Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Verslo parama“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-485-856/2016, kuria atmestas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Verslo parama“ skundas dėl atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2015 m. kovo 16 d. kreditorių susirinkimas nutarė iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių tauro televizoriai“ (toliau – BUAB ,,Šiaulių tauro televizoriai“), bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, įmonės bankroto administratoriumi paskirti UAB „Insolvensa“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Akcijos parduotos pažeidžiant ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalį, ABĮ 47 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo nustatyta didžiausia kaina, jas buvo pasiūlyta įsigyti tik UAB ,,Plamega“ akcininkams, nesuteikiant teisės kitiems įmonės kreditoriams. Teismas, nurodydamas, kad pasiūlyta akcijų kaina atitinka kreditoriaus AB Šiaulių banko interesus, pažeidė kreditorių lygiateisiškumo principą, nustatantį, kad bankroto procesas skirtas visų kreditorių reikalavimų proporcingam patenkinimui užtikrinti. Kaina turi atitikti visų, o ne vieno iš kreditorių, interesus. Teismas, nustatydamas apeliantui pareigą įrodyti parduodamų akcijų vertę, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Nustatytos kainos neatitikimas rinkos kainai grindžiamas VĮ Registrų centre esančiais UAB ,,Plamega“ finansinių atskaitomybių duomenimis, kurie nepaneigti jokiais kitais įrodymais. Bankroto administratorei nepateikus įrodymų apie nustatytą akcijų vertę teismas turėjo padaryti išvadą, kad vertinimas nėra atliktas. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad dėl įmonės bankroto administratorės neveikimo buvo priimtas neteisėtas kreditorių susirinkimo nutarimas. Bankroto administratorė nesiėmė veiksmų tikrajai akcijų rinkos vertei nustatyti.

Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pažeista ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje nurodyta akcijų pardavimo tvarka, nes jos parduotos už kreditorių susirinkimo nustatytą kainą, norą jas įsigyti pareiškė tik vienas akcininkas. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad akcijas pardavus už 140 000 Eur buvo pažeisit kitų kreditorių interesai, nes akcijos įkeistos AB Šiaulių bankui, kurio kreditorinis reikalavimas yra 11 207 449,06 Eur.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčo akcijų vertė yra didesnė nei 140 000 Eur, kad yra pirkėjų, sutinkančių mokėti didesnę nei nustatytoji kainą (CPK 178 straipsnis). ĮBĮ nenumatyta pareiga pateikti turto vertinimą nei kreditoriams, nei bankroto administratoriui.

Akcijos parduotos kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, neapžeidžiant įstatymų nuostatų, norą pirkti akcijas išreiškė tik vienas iš trijų akcininkų, kiti – atsisakė. Ginčo nutarimą priėmė kreditoriai, kurių patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma sudaro 69,876 proc. patvirtintų reikalavimų sumos, todėl nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ji neatitiko kreditorių interesų. ĮBĮ nenumatyta bankroto administratoriaus ar kreditorių pareiga skirti turto vertinimą. Pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad nustatyta akcijų kaina neatitiko jų rinkos vertės (CPK 12, 178 straipsniai), tuo tarpu pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino BUAB ,,Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorės UAB „Verslo parama“ skundo panaikinti 2015 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimą dėl UAB ,,Plamega“ akcijų pardavimo dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo, kuris priimtas esant apelianės nurodomiems pažeidimams. Šį klausimą teismas nagrinėja vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais, nes nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

Teismas, prieš pradėdamas nagrinėti pareiškėjos atskirąjį skundą, pirmiausiai pažymi, kad CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublik?s įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ. ĮBĮ 12 straipsnyje nustatyta, kad bankroto procesas gali vykti ne teismo tvarka, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis ĮBĮ įstatymu. Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 13 straipsnio 1-2 dalys). Bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos nustatymas – tai išimtinai įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas klausimas (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas).

Antra, teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad vadovaujanti vienu iš pagrindinių bankroto proceso teisės principų – kreditorių autonomijos principu, – nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo teismui suteikta teisė kreditorių susirinkimo nutarimus panaikinti tik tuo atveju, jei objektyviais duomenimis nustatoma, jog jie prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to yra pažeidžiami tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių grupės, tiek įmonės savininko teisėtus interesus. Užtikrindamas viešojo intereso egzistavimą tokio pobūdžio bylose, nagrinėdamas minimus klausimus teismas privalo būti aktyvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010; 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012; kt.). Kita vertus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ši aplinkybė negali būti absoliutinama, todėl ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009).

