- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-18
- Bylos Nr.
- e2A-1189-432/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42986-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvasldas Kazakiūnas, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Ieškovas
- E. I.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje pagal ieškovo E. I. ieškinį dėl draudimo išmokos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pareikštą atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiasis asmuo bankrutavusi AB bankas Snoras.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo draudimo išmoką- 4 433,50 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog su AB banku Snoras sudarė akcijų pasirašymo sutartį bei įmokėjo 319 798 Lt į AB banko „Finasta“ kaupiamąją sąskaitą. 2011-11-24 sprendimu Lietuvos bankas atšaukė AB banko Snoras veiklos licenciją, o Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 nutartimi iškėlė šio banko bankroto bylą. AB DnB bankas 2011-12-15 išdavė pažymą, kurioje nurodė, jog iš ieškovo sąskaitos pervedė 15 308 Lt. Ieškovas ir AB DnB bankas pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria bankas perleido ieškovui 15 308 Lt sumą, kylančią iš akcijų pasirašymo sutarties. Ieškovas tvirtina, kad įsigijo AB banko Snoras kaip draudėjo naujai platintą akcijų emisiją ir už tai pervedė pinigus, todėl pripažintinas investuotoju, kuriam taikoma draudimo apsauga. ESTT priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame pripažino investuotojų teisę į draudimo išmoką, todėl atsakovas privalo ieškovui išmokėti draudimo išmoką.
Atsiliepimas
2. Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Atsakovas nurodė, jog bankas nėra perdavęs duomenų, kurie būtų pagrindas mokėti ieškovui draudimo išmoką. Ieškovui pagal galiojančius teisės aktus nepriklauso mokėti draudimo išmoką, nes sumokėtos lėšos neatitinka Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau- IĮIDĮ) įtvirtintos indėlio apibrėžties. Ieškovas neturėjo indėlio bankrutavusiame banke, todėl jam draudimo išmoka nepriklauso. Ieškovas, investuodamas ir įsigydamas banko akcijų, prisiėmė riziką dėl tokio sandorio pasekmių, t. y., kad bankas gali bankrutuoti. Emitento nemokumo riziką prisiima kiekvienas asmuo, investuodamas į bet kokios įmonės akcijas, tačiau ši rizika nėra įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos dalis ir ieškovui draudimo išmoka negali būti mokama. Banko akcininkų sprendimas dėl įstatinio kapitalo padidinimo nebuvo įregistruotas, todėl laikytina, jog kapitalas nėra padidintas ir įnašai už perkamas akcijas ieškovui turėtų būti grąžinti Įmonių bankroto įstatymo (toliau- ĮBĮ) nustatyta tvarka iš banko turto, o ne iš atsakovo lėšų.
4. Trečiasis asmuo BAB bankas Snoras atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-11-06 sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovui E. I. iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką- 4 433,50 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 4 433,50 Eur nuo 2016-12-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas- 500 Eur.
6. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad spręsdamas šį šalių ginčą, rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau- ESTT) 2018-03-22 prejudiciniu sprendimu sujungtose bylose Nr. C 688/15 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018. Pripažino, kad ieškovo skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, atitinka ir Direktyvoje 94/19/EB (indėlių garantijų sistema), ir Direktyvoje 97/9/EB (investuotojų kompensavimo sistema) nustatytas sąlygas. Nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai (nagrinėjamu atveju ieškovai), įrodinėdami savo teisę į draudimo išmoką (siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje, įgyvendinant Direktyvas 94/19/EB ir 97/9/EB, įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Ieškovo atstovas nurodė, jog ieškovas siekia pasinaudoti Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistema. Nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovas yra indėlininkas IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme, nusprendė, jog ieškovo reikalavimas dėl 4 433,50 Eur draudimo išmokos priteisimo yra pagrįstas ir jį patenkino (IĮIDĮ 10 straipsnis).
