Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus „Swedbank“, akcinės bendrovės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-10258-650/2014 pagal pareiškėjų G. D. ir M. D. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, suinteresuotas asmuo „Swedbank“, akcinė bendrovė, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Apeliantas pateikė prašymą priimti papildomą įrodymą – VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, nurodydamas, kad jo pateikimo būtinybė atsirado tik priėmus skundžiamą sprendimą (66-68 b.l.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai teikiami išimtiniais atvejais. LR CPK 17 straipsnyje nustatyta, kad šalių procesinės teisės yra lygios. Pagal LR CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (LR CPK 7 straipsnis, 301 straipsnis). Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje, todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju prašomą priimti papildomą dokumentą prijungti prie nagrinėjamos bylos nėra tikslinga, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, duomenys iš VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro teismui buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (11-12 b.l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto pateiktus papildomus įrodymus (LR CPK 314 straipsnis).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai kreipdamiesi į teismą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu apie tai pranešė kreditoriui „Swedbank“, AB (31 b.l.). Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių pareiškėjai nurodė, kad santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytas ir dalintinas turtas sudaro – trijų kambarių su rūsiu butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), automobilis VW Multivan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įmonės (duomenys neskelbtini) 10000 vienetų (100 procentų) paprastųjų vardinių akcijų, kurių bendra vertė 10000,00 Lt. Taip pat pareiškėjai nurodė, kad turi įsipareigojimų kreditoriui „Swedbank“, AB pagal 2007-06-07 sudarytą kredito sutartį Nr. 07-057125-FA/07-057126-FA su vėlesniais 2007-0921 ir 2009-07-24 pakeitimais (5 b.l.). Nurodytoms aplinkybėms patvirtinti pareiškėjai pateikė teismui rašytinius įrodymus – (duomenys neskelbtini) steigimo aktą (8-9 b.l.), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (10-13 b.l.), VĮ Regitra pažymas (14-15 b.l.), 2007-06-07 kredito sutarties Nr. 07-057125-FA/07-057126-FA (kredito paskirtis – būsto ir žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui), 2007-09-21 ir 2009-07-24 susitarimų dėl 2007-06-07 kredito sutarties pakeitimo kopijas (16-25 b.l.). Kreditoriui „Swedbank“, AB pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjų pateiktos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygomis iš dalies nesutinka bei pažymėjo, kad be to, jog bankas prieštarauja, jog bankui įkeistas turtas būtų naudojamas G. D. ir nepilnamečio vaiko N. D. uzufrukto teise, pareiškėjai sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nenurodė, kad pareiškėja G. D. su kreditoriumi „Swedbank“, AB 2008-04-10 sudarė dar vieną kredito sutartį Nr. 08-035629-RK (38-39 b.l.). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas dėl kreditoriaus nurodytos kredito sutarties Nr. 08-035629-RK nepasisakė, šių aplinkybių neanalizavo ir nevertino, nors iš kreditoriaus pirmosios instancijos teismui pateikto kreditų sąrašo matyti, kad 2008-04-10 pareiškėjos G. D. vardu sudarytos kredito sutarties terminas 2008-04-10 – 2017-04-30, kredito suma – 1000,00 Lt, kredito likutis 2014-12-11 duomenimis – 713,65 Lt (42 b.l.). Atsižvelgęs į išdėstytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip jau minėta, vadovaujantis įstatymo nuostatomis nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių sutikimu supaprastinto proceso tvarka galima tik tada, kai ginčų dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo būdo nekyla ne tik tarp pačių sutuoktinių, bet ir tarp sutuoktinių bei jų kreditorių, kadangi nagrinėjant bylą supaprastinto proceso tvarka nei bylą nagrinėjantis teismas, nei sutuoktinių ar vieno iš jų kreditoriai negali daryti įtakos sutuoktinių pateiktos teismui tvirtinti sutarties turiniui, o kreditorių teisės pasinaudoti LR CK numatytais jų teisių gynybos būdais yra apribotos. Teismas gali turėti įtakos sutarties sąlygoms vieninteliu būdu: arba tokią sutartį visa apimtimi patvirtindamas, jeigu ji atitinka įstatymo nuostatas (LR CPK 541 straipsnio 1 dalis), arba jos nepatvirtindamas, tai yra, sutuoktinių prašymą atmesdamas. Egzistuoja ir trečia procesinė galimybė – kai sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus ar sutuoktinių kreditorių teises, negali būti tvirtinama, sutuoktiniai pagal LR CK 3.53 straipsnio 4 dalį yra įpareigojami sudaryti naują sutartį, o byla dėl santuokos nutraukimo sustabdoma. Konkrečiu atveju įvertinęs išdėstytus argumentus bei tai, kad kreditorius bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateikęs duomenis apie tai, kad sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių pareiškėjai