Trečia, remdamasis bylos medžiaga, o taip pat teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), teismas pažymi, kad 2015 m. kovo 16 d. BUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių susirinkimas nutarė iškelti šiai įmonei bankroto bylą, bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Insolvensa“; kad 2015 m. spalio 1 d. kreditorių susirinkimas patikslino kreditorius bei jų finansinių reikalavimų sąrašą, jame iš viso – 24 kreditoriai, kurių finansinių reikalavimų suma – 23 402 976,13 Eur; kad už pasiūlytą UAB ,,Plamega“ 226 548 vnt. akcijų kainą ir pardavimo tvarką balsavo 69,876 proc., prieš – 2,112 proc. visų kreditorių susirinkimo patvirtintų reikalavimų; kad pareiškėjos UAB ,,Verslo parama“ finansinis reikalavimas sudaro 0,00018 proc., o AB Šiaulių banko – 49,15 proc. visų reikalavimų.

Taigi apeliantės atskirojo skundo argumentų pagrįstumas bei skundžiamos teismo nutarties teisėtumas vertinami vadovaujantis pirmiau pateiktomis įstatymo nuostatomis, aktualiais teismų praktikos išaiškinimais bei nagrinėjamos bylos medžiaga.

Pažymėtina, kad byloje nenustatyta kreditorių susirinkimo, kurio priimtas nutarimas ginčijamas šioje byloje, nutarimų priėmimo procedūrinių reikalavimų pažeidimų. Tokiomis aplinkybėmis savo atskirojo skundo negrindžia ir apeliantė.

Apeliantės teigimu, kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta UAB ,,Plamega“ akcijų pardavimo kaina yra aiškiai per maža, jų pardavimo tvarka pažeidžia imperatyvias teises normas, nes nepasiūlyta turtą įsigyti ne tik šios įmonės akcininkams, bet ir tretiesiems asmenims.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad skunde teigiami akcijų pardavimo tvarkos, numatytos ABĮ 47 straipsnio 1 dalyje, ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje, pažeidimai suteikia pagrindą ginčyti akcijų perleidimo sandorius, o ne kreditorių komiteto nutarimus dėl akcijų pardavimo tvarkos, kuriais buvo apibrėžtas tik pardavimo būdas, kaina. Todėl šie skundo argumentai plačiau neanalizuojami ir nevertinami.

Antra, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės pateiktuose UAB ,,Plamega“ finansinės atskaitomybės dokumentuose esantys duomenys, jog 2014 m. įmonės pelnas siekė 16 998,96 Eur, t. y. lyginant su 2013 m. padidėjo 33 proc. (apeliantė skunde teigia, kad 50 proc.), neįrodo fakto, kad kreditorių surinkimo nustatyta akcijų kaina neatitinka realios jų vertės. Apeliacinės instancijos teismas, papildydamas šiuos teismo argumentus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktualūs įmonės finansiniai duomenys akcijų pardavimo metu, t. y. 2015 m., kurie nebuvo pateikti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris kaip žinoma yra ir fakto teismas (CPK 178 straipsnis). Taip pat atmestini kaip nepagrįsti teiginiai, kad akcijų kainos dydį patvirtina apeliantės teismui pateiktas VĮ Centrinės hipotekos įstaigos išrašas, kuriame užfiksuota šių akcijų vertė 2001 m. rugsėjo 28 d. – 242 473,35 Eur. Tačiau tai, kad prieš 15 m. akcijų vertė buvo žymiai didesnė nei nustatytoji, taip pat nepatvirtina fakto, kad ji yra tokia ir šią dieną (CPK 185 str.).

Trečia, pažymėtina, kad ginčijamu nutarimu kreditoriai nustatė mažiausią galimą akcijų pardavimo kainą, tačiau neapribojo maksimalios jų kainos, todėl šis turtas galėjo būti parduotas ir už aukštesnę kainą. Be to, kaip žinoma, turto rinkos vertę apsprendžia ne turto vertintojų išvados, o jo paklausa, tai yra, už kokią pinigų sumą turtas galėtų būti parduotas sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp asmenų, norinčių parduoti ir pirkti tokį turtą, po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, ir tik tokiu atveju, jeigu abi šalys veiktų dalykiškai, be prievartos, nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad galimybe įsigyti turtą susidomėjo tik vienas iš įmonės akcininkų. Pažymėtina, kad apeliantė, nesutikdama su skundžiamu nutarimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, jog potencialūs pirkėjai aktyviai domisi ginčo akcijomis, ar yra potencialių pirkėjų, nupirkti minėtą turtą už apeliantės nurodytą kainą.

