- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-13
- Bylos Nr.
- e2A-1651-587/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04682-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Žemaitienė
- Ieškovas
- individualios įmonės „Aujama – credit“
- Atsakovas
- S. P.
Procesinio dokumento kategorijos: 2.6.8.10; 2.6.10.5.1; 2.6.2.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1
2019 m. lapkričio 13 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Žemaitienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama – credit“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10128-877/2019 pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama – credit“ ieškinį atsakovei S. P. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė individuali įmonė „Aujama – credit“ (toliau – ir IĮ „Aujama - credit“) prašė priteisti iš atsakovės 200 Eur skolą, 135,52 Eur palūkanas už naudojimąsi kredito suma laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2019 m. kovo 15 d., 26,40 Eur administravimo mokestį už 2018 m. balandžio 6 d. – 2019 m. kovo 15 d. laikotarpį, 18 Eur delspinigius už laiku negrąžintą kredito sumą ir kredito grąžinimo termino nepratęsimą laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. iki 2019 m. kovo 15 d., administravimo mokestį ir pelno palūkanas po 14,72 Eur už kiekvieną mėnesį nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo paskolos sutarties Nr. 2742 įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad:
1.1. ieškovė IĮ „Aujama – credit“ ir atsakovė S. P. 2018 m. balandžio 6 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 2742, kurios pagrindu ieškovė atsakovei suteikė 200,00 Eur dydžio kreditą, o atsakovė įsipareigojo 2018 m. gegužės 6 d. grąžinti kreditą, sumokėti 12,32 Eur palūkanas už naudojimąsi kredito suma (pelno palūkanas) ir 2,40 Eur administravimo mokestį. Sutartu terminu (2018 m. gegužės 6 d.) atsakovė jokių mokėjimų neatliko, todėl ieškovė, vadovaudamasi sutarties bendrųjų sąlygų 2.2, 5.1, 8.4, 9.1, 9.2 ir 9.3 punktais ir sutarties specialiosiomis sąlygomis, prašo teismo priteisti iš atsakovės visas ieškovei pagal sutartį priklausančias sumas.
1.2. Ieškovė akcentavo, jog reikalavimai priteisti administravimo mokestį atitinka tiek Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ), tiek vartojimo kredito sutarties nuostatas. Pagal VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Pagal 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 2742 atsakovei buvo suteikta galimybė naudotis 200 Eur bendra vartojimo kredito suma. Įvertinus bendrą vartojimo kredito sumą (200 Eur), vienai vartojimo kredito dienai visos kitos išlaidos negali būti didesnės kaip 0,12 Eur (200 Eur x 0,04 %/100 = 0,08 Eur). Per mėnesį tai sudaro 2,40 Eur (30 d. x 0,08 Eur = 2,40 Eur). Būtent tokią kitų išlaidų, kurios sutartyje apibrėžtos kaip administravimo mokestis, sumą, neviršijančią Vartojimo kredito įstatymo reikalavimų, ieškovė ir prašo priteisti iš atsakovės.
1.3. 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo kredito sutarties Nr. 2742 10.5.4 punktas numato, jog net sutarties nutraukimas nesustabdo pelno palūkanų, netesybų, administravimo mokesčio, kitų sutartyje numatytų mokėjimų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, bendrą vartojimo kredito kainą bei kitas kredito gavėjo kredito davėjui pagal sutartį mokėtinas sumas. Sutarties nutraukimas neturi įtakos ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, kurios pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Taigi, ir dėl šios priežasties ieškovė turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės administravimo mokestį, kuris vienai vartojimo kredito dienai sudaro ne daugiau kaip 0,04 procento nuo kredito sumos, iki prievolės pagal Vartojimo kredito sutartį visiško įvykdymo.
