Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. S. gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo O. S. buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį viešaisiais darbais 6 mėnesiams, įpareigojant ją neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Į paskirtą bausmę buvo įskaitytas jos laikinas sulaikymas nuo 2020 m. rugsėjo 7 d. 22.49 val. iki 2020 m. rugsėjo 8 d. 14.35 val. (1 diena).

Iš jos buvo priteista nukentėjusiesiems T. G. ir I. G. po 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš jos išieškota nukentėjusiesiems po 300 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. O. S. buvo nuteista už tai, kad 2020 m. rugsėjo 7 d. apie 23.40 val., (duomenys neskelbtini), nevykdė teisėtų tarnybines pareigas atliekančių valstybės tarnautojų – (duomenys neskelbtini) T. G. ir (duomenys neskelbtini) I. G. reikalavimų, pareigūnams reaguojant į pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje ROIK (duomenys neskelbtini), vartojo necenzūrinius žodžius ir panaudojo fizinį smurtą prieš juos, t. y. namo koridoriuje, tyčia, dešine ranka ne mažiau kaip vieną kartą trenkė tyrėjui T. G. į dešinės rankos dilbio sritį, po to delnu vieną kartą trenkė (duomenys neskelbtini) T. G. į krūtinės sritį, namo kieme, tyčia, šluota vieną kartą trenkė į kairės rankos žasto sritį (duomenys neskelbtini) I. G., tokiu būdu T. G. ir I. G. sukėlė fizinį skausmą ir panaudodama fizinį smurtą pasipriešino tarnybines pareigas vykdžiusiems valstybės tarnautojams.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas advokatas D. Japertas pateikia du alternatyvius prašymus: 1) išteisinti O. S. dėl nusikalstamos veikos pagal BK 286 straipsnį; arba 2) atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo pagal BK 37 straipsnį. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, toliau išdėsto išvadas dėl šio skundo esmės.

Dėl nuteistosios O. S. kaltės

7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistosios O. S. veiksmai prieš nukentėjusiuosius T. G. ir I. G. nebuvo tiek intensyvūs ir agresyvūs, kad juos galima būtų vertinti kaip pasipriešinimą BK 286 straipsnio prasme, bei tiek pavojingi, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistoji O. S., ne tik aktyviai pasipriešino policijos pareigūnams T. G. ir I. G., bet ir panaudojo prieš juos fizinį smurtą, todėl jos veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, sudėtį.

8. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas, todėl jame nurodyti du alternatyvūs veikos padarymo būdai, vienas kurių aktualus šiai bylai – tai fizinio smurto panaudojimas, kuris teismų praktikoje apibūdinamas kaip bet koks aktyvus neteisėtas tiesioginis poveikis, sukeliantis žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2014, 2K-467/2014).

9. Pažymėtina, kad už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalyje numatyta ir administracinė atsakomybė. Šios abi veikos yra panašios savo pobūdžiu, nes kėsinamasi į tą pačią vertybę – viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą. Tačiau jos skiriasi savo pavojingumo laipsniu. Taigi, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, vertinant asmens veiksmus, būtina išspręsti administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo konkrečioje situacijoje klausimą. Neabejotinai baudžiamosios atsakomybės taikymas asmeniui yra paskutinė priemonė (ultima ratio) ir ji asmeniui kyla tada, kai jo veiksmų pobūdis bei pavojingumas akivaizdžiai peržengia administracinio nusižengimo teisenos ribas (ANK 5 straipsnio 2 dalis). Gretinant ANK 506 straipsnio 4 dalies ir BK 286 straipsnio dispozicijose numatytus objektyviuosius požymius, akivaizdu, jog administracinės atsakomybės taikymo sritis peržengiama tuomet, kai asmuo savo aktyviais veiksmais pasipriešina statutinių pareigūnų (be kita ko, policijos pareigūnų) teisėtiems reikalavimams ir tokius veiksmus atlieka panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti.

