Kauno apygardos teismo nutartis

2019-06-11 · Civilinė byla Nr. e2S-1110-587/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-11
Bylos Nr.
e2S-1110-587/2019
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-06099-2019-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lina Žemaitienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „E. t.“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „E. t.“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „L.“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1110-587/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06099-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.3; 3.3.2.4; 3.3.2.3. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 11 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Žemaitienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „E. t.“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-11988-800/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „E. t.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „L.“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „E. t.“ (toliau – ir UAB „E. t.“) ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „L.“ (toliau – ir UAB „L.“) 14 713,79 Eur skolą už elektros energiją, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimus ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio ribose (15 082,79 Eur) areštuoti atsakovės nekilnojamąjį turtą, šio nesant, ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą, turtines teises ir pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų atsiskaityti su valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, valstybės biudžetais, darbuotojais ir ieškove.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi atmetė ieškovės UAB „E. t.“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

4. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, todėl sprendė, jog nustatyta pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – tikėtinai pagrįstas ieškovės reikalavimas. Tačiau konstatavo, jog laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti vien tikėtino ieškinio pagrįstumo nepakanka. Nurodė, jog ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą, nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti atsakovės nesąžiningą elgesį ir atliktus veiksmus siekiant išvengti galimai ieškovei palankaus sprendimo vykdymo, nors būtent jai teko tokios aplinkybės įrodinėjimo pareiga (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Ieškovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą siekiant išvengti prievolės ieškovei vykdymo, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas atmetė.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

5. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „E. t.“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – piniginio reikalavimo (15 082,79 Eur) ribose areštuoti atsakovės nekilnojamąjį turtą, šio nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą, turtines teises ir pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų atsiskaityti su valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, valstybės biudžetais, darbuotojais ir ieškove, nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymą pavedant ieškovės pasirinktam antstoliui. Atskirasis skundas grindžiamas šias argumentais:

3.1. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, t. y. tinkamą teisės kreiptis į teismą (CPK 5 straipsnis) įgyvendinimą, priešingu atveju nebus pilnai pasiekti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2 straipsnyje įtvirtinti civilinio proceso tikslai.

3.2. Ieškovė kategoriškai nesutinka su skundžiamos nutarties motyvu, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. CPK numatytas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas – gali ir turi būti aiškinamas kur kas plačiau bei neapsiriboja reikalavimu įrodyti atsakovės nesąžiningumą ir ketinimą turtą paslėpti, todėl toks jo susiaurinimas ir sukonkretinimas nepagrįstai riboja ieškovės teises ginti pažeistus interesus teisėtais būdais. Teismas visiškai nevertino ieškovės motyvų dėl itin prastos atsakovės finansinės būklės, didelės bankroto rizikos, pinigų sumos, kurią atsakovė skolinga ieškovei, dydžio, kurie neabejotinai yra svarbūs kriterijai vertinant prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą. Ieškovė teismui pateikė įrodymus apie akivaizdžiai blogą atsakovės turtinę būklę, Creditinfo duomenimis atsakovei nustatyta pati aukščiausia vėlavimo atsiskaityti rizika (92,12 proc.), labai aukšta bankroto rizika (9 klasė), vidutinė įsiskolinimų trukmė yra 137 d. Šios aplinkybės patvirtina realiai egzistuojančius atsakovės finansinių įsipareigojimų vykdymo sunkumus ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti visiškai neįmanomas. Ieškovė daug kartų ragino skolą apmokėti telefonu, tačiau jau ilgą laiką su atsakove telefonu susisiekti nepavyksta, įmonės vadovas slapstosi, įmonės valdymą yra perėmęs prokūristas, kuris neteikia ieškovei jokios informacijos apie įmonės ketinimus apmokėti įsiskolinimą. Mano, kad esant visoms nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad įmonės veikla nėra stabili, labai tikėtinai, kad gali būti bandoma paslėpti ar perleisti likusį įmonės turtą siekiant išvengti įsipareigojimų ieškovei.

3.3. Apeliantė pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje didelė ieškinio suma pripažįstama pakankamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi didėlės ginčo sumos faktas savaime padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. 14 713,79 Eur skolos suma yra didelė ir reikšminga ieškovei, kaip verslo subjektui, vykdančiam savo komercinę veiklą ir siekiančiam ją toliau sėkmingai vykdyti. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, iškyla realus pavojus, kad gali būti pažeistos ne tik ieškovės teisės, bet taip pat, atsakovei būtų suteikiama galimybė perleisti / panaudoti jai priklausantį turtą tretiesiems asmenims.

6. Atsakovė UAB „L.“ nepateikė atsiliepimo į atskirąjį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą bei analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti atsakovės turtui laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys: pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-381-236/2018). Abi paminėtos sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

10. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi ieškovė neįrodė antrosios būtinos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti vien tikėtino ieškinio pagrįstumo nepakanka, nes laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju teisės aktai nepreziumuoja.

11. Ieškovė pareikštą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones taikymo grindė didele ieškinio suma (14 713,79 Eur).

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė, vertindama ieškinio dydžio reikšmingumą, neatsižvelgė į naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje teikiamus išaiškinimus, jog tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti, o laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).

13. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-34-464/2018 yra išaiškinta, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, kas suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą. Be to, sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017 išaiškinta, kad disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas – išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla labiau tikėtina grėsmė, kad jis gali būti perleistas turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo. Taigi, nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės, kaip objektyviai egzistuojančios ar pagrįstai tikėtinos, suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

14. Teismas pažymi, kad ieškovė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių negrindė aplinkybėmis dėl atsakovų nesąžiningumo. Pažymėtina, kad remiantis aktualia teismine praktika (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-34-464/2018) įrodinėjimo pareiga pirmiausiai tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Todėl būtent ieškovė privalėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius atsakovės nesąžiningus veiksmus ar ketinimus imtis priemonių, kurios ateityje galėtų apsunkinti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ji tokių įrodymų nepateikė.

15. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė antrosios privalomosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais pripažįsta apeliantės atskirojo skundo argumentus, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, iškyla realus pavojus, kad taip gali būti atsakovei suteikiama galimybė perleisti / panaudoti jai priklausantį turtą tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai yra ieškovės prielaida, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog CPK numatytas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas – gali ir turi būti aiškinamas kur kas plačiau bei neapsiriboja reikalavimu įrodyti atsakovės nesąžiningumą ir ketinimą turtą paslėpti, todėl toks jo susiaurinimas ir sukonkretinimas nepagrįstai riboja ieškovės teises ginti pažeistus interesus teisėtais būdais. Aptariamas CPK numatyto pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones aiškinimas užtikrina šalių proceso lygiateisiškumo principo įgyvendinimą ir nesudaro sąlygų vienai šaliai prieš kitą įgyti nepagrįstą procesinį pranašumą. Aplinkybė, jog ieškovės pateikti duomenys patvirtina sudėtingą atsakovės turtinę padėtį nėra pakankami daryti išvadą, jog atsakovė vengs vykdyti privalomą vykdyti teismo procesinį sprendimą.

16. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad CPK 145 straipsnio 2 dalis numato, jog teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Bylose dėl pinigų išieškojimo ieškinio suma yra nustatoma pagal ieškomą sumą (CPK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aptariamu atveju ieškinio suma sudaro 14 713,79 Eur. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones visai 15 082,79 Eur sumai (reikalavimas priteisti 14 713,79 Eur skolą ir 369,00 Eur bylinėjimosi išlaidas) nepagrįstas.

17. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiama Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „E. t.“ atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Lina Žemaitienė