Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Andriaus Veriko, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų matmenys“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų matmenys“ ieškinį atsakovėms Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir Šiaulių miesto savivaldybei dėl servituto pripažinimo pasibaigusiu, trečiasis asmuo byloje – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

22. Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. A-117 „Dėl gražinamų natūra žemės sklypų planų ir kadastrinių duomenų patvirtinimo“ patvirtino grąžinamų natūra žemės sklypų planų architektūrinius – urbanistinius apribojimus, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, žemės sklypų tikslinę naudojimo paskirtį, būdą, pobūdį, nurodytus žemės sklypus planuose, ir Šiaulių mieste natūra grąžinamų žemės sklypų valstybinio žemės kadastro duomenų sąrašą bei siūlė Šiaulių apskrities viršininkui patvirtinti servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, nurodytus žemės sklypų planuose bei Šiaulių mieste natūra grąžinamo žemės sklypo valstybinio žemės kadastro duomenų sąraše.

23. Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 7-4818 ir 2007 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 7-4820, kuriais B. T. ir V. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės mieste į buvusio savininko A. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, perduodant jiems 0,2307 ha ploto žemės sklypą, buvo nustatytas 251 kv. m ploto kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis žemės sklypo dalimi kitais tikslais (visuomenės poreikiams). Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 7-4819 ir 2007 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 7-4817, kuriais B. T. ir V. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės mieste į buvusio savininko A. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę perduodant jiems 0,1829 ha ploto žemės sklypą, buvo nustatytas 295 kv. m ploto kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis žemės sklypo dalimi kitais tikslais (visuomenės poreikiams). Tokiu būdu buvo grąžinti natūra žemės sklypai su nustatytais servitutais tose žemės sklypų dalyse, kuriose buvo faktiškai įrengti pėsčiųjų takai (kurioje žemė užstatyta).

24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1276 buvo pakeistos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), kurios reglamentuoja žemės servitutų nustatymo Nacionalinės žemės tarnybos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu tvarką.

25. Ieškovei žemės sklypai priklauso nuo 2021 m. birželio 2 d. Ginčo, kad kelio servitutas (tarnaujantis) buvo nustatytas 2007 m. vasario 1 d. atkuriant nuosavybės teises į šią žemę, nėra. Taigi žemės gražinimo dokumentuose jau buvo numatyti servitutai, nes pėsčiųjų takai, šaligatviai, praėjimai ir keliai jau egzistavo anksčiau, nuo pat jų sukūrimo, dar iki nuosavybės teisių atkūrimo.

Dėl servitutų pabaigos išnykus servituto būtinumui

26. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 22 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas baigiasi CK nustatytais pagrindais, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti.

27. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino egzistuojantį servitutų poreikį, nes jis, anot apeliantės, yra išnykęs.

28. Byloje nustatyta, kad kelio servitutai Nekilnojamojo turto registre yra nurodyti ant esamų praėjimų takų, kuriais gali naudotis visi fiziniai asmenys. Atsakovės nurodė, kad kelio servitutų paskirtis – tenkinti viešąjį interesą.

29. NTR esantis registruotas juridinis faktas tarnaujančiame daikte (unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini)) – 251 kv. m teisė naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta taškais A-B-C-D-E-F-G-H-I-J-K-L-M-N-O-P kitais tikslais (visuomenės poreikiams), įrodo, kad tokia servitutinė teisė yra galiojanti, o ieškovė siekia ją nuginčyti. NTR esantis registruotas juridinis faktas tarnaujančiame daikte (unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini)) – 295 kv. m teisė naudotis pėsčiųjų taku plane pažymėta taškais 8-22-8 kitais tikslais (visuomenės poreikiams).

30. Pagal CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktą servitutas baigiasi išnykus servituto būtinumui. Šios normos dispozicija apibrėžta išbaigtai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

31. CK 4.135 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu.

32. Pagal prieš tai nurodytą galiojantį teisinį reguliavimą teisinė prielaida kreiptis į teismą dėl servituto pabaigos yra aplinkybių pasikeitimas, nesusitarus tarnaujančiojo daikto ir viešpataujančiojo daikto savininkams. Byloje nustatyta, kad teritorijos detaliajame plane jokių aplinkybių pasikeitimo dėl servitutų nebuvo nuo 2007 m. vasario 1 d. Teisė naudotis pėsčiųjų taku nėra apribota, nepripažinta neteisėta ir pan.

