- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-27
- Bylos Nr.
- I3-8936-320/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00418-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Kairienė, Erminijus Baziulis, Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Advokatai
- Dainius Mažylis
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Giedrės Kairienės ir Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. K. (toliau– ir pareiškėjas, ir J. K.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau– ir Panevėžio AVPK) 2023 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 50-IL-6934 „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ (toliau– ir Sprendimas), bei prašė įpareigoti Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą jo prašymą svarstyti iš naujo arba išspręsti klausimą iš esmės – įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad 2023 m. birželio 8 d. Panevėžio AVPK pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Panevėžio AVPK Sprendimu neišdavė jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus remdamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau– ir GKŠĮ) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu remiasi GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurioje išvardinti asmenys nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis. Pareiškėjas paaiškino, kad jo teistumas pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. spalio 1 d. nuosprendį išnyko 2005 m. spalio 1 d., pagal 2005 m. spalio 26 d. nuosprendį teistumas išnyko 2007 m. spalio 26 d., pagal 2020 m. liepos 13 d. nuosprendį teistumas taip pat nuo 2022 m. sausio 13 d. yra išnykęs, todėl jis nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pabrėžia, jog jam neaišku kodėl Panevėžio AVPK motyvuodamas priimtą Sprendimą remiasi jo išnykusiais teistumais ir jį diskriminuoja kaip Lietuvos Respublikos pilietį. Pažymėjo, jog yra medžiotojas, atlikęs stažuotę (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelyje, medžiotojo bilietas buvo išduotas Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, kuris taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nustatančiu, jog asmenims, kurie yra teisti už tyčinius nusikaltimus, turi neišnykusius teistumus – leidimai nėra išduodami, o išduodant medicininę pažymą asmuo yra tikrinamas psichiatro. Pareiškėjas tvirtina, jog suvokė savo padarytų nusikalstamų veikų esmę ir padarinius ir dėl to padarė atitinkamas išvadas, todėl yra įsitikinęs, jog nėra būtinumo ir toliau taikyti jam atitinkamus suvaržymus. Vertina, kad Panevėžio AVPK motyvuodamas Sprendimą nepagrįstai remiasi ikiteisminiais tyrimais, kurie jo atžvilgiu buvo nutraukti ir šie tyrimai neparodo jo grėsmės kitų asmenų ar jo paties gyvybei ir sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto išaiškinimais administracinėje byloje A143-974/2014, kurioje teismas nurodė, jog šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms, todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Pažymėjo, jog Sprendime nekonkretizuota dėl kokių aplinkybių pasireiškia jo grėsmingumas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte įvardintiems gėriams. Kadangi priklauso medžiotojų būreliui, turi medžiotojo bilietą, dėl tokio Panevėžio AVPK Sprendimo negali pilnavertiškai dalyvauti medžiotojų būrelio veikloje. Ginklas reikalingas dėl pomėgio medžioti, neketina ginklo naudoti piktiems ir nusikalstamiems kėslams, yra subrendęs ir laikosi įstatymų. Pareiškėjas mano, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus. Tiek buvusio darbdavio tiek artimų žmonių yra chrakterizuojamas teigiamai, sąžininga veikla siekia reabilituoti save kaip asmenį ir parodyti, kad yra pasimokęs iš savo praeities klaidų.
Atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariato atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, prašė bylą nagrinėti, jo atstovui teismo posėdyje nedalyvaujant. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, išnagrinėtas vadovaujantis GŠKĮ ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėmis (toliau– ir Taisyklės), patvirtintomis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362. Pažymėjo, kad atlikus patikrinimą nustatyta, jog J. K. atžvilgiu per laikotarpį nuo 2000 metų iki 2020 metų buvo pradėti 6 ikiteisminiai tyrimai, kurie vėliau buvo nutraukti bei per šį laikotarpį buvo tris kartus nuteistas už nusikalstamų veikų padarymą. Pagal Administracinių nusižengimų registro duomenis pareiškėjas 2022 metais baustas už administracinius teisės nusižengimus, todėl remiantis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas pažymėjo, kad nors dalis pareiškėjo atžvilgiu pradėtų ikiteisminių tyrimų buvo nutraukti, tačiau tai savaime nereabilituoja asmens ir nereiškia, kad nėra pagrindo taikyti GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Akcentavo, kad nors J. K. teistumas šiuo metu yra išnykęs, tačiau pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Tai, kad ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ir teisinių pasekmių sukelti negali, nereiškia, kad negali būti vertinamos kaip atitinkamai pareiškėją charakterizuojančios aplinkybės ir šios biografijos aplinkybės yra reikšmingos taikant GŠKĮ nuostatas. Tvirtina, kad Panevėžio AVPK vykdydamas pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino GŠKĮ reikalavimus. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmetamas.
Ginčas nagrinėjamojoje byloje kilo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2023 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 50-IL-6934 „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, 2023 m. birželio 8 d. gavęs J. K. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendimas grindžiamas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu.
Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Ginklų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. GŠKĮ 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimai laikyti ar leidimai nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduodami asmenims, turintiems teisę įsigyti tokių kategorijų ginklus. GŠKĮ nuostatos (pvz. 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti neišduodamas arba panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, – yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, įgyjant, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms.
