Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-790-585/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-04-03
Bylos Nr.: 2A-790-585/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-03-3-02832-2010-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vytautas Zelianka (pran.), Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas: M. S.
Atsakovas: G. Š.
Advokatai: Aleksandras Doroševas, Loreta Groblienė

Kategorijos

30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-790-585/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02832-2010-6Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1.; 121.15. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTART I S2013 m. balandžio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovui M. S., ieškovo atstovei advokatei Loretai Groblienei, atsakovui (apeliantui) G. Š., atsakovo (apelianto) atstovui advokatui Aleksandrui Doroševui, vertėjai Olgai Vostrenkovai, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovui G. Š. dėl turto atidalijimo ir pagal atsakovo G. Š. priešieškinį ieškovui M. S. dėl turto atidalijimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas pareiškė Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme (dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismas) ieškinį, prašydamas atidalyti iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Gyvenamasis namas), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Ūkinis pasatas), ir kiemo statinius (lauko tualetą, šulinį), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini): ieškovui natūra priteisti 485/1000 dalis Gyvenamojo namo, kurias atitinka suformuotas 69,22 kv. m bendro ploto butas, ūkinį pastatą ir kiemo statinį – lauko tualetą, bei priteisti ieškovui iš atsakovo 82,45 Lt kompensaciją už ieškovui priklausančią kiemo statinio – šulinio – dalį, o atsakovui natūra priteisti 515/1000 dalis Gyvenamojo namo, kurias atitinka suformuotas 82,20 kv. m bendro ploto butas, ir kiemo statinį – šulinį, bei priteisti atsakovui iš ieškovo 888,32 Lt kompensaciją už atsakovui priklausančias Ūkinio pastato ir kiemo statinio – lauko tualeto – dalis; priteisti ieškovui iš atsakovo 9 613,00 Lt kompensaciją už ieškovui priklausančią Gyvenamojo namo dalį, kurios plotas – 4,22 kv. m, kurią faktiškai valdo atsakovas; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, jog ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 485/1000 dalys Gyvenamojo namo, ½ dalis Ūkinio pastato ir 485/1000 dalys kiemo statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 515/1000 dalys Gyvenamojo namo, ½ dalis Ūkinio pastato ir 515/1000 dalys kiemo statinių. Gyvenamajame name yra suformuoti du butai: butas Nr. 1, priklausantis ieškovui, kurio bendras plotas – 69,22 kv. m, ir butas Nr. 2, priklausantis atsakovui, kurio bendras plotas – 82,20 kv. m. Atsakovas faktiškai valdo didesnę Gyvenamojo namo dalį už tą, kuri jam priklauso asmeninės nuosavybės teise: bendras Gyvenamojo namo plotas yra 151,42 kv. m, ieškovui, atsižvelgiant į idealiąsias turto dalis, priklauso Gyvenamojo namo dalis, kurios plotas – 73,44 kv. m, o atsakovui – Gyvenamojo namo dalis, kurios plotas – 77,98 kv. m. Ieškovas taip pat nurodė, jog 2006 m. vasario 14 d. sutartimi šalys nustatė naudojimosi žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Žemės sklypas), tvarką, pagal kurią ieškovas naudojasi 717 kv. m ploto Žemės sklypo dalimi, o atsakovas – 732 kv. m ploto Žemės sklypo dalimi, tačiau liko neišspręstas statinių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas. Ieškovas taip pat nurodė, jog Ūkinis pastatas yra toje Žemės sklypo dalyje, kuria pagal nurodytą sutartį naudojasi ieškovas, be to, šio statinio padalijimas natūra neįmanomas, todėl ieškovas prašo atidalyti Ūkinį pastatą ir ieškovui natūra priteisti šį pastatą, o atsakovui – 860,00 Lt kompensaciją už jam priklausančią šio pastato dalį. Ieškovas taip pat nurodė, jog kiemo statinys – lauko tualetas – taip pat yra toje Žemės sklypo dalyje, kuria pagal aukščiau nurodytą sutartį naudojasi ieškovas, todėl, atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog lauko tualeto padalijimas natūra neįmanomas, ieškovas prašo atidalyti lauko tualetą ir ieškovui natūra priteisti šį statinį, o atsakovui – 28,32 Lt kompensaciją už jam priklausančią šio statinio dalį. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog kiemo statinys – šulinys – yra toje Žemės sklypo dalyje, kuria naudojasi atsakovas, ieškovas prašo atidalyti šulinį ir atsakovui natūra priteisti šį statinį, o ieškovui – 82,45 Lt kompensaciją už jam priklausančią šio statinio dalį.

Šalies argumentai

Atsakovas su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, jog jis sutinka atsidalyti iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės, tačiau, pasak atsakovo, ieškovo siūlomas bendrosios dalinės šalių nuosavybės pabaigos – atidalijimo – būdas yra neteisingas. Atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso Gyvenamojo namo dalis, kurios plotas sudaro 51,5 procento bendro Gyvenamojo namo ploto, tačiau atsakovo nuosavybės teise valdomos Gyvenamojo namo dalies gyvenamasis plotas tesudaro 36,5 procento bendro Gyvenamajame name esančio gyvenamojo ploto. Ieškovas valdo Gyvenamojo namo dalį, kurios bendrasis ir naudingasis plotas – 69,22 kv. m, o gyvenamasis plotas – 56,40 kv. m, o atsakovas valdo Gyvenamojo namo dalį, kurios bendrasis plotas – 82,20 kv. m, naudingasis plotas – 75,55 kv. m, o gyvenamasis plotas – 32,38 kv. m. Atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 51,5 procento, o ieškovui 48,5 procento Gyvenamojo namo bendrojo, inter alia naudingojo, gyvenamojo ir pagalbinio ploto, tačiau ieškovas faktiškai valdo didesnį Gyvenamojo namo gyvenamąjį plotą už tą, kurį jam priklauso. Atsakovas taip pat nurodė, jog, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad atsakovas neturi ūkinio pastato, Ūkinis pastatas atidalytinas iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės ir šalims natūra priteistina po ½ dalį Ūkinio pastato bei nustatytinas servitutas, kuris užtikrintų atsakovo teises patekti į jam priklausančią Ūkinio pastato dalį ir pastarąja naudotis. Atsakovas taip pat nurodė, jog kiemo statinys – lauko tualetas – turi likti bendrąja daline šalių nuosavybe ir turi būti nustatytas servitutas, kuris užtikrintų atsakovo teises patekti į nurodytą kiemo statinį ir pastaruoju naudotis. Šulinys taip pat turi likti bendrąja daline šalių nuosavybe, kadangi per šulinį į miesto kanalizacijos tinklus pajungti šalių kanalizacijos tinklai.

Atsakovas nagrinėjamoje byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: priteisti iš ieškovo 3 306,00 Lt kompensaciją už šulinį ir vandentiekio – kanalizacijos tinklus; atidalyti iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės Ūkinį pastatą ir šalims natūra priteisti po ½ dalį Ūkinio pastato, atsakovui priteisiant tą Ūkinio pastato dalį, kuri yra arčiau jo naudojamos Žemės sklypo dalies ribos; įpareigoti ieškovą nepažeisti atsakovo teisių ir leisti atsakovui naudotis Ūkiniu pastatu ir kiemo statiniu – lauko tualetu; įpareigoti ieškovą patraukti tvorą iki Žemės sklypo naudojimosi tvarka nustatytų ribų. Atsakovas nurodė, jog ieškovo naudojamoje Žemės sklypo dalyje stovi šulinys, kuris plane pažymėtas numeriu 103. Šalims nustačius naudojimosi Žemės sklypu tvarką, ieškovas pakeitė aukščiau nurodyto kiemo statinio – šulinio – paskirtį ir pritaikė jį kanalizacijos reikmėms. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog atsakovas nurodytu šuliniu nesinaudoja, jis sutinka, kad šulinys atitektų ieškovo nuosavybėn, o atsakovui iš ieškovo būtų priteista 3 306,00 Lt kompensacija už jam priklausančią šulinio dalį. Atsakovas taip pat nurodė, jog ieškovas neteisėtai atitvėrė naudojamą Žemės sklypo dalį, kadangi ieškovo pastatyta tvora užima atsakovo naudojamą Žemės sklypo dalį, todėl tvoros dalis, užimanti atsakovo naudojamą Žemės sklypo dalį, turi būti perkelta.