33. Ieškovė 2023 m. vasario 28 d. kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę (viešpataujančio daikto savininką), prašydama pateikti sutikimą dėl 295 kv. m ir 251 kv. m ploto kelio servitutų (tarnaujantis daiktas) panaikinimo. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2023 m. kovo mėn. 30 d. raštu atsakė ieškovei, kad nesutinka dėl servitutų naikinimo žemės sklypuose, nes šie kelio servitutai – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantys daiktai), nustatyti dėl 1995 m. kovo 27 d. ir 1997 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Vyriausybės įgalioto asmens perduotų Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn nekilnojamojo turto objektų, nurodytų Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnio 3 punkto. Nacionalinė žemės tarnyba 2023 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 31SD-3638-(14.31.137E.) ieškovės prašymą taip pat atmetė. Ieškovė nei vieno sprendimo neskundė Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijai įstatymo nustatyta tvarka.

34. Rengiant žemės sklypo -1 detalųjį planą, patvirtintą Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T-169, ir žemės sklypo -2 detalųjį planą, patvirtintą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2013 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. TT-8, buvo atsižvelgta į visuomenės protestus dėl praėjimo takų panaikinimo bei, ginant viešąjį interesą, per žemės sklypus buvo suprojektuoti pėsčiųjų tako servitutai, suteikiantys teisę naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas). Detaliojo plano užsakovė, tuometinė žemės sklypų savininkė UAB „Uneta“ 2010-2013 m. vykdė projektų pristatymą visuomenei. Tuo metu aplinkinių namų bendruomenė pateikė pastabas dėl planuojamų teritorijų žemės sklypuose, kurių planavimo tikslas buvo patikslinti daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, nustatyti žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimus daugiaaukščio gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis statybai. Planavimo organizatorė siekė administraciniais aktais nustatytus servitutus panaikinti ir juos nustatyti aplink sklypus, tačiau, tai padaryta nebuvo, ginčo servitutai liko.

35. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, jog visuomenės interesas negali būti laikomas daiktu, kurio tinkamam naudojimui gali būti prielaida nustatyti servitutą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nėra aktualus servitutų nustatymo teisėtumo klausimas. Administracinių aktų teisėtumo klausimas nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas ir nėra ieškinio dalyku (CPK 13 straipsnis). Apeliantė turi įrodyti, kad išnyko pėsčiųjų takai, skirti visuomenės poreikiui, o kartu ir servituto nustatymo teisinis pagrindas.

36. Kaip galima nuspręsti iš apeliacinio skundo argumentų, ieškovė teigia, kad visuomenės interesas nėra daiktinė teisė. Teisėjų kolegija paaiškina, kad ne visuomenės interesas yra daiktas. Visuomenės interesas yra servitutų tikslas. Servitutas nustatytas viešpataujantiems daiktams – pėsčiųjų takams, kurie skirti visuomenei. Taigi viešpataujantys daiktai yra – tai pėsčiųjų takai, kurie yra nekilnojamieji daiktai pagal CK 4.2 straipsnio 1 dalį.

37. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginį, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, kuriame nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama, ją saugo įstatymai. Ieškovė, įgydama tarnaujančius daiktus, žinojo ir suprato, kad žemės sklypuose yra nustatyti ginčo servitutai. Ieškovės interesą atitiko daiktinių teisių suvaržymai, buvę perkamuose daiktuose. Priešingu atveju, ieškovė nebūtų pirkusi nekilnojamųjų daiktų. Ieškovė, nenorėdama patirti nepatogumų, galėjo numatyti pardavėjui sąlygą dėl servitutų išregistravimo iš ketinamo įsigyti turto. Taigi ieškovės daiktinių teisių teisinį režimą apibrėžė daiktų įsigijimo teisinis pagrindas – sutartis (CK 4.47 straipsnio 1 dalis), kuri tapo ieškovės nuosavybės daiktinių teisių sudedamąją dalimi, o kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio įgyvendinimo apimtimi. Ieškovė negali įgyti daugiau teisių į turtą nei turėjo buvęs savininkas, todėl jos nuosavybės teisės apimtis yra tokia, kokią ji nupirko (CK 4.48 straipsnis). Vadinasi, ieškovės nuosavybės neliečiamumo yra tiek, kiek yra turto įsigijimo sutartyje.