nenurodė visų savo įsipareigojimų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl prievolių pasidalijimo sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, teismas turėjo aiškintis prievolių pobūdį ir netvirtinti sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, arba sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį, tačiau nepagrįstai to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant bylą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir tikrinant sutuoktinių sudarytos sutuoktinių sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių atitiktį LR CK 3.53 straipsnio 4 daliai, sutuoktinių kreditoriaus argumentai turi būti išnagrinėjami iš esmės ir patikrinama sutarties atitiktis kreditoriaus interesams. Jei sutuoktinių sudaryta sutartis pažeidžia kreditoriaus interesus, teismas tokios sutarties negali tvirtinti ir taiko LR CK 3.53 straipsnio 4 dalyje nustatytas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju nurodytos aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neišsprendė kreditoriaus reikalavimo dėl prievolės pagal 2008-04-10 kredito sutartį Nr. 08-035629-RK padalijimo, objektyviai neįvertino ar sutarties sąlygos atitinka ne tik abiejų pareiškėjų, tačiau ir kreditoriaus interesus, tokiu būdu pažeisdamas proceso teisės normas (LR CPK 329 straipsnio 1 dalis, 540 straipsnio 4 dalis, 541 straipsnio 1 dalis).

Dėl apelianto nurodytų argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymu nustatydamas uzufruktą butui, kurio įkeitimu pareiškėjai užtikrino prievolių bankui įvykdymą, nesant hipotekos kreditoriaus sutikimo, pažeidė kreditoriaus interesus, objektyviai neįvertino ar uzufrukto nustatymas atitinka nepilnamečio vaiko interesus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje nustatytas bendrąsias vaiko teisių apsaugos principines nuostatas visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, t. y. kilus ginčui, kuriame sprendžiama dėl vaiko teisių, prioritetą prieš kitų asmenų teises turi vaiko teisės, todėl, nustačius vaiko teisėtų interesų pažeidimą, pirmiausia jos turi būti apgintos. Vienas šioje normoje nurodytų principų – nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šioje ir kitose įstatymo normose (6, 11, 13 straipsniai) nustatyta, kad vaikui privalo būti sudarytos tinkamos sąlygos gyventi ir augti. Siekiant užtikrinti šiame įstatyme įtvirtintą vaiko teisę į būstą, LR CK nustatytas nepilnamečio vaiko teisės naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką, išlikimas (LR CK 3.71 straipsnis). Tokia gyvenamoji patalpa pripažįstama šeimos turtu. Siekiant apsaugoti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintą vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, atsižvelgiant į tai, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą, LR CK įtvirtintas nepilnamečio vaiko teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką (LR CK 3.71 straipsnis) arba kai dalijamas sugyventinių bendrai naudojamas turtas (LR CK 3.234 straipsnio 5 dalis). LR CK 3.71 straipsnyje nustatytos sutuoktinių nepilnamečių vaikų ir vieno sutuoktinio teisių į gyvenamąją patalpą garantijos nutraukus santuoką. Įstatymu teismui suteikiama teisė nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams ir sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, nors gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui. Uzufrukto terminas nustatomas iki vaiko pilnametystės. Vaikui sulaukus pilnametystės uzufruktas baigiasi. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, teismas privalo išsiaiškinti, ar uzufrukto nustatymas visiškai atitinka nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus, ar vaiko (vaikų) interesai nebūtų geriau apsaugoti kitais būdais (pvz., priteisiant išlaikymą), ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikas (vaikai), neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti. Jeigu konkrečiu atveju kyla grėsmė, kad, nutraukus santuoką, sutuoktinis, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, ir vaikai gali atsidurti gatvėje, teismas turi teisę nustatyti uzufruktą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010). Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sutuoktiniai – bendraskoliai – savo turtinių santykių negali spręsti trečiųjų asmenų – kreditorių – sąskaita, todėl sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių sutuoktiniams pasidalijant turtą turi būti pasirinktas toks padalijimo būdas ir nustatytos tokios sutuoktinių dalys, kad nepažeistų kreditorių teisėtų interesų. Vaiko teisių apsauga yra viešosios tvarkos elementas ir saugotina vertybė, tačiau aplinkybė, kad asmuo turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių. LR CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, be kita ko, apima ir asmens priedermes prieš įgyvendinant savo teises įvertinti iš to kylančių pareigų mastą ir, vertinant ketinimus prisiimti tokias pareigas, būti apdairiam ir rūpestingam, pasverti savo galimybes grąžinti paskolą, turint galvoje ir vaikų interesus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2014).

