Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto K. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-3260-580/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SK Industry“ ieškinį atsakovams K. J. ir K. P. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „SK Industry“ 2017-02-02 kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą, kuriame prašo: 1) priteisti solidariai iš atsakovų K. J. ir K. P. 11 128,22 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti ieškovei iš atsakovo K. J. 53 864,24 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) apriboti atsakovo K. J. teisę 5 metams eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; 4) priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – K. J. 53 864,24 Eur ieškinio sumai, o K. P. 11 128,22 Eur ieškinio sumai areštuoti atsakovams priklausančius nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas ir / ar turtines teises, esančias pas atsakovus ir / ar trečiuosius asmenis. Ieškovė nurodė, kad ieškinio suma atsakovams laikytina didelė, atsakovas K. J. pardavė įmonės akcijas kitam asmeniui, todėl tikėtina, kad šiuo pardavimu buvo siekiama išvengti įmonės valdymo organų narių atsakomybės.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones tik nustatęs, kad ieškovas tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir jeigu šių priemonių netaikymas sukelia riziką, jog galimai ieškovui palankus teismo sprendimas gali likti realiai neįvykdytas arba jo įvykdymas gali būti sudėtingas ir itin komplikuotas (CPK 144 str. 1 d.). Pirmosios instacijos teismas nagrinėjamu atveju abi šias sąlygas nustatė ir tokias priemones ieškovės prašymu pritaikė abiejų atsakovų atžvilgiu. Teismo nutartį skundžia tik vienas iš atsakovų, t. y. apeliantas K. J., ginčydamas abi sąlygas ir teigdamas apie ieškinio preliminarų nepagrįstumą bei grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties teisėtumą bei pagrįstumą įvertina tik jos dalyje, susijusioje su apeliantui taikytais apribojimais, ir pasisako dėl sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimo tik šio asmens atžvilgiu (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).

Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo

Spręsdamas klausimą, ar egzistuoja būtinoji tikėtino ieškinio reikalavimų pagrįstumo sąlyga, teismas turi preliminariai įvertinti ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikinti, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas.Apeliantas, kvestionuodamas preliminarų ieškinio pagrįstumą, atskirajame skunde teigia, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste nėra tapatus ieškinio pagrįstumo įvertinimui, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2017-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-497-464/2017). Nagrinėjamu atveju iš ieškovės pateikto ieškinio, jo priedų ir apelianto su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų, kuriuos apeliacinės instancijos teismas priima, pripažindamas būtinybę šiuo klausimu išklausyti ir antrąją ginčo šalį (CPK 314 str.), negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad gali būti konstatuotas preliminarus jo nepagrįstumas. Atskirajame skunde dėstomi argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumu (nepagrįstumu) ir jo patenkinimo galimybėmis, pateiktų į bylą įrodymų įrodomoji reikšmė ar įrodymų patikimumas yra argumentai dėl ginčo esmės, kurie sprendžiant dėl poreikio taikyti arba netaikyti procesinį laikinųjų apsaugos priemonių institutą nėra reikšmingi.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

CPK 144 straipsnio 1 dalis nenumato alternatyvaus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto sąlygų vertinimo galimybės, o teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju privalo nustatyti abiejų laikinųjų apsaugos priemonių sąlygų egzistavimą. Todėl net ir konstatavus, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlyga egzistuoja, įvertintina taip pat ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas.Pirmosios instancijos teismas apie grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sprendė remdamasis didelės ieškinio sumos kriterijumi bei aplinkybe, kad teismas nutarties priėmimo dieną neturėjo duomenų apie apelianto turtinę padėtį. Tokią skundžiamos nutarties argumentaciją apeliacinis instancijos teismas pripažįsta nepakankama. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ir ieškinio suma, ir skolininko turtinė padėtis, ir jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ir / ar jos nagrinėjimo metu. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms ar, pavyzdžiui, vien ieškinio sumos dydžiui. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, o tai suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą. Pastaruoju metu Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negalėtų būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti esantį atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, galimus jo veiksmus ar ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašius veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017-01-26 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017).Šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 str.), todėl sutiktina su tokiais apelianto atskirojo skundo argumentais, kad vien tik ieškovės kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą ir reikalavimų, nagrinėtinų pagal ginčo teisenos taisykles, pareiškimas nesuteikia jai pranašumo antrosios ginčo šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo areštuoti apelianto turto. Tačiau, nors apeliantas savo atskirajame skunde pagrįstai atkreipia dėmesį į ieškovės pareigą įrodinėti, tokia pati pareiga tenka ir jam pačiam. Nagrinėjamu atveju pats apeliantas savo finansinės padėties neatskleidė ir visiškai jokių įrodymų nei apie turimą turtą ar galimus jo apsunkinimus, nei apie turimus įsipareigojimus ar jų vykdymą, nei apie savo gaunamas pajamas nepateikė ir vienos iš grėsmę sprendimo įvykdymui nusakančių aplinkybių buvimo (didelės jam reikalavimo sumos) nepaneigė, nors jam neabejotinai lengviau, nei ieškovei, buvo tokius duomenis apie save pateikti.Kita vertus, nagrinėjamu atveju ieškovė savo ieškinyje pateikė ir argumentus dėl tikėtinai egzistuojančio apelianto nesąžiningumo (apeliantas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, perleido jau nemokios įmonės akcijas ir vadovavimą atsakovui K. P., tokiu pardavimu siekdamas išvengti jam, kaip įmonės valdymo organui, kylančios atsakomybės), tačiau pirmosios instancijos teismas jų atskirai nepatarė ir neįvertino. Todėl tokį vertinimą atlieka ir šį skundžiamos nutarties procesinį trūkumą ištaiso apeliacinės instancijos teismas (CPK 328 str., 329 str. 1 d.. 338 str.). Apie labiau tikėtiną apelianto nesąžiningumą teikia prielaidų spręsti teismų informacinės sistemos bei kitų teismui prieinamų registrų duomenys (CPK 179 str. 3 d.), juolab pačiam apeliantui su atskiruoju skundu nepateikus jokių kitų duomenų. Taigi registruose užfiksuota informacija tampa iš esmės vieninteliais objektyviais duomenimis, kurie šioje situacijoje gali ir turi būti įvertinti. Juridinių asmenų registro duomenimis, apeliantas laikotarpiu nuo 2013-02-27 iki 2016-01-14 (įgaliojimų pabaigos data) buvo ieškovės BUAB „SK Industry“ vadovas, nuo 2016-01-28 iki 2016-10-19, kai įmonę ėmė administruoti bankroto administratorius, vadovu buvo atsakovas K. P.. Apeliantas buvo ir vieninteliu ieškovės bendrovės akcininku laikotarpiu nuo 2013-10-16 iki 2016-01-28, kai turėtas akcijas perleido UAB „Automobilių visata“. Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2016-09-26 nutartimi UAB „SK Industry“ iškelta bankroto byla (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-1653-866/2017). Nutartyje, kuria UAB „SK Industry“ iškelta bankroto byla, yra nustatyta, kad paskutinius finansinės atskaitomybės dokumentus įmonė Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikė tik už 2014 m. laikotarpį, bendra įmonės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų kreditoriams vertė viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl tikėtina, kad UAB „SK Industry“ buvo nemoki jau 2014 metais.Tokie aptarti duomenys apie apelianto elgesį iki nagrinėjamos bylos iškėlimo (finansinių atskaitomybės dokumentų nepateikimas Juridinių asmenų registro tvarkytojui, įmonės akcijų perleidimas kitam savininkui jau faktiškai esant įmonei nemokiai, prieš pat bankroto bylos teisme iškėlimą) leidžia pagrįstai suabejoti apelianto sąžiningumu ir, atitinkamai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl egzistuojančios sprendimo neįvykdymo grėsmės, o kartu ir poreikio užtikrinti ieškovės reikalavimus laikinosiomis apsaugos priemonėmis, iki kilęs ginčas bus išspręstas iš esmės. Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų nustatyta ir tokia aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje šalys 2017-03-17 sudarė taikos sutartį, kurią 2017-04-04 pateikė pirmosios instancijos teismui patvirtinti. Iš pateikto taikos sutarties turinio matyti, kad ieškovė apelianto atžvilgiu sumažino ieškinio reikalavimus iki 10 000 Eur sumos, o apeliantas įsipareigoja šią sumą atlyginti ieškovei taikos sutarties 1.1.1. punkte nustatytais terminais ir tvarka. Taikos sutarties 7 punktu šalys tarpusavio susitarimo būdu išsprendė ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl prašo teismo Vilniaus apygardos teismo 2017-01-23 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovams panaikinti. Vadinasi, apeliantas pareikšto ieškinio reikalavimus iš dalies pripažįsta ir sutinka atlyginti žalą ieškovei, kurios dydis bei sumokėjimo tvarka buvo nustatyti šalių sutarimu, todėl akivaizdu, kad ieškinio priėmimo metu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas teismas identifikavo teisingai. Spręsdamas dėl taikos sutarties patvirtinimo pirmosios instancijos teismas turės apsvarstyti ir tokių priemonių tolimesnio taikymo (jų galiojimo) poreikį, įvertinęs, ar neišnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Atsižvelgiant į jau aptartus aspektus, panaikinti skundžiamos nutarties dalį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra išsprendžiamas priimant toje byloje galutinį procesinį sprendimą, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, į priežastis, dėl kurių šios išlaidos susidarė, bei į šalių elgesį (CPK 93 str., 270 str. 5 d. 3 p.). Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Atitinkamai, bylinėjimosi išlaidų, kurios yra patirtos sumokant už atskirąjį skundą žyminį mokestį, atlyginimo klausimas turės būti sprendžiamas pirmosios instancijos teismui priimant baigiamąjį procesinį sprendimą šioje byloje. Šalims sudarius taikos sutartį, bet nesusitarus dėl kurių nors bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, šį klausimą išspręs pirmosios instancijos teismas pagal CPK įtvirtintas taisykles.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.