2. Atsakovė S. P. nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 14 d. sprendimu, priimtu atsakovei už akių, ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 200,00 Eur skolą, 26,40 Eur administravimo mokestį už 2018 m. balandžio 6 d. – 2019 m. kovo 15 d. laikotarpį, 18,00 Eur delspinigius už 2018 m. rugsėjo 17 d. – 2019 m. kovo 15 d. laikotarpį, 135,52 Eur palūkanas už 2018 m. kovo 6 d. – 2019 m. kovo 15 d. laikotarpį, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (379,92 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 205,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad:
4.1. šalys 2018 m. balandžio 6 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 2742. Ieškovė suteikė atsakovei 200 Eur kreditą, o kredito gavėja įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2018 m. gegužės 6 d. ir mokėti kitas sutartyje numatytas įmokas. Atlikęs formalų ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų vertinimą, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 200 Eur skolą ir 26,40 Eur administravimo mokestį už 2018 m. balandžio 6 d. – 2019 m. kovo 15 d. laikotarpį, 18 Eur delspinigius už 2018 m. rugsėjo 17 d. – 2019 m. kovo 15 d. laikotarpį. Atsakovei laiku neatsiskaičius su ieškove, ieškovei iš atsakovės priteisė 135,52 Eur palūkanas už 2018 m. kovo 6 d. – 2019 m. kovo 15 d. laikotarpį (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis).
4.2. Teismas, sprendė, kad ieškovės parengtos ir atsakovės pasirašytos vartojimo kredito sutarties sąlyga, kurioje nurodyta, kad atsakovei per nustatytą terminą negrąžinus kredito, automatiškai pratęsiama kredito sutartis, yra nesąžininga CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme, ši sąlyga individualiai su atsakove nebuvo aptarta, todėl ji negali būti taikoma (Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-877-413/2019). Dėl nurodytų aplinkybių ieškovės reikalavimą priteisti 2,40 Eur administravimo mokestį už kiekvieną mėnesį nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo paskolos sutarties Nr. 2742 įvykdymo teismas atmetė (CPK 178 straipsnis).
Šalies argumentai
4.3. Ieškovė prašė priteisti pelno palūkanas pagal sutartį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog po bylos iškėlimo yra skaičiuojamos ne pelno palūkanos, o procesinės palūkanos, numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013).
4.4. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė prašo priteisti pelno palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito išmokėjimo, sprendė, jog aukščiau aptartas teisinis šio ginčijamo klausimo reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad ieškovė yra pareiškusi reikalavimą priteisti palūkanas po bylos iškėlimo teisme dienos, kurios numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, jog tokios nuostatos laikėsi ir Kauno apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-877-413/2019.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
5. Ieškovė IĮ „Aujama – credit“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 14 d. sprendimo už akių dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti pelno palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško prievolės įvykdymo pagal 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 2742, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti ieškovei IĮ „Aujama – credit“ iš atsakovės S. P. pelno palūkanas po 12,32 Eur už kiekvieną mėnesį nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo paskolos sutarties Nr. 2742 įvykdymo. Apeliantė taip pat prašo priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog po bylos iškėlimo yra skaičiuojamos ne pelno palūkanos, o procesinės palūkanos, numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, ir išvada, kad ieškovės reikalavimas priteisti pelno palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito išmokėjimo, vertintinas kaip reikalavimas priteisti palūkanas, numatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje, visiškai neatitinka kasacinio teismo praktikos, ieškovės aiškiai suformuluoto reikalavimo turinio ir 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo kredito sutarties nuostatų.
5.2. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014, 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 straipsniai ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme).
5.3. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais.
5.4. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1. punkte numatyta, kad už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas (pelno palūkanas) už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais. Sutarties 6.2 punkte yra aiškiai numatytas terminas, iki kurio skaičiuojamos pelno palūkanos (pelno palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t. y. iki dienos (imtinai), kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui). Iš sutarties nuostatų aiškiai matyti, kad ieškovė, vadovaudamasi sutarties nuostatomis, ieškiniu prašė priteisti būtent mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas (pelno palūkanas) iki visiško prievolės pagal 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 2742 įvykdymo, o ne kompensuojamąsias palūkanas (nuostolius) už termino įvykdyti prievolę pažeidimą, kurios sutartyje net nėra numatytos.