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2014, spręsdama panašaus pobūdžio ginčą pažymėjo, kad šalių susitarimas, jog įkeičiamo daikto savininkas be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti šiuo lakštu įkeičiamo daikto, taip pat be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės įkeisti, išnuomoti ar kitaip apriboti bei pasunkinti savo nuosavybės teisių į įkeičiamą daiktą, negali paneigti būtinumo užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą. Dėl to, vykdydamas pareigą užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, teismas neturėtų reikalauti hipotekos rašte nustatyto hipotekos kreditoriaus sutikimo dėl nuosavybės teisių į įkeičiamą daiktą suvaržymo, tačiau turėtų spręsti dėl vaiko interesų užtikrinimo geriausiomis priemonėmis. Priimdami sprendimą nustatyti uzufrukto teisę, kuria būtų iš dalies apribotos kreditorių teisės, teismai turėtų išanalizuoti, ar uzufrukto nustatymu nebus pažeistas proporcingumo principas, t. y. ar vaiko teisė į gyvenamąjį būstą negali būti apginta kitu būdu, nei dar kartą suvaržant daiktinę teisę. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti, ar nėra galimybės kitaip užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, t. y. ar tėvai neturi kito (kitų) gyvenamųjų būstų, ar tėvų pajamos yra pakankamos, jog būtų galima įsigyti kitą gyvenamąjį būstą, ar nėra galimybės nuomotis ar kitais teisėtais pagrindais (pvz., panauda) gyventi kitiems asmenims priklausančiame būste.

Konkrečiu atveju iš pareiškėjų sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių matyti, kad pareiškėjai santuokos metu įgytą turtą nutarė pasidalinti taip, kad pareiškėjai G. D. asmenine nuosavybės teise pripažįstamos (duomenys neskelbtini) 10000 vienetų (100 procentų) paprastųjų vardinių akcijų, kurių bendra vertė 10000 Lt, pareiškėjui M. D., asmenine nuosavybės teise pripažįstamas trijų kambarių su rūsiu butas, unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), automobilis VW Multivan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 10 punktu šalys sutarė, kad G. D. uzufrukto teise naudojasi trijų kambarių su rūsiu butu, unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), iki dukra N. D., gim. (duomenys neskelbtini), sulauks pilnametystės (5 b.l.). Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas kreditoriaus nurodytus argumentus, jog pareiškėjų sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygos suvaržo jo, kaip kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus, atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus iš esmės tuo pagrindu, kad nepilnamečių vaikų interesai turi prioritetą prieš tėvų kreditorių interesus bei, kad prievolė kreditoriui AB Swedbank pagal 2007-06-07 kredito sutartį Nr. 07-057125-FA/07-057126-FA yra nemodifikuota, abu pareiškėjai lieka solidariai atsakingi, bei, kad kreditorius nepateikė įrodymų, kad pareiškėjai netinkamai vykdytų įsipareigojimus pagal minėtą kredito sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į išdėstytą kasacinio teismo praktika, įvertinęs teismo motyvus bei bylos duomenis, konkrečiu atveju apelianto argumentus, kad uzufrukto nustatymui buvo reikalingas kreditoriaus sutikimas, atmeta kaip nepagrįstus, tačiau sutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygos nepažeidžia sutuoktinių ir jų kreditorių teisių ir teisėtų interesų, priėmė iš esmės nevertinęs ir neanalizavęs tokio pobūdžio sprendimui priimti būtinų nustatyti sąlygų, t.y. teismas netyrė ir nesiaiškino ar uzufrukto nustatymas visiškai atitinka nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus, ar vaiko (vaikų) interesai nebūtų geriau apsaugoti kitais būdais (pvz., priteisiant išlaikymą), ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikas (vaikai), neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju teismas nesiaiškino ir nevertino ar tokia pareiškėjų pateikta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria visas nekilnojamas turtas, kurio vidutinė rinkos vertė Nekilnojamojo turto registro duomenimis sudaro 101000,00 Lt lieka pareiškėjui