38. Apeliantė teigia, kad servitutas turi būti nustatytas laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybė dėl teisių ribojimų minimalumo buvo įvertinta dar 2007 m. vasario 1 d. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiama nei dėl servituto ploto padidinimo, nei dėl vietos pakeitimo ir t. t. Kitaip tariant, spręsti dėl minimalaus savininko teisių ribojimo nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo, nes nėra keičiamos ir nebuvo keičiamos jokios faktinės aplinkybės dėl pėsčių takų servitutų, todėl iš naujo svarstyti ir kelti klausimą, ar 2007 m. vasario 1 d. pėsčiųjų takų servituto nustatymas atitiko minimalumo principą, nėra teisinio pagrindo.

39. Apeliantė nurodė, jog teismas pats konstatavo, kad į kitas teritorijas gyventojai gali patekti ir per kitus kelius, bet teismas nenurodė nei kokios kitos teritorijos gali būti suprantamos kaip viešpataujantys daiktai, nei kas yra viešpataujančių daiktų naudotojai.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent ieškovė turėjo įrodyti esant pakankamai gerai išvystytą pėsčių takų infrastruktūrą kaip pagrindą spręsti servitutų pabaigai. Kitaip tariant, ieškovei įrodžius, kad mieste yra įrengti nauji pėsčiųjų takai, kurie yra alternatyvios galimybės naudotis visuomenei miesto teritorija ir dabar yra geriau užtikrintas visuomenės judrumas, todėl nebėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo ginčo servitutams egzistuoti, būtų galima svarstyti apie ieškinio partenkinimo galimybę. Tai būtų pasikeitusi aplinkybė pagal CK 4.135 straipsnio 1 dalies dispoziciją.

42. Apeliantė teigia, kad viešpataujančio daikto nėra, o jei ir toks būtų – jo tinkamam naudojimui yra visos sąlygos, kurios gali būti įgyvendintos, neapribojant ieškovės nuosavybės teisių. Apeliantė nepateikė alternatyvių schemų, planų (CPK 12, 178 straipsniai), kurie būtų įvertinti kaip alternatyvūs ir pakankami keliai į viešpataujančius daiktus.

43. Anot apeliantės, svarbu yra ir tai, kad visuomenės interesas nebuvo tiriamas teisėtumo kontekste, tai yra, teismo sprendimu nėra nurodoma, ar visuomenė apskritai turi teisėtą interesą riboti ieškovės nuosavybės teisę prisidengiant įpročiu ir patogumu.

44. Pažymėtina, kad ne ieškovė, o prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos gali pasisakyti dėl visuomenės intereso (CPK 49 straipsnis). Ieškovė, kaip minėta, negali kvestionuoti jau nustatyto visuomenės poreikio teisėtumo. Ieškovė gali įrodyti aplinkybių pasikeitimą, kad būtų galima nuspręsti dėl servituto pabaigos. Byloje įrodyta, jog aplinkybių pasikeitimo nėra, todėl ieškinys pagrįstai buvo atmestas. Rengiant 2023 m. detalųjį planą, siekiant užtikrinti visuomenės (viešąjį) interesą planuojant teritorijas, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, buvo perkelti nepakeisti žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliųjų planų sprendiniai. Viešinant šio plano sprendinius buvo informuoti visi sklypų savininkai, teisinio ginčo dėl to nekilo.

45. Apeliantė teigia, kad bylos nagrinėjimo ribos yra ne administracinio akto priėmimo pagrindo teisėtumas, o būtinumas servituto egzistavimui. Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia – dėl servituto būtinumo jau buvo išspręsta, nustatant pėsčiųjų takų servitutus. Apeliantė teigdama, kad nėra šios bylos objektu administracinio akto priėmimo pagrindo teisėtumas, kitais žodžiais bando kvestionuoti tą patį dalyką – servituto registracijos teisinį pagrindą.

