Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-10-03 · Civilinė byla Nr. e2-1044-553/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-03
Bylos Nr.
e2-1044-553/2019
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01322-2018-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aldona Tilindienė
Suinteresuotas asmuo
A. J.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1044-553/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01322-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 3 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kalėda“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Finresta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kalėda“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Finresta“ prašymą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kalėda“ bankroto byloje, suinteresuotas asmuo byloje A. J. (A. J.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finresta“ pateikė prašymą pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Kalėda“ bankrotą tyčiniu visais Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 1-5 punktuose nustatytais pagrindais, motyvuodama tuo, kad įmonės vienintelio bendrovės akcininko bei paskutinio vadovo A. J. (A. J.) tyčiniais veiksmais ar neveikimu bankroto administratorei nėra perduota jokia įmonės dokumentacija bei neteikiama jokia informacija.

2. Bankroto administratorė nurodė, kad jog mokėjimai kreditoriui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) sutriko 2017 m. gruodžio 15 d. ir toliau tik didėjo iki 21 627,03 Eur sumos, kai tuo tarpu įmonės 32 darbuotojai (dirbę nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. birželio 6-7 d.) nėra pareiškę įmonės bankroto byloje finansinių reikalavimų. Tokios aplinkybės suponuoja išvadą, kad su darbuotojais bei galimai kitais kreditoriais vykdant ūkinę veiklą (patalpų nuoma, kanceliarinės ir kt. ūkinės išlaidos) buvo atsiskaitoma visiškai ir tikėtina, jog tik tyčiniais buvusio įmonės vadovo veiksmais pasirinktinai buvo vengiama atsiskaityti su kreditoriumi VSDFV Vilniaus skyriumi, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio nuostatas.

3. Buvęs įmonės vadovas nevykdė ir įstatymuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, kadangi teisės aktų nustatyta tvarka neteikė valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Registrų centras” privalomos finansinės atskaitomybės dokumentacijos už 2016 ir 2017 m., taip pat tyčiniu neveikimu nevykdo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties dėl įmonės turto ir dokumentacijos perdavimo, dėl to nėra galimybių nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros įmonės bankroto bylos iškėlimo dienai.

4. Bankroto administratorės teigimu, nagrinėjamu atveju yra galimybė konstatuoti, jog teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita bendrovėje buvo tvarkoma netinkamai, t. y. dokumentacija yra paslėpta ar sunaikinta, ar sugadinta, ar neišsaugota, ar sąmoningai neperduodama, dėl to negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kadangi buhalterinė apskaita buvo vykdoma aplaidžiai ir/ar netinkamai, dėl to buvęs įmonės vadovas sąmoningai vengia perduoti įmonės dokumentus bankroto administratoriui. Vengdamas perduoti įmonės dokumentus, buvęs įmonės vadovas siekia užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes ir (arba) galimą turto iššvaistymą ar pasisavinimą.

Atsiliepimas

5. Suinteresuotasis asmuo bei kreditorė atsiliepimų byloje nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl BUAB „Kalėda“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis, nustatė, kad BUAB „Kalėda“ Juridinių asmenų registro tvarkytojui neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų nuo įmonės įsteigimo momento. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, jog tokiu būdu (neveikimu) buvęs įmonės vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies 2 bei 7 punkto nuostatas, tačiau, pažymėjo, jog šių nuostatų (jose įtvirtintų įmonės vadovo pareigų) pažeidimas savaime nesuponuoja išvados apie tai, jog toks neteisėtas įmonės vadovo neveikimas buvo sąlygotas pastarojo siekio tyčia įmonę privesti prie bankroto. Taip pat teismas nurodė, jog bylos duomenimis, buvęs įmonės vadovas nevykdo ir įstatyme įtvirtintos pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, bei visus dokumentus per teismo nustatytus terminus, todėl buvusiam įmonės vadovui Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartimi buvo skirta 300 Eur bauda. Teismo vertinimu, pats faktas dėl dokumentų ir turto neperdavimo, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų siekį sukelti įmonei bei jos kreditoriams žalą ar nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, pats savaime nepatvirtina aplaidaus ir/ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, netinkamo jos tvarkymo, taip pat to, kad buvęs įmonės vadovas nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos įmonės dokumentų bei turto apsaugos. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 bei 5 punktuose įtvirtintų tyčinį bankrotą kvalifikuojančių kriterijų buvimą.

8. Teismas pažymėjo, jog visais atvejais ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2-3 punktuose įtvirtintų tyčinį bankrotą kvalifikuojančių kriterijų buvimas turi būti įrodytas. Savo ruožtu, bankroto administratorius pareiškime nėra pateikęs jokių įrodymų ar argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2-3 punktuose įtvirtintų tyčinį bankrotą kvalifikuojančių kriterijų buvimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo spręsti ir apie ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2-3 punktuose įtvirtintų tyčinį bankrotą kvalifikuojančių kriterijų egzistavimą.

9. Teismas vertino, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinį bankrotą kvalifikuojančio kriterijaus buvimą bankroto administratorius grindė vien prielaidomis bei pamąstymais. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad įmonei esant nemokiai buvęs įmonės vadovas realiai vykdė ir kokia apimtimi vykdė atsiskaitymus, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio nuostatas. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, jog buvę įmonės darbuotojai bei kiti asmenys, išskyrus kreditorių VSDFV Vilniaus skyrių, nėra pareiškę bankroto byloje finansinių reikalavimų, savaime neleidžia spręsti, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus.