M. D., o pareiškėjai G. D., su kuria lieka gyventi dvi nepilnametės dukros, atitenka 10000,00 Lt vertės įmonės akcijos, neprieštarauja nepilnamečių vaikų bei tuo pačiu ir vieno iš sutuoktinių interesams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju pareiškėjų pateikta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių yra jų tarpusavio suderintos valios išraiška, reiškianti, kad dėl santuokoje įgyto dalintino nekilnojamojo turto ir prievolių pasidalinimo nėra sutuoktinių ginčo, pirmos instancijos teismas prieš tvirtindamas tokią sutartį, turėjo pareigą patikrinti, ar ši sutartis yra teisėta ir nepažeidžia kieno nors teisių, t. y. įvertinti ar toks turto padalinimas neprieštarauja viešajai tvarkai, ar nepažeidžia sutuoktinių ir jų vaikų interesų, bei sutuoktinių kreditorių interesų. Pabrėžtina, kad remiantis LR CK 3.117 straipsnio 1 dalimi, preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik LR CPK nustatytais atvejais (LR CK 3.117 straipsnio 2 dalis). LR CK 3.123 straipsnyje nurodytos sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis. Sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis, atsižvelgus į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes; į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo (LR CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus ar dėl kitų priežasčių. Vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 balandžio10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009). Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismui nebuvo nurodyta nei viena aplinkybė, kurios pagrindu pirmos instancijos teismas būtų galėjęs pagrįstai nesivadovauti prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjų santuokos nutraukimo pasekmių sutartis buvo patvirtinta pirmos instancijos teismui pilnai neišsiaiškinus ar sutarties sąlygos dėl prievolių kreditoriui buvo suderintos su kreditoriaus teisėtais interesais, taip pat nenustačius faktų, reikšmingų svarstant sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo pagal sutarties sąlygas atitikties nepilnamečių vaikų, sutuoktinių bei kreditorių interesams bei neįvertinus ar sutarties sąlygos dėl santuokoje įgyto turto padalinimo neprieštarauja viešajai tvarkai, ar nepažeidžia sutuoktinių ir jų vaikų interesų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nutraukti santuoką abiejų sutuoktiniu bendru sutikimu galima tik tada, kai sutuoktiniai sutaria ne tik dėl santuokos nutraukimo, bet ir dėl teisinių jos padarinių. Pagal LR CK 3.66 straipsnio 1 dalį, santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dienos, todėl visi klausimai turi būti išspręsti kartu, o visa teikiama sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių turi atitikti įstatymų reikalavimus. Tuo atveju, kai skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria patvirtinta sutartis dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo byloje, išnagrinėtoje supaprastinto proceso tvarka, konstatuojamas teisės pažeidimas, reiškia, kad bylą nagrinėti šia tvarka nebuvo LR CK 3.51 straipsnyje nustatytų teisinių sąlygų. Tokiu atveju išsprendžiamas klausimas dėl viso sprendimo panaikinimo. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad sprendime neišsprendus vieno iš svarbiausių sutuoktinių keliamų reikalavimų, neįvertinus sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų atitikties įstatymo nuostatoms, vertinama, kad liko neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Išnagrinėjus šios kategorijos bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme šalys prarastų teisę į apeliaciją bei galimai būtų pažeisti vieno iš sutuoktinių teisės ir teisėti interesai. Remiantis išdėstytu, 2014-12-19 Šiaulių apylinkės teismo sprendimas naikintinas ne dalyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, bet visa apimtimi ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinus bylą dalyje nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi, 330 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. priimtą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos dalyviams.