Ketvirta, kaip minėta, apeliantei apie 2015 m. spalio 30 d. susirinkimą buvo pranešta tinkamai, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ji nepareiškė prašymo nei paskirti ekspertizę minėto turto vertei nustatyti, nei ginčijo pasiūlytąją, tik prašė patikslinti, kokiu būdu buvo nustatyta kaina. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ji svarstomu klausimu būtų teikusi savo sprendimus ar argumentus. Be to, ji šiame susirinkime net nedalyvavo ir nebalsavo. Tuo tarpu apeliantė yra juridinis asmuo, o tai leidžia spręsti, kad jai yra / turi būti žinomos tiek bendrosios CPK įtvirtintos byloje dalyvaujančių asmenų teisės, tiek specialiame įstatyme – ĮBĮ, nustatytos kreditorių teisės bei naudojimosi jomis tvarka, tiek ir procesinės pareigos, be kita ko, savo teisėmis naudotis sąžiningai, veikti tokiu būdu, kad byla būtų išnagrinėta kuo operatyviau etc. (ĮBĮ 21, 23 straipsniai, 24 straipsnio 4 dalis, CPK 7, 8 straipsniai).

Šešta, apeliantė teisi teigdama, kad bankroto procese siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų, o ne tik tų, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka (nagrinėjamu atveju – banko), patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ginčijamas nutarimas, kuriuo nustatyta ir daugumos kreditorių interesus atitinkanti turto pardavimo kainą ir tvarka, prieštarauja įstatymui, bankroto proceso principams bei nurodytiems tikslams, o apeliantė šiam teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių šią išvadą (CPK 185 straipsnis).

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliantė teiginiai, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Procesą inicijavęs kreditorius, privalėjo pagrįsti savo argumentus bei reikalavimą, o byloje dalyvaujantys asmenys, nesutinkantys su tokiu skundu, privalėjo pateikti savo argumentus bei įrodymus, patvirtinančius jų teisingumą. Kaip nurodyta anksčiau apeliantės tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nustatyta kaina yra optimali, protinga ir nepažeidžianti kreditorių interesų; kad kaina nustatyta vadovaujant akcijų vertės nustatymo metodika, įmonės finansiniais rodikliais, neatsižvelgiant į jos veiklos pobūdį, konkurencingumą etc. (ĮBĮ 33 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Atmestini ir atskirojo skundo teiginiai, kad skundžiamas nutarimas naikintinas taip pat ir dėl to, jog bankroto administratorė nevykdė jai įstatymo pavestos pareigos nustatyti realią parduodamu turto rinkos vertę. Kaip minėta anksčiau, kreditoriai iki susirinkimo nepateikė prieštaravimų dėl nustatytos turto vertės ir šio nutarimo neskundė. Be to, pažymėtina, jog kreditorius, turėdamas duomenų apie bankroto administratorius nesąžiningumą, netinkamą pareigų vykdymą, turi teisę kreiptis į jo veiklos kontrolę vykdančią instituciją.

Teismas nepasisako dėl suinteresuotojo asmens UAB ,,Plamega“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytų motyvų, susijusių su ieškinio senaties instituto taikymo, nes, kaip minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, o šiuo klausimu, tai yra dėl motyvų, atskirasis skundas nėra paduotas (CPK 320, 338 straipsniai).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį, todėl šis atmetamas kaip nepagrįstas, nenagrinėjant kitų tiek apeliantės, tiek suinteresuotų asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 338 straipsnis). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Teismas, spręsdamas dėl paskirstymo bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, nustatė, kad suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas pateikė įrodymus, patvirtinančius 260 Eur išlaidas, turėtas dėl teisinės pagalbos.

Vadovaudamasis CPK 88, 98 straipsniais, Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų bei 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 pakeistų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų 2.1.-2.3., 8.15 punktų išaiškinimais, o taip pat turėdamas omenyje šiam asmeniui iš pareiškėjos priteistas bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme – 290 Eur, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, medžiagos apimtį, į tai, kad suinteresuotasis asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą didele dalimi kartoja argumentus, dėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teisme, teismas mažina priteistinų išlaidų už advokatų pagalbą dydį iki 130 Eur (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 98 straipsnio 2 dalis, CK 1.5 straipsnis).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Verslo parama“ (j. a. k. 303446053) suinteresuotajam asmeniui akcinei bendrovei Šiaulių bankui (j. a. k. 112025254) 130 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų) už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.