Konstitucinis Teismas dar 2001 m. balandžio 12 d. nutarime akcentavo, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (nagrinėjamu atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą nei numatyta GŠKĮ. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).
GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.
Aiškindamas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau– ir LVAT) ne kartą konstatavo, jog šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). Vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo. Be to, aiškindamas GŠKĮ nuostatas, LVAT ne kartą konstatavo, jog GŠKĮ nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą.
Nagrinėjamojoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad J. K. 2002 m. spalio 1 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu (iš dalies pakeistu Panevėžio apygardos teismo) buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 246 straipsnio 4 dalyje (eismo saugumo taisyklių pažeidimas); Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 26 d. nuosprendžiu J. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), 180 straipsnio 1 dalį (turto prievartavimas). Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 13 d. nuosprendžiu J. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė), pagal BK 302-1 straipsnio 1 dalį (įrangos antspaudams, spaudams, dokumentams ar griežtos atskaitomybės blankams klastoti gaminimas, laikymas, gabenimas, siuntimas ar realizavimas).
Be to, Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus duomenimis J. K. 2022 m. vasario 24 d. nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 4 dalyje, padarymą, t. y. vairuodamas automobilį nesustojo prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, kad praleistų stovinčios ir laukiančios galimybės įžengti pėsčiosios; 2022 m. sausio 18 d. nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 3 dalyje, padarymą, t. y. vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone.
Teismas pažymi ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėti 8 ikiteisminiai tyrimai, kurie vėliau buvo nutraukti, pareiškėjui ne kartą buvo taikyta kardomoji priemonė- suėmimas. Nors vėliau šie ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, teismo vertinimu, šie duomenys charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų.
Pareiškėjo padarytų nusikaltimų, konstatuotų įsiteisėjusiais teismų sprendimais, pobūdis, jų sistemiškumas patvirtina asmens nenorą paklusti pagrindinėms teisinės tvarkos taisyklėms, demokratinės valstybės pilietinei visuomenei būdingos ir tokiose visuomenėse dominuojančios veiksmų / elgesio atitikties teisei principų nepaisymą, jo padarytos nusikalstamos veikos ir administraciniai nusižengimai sietini su pavojumi viešajai tvarkai ir saugumui, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir linkusį daryti teisės pažeidimus. Įvertinusi pareiškėjo įvykdytus teisės pažeidimus, jų pobūdį, vertinant juos kaip visumą, charakterizuojančią medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje esantys duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas yra tendencingai linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams, nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms, rodo pareiškėjo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu. Pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesuderinamas su GŠKĮ tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Nustatyti duomenys neleidžia abejoti nei pažeidimų aktualumu, nei jų reikšmingumu „kokybiniu“ aspektu.
Pareiškėjo nurodytas faktas, kad jo teistumai už padarytas nusikalstamas veikas yra išnykę, GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Tai reiškia, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo požiūriu asmens nuteisimo faktas (esant teistumui ar jam išnykus) vertinamas visumoje kartu su kitais kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į šioje teisės normoje nurodytus teisinius gėrius tikimybė.
Pareiškėjas savo skundą grindė GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalimi, teigdamas, jog jis nepatenka asmenų, kurie nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, ratą. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta 11 savarankiškų pagrindų, kuriems esant fizinis asmuo negali įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, tarp jų asmenys: nesantys nepriekaištingos reputacijos (2 punktas), apie kuriuos policijos įstaiga turi duomenų, kad jie gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (10 punktas). Nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK priimtas Sprendimas grindžiamas ne GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, bet 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame štvirtintos nuostatos sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti išduoti leidimą. Todėl aplinkybė, ar pareiškėjas gali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, ar ne GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies prasme, nagrinėjamu atveju reikšmės neturi.
Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Panevėžio AVPK priimdamas Sprendimą nepagrįstai rėmėsi ikiteisminiais tyrimais, kurie jo atžvilgiu buvo nutraukti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad taikyti GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą (aktualios redakcijos 10 punktą), t. y. konstatuoti, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui (aktualios redakcijos 10 punktui) taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o aplinkybė, kad asmens atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, vertintina kaip pareiškėją neigiamai charakterizuojanti aplinkybė (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019; LVAT 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019, 2023 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-1225-415/2023).
Pareiškėjo motyvas, jog jis yra medžiotojas ir ginklas jam reikalingas pomėgiui medžioti, kad teigiamai charakterizuojamas buvusio darbdavio, jam artimų žmonių, nėra pagrindas patenkinti skundo reikalavimą. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu.
Pažymėtina ir tai, kad kompetentingų institucijų neigiamos informacijos disponavimas apie šį asmenį yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus. Be to, kaip jau minėta, priimant sprendimą dėl galimybės asmeniui gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pakanka nustatyti grėsmę, kurią asmuo kelia ar dėl tam tikrų objektyvių apie jį esančių duomenų buvimą, gali kelti, ir šiuo atveju įstatymo leidėjas nereikalauja padarinių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu ir vertina, kad pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog Sprendimas priimtas pažeidžiant Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, daro išvadą, kad vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, Panevėžio AVPK ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino GŠKĮ nuostatas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, kuris buvo pakankamas Sprendimui priimti. Priimtas Sprendimas atitinka ir Lietuvos viešojo administravimo įstatymo nustatytus administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus.
Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Nepatenkinus skunde suformuluoto pagrindinio reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.