46. Anot apeliantės, Savivaldybė pėsčiųjų takus įgijo 1995 m. kovo 27 d. ir 1997 m. lapkričio 28 d. nekilnojamojo turto objektų priėmimo – perdavimo aktų pagrindu, tačiau šie aktai nėra įregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl to teismas negalėjo nustatyti, kad pėsčiųjų takų nuosavybės teisė priklauso Šiaulių miesto savivaldybei.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešo Nekilnojamojo turto registro ir atitinkamai pėsčiųjų takų registracijos viešame registre paskirtis yra teisių išviešinimo, bet ne teisių nustatymo, todėl CK 4.262 straipsnio nuostatos nepakeičia ir neapriboja Savivaldybės teisių į 1995 m. kovo 27 d. ir 1997 m. lapkričio 28 d. nekilnojamojo turto objektų priėmimo – perdavimo aktais perduotą turtą. Ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011).

48. Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn pagal perdavimo-priėmimo 1997 m. lapkričio 28 d. aktą perduoti nurodyti šiame akte daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalai. Akte nurodyti papildomi objektą identifikuojantys duomenys, t. y. šaligatviai, vaikų žaidimo aikštelės, želdiniai kiemuose, pravažiavimų dangos. Ginčo objekto teritorija, Sklypas (duomenys neskelbtini) ir Sklypas (duomenys neskelbtini), patenka į daugiabučių gyvenamųjų kvartalą, apribotą gatvėmis (duomenys neskelbtini) (Akto 3 eilutė).

49. Valstybinio turto perdavimas Savivaldybių nuosavybėn buvo reglamentuotas Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ (suvestinė redakcija 1996-06-20 - 1998-01-15) („Įstatymas“) ir kitais poįstatyminiais aktais. Galiojusio Įstatymo 4 straipsnio 6 punkte buvo nurodoma, kad šio įstatymo 3 straipsnio trečiosios dalies 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti objektai perduodami savivaldybių nuosavybėn be jų techninės inventorizacijos ir teisinės registracijos, todėl Akte buvo nurodytas perduotų objektų pavadinimas ir vieta, balansinė ir likutinė vertė.

50. Pastebėtina, kad apeliantė ginčija valstybės turto perdavimo Savivaldybei teisėtumą. Apeliantė nepateikė ieškinių dėl 1995 m. kovo 27 d. ir 1997 m. lapkričio 28 d. nekilnojamojo turto objektų priėmimo – perdavimo aktų nuginčijimo, todėl nagrinėjamoje byloje nebuvo teisinio pagrindo svarstyti ir daryti išvadas dėl Savivaldybės nuosavybės atsiradimo teisinio pagrindo į pėsčiųjų takus ir pasisakyti dėl jų statybos teisėtumo.

51. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą grindė ir teismų praktika, kuri nurodyta 24 p., nes cituojamos bylos nėra nei panašios, nei analogiškos.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pacituodamas tai, jog pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl servituto nustatymo žemės sklype, dėl kurio nustatyta tvarka yra priimti sprendiniai teritorijų planavimo tvarka, pavyzdžiui, patvirtintas detalusis planas, nustatantis žemės sklypų dydį, namų ir kitų statinių išdėstymą sklypuose, teismas privalo atsižvelgti į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-916/2017, 26 punktas; 2023 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-943/2023), tiesiog nurodė bendrą teisės aiškinimo taisyklę panašaus pobūdžio bylose. Vadinasi, sprendime tokia taisyklė gali būti nurodyta pažintiniais ir informavimo tikslais.

Dėl procesinės bylos baigties

53. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai, nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo ištirtus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

55. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

56. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, ieškovės (apeliantės) naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

57. Apeliacinės instancijos teisme procesinių dokumentų siuntimo išlaidų nėra, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 37, 38 straipsniais, 325 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija

nutaria:

atmesti ieškovės UAB „Investicijų matmenys“ apeliacinį skundą.

Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.