7. Taip pat pirmosios instancijos teismas patenkino išvestinius ieškovo reikalavimus. Sprendime nurodė, jog pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalies nuostatas, indėlių draudimo išmokos išmokamos, nereikalaujant indėlininko pateikti prašymą, taigi atsakovas privalėjo draudimo išmoką išmokėti ieškovui, net nesant ieškovo kreipimosi. Jei atsakovui buvo neaišku dėl ieškovo reikalavimų pagrindo, atsakovas, pagal įstatymą turėdamas pareigą išmokėti draudimo išmoką, galėjo ir privalėjo imtis priemonių ieškovo reikalavimo pagrindui išsiaiškinti, tačiau to nepadarė. Atsakovas neturi teisės perkelti savo neveikimo pasekmių ieškovui. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo poziciją, išdėstytą atsiliepime į ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- CK) 6.37 straipsnio 1 dalies nuostatas skolininkas privalo mokėti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl iš atsakovo pirmosios instancijos teismas priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis).
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas sumokėjo žyminį mokestį- 100 Eur (1 t., e. b. l.. 100), turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti- 400 Eur (1 t., e. b. l. 10, 130- 132). Bendros ieškovo bylinėjimosi išlaidos 500 Eur. Kadangi ieškinys visiškai patenkintas, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
9. Atsakovas valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-11-06 sprendimo, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. e2-114-820/2018 dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priimti naują sprendimą- ieškovo reikalavimus dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.
10. Apeliantas atkreipia teismo dėmėsi, kad jis negalėjo savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusios akcijos yra draudimo objektas, nes IĮIDĮ tokios situacijos nereglamentavo. Pažymi, kad net teismai, priimdami sprendimus/nutartis šio pobūdžio bylose, nepatenkindavo ieškinių ir nepripažindavo ieškovų indėlininkais/investuotojais. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nesuteikta teisė savo iniciatyva modifikuoti teisinius santykius. Teismas atsižvelgdamas i ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, privalėjo įvertinti, ar asmuo yra aiškiai išreiškęs valią dėl indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sistemos pasirinkimo, ar išreikšta valia yra galutinė ir nuspręsti, pagal kurią iš sistemų ieškovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turi išmokėti draudimo išmoką. Po ESTT sprendimo priėmimo ir jame pateiktų išaiškinimų asmuo turėjo teisę pasirinkti norimą sistemą, atitinkamai tikslinti ieškinį, jame keisdamas pirminę prašytą taikyti apsaugos sistemą. Kaip jau buvo minėta, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nedelsiant ieškovui išmokėjo draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos mokėjimo termino, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu.
Šalies argumentai
11. Apeliantas paaiškina, kad draudimo išmokų nebuvo galima išmokėti anksčiau, nes po ESTT 2018-03-22 prejudicinio sprendimo buvo laukiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. 2018-07-04 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendime nurodė, kad ;„<...> ieškovai turi pasirinkti, pagal karią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją“. Tuo tarpu IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų buvo nukrypta nuo teisinio reguliavimo, reglamentuojančio draudimo išmokų išmokėjimą kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju, nes iš teismo priimto sprendimo matyti, kad išmoka išmokama ne pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, bet pagal tai, kokią valią išreiškė asmuo ir kokią draudimo apsaugą jis pasirinko. Atsižvelgiant į tai, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo mokėti draudimo išmokos anksčiau, nei buvo pateikti ESTT, o vėliau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, suformavę naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendime neįvertino šių aplinkybių, todėl klaidingai nustatė procesinių palūkanų priteisimo momentą ir paskirtį. Procesinių palūkanų paskirtis nurodyta CK 6.210 straipsnyje, kuris numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievole praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo išmokėti draudimo išmokų anksčiau nei buvo pateikti ESTT, o vėliau Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimai, suformavę naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles.
12. Apeliantas teigia, kad klausimas dėl to, ar asmenys, su BAB banku Snoras sudarę akcijų ir obligacijų įsigijimo sutartis, tačiau dėl banko nemokumo netapę akcijų ar obligacijų savininkais, turi reikalavimo teisę į indėlininkų ar investuotojų draudimo kompensaciją, nebuvo aiškus šios kategorijos bylas nagrinėju šiems nacionaliniams teismams. Apeliantas pažymi, kad civilinės bylos įvairių instancijų teismuose buvo stabdomos, kol ESTT priims prejudicinį sprendimą sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16.
Atsiliepimas
13. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ginčo dėl pagrindinio ieškinio reikalavimo neliko, t. y. atsakovas ieškinį pripažino, pervesdamas reikalaujamą pinigų sumą į ieškovo sąskaitą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino išvestinius ieškovo reikalavimus.
14. Vertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir procesinės palūkanos, matyti, kad ieškovas prieš kreipdamasis į teismą, pareiškė atsakovui pretenziją dėl geranoriško teisės į draudimo išmoką pripažinimo ir jos išmokėjimo (nors ir to neprivalėjo daryti, nes teises aktai nenumato prievolės pareikšti pretenziją).
15. Ieškovas pažymi, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu geruoju pervedė ieškovui jo ieškinyje reikalautą pinigų sumą, bet neįformino ieškinio pripažinimo. Išnykus pagrindiniam ieškinio reikalavimui, atsakovui tenka pareiga atsakyti už pasekmes, dėl kurių atsirado pagrindinis ieškinio reikalavimas. Atsakovas privalo atlyginti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir sumokėti procesines palūkanas. Ieškovas tvirtina, kad jo teisė į draudimo išmoką atsiranda nuo draudžiamojo įvykio momento. Todėl pirmosios instancijos teismas, ieškovo manymu, teisingai pripažino ieškovo teisę į išvestinius reikalavimus bei priteisė jam bylinėjimosi išlaidas ir procesines palūkanas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau- CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1- 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
18. Abi šalys: atsakovas (apeliantas) apeliaciniame skunde (1 t., e. b. l. 167) ir ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą (1 t., e. b. l. 178) nurodė, kad šalių ginčas dėl pagrindinio reikalavimo yra išspręstas ir įvykdytas: atsakovas pervedė į ieškovo sąskaitą reikalautą draudimo išmoką.
19. Apeliacinio skundo dalyką sudaro atsakovo ginčijamos sprendimo dalys dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
20. Ginčydamas procesinių palūkanų priteisimą, atsakovas nurodė, kad iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, atsakovas negalėjo išspręsti visų su draudimo išmokų mokėjimu susijusių klausimų, kadangi teisinis reguliavimas buvo nepalankus ieškovui. Tik po paminėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos procesinio dokumento priėmimo atsirado pagrindas ieškovo reikalavimams patenkinti.
21. Šios kategorijos byloms spręsti yra suformuota aiški teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2019 04 30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, nurodyta, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu (taip pat ir šiam ginčui aktualiu laikotarpiu) galiojusį IĮIDĮ indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios (IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis). Draudimo išmokos indėlininkams išmokamos litais per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba, esant išskirtinėms aplinkybėms, suderinusi su priežiūros institucija, gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Draudimo išmokos investuotojams išmokamos litais per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato draudimo įmonės taryba ir paskelbia „Valstybės žiniose“ (IĮIDĮ 10 straipsnio 1 ir 3 dalys). Draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai AB bankas Snoras buvo pripažintas nemokiu (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Pagal IĮIDĮ indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Įstatymų leidėjas aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovo skoliniai reikalavimai Tačiau kasacinės instancijos teismas šioje pastraipoje nurodytoje nutartyje pažymėjo, kad IĮIDĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) ir imperatyviai nenustatyta, kad tokie kaip ieškovo skoliniai reikalavimai nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas tik aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovo skoliniai reikalavimai. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovui nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovui ir kad atsakovas neprivalo mokėti ieškovui procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui, o aplinkybė, kad atsakovas nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą- indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos- turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę. Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija nusprendė, jog argumentas, kad atsakovui nebuvo aišku, ar ieškovas turi teisę į indėlių garantijų apsaugos sistemą nuo bylos iškėlimo momento ir atitinkamai ar atsakovas turi pareigą išmokėti draudimo išmoką ieškovui, nėra teisiškai pagrįstas. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą.
22. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog ieškovas siekia indėlių garantijų apsaugos sistemos bei reikalauja išmokėti draudimo išmoką. Tokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino todėl, kad 2018 10 16 teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė, jog jo klientas siekia pasinaudoti indėlių garantijų apsaugos sistema (III garso įrašas, 10 min. 22 s.). Ieškinyje nurodytas kitoks ieškinio pagrindas. Ieškovas siekė būti pripažintas investuotoju, kuriam taikoma draudimo apsauga (žr. 1 t., e. b. l. 2, ketvirtoji pastraipa ir 1 t., e. b. l. 17, ketvirtoji pastraipa). Bet kokiu atveju ieškovas ieškinyje aiškiai nurodė, kokia apsaugos sistema jis ketina naudotis, siekdamas gauti išmoką.
