- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-24
- Bylos Nr.
- 2-497-464/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02131-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus betono demontavimo technika“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Antada“
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Turto bankas“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-6181-450/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Antada“ patikslintą ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus betono demontavimo technika“, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Turto bankas“, dėl pažeistų teisių gynimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Antada“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jį patikslinusi prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015-03-27 aukciono rezultatus; 2) nustatyti ieškovės pirmumo teisę į dalį parduodamo aukcione nekilnojamojo turto: 10352/12000 ūkinio pastato ir 216/2237 žemės sklypo, esančių Vilniuje, Subačiaus g. 12; 3) pripažinti ieškovę parduodamo 10352/12000 ūkinio pastato ir 216/2237 žemės sklypo, esančių Vilniuje, Subačiaus g. 12, dalies bendrasavininke; 4) pripažinti negaliojančiu 2008-12-08 priėmimo–perdavimo aktą Nr. (51)-7.2 (S)-42 dėl ginčo ūkio pastato; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui – padaryti įrašą viešajame registre, uždraudžiant perleisti tretiesiems asmenims 10352/12000 dalis ūkinio pastato ir 216/2237 žemės sklypo, esančių Vilniuje, Subačiaus g. 12. Nurodė, kad perleidus ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ir padidėtų būsimos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su ginčo turtu.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016-12-05 nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – ieškovės UAB „Antada“ ieškinio reikalavimams užtikrinti padarė įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nekilnojamojo turto – 10352/12000 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. 1094-0365-3058, esančio Vilniuje, Subačiaus g. 12, priklausančių Vilniaus miesto savivaldybei, bei 216/2237 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. 0101-0058-0057, esančio Vilniuje, Subačiaus g. 12, priklausančių Lietuvos Respublikai, nuosavybės teisės perleidimo draudimo; nutarties vykdymą pavedė VĮ „Registrų centras“.Teismas nurodė, kad ieškinio patenkinimo atveju turėtų būti atnaujinta valstybinio žemės sklypo bei ūkinio pastato pardavimo aukciono būdu procedūra. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, Vilniaus miesto savivaldybė turėtų realią galimybę turtą perleisti tretiesiems asmenims, todėl vien aplinkybė, jog atsakovas turi teisę ir realią galimybę priimti sprendimus dėl disponavimo ginčo objektais, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą.
Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016-12-05 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų. Ieškovė savo reikalavimo panaikinti aukciono rezultatus nepagrindė nė vienu argumentu ir įrodymu. Be to, reikalavimas pripažinti ieškovei pirmumo teisę įsigyti ginčo turtą yra neapibrėžtas ir teismo negalėtų būti tenkinamas. Tokio instituto, kaip pirmumo teisė į turtą, jokie teisės aktai nenumato. Viešo registro duomenimis, ieškovė nėra ginčo turto bendrasavininkė. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad jai priklauso butas gyvenamajame name Subačiaus g. 12, Vilniuje. Butų privatizavimo sutarčių pagrindu daroma prielaida apie ieškovės nuosavybės teisės į dalį ūkinio pastato egzistavimą, tačiau šios sutartys nepateiktos.Ieškovė reikalauja pripažinti negaliojančiu 2008-12-08 priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo ginčo ūkinis pastatas perduotas savivaldybei. Šį reikalavimą grindžia vieninteliu argumentu, kad buvo praleistas Vyriausybės nutarime nustatytas terminas šio turto perdavimui. Tačiau ieškovė remiasi ne ta Vyriausybės nutarimo redakcija, todėl terminas perduoti turtą nebuvo praleistas. Jokių kitų argumentų dėl šio akto neteisėtumo ieškinyje nenurodyta. Teismas dėl ieškinio tikėtinumo visiškai nepasisakė.Ieškovė savo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės nemotyvavo, todėl teismas negalėjo tenkinti tokio nesukonkretinto ir nepagrįsto prašymo. Teismas nurodė, kad savivaldybė, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galėtų ginčo turtą perleisti tretiesiems asmenims, nors savivaldybei ginčo turtas nuosavybės teise nebepriklauso – ginčo ūkinis pastatas su jam priskirta valstybinės žemės sklypo dalimi ieškovės ginčijamame aukcione jau buvo parduotas kitai atsakovei UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo
Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia dviejų būtinųjų sąlygų sutaptis: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas.Todėl teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma preliminariai įvertina pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, bylą išnagrinėjus iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad ieškovui palankus teismo sprendimo priėmimo galimybė neatmestina, laikinosios apsaugos priemonės taikytinos. Ir priešingai, teismui įvertinus ieškinio pagrįstumą preliminaraus vertinimo metodu ir padarius išvadą, jog ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų net būti priimtas, atitinkamai būtų paneigta ir tokio teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu – ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Būtina pažymėti, kad preliminarus ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste skiriasi nuo ieškinio pagrįstumo įvertinimo, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017). Nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto ieškinio bei jo priedų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Atskirojo skundo argumentai, susiję su ieškovės reikalavimų nepagrįstumu bei kvestionuojama jos reikalavimo teise, priskirtini argumentams dėl ginčo esmės ir šioje proceso stadijoje, t. y. sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinį klausimą, yra neaktualūs. Todėl tokia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga laikoma nustatyta. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir atskirojo skundo argumentai, kad teismas šios sąlygos savo nutartyje atskirai neaptarė. Akivaizdu, kad perėjęs prie antrosios sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui – vertinimo pirmosios instancijos teismas faktiškai pripažino pirmosios sąlygos buvimą, o jos neaptarimas laikytinas formaliu ir pats savaime nelemiančiu skundžiamos nutarties panaikinimo (CPK 328 str., 338 str.).
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
Nustačius, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, toliau jau yra sprendžiama dėl teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo poreikio, t. y. grėsmės jo įvykdymui buvimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tokią grėsmę įžvelgė ir siejo ją su egzistuojančia galimybe ir toliau disponuoti ginčo turtu, jeigu ieškovės prašomi apribojimai nebūtų taikomi. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai. Neatmestina galimybė atlikti su ginčo turtu disponavimo veiksmus, jį perleisti tretiesiems asmenims ir pan., jeigu toks draudimas teismo nebūtų nustatytas. Atsižvelgus į pareikštus materialiuosius teisinius reikalavimus (ieškovei svarbus yra būtent pats ginčo objektas), taikymas procesinių priemonių, užtikrinančių padėties, esančios byloje jos nagrinėjimo metu, stabilumą ir išsaugojimą (lot. status quo), neabejotinai yra būtinas. Pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtintas šalies reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų asmens pažeistų teisių ir teisėtų interesų apgynimo teismo tvarka, jeigu toks sprendimas realiai būtų neįvykdomas, o atsižvelgiant į sąžiningo įgijėjo institutą ir jo teisių apsaugą, tokia tikimybė nagrinėjamu atveju taip pat nepaneigta.Atskirojo skundo argumentai, kad ginčo turtas nuosavybės teise jau nebepriklauso apeliantei, nes aukcione buvo perleistas antrajai atsakovei UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“, taip pat neteikia pagrindo išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo kitaip, nei jį išsprendė pirmosios instancijos teismas, juolab kad turto pirkėja yra įtraukta dalyvauti bylos nagrinėjime atsakovės procesinėje pozicijoje, o teismas taikė tokią priemonę, kaip įrašas viešame registre dėl ginčo objektu tapusio turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 str. 1 d. 1 p.), galiojančią bet kuriam subjektui. Tuo vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje situacijoje yra nebūtinas ar neadekvatus, atmeta kaip nepagrįstus. Apeliantei nepaneigus pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, o apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra teisėtas ir proporcingos tikslui pasiekti, skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017-02-03 nutartimi nagrinėjama civilinė byla buvo prijungta prie kitos, pirmiau pradėtos nagrinėti civilinės bylos Nr. 2-1902-603/2017, kurioje buvo pareikšti kito asmens analogiški ieškinio ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalavimai. Toje byloje, vertinant tapačių, kaip ir nagrinėjamoje byloje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jau buvo konstatavę tokios priemonės, kaip įrašo viešame registre padarymas, taikymo reikalingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr.2-1348-157/2015). Atsižvelgiant į aplinkybę, kad abiejuose civilinėse bylose pareikšti praktiškai identiški reikalavimai, faktinės situacijos iš esmės sutampa ir nėra duomenų, kad padėtis būtų iš esmės pasikeitusi, kitaip spręsti tapatų klausimą, nei jau buvo teismų išspręsta, pagrindo nėra. Teismai turi laikytis vienodų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių bei vieningos praktikos identiškose situacijose.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.