- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-17
- Bylos Nr.
- e2A-629-267/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Irena Stasiūnienė
- Atsakovas
- V. S., E. S.
- Ieškovas
- R. V.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų R. B., Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovams E. S., V. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. V. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama iškeldinti atsakovus E. S., V. S. ir jų nepilnametį vaiką su visais jų daiktais (visu jiems priklausančiu kilnojamuoju turtu) iš ieškovei R. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto: žemės sklypo, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – gyvenamojo namo, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – viralinės, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – tvarto, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – daržinės, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – garažo, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – malkinės, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – malkinės, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (šulinys, tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, bei priteisti ieškovei iš atsakovų visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovei R. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir jame esantys statiniai, t. y. gyvenamasis namas, viralinė ir kt., esantys adresu: (duomenys neskelbtini). Ieškovė su atsakovu E.S. 2015 m. birželio 22 d. sudarė preliminariąją pirkimo pardavimo sutartį, kuria susitarė iki 2020 m. gegužės 22 d. sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį dėl sutartyje išvardinto nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo. Ieškovė, manydama, kad atsakovas E. S. laikysis 2015 m. birželio 22 d. preliminariojoje pirkimo pardavimo sutartyje įtvirtintų sąlygų leido jam gyventi minėtame nekilnojamajame turte. E. S. pažeidė pirmiau minėtą preliminariąją pirkimo pardavimo sutartį, nesumokėjo nekilnojamojo daikto kainos iki 2020 m. gegužės 22 d., pagrindinė nekilnojamojo turto sutartis nebuvo sudaryta iki joje nustatyto termino, tačiau jis su šeima atsisako išsikelti iš ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto, Ieškovė Kauno miesto 25-ojo notarų biuro notarės prašė persiųsti atsakovams E. S. ir V. S. 2020 m. spalio 2 d. pareiškimą dėl pranešimo apie išsikėlimą/išsideklaravimą. Atsakovai į pirmiau minėtą ieškovės pareiškimą neatsakė, taip pat iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), neišsikraustė. Atsakovai neturi jokio teisėto pagrindo gyventi ieškovei nuosavybės teise priklausančiame nekilnojamajame turte bei juo naudotis, ieškovė reiškia šį ieškinį dėl atsakovų šeimos su visu jiems priklausančiu kilnojamuoju turtu iškeldinimo, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Taip pat ieškovė pažymėjo, jog aplinkybė, kad atsakovai būste gyvena su nepilnamečiu vaiku, nėra kliūtis juos iškeldinti.
3. Atsakovė V. S. nesutikdama su ieškiniu nurodė, jog name apsigyveno leidus ankstesniam namo savininkui. Jam pasikeitus, ieškovei pinigus mokėjo reguliariai, kaip ir buvo numatyta 2015 m. birželio 22 d. tarp šalių sudarytos preliminariosios buto pirkimo pardavimo sutarties atsiskaitymo grafike. Grynus pinigus veždavo į Kauną ir įteikdavo ieškovei kiekvieną mėnesį. Taip sumokėjo 1970 Eur. Pritrūkus pinigų, gavo 7000 Eur paskolą ir norėjo likusią pinigų sumą pervesti pavedimu į ieškovės sąskaitą per banką. Pradžioje ji sutiko, bet vėliau persigalvojo ir pareikalavo toliau vežioti pinigus ieškovei į namus. Nesutikus ieškovei priimti pinigų, nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis. Atsakovė yra sumokėjusi didžiąją dalį perkamo daikto kainos ir yra pasiruošusi sumokėti likusią sumą. Preliminariojoje sutartyje nėra numatyta, kaip šalys turi elgtis, jeigu sumokėta dalis turto kainos, todėl mano, kad turi teisę užbaigti vykdyti preliminariąją sutartį ir reikalauti, kad ieškovė sudarytų pagrindinę sutartį.