23. Ieškinyje pareikšto reikalavimo priteisti draudimo išmoką patenkinimo pagrindas, jį patvirtinančios aplinkybės nėra apeliacijos dalykas. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo nei dėl reikalavimo priteisti ieškovui iš atsakovo draudimo išmoką- 4 433,50 Eur pagrįstumo, nei dėl pagrindo, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą patenkino.
24. Esant pagrįstai priteistai draudimo išmokai, pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
25. Šios nutarties 21 punkte aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, kasacinės instancijos teismas suformulavo teisiškai reikšmingą išvadą, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovas nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę. Remdamasis nurodyta išvada, kasacinis teismas sprendė, jog nėra teisiškai pagrįstas argumentas, kad atsakovui nebuvo aišku, ar ieškovas turi teisę į indėlių garantijų apsaugos sistemą nuo bylos iškėlimo momento ir atitinkamai ar atsakovas turi pareigą išmokėti draudimo išmoką ieškovui.
26. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog iškart po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo priėmimo ir po jo sekusių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų (apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2018-07-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018), ieškovas turėjo pasirinkti norimą apsaugos sistemą ir atitinkamai tikslinti ieškinį, jame keisdamas pirmiau prašytą taikyti apsaugos sistemą. Tokią galutinę valią ieškovas pareiškė tik 2018 10 16 vykusio teismo posėdžio metu. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog asmenys, turintys skolinius reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias jie turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie investuotojų kompensavimo sistemos, tiek prie indėlių garantijų sistemos ir šie savininkai turi teisę pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų jiems bus kompensuojama. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, 25 punktą).
27. Nagrinėjamu atveju iš pradinio ieškinio (1 t., e. b. l. 2, pirmoji pastraipa) matyti, kad ieškovas buvo aiškiai išreiškęs savo valią pasinaudoti investuotojų garantijų sistema, todėl atsakovo argumentas, kad ieškovas turėjo kitokiu būdu išreikšti poziciją dėl taikytinos apsaugos sistemos, o šiam to nepadarius atsakovas esą negalėjo priimti sprendimo dėl draudimo apsaugos taikymo, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas, ieškinyje aiškiai suformulavęs ieškinio dalyką, t. y. savo reikalavimą pripažinti, kad jo pagal akcijų pasirašymo sutartis BAB bankui SNORAS perduotos lėšos yra investicija, ir priteisti iš atsakovo draudimo išmokas pagal IĮIDĮ, neprivalėjo papildomai teikti atsakovui atitinkamų prašymų.
28. Ankstesnėse nutarties pastraipose aprašytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir tinkamai motyvuotą procesinį sprendimą priteisti iš atsakovo procesines palūkanas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Aplinkybių, kad tokį procesinį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reguliuojančias procesinių palūkanų priteisimą, ar nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos, teisėjų kolegija nenustatė.
29. Pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė ieškovo naudai. Šios nutarties 21 p. paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2019 04 30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, įrašyti žodžiai, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui, o aplinkybė, kad atsakovas nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą- indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos- turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę, reiškia, kad atsakovo prievolė sumokėti ieškovui draudimo išmoką egzistavo nuo ieškovo kreipimosi į atsakovą dienos. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 09 02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį. Šioje nutarties pastraipoje išdėstyti argumentai ir teismų praktika yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas turėjo pagrindą inicijuoti šią bylą ir reikalauti visų ieškinyje pareikštų reikalavimų patenkinimo. Vieno iš pareikštų reikalavimų patenkinimas iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nepanaikina CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pagrindo, paskirstant bylinėjimosi išlaidas. Todėl paliekama nepakeista ir pirmosios instancijos sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
29. Atsakovas dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas- sumokėjo užmokestį advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą- 150 Eur. (1 t., e. b. l. 179, 180). Šios išlaidos neperžengia CPK 98 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos- 150 Eur priteistinos atsakovui iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 ir 4 p., 327, 329, 331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-11-06 sprendimą.
Priteisti ieškovui E. I. iš atsakovo- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ bylinėjimosi išlaidas- 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų).