Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo dalies civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ ieškinį atsakovui V. N. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo ieškovės pusėje – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Ginčas byloje kilo dėl žalos atlyginimo iš juridinio asmens vadovo. Apeliacijos objektu nagrinėjamu atveju yra Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo dalis, kuria iš atsakovo, VšĮ „Pušynas“ vadovo, priteista 35 685,64 Eur žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos.Pirmosios instancijos teismas 35 685,64 Eur žalos atlyginimą priteisė nustatęs atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas dėl ieškovės sumokėtų 22 000 Eur palūkanų UAB „Rekosta“ ir 13 685,64 Eur delspinigių Ūkio ministerijai.

Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, taip pat turi atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo ar atskiro procesinio klausimo išsprendimui.Ieškovė VšĮ „Pušynas“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė banko sąskaitų išrašus, patvirtinančius atsiskaitymą su UAB „Rekosta“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti rašytiniai įrodymai yra nesavalaikiai – jų pateikimo būtinybė neiškilo priėmus teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimu apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus yra siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios nutarties 22 punkte išaiškintus draudimo apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus tikslus ir CPK 314 straipsnyje nustatytas sąlygas jiems priimti, taip pat tai, kad ieškovės pateikti nauji rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, juos atsisako priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties

Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio senaties termino pradžios ir nurodo, kad dėl dalies priteistos žalos (13 685,64 Eur) ieškinio senaties termino pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A858-66/2013.Remiantis CK 1.124 straipsniu, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.125 straipsnio, įtvirtinančio ieškinio senaties terminus, 8 dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2014).Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškinio senaties terminas 13 685,64 Eur žalai atlyginti yra skaičiuojamas nuo 2014 m. birželio 4 d., t. y. nuo faktinio žalos atsiradimo momento, todėl objektyvusis ir subjektyvusis ieškinio senaties termino eigos pradžios momentai nagrinėjamu atveju sutampa. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė į teismą kreipėsi 2016 m. gruodžio 23 d., pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas.

Dėl vadovo civilinės atsakomybės sąlygų

Pagal CK 2.87 straipsnio, nustatančio juridinio asmens valdymo organų narių pareigas, 7 dalį, juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.CK 2.87 straipsnyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Šie veiklos principai įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti išimtinai bendrovės interesais, t. y. užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą jos, kaip rinkos dalyvio, veiklą. Lietuvos teismų praktikoje CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo grįstos pareigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2013).Taigi, administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad aplinkybė, ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien aplinkybė, jog įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Dalyvavimas versle yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, skatintų šešėlinį vadovavimą bendrovėms. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).Vertinant, ar sandoris sudarytas bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę komercinę riziką, bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.), taip, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad atsakovas nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. buvo VšĮ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ direktorius. VšĮ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“, Ūkio ministerija ir Lietuvos verslo paramos agentūra 2009 m. balandžio 29 d. sudarė projekto „Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ pastatų energetikos sistemų ir išorinių atitvarų rekonstrukcija“, projekto kodas Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025, trišalę finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025, kuria buvo nustatyta šio projekto finansavimo tvarka bei sąlygos, su vėlesniais šios sutarties pakeitimais. Pagal sutartį ieškovei skiriama iki 3 613 409 Lt projekto tinkamoms išlaidoms finansuoti. Projekto aprašyme nurodoma, kad planuojama renovuoti VšĮ „Pušynas“ I ir II korpusus.VšĮ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“, atstovaujamas atsakovo, su UAB „Rekosta“ 2010 m. balandžio 14 d. pasirašė projekto „VšĮ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ pastatų energetikos sistemų ir išorinių atitvarų rekonstrukcija“ renovavimo darbų pirkimo sutartį Nr. S-7/10 ir 2011 m. sausio 19 d. projekto „VšĮ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ pastatų energetikos sistemų ir išorinių atitvarų rekonstrukcija“ renovavimo darbų pirkimo sutartis Nr. S-1/11 ir Nr. S-2/11. Kaip matyti iš UAB „Rekosta“ 2011 m. rugpjūčio 29 d. raginimo Nr. 11/08-29-1, statybos rangos darbai pagal šios nutarties 36 punkte nurodytas sutartis buvo baigti 2011 m. vasario mėnesį, o raginimo dieną VšĮ „Pušynas“ su rangove buvo neatsiskaitęs už atliktus darbus 342 321,38 Lt sumą.Nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. ieškovė nutraukė likusius mokėjimus UAB „Rekosta“ pagal šios nutarties 36 punkte nurodytas sutartis. Liudytoja I. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovas jai nurodė, jog mokėjimai nebus atliekami, nes kilo ginčas dėl lėšų šaltinio, o ginčą atsakovas buvo įsitikinęs laimėsiąs.Ūkio ministras 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 4-915 pripažino netinkamomis projektui finansuoti išlaidomis 258 606,54 Lt sumą ir įpareigojo grąžinti išmokėtų lėšų dalį – 187 514,96 Lt.VšĮ „Pušynas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė:panaikinti Ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (19.2-52)-3-6784; panaikinti Ūkio ministro 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 4-915 ir 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 4-920; įpareigoti viešąją įstaigą Lietuvos verslo paramos agentūrą nedelsiant parengti bei pateikti paraišką asignavimų valdytojui pagal 2011 m. balandžio 20 d. mokėjimo prašymą Nr. MP012 dėl 244 891,46 Lt išlaidų kompensavimo; įpareigoti VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrą parengti bei pateikti paraišką asignavimų valdytojui dėl pagal mokėjimo prašymą Nr. MP011 visų neapmokėtų 63 014,28 Lt išlaidų kompensavimo; įpareigoti Ūkio ministeriją pagal VšĮ „Pušynas“ 2011 m. gruodžio 1 d. prašymą Nr. SD‑206(3.6.) priimti sprendimą pakeisti finansavimo ir administravimo 2009 m. balandžio 29 d. sutartį Nr. S-VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025 skirto finansavimo apimtimi, sudarant papildomą susitarimą dėl sutarties pakeitimo, dalyje dėl pilno pastatų komplekso (ūkio dalies, gydyklų) renovavimo.Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, VšĮ „Pušynas“ 2012 m. vasario 6 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 7 d. prašymą atmetė (CPK 179 straipsnio 3 dalis).Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. (19.2-52)-3-6784 „Dėl projekto Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025“ nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-66/2013, šį skundą iš dalies tenkino: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo VšĮ „Pušynas“ reikalavimas įpareigoti atsakovą Ūkio ministeriją priimti sprendimą pakeisti 2009 m. balandžio 29 d. finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025 buvo atmestas kaip nepagrįstas, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylos dalį iš naujo, 2013 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-884/2014, šį skundą atmetė, o sprendimą paliko nepakeistą.2014 m. birželio 4 d. VšĮ „Pušynas“ grąžino Ūkio ministerijai 187 514,96 Lt (54 308,09 Eur) ir sumokėjo 47 253,77 Lt (13 685,64 Eur) apskaičiuotų delspinigių už laiku negrąžintas lėšas.Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 1TE-149 atsakovas buvo atšauktas iš VšĮ „Pušynas“ vadovo pareigų.2016 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Rekosta“ kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl 9 658,91 Eur delspinigių ir 30 009,97 Eur palūkanų priteisimo iš ieškovės. Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1025-588/2016 patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo UAB „Rekosta“ sumokėti 22 000 Eur palūkanų.

Dėl 22 000 Eur palūkanų UAB „Rekosta“

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė atsakovo vadovavimo laikotarpiu turėjo lėšų atsiskaityti su UAB „Rekosta“, tačiau į raginimus atsiskaityti už atliktus darbus nereagavo, nesiėmė jokių organizacinių priemonių, kad ieškovė sutartinius įsipareigojimus įvykdytų, todėl pripažino, kad atsakovas veikė aplaidžiai ir neatsakingai ir nulėmė Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje numatytų ieškovės įsipareigojimų dėl 22 000 Eur palūkanų UAB „Rekosta“ atsiradimą.Apeliantas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad teismo nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo savaime neįrodo fakto, kad ieškovė yra sumokėjusi 22 000 Eur palūkanų. Ieškovė tuo metu neturėjo pakankamai lėšų, o atsakovas veikė geriausiais įstaigos interesais, siekdamas, kad UAB „Rekosta“ būtų sumokėta iš Europos Sąjungos lėšų.Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pažymi, kad teismas, pripažindamas vadovo veiksmus neteisėtais, 32 punkte nurodytos verslo sprendimų priėmimo taisyklės netaikė, nenustatė, ar neatsikaitant su rangove buvo peržengta protingos ūkinės komercinės veiklos rizika, taip pat nenustatė aplinkybės, ar atsakovui, kaip ieškovės vadovui, iš anksto buvo ar turėjo būti žinoma, kad ieškovė dėl to patirs žalą.Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad atsakovo veiksmai sudarant šios nutarties 36 punkte nurodytas sutartis su UAB „Rekosta“ nebuvo ginčijami. Byloje taip pat nėra ginčo, kad atlikti statybos rangos darbai ieškovei buvo naudingi – buvo atlikta renovacija. Pagal šalių paaiškinimus, už darbus ieškovė po atsakovo atleidimo su UAB „Rekosta“ atsiskaitė. Nepaneigti ir atsakovo paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad atsakovas aktyviai siekė pagerinti ieškovės turimų pastatų ir aplinkos būklę, aktyviai ieškojo tam finansavimo šaltinio ir jį surado. Teisėjų kolegija ypač atkreipia dėmesį į atsakovo paaiškinimus, kad vykdant šios nutarties 35 punkte nurodytą projektą buvo sutaupyta 1 171 971,53 Lt lėšų, kurias, pakeisdamas sutartį, atsakovas siekė panaudoti ir renovuoti likusias nerenovuotas komplekso patalpas. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo argumentais pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad nutarties 35 punkte paminėtas projektas buvo itin naudingas ieškovei, nes buvo gauta didelės vertės parama ir už šias lėšas renovuotos įstaigos patalpos, o UAB „Rekosta“ mokėtina suma sudaro tik nedidelę dalį paramos, kuri buvo panaudota tinkamai. Ieškovė, priešingai, dėl paminėto projekto vykdymo aplinkybių apsiribojo bendromis tezėmis ir teigė, kad atsakovas aplaidžiai neatsikaitė su UAB „Rekosta“, todėl jai teko mokėti taikos sutartyje patvirtintas palūkanas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios nutarties 33 punkte apibrėžtą įrodinėjimo naštą ir dalyką, ieškovė nė vienos aktualios aplinkybės neįrodinėjo. Ieškovė neįrodinėjo, kad sutartis su UAB „Rekosta“ nebuvo susijusi su projekto Nr. S-VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025 įgyvendinimu. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, sutartys su UAB „Rekosta“ buvo sudarytos įgyvendinant paminėtą projektą. Sutartyse buvo aiškiai numatytas finansavimo šaltinis – lėšomis iš projekto Nr. S-VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025 (žr. sutarties Nr. S-7/10 1.2 papunktis; sutarties Nr. S-1/11 1.2 papunktis; sutarties Nr. S-2/11 1.2 papunktis). Sutartyse Nr. S-7/10 ir Nr. S-1/11 finansavimas buvo numatytas tik iš projekto Nr. S-VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025 lėšų, ir tik sutarties Nr. S-2/11 (vertė – 96 910,61 Lt) finansavimas numatytas iš projekto Nr. S-VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025 lėšų arba užsakovo lėšų. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad jokių aplinkybių, patvirtinančių, pagal kurias sutartis, už kokius darbus ir kokia dalimi buvo neatsiskaityta su UAB „Rekosta“ ieškovė nepateikė (vien sutarties Nr. S-7/10 vertė buvo 2 088 708,29 Lt, 4.2 papunktis). Tiek paties atsakovo, tiek nutarties 38 punkte nurodytos liudytojos parodymai nagrinėjamu atveju patvirtina, kad su UAB „Rekosta“ nebuvo atsiskaityta iškilus problemoms dėl finansavimo šaltinio.Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad, kilus ginčui dėl atsiskaitymo su UAB „Rekosta“ šaltinio, atsakovas ėmėsi ir kitų priemonių – 2012 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. SD-185(3.6.) kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą papildomų lėšų, nurodydamas, jog reikalingos apyvartinės lėšos; be to, vyko susirašinėjimas tiek su Ūkio ministerija, tiek ir su Lietuvos verslo paramos agentūra.Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojos parodymai ir atsakovo paaiškinimai patvirtina, kad su UAB „Rekosta“ buvo siekta atsiskaityti projekto Nr. S-VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025 lėšomis. Verslo sprendimo priėmimo taisyklės taikymas šiuo atveju pasireiškia tuo, kad atsakovas, supratęs, jog UAB „Rekosta“ darbai nebuvo pripažinti tinkamais finansuoti projekto lėšomis, turėjo kelis pasirinkimus – atsiskaityti su UAB „Rekosta“ įstaigos lėšomis arba ginti įstaigos teises teisme ir susigrąžinti finansavimą, kuriuo būtų padengta skola, kaip numatė ir sudarytos sutartys. Atsakovas pasirinko pastarąjį variantą. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia ieškovė, atsižvelgiant į visas anksčiau nurodytas aplinkybes, VšĮ „Pušynas“ teisių gynimas teisme, siekiant panaudoti lėšas iš projekto UAB „Rekosta“ darbams finansuoti, nelaikytinas nei protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimu, nei aiškiu aplaidumu. Kaip minėta anksčiau, sutarčių su UAB „Rekosta“ teisėtumas byloje nėra ginčijamas, kaip ir nėra ginčijama ta aplinkybė, kad atsiskaitymo su ja šaltinis turėjo būti iš projekto lėšų. Nors teisminė gynyba šiuo atveju ir nepasiteisino, tačiau byloje nepaneigta, kad ji buvo įgyvendinama geriausiais įstaigos interesais ir laikytina protingomis pastangomis įgyvendinti sutartyse su UAB „Rekosta“ numatytą statybos rangos darbų finansavimo sąlygą. Sprendžiant ar atsakovui iš anksto buvo ar turėjo būti žinoma, kad jam neatsiskaičius su UAB „Rekosta“ ieškovė dėl to patirs žalą, teisėjų kolegija sutinka, kad neatsiskaitymas laiku su rangove lėmė prievolės mokėti palūkanas atsiradimą. Tačiau tokie praradimai, atsižvelgiant į anksčiau nurodytus vadovų atsakomybės ypatumus, bei tikslą, kurio buvo siekiama – kad su UAB „Rekosta“ būtų atsikaityta iš projekto, o ne įstaigos lėšų, kaip ir numatyta sutartyse, protingai pateisina šių praradimų riziką. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad teismo ir ieškovės argumentai, jog įstaiga turėjo lėšų atsiskaityti su UAB „Rekosta“, nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais. Ieškovė yra viešoji įstaiga, kuri biudžetą metams planuoja iš anksto. Kaip atitinkamais metais buvo suplanuotas įstaigos biudžetas, kokios buvo (ar iš viso buvo) numatytos rezervinės lėšos, ieškovė duomenų nepateikė. Iš ieškovės balanso už 2011–2012 metus matyti, kad 2011 metais ieškovė turėjo atsargų sudarančių 107 087 Lt sumą, o 2012 metais turėjo atsargų sudarančių 147 275 Lt sumą. Šių lėšų nebūtų pakakę atsiskaityti su UAB „Rekosta“. Kaip matyti iš ieškovės veiklos ataskaitų, jos pelnas nebuvo toks, kad ji galėtų sukaupti pakankamai lėšų nedelsiant sumokėti anksčiau nurodytas sumas (2012 m. grynasis veiklos rezultatas buvo 17 022 Lt). Ieškovė viso proceso pirmosios instancijos teisme metu, nepaisant atsakovo pateiktų įrodymų ir paaiškinimų net nebandė įrodinėti, kodėl jos vadovas, siekdamas teisėto tikslo – pastatų renovacijos projekto lėšomis – turėjo už jas atsiskaityti įstaigos lėšomis ir kokiomis lėšomis jis tai galėjo padaryti. Argumentai apie įsigytą automobilį, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi, nes ieškovė nepateikė duomenų, kad pirkimas nebuvo suplanuotas ar kad šios išlaidos priešingos įstaigos interesams, be to, automobilis įsigytas lizingo būdu, taigi tuo metu reikšmingai ir nepakeitė įstaigos galimybių atsiskaityti su UAB „Rekosta“ iš karto. Kitos nurodytos išlaidos lauko terasai vėlgi nelaikytinos nesusijusiomis su įstaigos veikla ar jos interesais. Pagal ieškinio dalyką ir pagrindą, jų teisėtumas byloje kvestionuojamas nebuvo, atsakovo atsakomybės klausimas dėl jų taip pat nebuvo keliamas. Paminėtina ir tai, kad sutartis dėl lauko terasos įrengimo buvo sudaryta dar iki Ūkio ministro įsakymo, t. y. 2011 m. lapkričio 11 d. Atitinkamai, teisėjų kolegija kritiškai vertina ieškovės poziciją dėl paminėtų pirkimų, nurodant, kad atsakovas šias lėšas iššvaistė. Atskirai pažymėtina ir tai, kad pastatų renovacija ir aplinkos darbai, jų apimtis ir kiti klausimai yra susiję su įstaigos veiklos strategija, kuri priklauso visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencijai (ieškovės įstatų 21.13 papunktis), o ieškovė neteikė duomenų, kad paminėta pastatų renovacijos ir kitų darbų apimtis dalininkų patvirtintoje veiklos strategijoje turėjo būti kitokia, nei buvo vykdoma.Kaip nurodyta aktualioje kasacinio teismo praktikoje, kuria atsakovas nuosekliai rėmėsi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, šiuo atveju ieškovei teko pareiga įrodyti atsakovo fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba suteiktų įgaliojimų viršijimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, profesionalus ūkio subjektas, tokių aplinkybių iš esmės neįrodinėjo, o rėmėsi tik tuo, kad atsakovo sprendimas buvo nenaudingas ir padarė žalą įmonei. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra nustatyti vadovo neteisėti veiksmai, sukėlę žalą ieškovei, negali būti pripažįstama pagrįsta, nes neteisėtus veiksmus teismas nustatė netinkamai paskirstęs įrodinėjimo naštą ir nukrypdamas nuo anksčiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nustatant įmonės vadovo atsakomybę už jo vadovaujamai įmonei padarytą žalą.

Dėl delspinigių Ūkio ministerijai

Atsakovas nurodo, kad priimdamas sprendimą bylinėtis teisme ir negrąžindamas Ūkio ministerijai lėšų, veikė siekdamas įmonės interesų, sąžiningai, gera valia ir nesant jokių neleistinų asmeninių interesų, todėl negalima teigti, kad padarė įmonei žalą. Jo manymu, ir šiuo atveju turi būti taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.Kasacinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad verslo sprendimu laikomas toks vadovo (ar valdybos) veiksmas, kurio atlikimas nebuvo susijęs su imperatyvų, nustatytų įstatymuose ir įmonės dokumentuose, įvykdymu, t. y. vadovas turėjo diskreciją priimti konkretų sprendimą ir tuo metu nebuvo žinoma, ar šis pasiteisins. Praktikoje galimi verslo sprendimai, kurie nėra sandoriai su trečiaisiais asmenimis, – pavyzdžiui, valdyba paprastai daro verslo sprendimus, bet be atskiro įgaliojimo nesudarinėja sandorių su trečiaisiais asmenimis, vienasmenis valdymo organas taip pat gali nuspręsti dėl verslo strategijos keitimo, prekių ir paslaugų kainodaros keitimo, prekių kokybės reikalavimų sumažinimo ir t. t., ir dėl šių sprendimų bendrovė gali patirti žalą. Todėl nepagrįsta vadovo civilinę atsakomybę taikyti tik už nepagrįstų verslo sandorių sudarymą su trečiaisiais asmenimis, o už žalingus bendrovei sprendimus taikyti materialinę atsakomybę pagal Darbo kodekso normas, nes abiem atvejais šie veiksmai patenka į verslo sprendimų kategoriją, jais pažeidžiamos tos pačios vadovo fiduciarinės pareigos ir padaroma žala bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).Nagrinėjamu atveju Ūkio ministras 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 4-915 pripažino netinkamomis projektui finansuoti išlaidomis 258 606,54 Lt sumą ir įpareigojo grąžinti išmokėtų lėšų dalį – 187 514,96 Lt. Kaip matyti iš šio įsakymo, lėšos turėjo būti grąžintos per 60 kalendorinių dienų nuo įsakymo įsigaliojimo dienos (įsakymo 2.1 papunktis). Skirtingai nuo skolos UAB „Rekosta“, šis viešojo administravimo subjekto sprendimas yra privalomai vykdytinas nuo jo įsigaliojimo, todėl atsakovas neturėjo pasirinkimo teisės, jį vykdyti ar ne. Kaip matyti iš šios nutarties 41 punkto, pateikus skundą dėl paminėto įsakymo buvo prašyta taikyti ir reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas pastarųjų netaikė, o teismo nutartis apskųsta nebuvo. Atitinkamai, atsakovas ginčo teismuose laikotarpiu neturėjo pasirinkimo teisės vykdyti įsakymą, ar jo nevykdyti, todėl, remiantis anksčiau paminėta kasacinio teismo praktika, šiam jo sprendimui negali būti taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad žinodamas apie Ūkio ministro 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 4-915, atsakovas sąmoningai pasirinko lėšų Ūkio ministerijai negrąžinti. Tai sukėlė apibrėžtas pasekmes –delspinigius Ūkio ministerijai, kurie sudaro 13 685,64 Eur sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vadovų civilinę atsakomybę, ir nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas, todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista 13 685,64 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo, paliktina nepakeista.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo neteisėtus veiksmus dėl 22 000 Eur palūkanų UAB „Rekosta“ nustatė netinkamai paskirstęs įrodinėjimo naštą ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, skundžiamą sprendimą pakeičia, iš atsakovo ieškovei priteisto žalos atlyginimo sumą sumažindama iki 13 685,64 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė sumokėjo 1 056 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismui patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, pakeitus sprendimą ir tenkinus 24,46 procentus ieškovės reikalavimų, jai iš atsakovo priteistina 258,30 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo. Atsakovas iki bylos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų, todėl šios nepriteistinos (CPK 98 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkindamas iš dalies, laikinųjų apsaugos priemonių mąsto nepakeitė. Apeliacinės instancijos teismui patenkinus apeliacinį skundą iš dalies ir pakeitus sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas sumažintinas iki 13 685,64 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą ieškovei viešajai įstaigai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Poilsio ir reabilitacijos centrui „Pušynas“ (juridinio asmens kodas 188713890) iš atsakovo V. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 13 685,64 Eur (trylikos tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų ir 64 ct); 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti už priteistą 13 685,64 Eur sumą nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei viešajai įstaigai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Poilsio ir reabilitacijos centrui „Pušynas“ (juridinio asmens kodas 188713890) iš atsakovo V. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 258,30 Eur (du šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir 30 ct) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi atsakovo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, sumažinant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 13 685,64 Eur.

Sprendimo patvirtintą kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.