5.5. Reikalavimą priteisti pelno palūkanas ieškovė suskirstė į dvi dalis, t. y. reiškė reikalavimą priteisti 135,52 Eur palūkanas už naudojimąsi kredito suma (pelno palūkanas) už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2019 m. kovo 15 d., kai buvo iškelta byla teisme, kurį, beje, teismas patenkino, bei reikalavimą priteisti pelno palūkanas už kiekvieną mėnesį nuo 2019 m. kovo 15 d., kai buvo iškelta byla teisme, iki 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo paskolos sutarties Nr. 2742 įvykdymo, tik tam, kad būtų apskaičiuota žyminio mokesčio dalis už iki bylos iškėlimo teisme susidariusią tiksliai žinomą pelno palūkanų sumą. Todėl teismo išvada, jog ieškovės reikalavimas priteisti pelno palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito išmokėjimo, vertintinas kaip reikalavimas priteisti kompensuojamąsias palūkanas po bylos iškėlimo teisme dienos, kurios numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje, yra niekuo nemotyvuota ir nepagrįsta.
5.6. Pirmosios instancijos teismas taip pat klaidingai aiškino pelno palūkanų ir procesinių palūkanų santykį bei netinkamai aiškino ir taikė kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu. Pirmosios instancijos teismo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje Nr. 3K-3-636/2013 yra pasisakyta dėl kompensuojamųjų palūkanų (nuostolių) už termino įvykdyti prievolę pažeidimą ir procesinių palūkanų santykio. Nurodytoje byloje kasacinis teismas klausimo dėl pelno palūkanų priteisimo ir jo santykio su procesinėmis palūkanomis iš viso nenagrinėjo, todėl nurodyta kasacinio teismo nutartis nagrinėjamoje byloje neturi precedento galios ir joje suformuota praktika pirmosios instancijos teismas vadovautis neturėjo jokio pagrindo. Taip pat šioje byloje negali būti vadovaujamasi Kauno apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-877-413/2019 pateiktais argumentais, nes jie akivaizdžiai neatitinka kasacinio teismo praktikos. Be to, nėra pasibaigęs terminas pateikti kasacinį skundą dėl šios apeliacinio teismo nutarties, todėl procesine prasme nurodytoje byloje dar nėra pasibaigęs procesas.
6. Atsakovė S. P. nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
9. Apeliaciniu skundu apeliantė ginčija teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškovės reikalavimas priteisti ieškovei IĮ „Aujama – credit“ iš atsakovės S. P. pelno palūkanas po 12,32 Eur už kiekvieną mėnesį nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo paskolos sutarties Nr. 2742 įvykdymo.
10. Nustatyta, kad šalys 2018 m. balandžio 6 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 2742, kuria ieškovė suteikė atsakovei 200 Eur kreditą 30 dienų laikotarpiui, o kredito gavėja įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2018 m. gegužės 6 d. ir sumokėti kitas sutartyje numatytas įmokas – 12,32 Eur palūkanas ir 2,40 Eur administravimo mokestį. Sutarties specialiosios sąlygos numatė, kad vartojimo kreditas suteikiamas, atsakovei mokant 74,95 procentų dydžio metines palūkanas, o bendra vartojimo kredito kaina sudaro 137,41 procentus. Specialiosiose vartojimo kredito sutarties sąlygose nurodyta, kad bendra vartojimo kredito kaina pagal šią sutartį pinigine išraiška sudaro 14,72 Eur.
11. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1. punkte numatyta, kad už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas (pelno palūkanas) už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais. Sutarties 6.2 punkte numatyta, kad pelno palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t. y. iki dienos (imtinai), kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Kreditas laikomas tinkamai (faktiškai) sugrąžintu kredito davėjui, kai kredito suma yra įskaitoma į kredito davėjo sąskaitą. Sutarties 10.5.4. punktas numato, kad sutarties nutraukimas nesustabdo pelno palūkanų, netesybų, administravimo mokesčio, kitų sutartyje numatytų mokėjimų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, bendrą vartojimo kredito kainą bei kitas kredito gavėjo kredito davėjui pagal sutartį mokėtinas sumas.
12. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 straipsnio 1 dalis).
13. Nagrinėjamu atveju šalys vartojimo kredito sutarties 6.2 punktu susitarė, kad palūkanos už naudojimąsi paskolintais pinigais (pelno palūkanos) bus mokamos iki faktinio kredito grąžinimo. Toks šalių susitarimas atitinka CK 6.872 straipsnyje ir 6.874 straipsnyje nustatytą reglamentavimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007, 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
14. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė, vadovaudamasi sutarties nuostatomis, ieškiniu prašė priteisti būtent mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas (pelno palūkanas) iki visiško prievolės pagal 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 2742 įvykdymo, o ne kompensuojamąsias palūkanas (nuostolius) už termino įvykdyti prievolę pažeidimą.
15. Šalys vartojimo kredito sutartimi susitarė, jog pelno palūkanos bus mokamos iki faktiško kredito grąžinimo ieškovei momento, o toks šalių susitarimas atitinka CK 6.872 straipsnyje ir 6.874 straipsnyje nustatytą reglamentavimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti ne pelno palūkanas už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamąsias palūkanas CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio pagrindu.
16. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas apeliantės reikalavimą priteisti pelno palūkanas, vadovavosi Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-877-413/2019 pateiktais išaiškinimais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013 pateiktais išaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013 pateiktais išaiškinimais, kuriais taip pat buvo vadovaujamasi Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-877-413/2019. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013 buvo nagrinėjamas klausimas dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo savivaldybių turto privatizavimo santykiuose ir skolininko (atsakovo) atleidimo nuo civilinės atsakomybės reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kasacinis teismas šioje byloje pasisakė dėl nuostolių už termino įvykdyti prievolę pažeidimo ir procesinių palūkanų santykio. Minėtoje byloje nebuvo sprendžiamas reikalavimo priteisti pelno palūkanas už suteiktą paskolą pasibaigus sutarties terminui pagrįstumo klausimas, koks yra pareikštas nagrinėjamoje byloje ir buvo nagrinėjamas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-877-413/2019. Atsižvelgti į teismų išaiškinimus galima tada, kai jie yra procesiniuose sprendimuose, priimtuose bylose, kurių faktinės bylos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos konkrečios bylos faktine fabula. Teismų praktika formuojama byla po bylos, ji (praktika) natūraliai plėtojama ir tobulinama. Taigi, teismų praktiką formuoja tas teismas, kuris yra paskutinė instancija atitinkamos kategorijos civilinėms byloms. Kasacinio teismo išaiškinimai ne tik formuoja, bet ir vienodina teismų praktiką, nes pagrindinė kasacijos funkcija – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019).
17. Apeliantė ieškiniu ir apeliaciniu skundu prašo priteisti jai iš atsakovės S. P. pelno palūkanas po 12,32 Eur už kiekvieną mėnesį nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo paskolos sutarties Nr. 2742 įvykdymo. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutartimi šalys buvo sutarusios dėl palūkanų dydžio ir jų mokėjimo tvarkos. Sutarties specialiosios sąlygos numatė, kad paskola suteikiama atsakovei mokant 74,95 procentų dydžio palūkanas už suteiktą paskolą, o bendra vartojimo kredito metinė palūkanų norma sudaro 137,41 procentus.
18. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kad bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jeigu privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis. Bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu (VKĮ 2 straipsnio 5 dalis). Galiojantis teisinis reglamentavimas numato, jog vartojimo kredito sutartimi nustatytos pelno palūkanos yra įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą.
19. VKĮ 21 straipsnis numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka minėtų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.
20. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju paskolos sutartimi nustatyta palūkanų norma sudarė 74,95 procentus, t. y. nėra didesnė kaip 75 procentai, taip pat ieškovė pagrindė, jog sutartimi nustatytas administravimo mokestis vienai vartojimo kredito dienai nėra didesnis kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos vienai dienai. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir galiojantis teisinis reglamentavimas savaime nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šių dydžių, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vertinant apeliantės reikalavimą priteisti mokėjimo palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško sutarties įvykdymo yra pagrindas sutartimi nustatytas palūkanas įvertinti kaip sudėtinę bendros kredito kainos dalį. VKĮ 21 straipsnio kontekste teismas reikšmingomis vertina aplinkybes, jog vartojimo kredito sutartimi atsakovei iš viso buvo suteikta 200,00 Eur dydžio paskola. Atsakovė pažeidė sutarties sąlygas ir laiku negrąžino jai suteiktos paskolos bei nesumokėjo kitų sutartimi nustatytų piniginių sumų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčijama dalimi ieškovei iš atsakovės yra priteista ne tik 200,00 Eur skola, bet ir 26,40 Eur administravimo mokestis, 18,00 Eur delspinigiai, 135,52 Eur palūkanos. Iš viso iš atsakovės neginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi priteista 179,92 Eur suma (26,40 Eur + 18,00 Eur + 135,52 Eur), kurią sudaro palūkanos už naudojimąsi suteikta paskola visą prievolės pažeidimo laikotarpį bei kiti sutartimi nustatyti mokesčiai. Ši suma sudaro 89,96 procentus atsakovei suteiktos paskolos sumos. Ieškovė nurodė, kad pelno palūkanos per mėnesį sudaro 12,32 Eur. Pelno palūkanos nuo 2019 m. kovo 15 d. iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo momento sudarytų dar 36,96 Eur, t. y. dėl netinkamo sutarties sąlygų vykdymo iš atsakovės priteista suma jau sudarytų iš viso 216,88 Eur ir būtų didesnė bendrą vartojimo kredito sumą. Įvertinęs šią aplinkybę Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti ieškovės prašomas priteisti pelno palūkanas nuo sutartimi nustatyto 74,95 procentų metinių palūkanų dydžio iki įstatymo nustatyto 5 procentų metinių palūkanų dydžio (CK 6.874 straipsnio 1 dalis, VKĮ 21 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės prašomas priteisti pelno palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos kredito sumos, sumažino iki 5 procentų metinių palūkanų dydžio, nors ir nepagrįstai jas pripažino procesinėmis palūkanomis.
22. Apeliantė ieškiniu ir apeliaciniu skundu prašo priteisti iš atsakovės pelno palūkanas po 12,32 Eur už kiekvieną mėnesį nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo paskolos sutarties Nr. 2742 įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pelno palūkanos gali būti priteistos nuo negrąžintos paskolos sumos tik iki visiško suteiktos paskolos grąžinimo, o ne iki visiško vartojimo paskolos sutarties įvykdymo. Todėl apeliantei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo negrąžintos paskolos sumos (200,00 Eur) nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. vartojimo paskolos sutartimi suteiktos paskolos grąžinimo dienos (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). Konstatuotina, kad yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
23. Skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, pirmosios instancijos teismas, apeliantės reikalavimą priteisti pelno palūkanas perkvalifikavęs reikalavimu priteisti procesines palūkanas, apeliantei iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (379,92 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantė ieškiniu neprašė priteisti procesinių palūkanų nuo teismo sprendimu priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
24. CPK 313 straipsnio 1 dalis apeliacinės instancijos teismui draudžia dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Byloje yra pateiktas tik ieškovės apeliacinis skundas. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliantei iš atsakovės priteisus 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos (200,00 Eur), o ne nuo visos teismo sprendimu priteistos sumos (379,92 Eur), nuo 2019 m. kovo 15 d. iki ginčo vartojimo paskolos sutartimi suteiktos paskolos grąžinimo dienos, o ne iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, apeliantės atžvilgiu būtų priimtas blogesnis teismo sprendimas.
25. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas spręsdamas reikalavimo priteisti pelno palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo momento pagrįstumą netinkamai taikė materialiosios teisės normas, tačiau byloje priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą bei įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir aptartą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti, todėl jis paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis,).
39. Apeliantė prašė priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, ieškovei nepriteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.