4. Atsakovas E. S. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
5. Išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, prašydamas ieškinį atmesti, nurodė, kad atsakovai ir jų nepilnametis vaikas yra socialiai pažeidžiami, o esant dabartinei jų turtinei padėčiai, iškeldinimas dar labiau socialiai pažeistų atsakovų ir jų nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus. Jeigu vis dėl to teismas nuspręs iškeldinti atsakovus, prašo terminą atidėti, atsižvelgiant į tai, kad atsakovų nepilnamečiam vaikui mokslo metai preliminariai baigiasi birželio 23–24 dienomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2021 m. birželio 23 d. sprendimu, tenkindamas ieškinį, iškeldino atsakovus V. S., E. S. ir jų nepilnametį vaiką V. S. su visais jų daiktais (visu jiems priklausančiu kilnojamuoju turtu) iš ieškovei R. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto: žemės sklypo, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – gyvenamojo namo, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – viralinės, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – tvarto, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – daržinės, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – garažo, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – ūkinio pastato, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – malkinės, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); pastato – malkinės, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini); kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (šulinys, tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos (vietos). Priteisė ieškovei R. V. iš atsakovų V. S. ir E. S. lygiomis dalimis 680,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš kiekvieno atsakovo priteisiant po 340,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo E. S. valstybei 11,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
7. Teismas nustatė, kad 2015 m. birželio 22 d. šalys sudarė sutartį, kurią vadina preliminariąja buto pirkimo pardavimo sutartimi ir ja šalys susitarė, kad iki 2020 m. gegužės 22 d. bus sudaryta pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartis. Atsakovas/ai tinkamai savo įsipareigojimų nevykdė, įmokų tinkamai nemokėjo, pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties nesudarė, nesant duomenų, jog šalys būtų susitarusios dėl preliminariosios buto pirkimo pardavimo sutarties termino pratęsimo, teismas laikė, jog nuo 2020 m. gegužės 22 d. šalių sutartiniai santykiai yra pilnai nutrūkę. Atsakovai šioje byloje nėra pareiškę ieškovei priešieškinio, kurio pagrindu ginčytų aukščiau minėtą šalių sudarytą 2015 m. birželio 22 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį.
8. Nekilnojamasis turtas, iš kurio prašoma iškeldinti atsakovus, asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei, todėl teismas pripažino, kad ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovai išsikeltų iš šio būsto. Atsakovės akcentuojamą aplinkybę, jog ji yra sumokėjusi didžiąją dalį perkamo daikto kainos ir yra pasiruošusi sumokėti likusią sumą, teismas nelaikė ribojančia ieškovės teisę reikalauti, kad atsakovai išsikraustytų iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Teismas pripažinęs, kad atsakovai savavališkai ir be jokio teisinio pagrindo gyvena ieškovei nuosavybės teise priklausančiame būste bei naudojasi ieškovei priklausančiu turtu, taip pažeisdami ieškovės interesus, sprendė, kad atsakovai neįrodė, turintys kokį nors teisinį pagrindą ar teisę naudotis nurodytu daiktu, todėl atsakovus iškeldino.
9. Teismas įvertinęs, tai, jog atsakovų nepilnamečio vaiko ugdymo procesas pasibaigęs, yra atostogų metas, sprendė, jog sprendimo priėmimo dienai atidėti sprendimo įvykdymo terminą nėra pagrindo ir termino atidėjimas nagrinėjamu atveju neabejotinai pažeistų ieškovės teisėtus lūkesčius ir nepagrįstai tolintų sprendimo įvykdymą, kuomet atsakovai puikiai suvokia ieškovės teisių pažeidimą, bet sąmoningai nepasirūpina kitu būstu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovė V. S. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 23 d. sprendimą nustatant šio sprendimo vykdymo atidėjimą 36 mėnesių laikotarpiui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Nors formaliai priimtas teismo sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau atsakovė mano, kad jis neteisingas ir nepagrįstas atsakovės šeimos atžvilgiu. Teismas tinkamai neįvertino realių atsakovės ketinimų bei lūkesčių įgyti šį turtą nuosavybėn, taip pat pažeidė atsakovės nepilnametės dukters teises ir teisėtus interesus turėti gyvenamąjį būstą. Esant šioms aplinkybėms teismas priėmė sprendimą atsakovės šeimą iškeldinti iš ieškovės nekilnojamojo turto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, visiškai nepagrįstai nespręsdamas priimto teismo sprendimo vykdymo atidėjimo.
