 12, 13). Darbdavys 2015 01 05 raštu pareikalavo pateikti duomenis, kad įrodyti ir pagrįsti ligą, kuri trukdo ieškovei atlikti sulygtą darbo sutartimi darbą (b. l. 140 Ieškovė pateikė 2015 01 06 surašytą medicininį pažymėjimą (b. l. 15). Ieškovė 2015 01 14 darbdavio administracijos vadovo įsakymu buvo atleista iš darbo nuo 2015 01 14 pagal LR DK 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo prašymu). 2015 m. sausio 14 d. Ieškovas ir Atsakovas abipusiu sutarimu pasirašė priedą prie Darbo sutarties (toliau - Darbo sutarties priedas) ir nutraukė Darbo sutartį. Darbo sutarties priede nurodyta, kad darbo sutartis bus nutraukta nuo 2015 m. sausio 14 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 str. 1 d.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal kasacinio teismo suformuotą DK 127 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, darbuotojas, prašydamas DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turi nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti. Aptariamoje teisės normoje, skirtingai nei DK 127 straipsnio 1 dalyje, nenustatyta, kad, įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai tęsiasi, jie pasibaigia bendraisiais įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo ar šalių valią atitinkančiais kitais pagrindais. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad darbdavys pagrįstai nesutiko su darbuotojos prašymu nutraukti darbo sutartį dėl ligos, trukdančios ieškovei atlikti pirkimų vadybininkės pareigas, kadangi pastaroji neįrodė, kad dėl trumpalaikio psichosomatinio negalavimo ir diagnozuoto trumpalaikio galvos skausmo ji negali dirbti darbo sutartimi sulygto darbo ((b.l. 14, 15). Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo motyvus (skundo 1 ir 2 punktai), jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, nes visiškai ignoravo tiek pačios ieškovės paaiškinimus dėl savijautos ir galimybės toliau vykdyti darbo funkcijas, tiek ir liudininkės gydytojos N. P. paaiškinimus teismo posėdžio metu, kurie apeliantės manymu įrodo, kad ieškovė negalėjo dirbti jai pavesto darbo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tuo tarpu CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Vadovaudamasi pirmiau nurodytomis proceso teisės normomis, atsižvelgdama į jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat remdamasi nagrinėjamos bylos duomenimis, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėjęs Varėnos rajono apylinkės teismas, nustatydamas šalių darbo sutarties nutraukimo teisiškai reikšmingas aplinkybes, neva nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, kad skundžiamame teismo sprendime pasisakė tik dėl tų įrodymų, kurie buvo palankūs, naudingi atsakovui, ir visiškai nevertino, neanalizavo kitų byloje buvusių įrodymų, kuriais rėmėsi ieškovė. Kaip jau minėta šioje teisėjų kolegijos nutartyje darbuotojas savo prašyme nutraukti darbo sutartį dėl ligos, neleidžiančios darbuotojui toliau dirbti sulygto darbo sutartimi darbo ir atlikti pavestų darbinių funkcijų, turi nurodyti konkrečią priežastį (ligą, negalavimą), kuri lemia darbo sutarties nutraukimo būtinumą DK 127 str. 2 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija nustatė, kad jokios konkrečios priežasties nenurodė (b. l. 12, 13). Tik darbdaviui 2015 01 05 raštu pareikalavus įrodyti, kokia liga trukdo atlikti darbo funkcijas (b. l. 14), ieškovė pateikė 2015 01 06 surašytą medicininį pažymėjimą, kuriame įrašyta, kad jai diagnozuotas kraujagyslinis galvos skausmas (G.44.1), (b. l. 15, 111).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai, kodėl ir kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, kad ieškovė neįrodė, jog dėl savo sveikatos būklės negali atlikti savo darbinių pareigų (b. l. 124, trečia pastraipa, 124, pirma pastraipa). Varėnos rajono apylinkės teismo sprendime padaryta pagrįsta išvada, jog ieškovės pateiktame 2015 01 06 dienos Medicininiame pažymėjime nėra išvados, jog ji negali dirbti pavesto darbo. Ieškovės paaiškinimai, kad ji negalėjo dirbti pavesto darbo ir gydytojos P. paaiškinimai teismo posėdžio metu negali paneigti byloje esančių rašytinių įrodymų apie ieškovės nedarbingumą iki atleidžiant ją iš darbo ir gebėjimą dėl sveikatos būklės atlikti darbo sutartyje numatytas pareigas (LR CPK 177 str. 3 dalis).
Sprendžiant dėl ieškovės atleidimo iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, jog darbo sutarties pasibaigimo pagrindas yra tam tikri juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja darbo sutarties pasibaigimą. Darbo santykių pasibaigimo pagrindai reglamentuojami DK ketvirtajame skirsnyje „Darbo sutarties pasibaigimas“, kurio 124 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Vienu iš tokių pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Šioje byloje aktuali DK 127 straipsnio 1 dalis. Aiškinant ir taikant šią teisės normą yra svarbu, kad apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Įstatyme arba kolektyvinėje sutartyje yra nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai, kurių paskirtis – leisti darbdaviui susirasti kitą darbuotoją. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Vadovaudamasi pirmiau nurodytomis DK normomis, atsižvelgdama į jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat remdamasi nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – kad ieškovė 2014 m. gruodžio 16 d. pateikė darbdavio administracijos vadovui prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2015 01 01 dienos (b. l. 11), jog bendrovės administracija sutiko atleisti ieškovę iš darbo nuo 2015 01 12 dienos (b. l. 11), jog ieškovė DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu prašymo atleisti iš darbo atšaukimo procedūra nepasinaudojo (LR DK 127 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija atmeta ir tuos apeliacinio skundo argumentus, kuriuose teigiama, kad ieškovė neprašė ją atleisti iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies tvarka (skundo 3 p.). Priešingai negu nurodo apeliantė, jos valia būti atleista iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo nuosekli ir aiški, nes tiek teikdama paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, taip pat pateiktuose teismui procesiniuose dokumentuose apeliantė pažymėjo, kad pirminį prašymą atleisti iš darbo pateikė ne dėl sveikatos būklės, o dėl to, kad jai neįtiko darbdavio kišimasis į jos vykdomas ir atliekamas darbo funkcijas; po prašymo būti atleistai pagal DK 127 straipsnio 1 dalį pateikimo , apeliantė suprato ir aiškiai suvokė savo išreikštą valią, šios valios neatsisakė įstatymo nustatytu būdu (LR DK 127 str. 4 d.). Šią teisėjų kolegijos išvadą pagrindžia ir ta nustatyta byloje aplinkybė, kad ieškovė Darbo sutarties Nr. 727 priede (b. l. 10) išreiškė savo valią nutraukti darbo santykius su darbdaviu LR DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Teisėjų kolegijas, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys).
Nustatyta, kad atsakovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 726 eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, šias išlaidas prašo priteisti iš apeliantės (b. l. 143-149). Apeliacinį skundą atmetus atsakovės prašymas tenkintinas (LR CPK 98 str.).
Valstybė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 4,70 erus išlaidų (b. l. 155), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteisiamos iš apeliantės.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Varėnos pienelis“ (į.k. 3000076289) iš J. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 726 eurus turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš J. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 4,70 eurus išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).