III. Atskirojo skundo argumentai

10. Bankroto administratorė UAB „Finresta“ atskiruoju skundu prašo pripažinti BUAB „Kalėda“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. BUAB „Kalėda“ bankroto administratorė prašyme dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu išskyrė ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyje įtvirtintus tyčinį bankrotą kvalifikuojančius požymius, kurie šiuo konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl BUAB „Kalėda“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra reikšmingi, tačiau atsižvelgiant į tai, kad bendrovės bankroto administratorei nėra perduota jokia įmonės dokumentacija, nėra galimybių patikrinti ir nustatyti, ar egzistuoja ir minėti ĮBĮ 20 straipsnio 2,3 ir 4 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, dėl to bankroto administratorė pateikė pamąstymus ir galimus argumentus bei prielaidas, vertinant tyčinį bankrotą kvalifikuojančius kriterijus, įtvirtintus ĮBĮ 20 straipsnio 2,3 bei 4 dalyse.

10.2. Vadovaujantis teismų praktika, netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, jog teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui jos valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai), kad pareigą pagrįsti svarbumą priežasčių, kurios nulėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai, kad sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) yra tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus. Atsižvelgiant į tai, BUAB „Kalėda“ bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu, kadangi nors BUAB „Kalėda“ vadovas ir yra informuotas apie bankroto bylos iškėlimą ir iš to jam kylančias pareigas (ši aplinkybė konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartyje civ. b. Nr. eB2-4349-864/2019), tačiau ĮBĮ nustatyta pareiga perduoti bankroto administratoriui bendrovės dokumentus ir turtą iki šios dienos nėra įvykdyta. Toks BUAB „Kalėda“ vadovo neveikimas suponuoja išvadą, kad tokiu būdu siekiama užkirsti kelią (trukdyti) išsiaiškinti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes ir (arba) galimą turto iššvaistymą ar pasisavinimą, ar kitų ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintų tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių egzistavimą.

10.3. Nors šiuo atveju byloje ir nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių aplaidžiai ir netinkamai BUAB „Kalėda“ organizuotą buhalterinę apskaitą, tačiau iš pateiktų aplinkybių matyti, kad BUAB „Kalėda“ vadovas pažeidė ne vieną įstatyme jam nustatytą pareigą (finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ „Registrų centras“ nepateikimas, įmonės turto ir dokumentų bankroto administratoriui neperdavimas), todėl jis negali būti laikomas apdairiu, rūpestingu ir sąžiningu įmonės vadovu. Įvertinus tai bei vadovaujantis įrodinėjimo procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu, šiuo atveju labiau tikėtina, kad įmonės dokumentacijos neperdavimu bankroto administratoriui siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias BUAB „Kalėda“ bankroto priežastis, netinkamo bendrovės valdymo aplinkybes, nei tai, kad bendrovės dokumentacijos perdavimo bankroto administratoriui pareigos nevykdymas nulemtas kitų priežasčių.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

3. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

4. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

5. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.

6. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).

7. Kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu taipogi pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje yra detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau šie kriterijai nėra savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

8. Bankroto administratorė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirąjį skundą iš esmės grindė tuo, jog BUAB „Kalėda“ buvęs vadovas A. J. jai neperdavė įmonės dokumentų, todėl nėra galimybių tiksliai nustatyti įmonės esamo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų masės ir/ar struktūros. Atsižvelgdama į tai bankroto administratorė teigia, kad įmonės vadovas netinkamai vykdė įstatymais nustatytų reikalavimų vesti (tvarkyti) įmonės buhalterinę apskaitą, neužtikrino tinkamo dokumentų ir turto išsaugojimo, todėl egzistuoja tyčinio bankroto požymių, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, visuma. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto administratorė taip pat tvirtino egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2-4 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius, tačiau atskirajame skunde iš esmės pripažino šiuos savo argumentus esant pagrįstus prielaidomis bei bendro pobūdžio pamąstymais. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, apeliacinis teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2-4 punktuose nustatytų tyčinio bankroto požymių nagrinėjamu atveju plačiau nepasisako.

9. Tuo tarpu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

10. Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).

11. Tačiau, nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės (įstaigos) vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į aukščiau aptartą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.

12. Sutiktina su apeliantės nurodytomis aplinkybėmis, kad buvęs BUAB „Kalėda“ vadovas A. J. nevykdė įstatyme numatytos pareigos laiku perduoti bankroto administratorei įmonės turtą ir dokumentus. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi skyrė jam 300 Eur baudą už įmonės turto ir dokumentų neperdavimą. Nurodyta teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl joje konstatuotos aplinkybės neginčytinos.

13. Nepaisant to, vien dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų siekį nuslėpti įmonės turto iššvaistymą (pasisavinimą), pats savaime nepatvirtina aplaidaus ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, netinkamo jos tvarkymo, taip pat to, kad įmonės vadovas nesirūpino jos veikla, neužtikrino tinkamos įmonės dokumentų (turto) apsaugos. Už pareigos perduoti dokumentus ir turtą nustatytu terminu pažeidimą įmonės buvusiam vadovui buvo paskirta įstatyme numatyta sankcija (bauda), kuri neatleidžia atsakingo asmens nuo atitinkamos pareigos vykdymo, o kreditorių teisės gali būti apgintos įmonės buvusiam vadovui taikant civilinę atsakomybę. Taigi išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindais.

14. Remdamasis išdėstytais motyvais apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą nutartį, iš esmės pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Aldona Tilindienė