10.2. Apeliantės įsitikinimu, teismas visiškai nesivadovavo ir išvadą teikiančios institucijos išvada dėl ieškinio pagrįstumo bei nesprendė priimto teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, kaip minėta išvadoje iki 36 mėnesių laikotarpio. Institucijos išvadoje buvo teigiama, kad teismai, nagrinėdami bylas dėl nuomininkų kartu su nepilnamečiais vaikais iškeldinimo, priimdami sprendimus atsižvelgia į tėvų pajamas, turimą turtą, galimybę užsitikrinti minimalias būsto sąlygas, esamas nepilnamečių vaikų gyvenimo sąlygas ir kt. Priimami sprendimai paprastai įpareigoja nuomininkus kartu su nepilnamečiais vaikais išsikelti per atitinkamą terminą, kuris gali būti ir iki 36 mėn.
10.3. Apeliantės nuomone, teismo sprendimas nenumatant jo vykdymo atidėjimo, akivaizdžiai pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus, nes vaikas yra pripratęs prie esamos gyvenamosios aplinkos, lanko artimiausią ugdymo įstaigą, čia turi artimų draugų ratą, pagal savo amžių yra tik pradėjęs formalųjį ugdymo procesą. Todėl staigus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas, tokio amžiaus nepilnamečiui vaikui sukels šoką ir psichologinę traumą. Apeliantė mano, kad konkrečiu atveju protingas sprendimo vykdymo atidėjimo terminas būtų 36 mėnesių laikotarpis.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. V. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir iš apeliantės priteisti 302,50 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Atsakovai turėjo gerokai daugiau nei pakankamai laiko įvykdyti preliminariojoje pirkimo pardavimo sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus, kad galėtų įsigyti turtą. Po paskutinio atliko mokėjimo ieškovei – 2016 m. gruodžio 20 d., atsakovai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, jog savo nepilnamečiam vaikui užtikrintų teisę į kitą gyvenamąjį būstą nei tą, kuriame gyvena.
11.2. Įstatymas neįpareigoja ieškovės aprūpinti atsakovus ir jų nepilnametį vaiką gyvenamuoju būstu. Taigi, ieškovė niekada bei jokiais pagrindais neturėjo bei neturi pareigos užtikrinti atsakovams ir jų nepilnamečiam vaikui gyvenamąjį būstą.
11.3. Byloje nepateikta jokių faktinių pagrindų, kad būtų teisinė būtinybė ginti atsakovų nepilnamečio vaiko interesus juos būtinai siejant tik su ieškovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu, taip ir toliau suvaržant ieškovės, kaip nekilnojamojo turto savininkės, teises bei teisėtus interesus.
11.4. Atsakovė prašo atidėti teismo sprendimo įvykdymą 36 mėnesiams, tačiau nepateikia jokių argumentų, kodėl jos nurodomas 3 metų atidėjimo laikotarpis koreliuoja su ieškovės, kaip nekilnojamojo turto savininkės, teisėmis bei teisėtais interesais bei kokiu būdu ir kaip konkrečiai atsakovė (ar abu atsakovai) užtikrins ieškovės teises bei teisėtus interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Apeliantė kvestionuoja tik sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė neatidėti priimto sprendimo iškeldinti atsakovus su jų nepilnamečiu vaiku vykdymo, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja apeliaciniame skunde nustatytų ribų.
14. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkindamas ieškovės ieškinį konstatavo, kad egzistuoja abi sąlygos negatoriniam ieškiniui pareikšti, t. y. kad ieškovė yra turto, iš kurio prašo iškeldinti atsakovus, savininkė, taip pat, kad jos, kaip turto savininko teisės, yra pažeistos. Bylą nagrinėjęs teismas, įvertinęs argumentus dėl nepilnamečio vaiko teisės į būstą, pažymėjo, kad nepilnamečio vaiko buvimo aplinkybė nepaneigia ieškovės, kaip turto savininkės teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe ir nenustatė aplinkybių, kuriomis galėtų būti grindžiama sprendimo vykdymo atidėjimo būtinybė.
16. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar teismo sprendimas kartu su atsakove iškeldinti jos nepilnametę dukrą, nepažeidžia vaiko teisės į būstą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2001 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. didžiosios kolegijos sprendimą byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106; kt.), taigi valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste (pastaroji aplinkybė svarbesnė vertinant, ar konkrečiu atveju Konvencijos 8 straipsnis apskritai gali būti taikomas). Konvencijos garantuojamas ir EŽTT praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą teisme (žr., pvz., EŽTT 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo byloje McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06; kt.). Tinkamam Konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios teisės ribojimai proporcingi. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Stankova prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; minėtą sprendimą byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11).
17. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. birželio 7 d. nutarimai); socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2012).
18. Kaip minėta, esminis apeliacinio skundo argumentas, ginčijant iškeldinimo teisėtumą, yra siejamas su nepilnamečio vaiko interesų apsauga.
19. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Vieni iš bendrųjų vaiko teisių apsaugos principų yra tai, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos, o sandoriai, sudaryti paliekant vaiką be gyvenamojo būsto, pripažįstami negaliojančiais (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 5, 6 punktai, 13 straipsnio 1 dalis). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006).
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privaloma atsižvelgti į vaiko teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl taikomos prievolių teisės normos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Nepilnamečiai vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis). Dėl to, ginant vaiko teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-415/2016; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006).
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai turėjo pakankamai laiko įvykdyti preliminariojoje pirkimo pardavimo sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus, kad galėtų įsigyti turtą iš kurio yra iškeldinami. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai ieškovei nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d. yra sumokėję tik 1 970,00 Eur, kai preliminarioje sutartyje nurodyta turto įsigijimo kaina yra 14 560,00 Eur, t. y. atsakovai per 6 metus sumokėjo ieškovei tik 13,53 proc. visos turto kainos, o paskutinius daugiau nei keturis metus jokių įmokų visiškai nemokėjo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad po paskutinio atliko mokėjimo ieškovei (2016 m. gruodžio 20 d.) atsakovai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad savo nepilnamečiam vaikui užtikrintų teisę į kitą gyvenamąjį būstą nei tą, kuriame gyvena. Teismas teisingai konstatavo, jog atsakovai su ieškove nekontaktuoja, nesiima jokių aktyvių veiksmų siekiant išsaugoti savo gyvenamąją vietą šiame būste. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad teismas tinkamai neįvertino realių atsakovės ketinimų ir lūkesčių įgyti turtą nuosavybėn.
22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad dar 2020 m. spalio 2 d. atsakovams buvo išsiųstas pareiškimas dėl išsikėlimo, 2020 m. gruodžio 1 d. yra paduotas ieškinys teismui, skundžiamas sprendimas priimtas 2021 m. birželio 23 d., kuomet atsakovų nepilnametės dukters ugdymo procesas jau buvo pasibaigęs. Todėl neteisi apeliantė teigdama, kad neatidedant teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti jos nepilnamečio vaiko interesai, nes vaikas yra pripratęs prie esamos gyvenamosios aplinkos, lanko artimiausią gyvenamai vietai ugdymo įstaigą. Šiame kontekste teismas pastebi, kad atsakovai turi galimybę pasirinkti naują gyvenamąją vietą užtikrinant jų nepilnametei dukrai galimybę tęsti ugdymo procesą toje pačioje mokymosi įstaigoje. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad ji su atsakovu E. S., kaip nepilnamečio vaiko tėvai, dėl kokių nors konkrečių objektyvių ar subjektyvių priežasčių neturi galimybių įgyvendinti pareigos užtikrinti kitą gyvenamąjį būstą savo nepilnamečiam vaikui.
23. Kolegija pažymi, kad, ginant vaiko teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams.
24. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, t. y. nesant duomenų, kad tėvai dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių neturi galimybių įgyvendinti pareigos užtikrinti gyvenamąjį būstą vaikams (užtikrinti vaikų teisės į gyvenamąjį būstą), nėra pagrindo pripažinti teisinės būtinybės ginti vaikų interesus suvaržant buto savininko teises. Dėl to nėra teisinio pagrindo neiškeldinti atsakovų ir jų nepilnamečio vaiko iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Kadangi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, vaikų interesus privalo užtikrinti jų tėvai, šios nutarties 16-23 pastraipose nurodytais motyvais teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, dėl nepilnamečio vaiko teisės į būstą pažeidimo.
25. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
26. Ieškovė pateikė teismui rašytinius įrodymus apie 302,50 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydžio. Todėl apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš apeliantės priteistina 302,50 Eur suma išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei R. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.