10. Šioje byloje nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 7 d. apie 23.40 val. į įvykio vietą policijos pareigūnai T. G. ir I. G. atvyko gavę pranešimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje. Atvykus policijos pareigūnams, juos pasitikęs nuteistosios O. S. vyras R. S. nurodė, kad tarp O. S. ir jų nepilnametės dukros S. S. kilo žodinis konfliktas; nepilnametė norėjo išvykti iš motinos namų su tėvu R. S., tačiau O. S. jai to neleido padaryti. Siekdami išsiaiškinti įvykio aplinkybes, policijos pareigūnai įėjo į gyvenamojo namo vidų, kuriame buvo O. S., jos motina ir S. S. Policijos pareigūnams pasiteiravus O. S. apie S. S., nuteistoji neigė buvus konfliktą su dukra, savo kūnu užstojo policijos pareigūnams patekimą kambarį, kuriame buvo S. S.. Policijos pareigūnai ne kartą įspėjo O. S. jiems netrukdyti ir leisti išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Kadangi dėl apsvaigimo (pagal nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymus, vaizdo bei garso įrašuose užfiksuotas aplinkybes) nuteistoji O. S. buvo agresyvi, keikė policijos pareigūnus, jie, atsižvelgdami ir į S. S. prašymą bei jos emocinę būklę tuo metu (ji buvo apsiverkusi, susinervinusi), priėmė sprendimą užtikrinti jos saugų išvažiavimą iš jai tuo metu buvusios negatyvios aplinkos. Policijos pareigūnai nurodė O. S. nebetrikdyti S. S. ir leisti jai ramiai išvažiuoti iš namų su tėvu. Tačiau O. S. agresyvėjo, mosikavo rankomis ir toliau keikė policijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais. Kambaryje S. S. kraunantis reikiamus daiktus, policijos pareigūnas T. G. neleido O. S. artintis prie dukros savo kūnu užstodamas jai kelią. Tuomet O. S. kelis kartus trenkė T. G. per dešinę ranką ir krūtinę. O. S. buvo perspėta apie galinčias jai kilti teisines pasekmes dėl tokių neteisėtų veiksmų (ikiteisminį tyrimą). Visiems išėjus į lauką, O. S. šluota vieną kartą trenkė policijos pareigūnei I. G. į kairę ranką, po ko nuteistoji buvo laikinai sulaikyta. Viso šio įvykio metu O. S. prieš policijos pareigūnus vartojo necenzūrinius žodžius, nors ne kartą buvo raminama bei įspėjama apie jai reiškiamų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes (ikiteisminį tyrimą). Šias bylos aplinkybes patvirtina nuteistosios O. S., nukentėjusiųjų T. G. ir I. G. parodymai, vaizdo bei garso įrašai, specialisto išvada dėl I. G. sumušimo ir kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai. Šios bylos aplinkybės yra aiškios, su jomis iš esmės sutinka ir apeliantas, todėl kolegija išsamiau jų nebeaptarinėja ir neanalizuoja.

11. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, anksčiau aptarti nuteistosios O. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti trukdymu policijos pareigūnams atlikti jų tarnybines funkcijas, siekiant nepilnametei S. S. užtikrinti saugią aplinką. Duomenų, kad policijos pareigūnai T. G. ir I. G., duodami nurodymus O. S., neteisingai įvertino susidariusią situaciją, byloje nėra. Taigi, nuteistosios elgesys negali būti vertinamas kaip pasekmė pačių policijos pareigūnų veiksmų, neva nepagrįstai įsikišus į konfliktą tarp O. S. ir jos dukros S. S.. Iš byloje esančių vaizdo bei garso įrašų, padarytų policijos pareigūnų kūno kameromis, nustatyta, kad jie su O. S., įvertinus visą įvykio situaciją, bendravo dalykiškai, jų nurodymai buvo aiškūs ir suprantami, juos pareigūnai ne kartą kartojo, įspėjo netrukdyti. Šių reikalavimų O. S. nevykdė ne tik plūsdama pareigūnus necenzūriniais žodžiais, tačiau ir panaudodama prieš juos fizinį smurtą.

12. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad dėl specialaus pasiruošimo ir darbo pobūdžio policijos pareigūnų tolerancijos laipsnis dėl jiems išsakytų žodžių ir prieš juos atliktų veiksmų paprastai turėtų būti aukštesnis. Tačiau, teisės pažeidėjo, ne kartą įspėto apie gresiančias teisines pasekmes, nereagavimas į tokias pastabas bei sistemingas, pakankamai įžūlus ir aktyvus priešinimasis policijos pareigūnams, ypač prieš juos naudojant fizinį smurtą, šią tolerancijos ribą akivaizdžiai peržengia. Kaip jau minėta, viso įvykio metu nuteistoji O. S. policijos pareigūnų buvo raminama, įspėjama dėl galimo ikiteisminio tyrimo priešinantis jų reikalavimams ir jiems trukdant. Kas svarbu ir reikšminga nagrinėjamu atveju, O. S. buvo sulaikyta ne iš karto po fizinio smurto panaudojimo prieš policijos pareigūną T. G., o tik lauke, kuomet ji trenkė šluota kitai pareigūnei. Tokie nuteistosios veiksmai neatitinka tiesiog neadekvačios reakcijos ir pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinti pasipriešinimas, panaudojant prieš savo darbą dirbančius policijos pareigūnus smurtą.

13. Pakankamai intensyvus aptartų nuteistosios O. S. veiksmų pobūdis neprieštarauja nukentėjusiųjų T. G. ir I. G. parodymams, kad jie įvykio metu juto fizinį skausmą. Pažymėtina, kad aplinkybė, ar asmuo juto fizinį skausmą, yra subjektyvi. Ji, be kita ko, nustatoma atsižvelgiant tiek į asmens, patyrusio fizinį smurtą, nurodytas aplinkybes, tiek ir į objektyvų aplinkinių situacijos vertinimą. Nukentėjusieji nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu parodė, kad jie dėl nuteistosios veiksmų jautė fizinį skausmą. Pagrindo netikėti šiais policijos pareigūnų parodymais nėra. Duomenų, kad pagal iškvietimą į įvykio vietą atvykę pareigūnai, kurie iki šiol nepažinojo nuteistosios, siektų ją apkalbėti, byloje nėra. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, ta aplinkybė, kad nukentėję policijos pareigūnai tęsė savo pareigų vykdymą, nepaneigia, kad jiems nebuvo sukeltas fizinis skausmas, nes jie pareigų vykdyti nebūtų galėję tik tuo atveju, jei jiems būtų buvę padaryti rimti sveikatos sužalojimai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog BK 286 straipsnio objektyvusis sudėties požymis – fizinio smurto panaudojimas prieš tarnybines pareigas einančius policijos pareigūnus, šioje byloje nustatytas pagrįstai ir įrodytas, o aptariami nuteistosios veiksmai pagal jų pobūdį ir intensyvumą peržengia administracinei atsakomybei taikyti nustatytą pavojingumo laipsnį.

14. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad policijos pareigūnai pernelyg sureikšmino nuteistosios O. S. veiksmus prieš juos ir ikiteisminį tyrimą prieš nuteistąją iniciavo siekdami pateisinti vėlesnius savo veiksmus – antrankių panaudojimą prieš nuteistąją bei jos laikiną sulaikymą. Pagal nukentėjusiųjų policijos pareigūnų T. G. ir I. G. parodymus, vaizdo bei garso įrašus, visos konfliktinės situacijos metu policijos pareigūnai jokių aktyvių, intensyvių, agresyvių veiksmų prieš nuteistąją O. S. nenaudojo, išskyrus tik tai, kad vieną kartą T. G., paėmęs O. S. už rankos, išvedė ją iš S. S. kambario, vėlgi siekdamas prieš tai jau minėtų tikslų – užtikrinti nepilnametės išvažiavimą iš jai nesaugios aplinkos. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, jokios policijos pareigūnų provokacijos prieš nuteistąją O. S. nenustatė. Taigi, nagrinėjamu atveju O. S. laikinai sulaikyta buvo ne be reikalo, o dėl natūralias emocijas peržengiančių savo neteisėtų veiksmų.

15. BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013).

16. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistosios O. S. veiksmai įvykio metu tebuvo spontaniška reakcija į susiklosčiusią situaciją, ir tiesioginės tyčios, kuri būtina BK 286 straipsnyje numatytai veikai nustatyti, ji neturėjo. Tačiau teisėjų kolegija pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais neturi. Jau minėta, kad viso įvykio metu policijos pareigūnai T. G. ir I. G. prieš nuteistąją O. S. jokių aktyvių, intensyvių, agresyvių veiksmų nenaudojo. Būtent tokiu metu O. S. ir panaudojo fizinį smurtą prieš policijos pareigūnus, t. y. ranka trenkė T. G. į ranką ir krūtinę, o I. G. šluota trenkė į ranką. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokiu būdu nuteistoji veikė tyčia, nes suprato, kad tokiais savo veiksmais gali sužaloti asmenis ar bent sukelti jiems fizinį skausmą. Taigi, nuteistoji pagrįstai buvo nuteista pagal BK 286 straipsnį. Toks situacijos vertinimas neprieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose, kuriose pasipriešinimas policijos pareigūnui panaudojant fizinį smurtą vertinamas kaip atitinkantis BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

17. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu O. S. buvo pagrįstai ir teisingai nuteista pagal BK 286 straipsnį. Išteisinti ją pagrindo nėra.

Dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo

18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad O. S. padaryta nusikalstama veika pagal BK 286 straipsnį yra mažareikšmė, ir prašoma jai taikyti BK 37 straipsnį bei atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija tam pagrindo nenustatė.

19. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2013, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

20. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistoji O. S. panaudojo fizinį smurtą prieš abu savo tarnybines pareigas atlikusius policijos pareigūnus – T. G. ir I. G. Nuteistosios veiksmai buvo pakankamai intensyvūs – policijos pareigūnai jos niekaip neprovokavo, tačiau ji kelis kartus trenkė T. G. į ranką ir krūtinę, po to I. G. šluota vieną kartą trenkė į ranką. Tokiais savo veiksmais nuteistoji policijos pareigūnams sukėlė fizinį skausmą. Pačiai nuteistajai jokie sužalojimai nebuvo padaryti, nes, kaip matyti, iki jos laikino sulaikymo policijos pareigūnai prieš ją iš esmės neatliko jokių veiksmų. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad O. S. smurtavo prieš du policijos pareigūnus, pastariesiems ne kartą ją raminant bei įspėjant apie jai gresiančias teisines pasekmes, daro išvadą, kad tokie nuteistosios veiksmai negali būti pripažįstami mažareikšmiais BK 37 straipsnio prasme.

Dėl proceso išlaidų

21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą (2 t., b. l. 168–169), kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąją O. S. yra 142,09 Eur. Šias išlaidas prašoma išieškoti iš nuteistosios valstybei.

22. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą atsižvelgti į kaltininko turtinę padėtį.

23. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo.

24. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

25. Šioje byloje apeliacinis procesas vyko tik nuteistosios O. S. iniciatyva. Nuteistoji apeliacinio skundo pati nerašė, o įgaliojo gynėją advokatą D. Japertą jį parengti. Šia nutartimi nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas yra atmetamas. Nuteistosios gynėjo pranešime (2 t., b. l. 169) išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje, siejamos ne tik su gynyba apeliacinės instancijos teisme, bet ir su apeliacinio skundo parengimu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, iš nuteistosios O. S. išieškotinos antrinės teisinės pagalbos išlaidos pilna apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistosios O. S. gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliacinį skundą.

Iš nuteistosios O. S. išieškoti valstybei 142,09 Eur išlaidų už jai suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliaciniame procese.