Šalies argumentai

Ieškovas su nagrinėjamoje byloje pareikštu priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Ieškovas nurodė, jog atsakovas, 2006 m. vasario 14 d. sudarydamas sutartį, kuria šalys nustatė naudojimosi Žemės sklypu tvarką, sutiko, jog Ūkinis pastatas ir lauko tualetas liktų ieškovo naudojamoje Žemės sklypo dalyje. Atsižvelgiant į tas aplinkybes, jog nagrinėjamu atveju neįmanoma Ūkinį pastatą ir lauko tualetą padalyti natūra, ieškovas sutinka sumokėti atsakovui piniginę kompensaciją, lygią ½ daliai šių statinių vidutinės rinkos vertės. Ieškovas taip pat nurodė, jog jis nesinaudoja šuliniu, pastaruoju naudojasi tik atsakovas, todėl šulinys turi būti priteistas atsakovo nuosavybėn. Pasak ieškovo, atsakovo reikalavimas, susijęs su tvoros patraukimu, yra nepagrįstas, kadangi nėra aišku, kiek ir kur, anot atsakovo, turėtų būti patraukta tvora.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės Ūkinį pastatą, natūra priteisdamas Ūkinį pastatą ieškovui, o atsakovui – 860,00 Lt kompensaciją; atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės kiemo statinius – lauko tualetą ir šulinį, natūra priteisdamas šiuos statinius ieškovui, o atsakovui – 220,42 Lt kompensaciją; įpareigojo ieškovą patraukti kiemo tvorą iki Žemės sklypo naudojimosi tvarka, nustatyta 2006 m. vasario 14 d. naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartimi, nustatytų ribų; kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 485/1000 dalys Gyvenamojo namo, ½ dalis Ūkinio pastato ir 485/1000 dalys kiemo statinių – lauko tualeto ir šulinio, esančių adresu (duomenys neskelbtini); atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 515/1000 dalys Gyvenamojo namo, ½ dalis Ūkinio pastato ir 515/1000 dalys kiemo statinių – lauko tualeto ir šulinio. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog Gyvenamasis namas – tai dviejų butų pastatas, kuriame yra 2 gyvenamosios patalpos, suformuotos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai; bendrasis Gyvenamojo namo plotas yra 151,42 kv. m: ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto bendrasis plotas yra 69,22 kv. m, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto bendrasis plotas yra 82,20 kv. m. Pirmosios instancijos teismas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatė, jog Gyvenamajame name nėra patalpų, kurios šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog šalys bendru sutarimu atsidalijo Gyvenamąjį namą iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės, todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl Gyvenamojo namo atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog šalių ginčo dėl tokio Gyvenamojo namo atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, kai ieškovo nuosavybėn atiteko 4,22 kv. m mažesnis Gyvenamojo namo plotas už tą, kuris pastarajam priklauso pagal idealiąsias dalis šiame turto objekte, keletą metų nebuvo, toks atsidalijimo būdas tenkino abi šalis, ir, be kita ko, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 9 613,00 Lt kompensaciją už atsakovo faktiškai valdomą, bet ieškovui priklausančią Gyvenamojo namo dalį, kurios plotas – 4,22 kv. m, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog Ūkinis pastatas yra fiziškai pažeistas, fizinio nusidėvėjimo procentas yra 70, Ūkinio pastato vidutinė rinkos vertė 2009 m. lapkričio 26 d. duomenimis – 1 720,00 Lt. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo priešieškiniu siūlomas Ūkinio pastato atidalijimo būdas iš principo nėra galimas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės pasireiškia dvejopai: pirma, bendrosios dalinės nuosavybės objekte yra suformuojamas naujas nekilnojamasis daiktas (nagrinėjamu atveju – patalpa Ūkiniame pastate), kurio plotas turi atitikti bendrosios dalinės nuosavybės savininko (bendraturčio) idealiąją dalį bendrosios nuosavybės objekte; antra, tuo atveju, jeigu bendrosios nuosavybės objekte yra suformuotos atskiros patalpos, bendrosios dalinės nuosavybės savininkui (bendraturčiui) atitinkamai jo turimai idealiajai daliai bendrosios nuosavybės objekte yra priteisiama atitinkama patalpa (patalpos). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas nagrinėjamos bylos atveju nesuformulavo reikalavimo dėl Ūkinio pastato atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir sprendė, jog atsakovo nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas iš esmės yra reikalavimas dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog Ūkinis pastatas yra toje Žemės sklypo dalyje, kuria naudojasi ieškovas, atsakovas, nors ir prašo priteisti jam Ūkinio pastato dalį, tačiau neprašo pakeisti naudojimosi Žemės sklypu tvarkos, o servituto nustatymas Žemės sklype, kuris nėra atidalytas ir šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, yra negalimas, konstatavo, jog priešieškinio reikalavimas atidalyti Ūkinį pastatą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti šalims po ½ dalį Ūkinio pastato, priteisiant atsakovui tą Ūkinio pastato dalį, kuri yra arčiau jo naudojamos Žemės sklypo dalies ribos, yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o ieškinio reikalavimas atidalyti Ūkinį pastatą ir ieškovui natūra priteisti šį pastatą, o atsakovui – 860,00 Lt kompensaciją už jam priklausančią šio pastato dalį, yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog prašomo atidalyti kiemo statinio – lauko tualeto – būklė yra antisanitarinė, pastarasis yra netinkamas naudojimui, šiuo statiniu niekas nesinaudoja, tiek ieškovo, tiek atsakovo butuose yra centrinė kanalizacija ir tualetai; kiemo statiniai – lauko tualetas ir šulinys – yra įregistruoti kaip vienas daiktas, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Šulinys buvo perdarytas ir šiuo metu jo vietoje yra nuotekų tinklų sudėtinė dalis – nuotekų šulinys, kuriuo naudojasi ieškovas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, be kita ko, į tas aplinkybes, jog kiemo statiniai – lauko tualetas ir šulinys – yra ieškovo naudojamoje Žemės sklypo dalyje, atsakovas neprašė pakeisti nustatytą naudojimosi Žemės sklypu tvarką, atidalijo kiemo statinius – lauko tualetą ir šulinį – iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės ir ieškovui natūra priteisė šiuos statinius, o atsakovui – 220,42 Lt kompensaciją už jam priklausančias nurodytų statinių dalis. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog bendrosios nuosavybės objektas yra tik vandens šulinys, o ne ieškovo įrengti vandentiekio – kanalizacijos tinklai, kuriuos ieškovas įrengė savo reikmėms, atmetė priešieškinio reikalavimą dėl kompensacijos už vandentiekio – kanalizacijos tinklus priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, pagal atsakovo į bylą pateiktus duomenis nustatęs, kad pastatyta tvora neatitinka pagal naudojimosi tvarką nustatytų Žemės sklypo dalių ribų, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu sutiko su reikalavimu patraukti tvorą ir perstatyti ją pagal naudojimosi tvarka nustatytas ribas, patenkino priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovą patraukti tvorą iki naudojimosi Žemės sklypu tvarka nustatytų ribų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų dalis, priteisė ieškovui iš atsakovo 3 088,54 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisė 1 966,83 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti sprendimą ir ieškovo reikalavimus atmesti, o priešieškinio reikalavimus tenkinti: priteisti atsakovui iš ieškovo 3 306,00 Lt kompensaciją už šulinį ir vandentiekio – kanalizacijos tinklus; atidalyti Ūkinį pastatą ir natūra priteisti šalims po ½ dalį Ūkinio pastato, atsakovui priteisiant tą Ūkinio pastato dalį, kuri yra arčiau jo naudojamos Žemės sklypo dalies ribos. Atsakovas pareikštame apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijas teismas, atidalydamas Ūkinį pastatą, neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog atsakovas neturi ūkinio pastato, kuris pastarajam yra reikalingas malkų ir kitų tinkamai Gyvenamojo namo dalies eksploatacijai užtikrinti būtinų daiktų saugojimui. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, jog Ūkinio pastato padalijimas natūra nėra galimas. Pasak atsakovo, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Ūkinio pastato padalijimas natūra yra galimas ir, anot atsakovo, nagrinėjamos bylos atveju nurodytas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas yra optimaliausias. Atsakovo teigimu, kiemo statinys – lauko tualetas, atsižvelgiant į šio statinio paskirtį (naudojimasis kanalizacijos tinklų sugedimo atvejais), turėtų likti bendrąja daline šalių nuosavybe ir atsakovui turėtų būti sudaryta galimybė nekliudomai juo naudotis. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, jog kiemo statinys – šulinys, kuris buvo perdarytas, yra nuotekų tinklų sudėtinė dalis, kitaip tariant, nuotekų šulinys, ir, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl nurodyto kiemo statinio atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės, nepagrįstai sumažino atsakovui priteistinos kompensacijos dydį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kiemo statinio – šulinio – atidalijimo klausimą, neįvertino tų aplinkybių, jog šulinys dar iki Gyvenamojo namo atsidalijimo buvo perdarytas į vandentiekio – kanalizacijos vamzdyną, unikalus numeris suteiktas visam inžineriniam objektui, kurio vertė yra 6 450,00 Lt, o ne atskiroms jo dalims. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti atsakovui 3 306,00 Lt kompensaciją už pastarajam priklausančią nurodyto statinio dalį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas ieškovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, neatsižvelgė į protingumo kriterijų ir atsakovo, kaip socialiai remtino asmens, teises ir teisėtus interesus.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas atsiliepime į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai Ūkinį pastatą ir kiemo statinius – lauko tualetą ir šulinį – atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisdamas ieškovui šiuos statinius natūra, o atsakovui – piniginę kompensaciją už jam priklausančias šių statinių dalis. Ieškovo teigimu, atsakovo pasiūlytas bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdas yra nekonkretus ir neaiškus, labiau atitinkantis dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymą, o ne atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu atidalijant iš bendrosios nuosavybės nėra suformuojamas atskiras nekilnojamojo turto objektas, atidalijimas natūra nėra galimas. Ieškovo vertinimu, atidalijus bendrąją dalinę šalių nuosavybę tokiu būdu, kokiu pastarąją atidalijo pirmosios instancijos teismas, bus pasiektas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tikslas, tai yra užkirstas kelias šalių konfliktams. Ieškovo teigimu, aukščiau nurodytas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tikslas nebūtų pasiektas įgyvendinus atsakovo pasiūlytą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą. Ieškovas pažymėjo, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra galimas servituto nustatymas, kadangi servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, o nagrinėjamos bylos šalys yra Žemės sklypo bendraturčiai. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl Ūkinio pastato, kuris yra fiziškai pažeistas ir 70 procentų nusidėvėjęs, vertės yra teisėta ir pagrįsta. Ieškovo vertinimu, atsižvelgiant į tas aplinkybes, jog kiemo statinys – lauko tualetas – yra ieškovo naudojamoje Žemės sklypo dalyje, naudojimosi Žemės sklypu tvarkos atsakovas neprašo pakeisti, o servituto nustatymas negalimas, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai lauko tualetą priteisė ieškovo nuosavybėn. Ieškovo teigimu, atsakovo interesai dėl tokio lauko tualeto atidalijimo būdo nenukentės, nes atsakovo valdomoje Gyvenamojo namo dalyje yra įrengtas vandentiekis, kanalizacija ir tualetas, o lauko tualeto būklė yra antisanitarinė ir pastarasis nėra naudojamas. Ieškovas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kiemo statinių – lauko tualeto ir šulinio – vertę, pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog kiemo statinio – šulinio – vertė yra 6 450,00 Lt, be to, atsakovas nurodė ne tik šulinio, bet ir vandentiekio – kanalizacijos tinklų, kuriuos ieškovas įsirengė savo reikmėms ir kurie apskritai nėra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, vertę. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso įstatymo normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, ir pagrįstai atsakovui nepriteisė 1 200,00 Lt išlaidų už turto vertės ataskaitos parengimą atlyginimo, kadangi nurodyta ataskaita byloje įrodomosios reikšmės neturėjo.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovas palaikė atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamos bylos duomenimis (t. 1, b. l. 7-9, 103-105, 177-179, t. 2, b. l. 58-60) nustatyta, jog šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Ūkinis pastatas), kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (lauko tualetas, šulinys), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini); ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis Ūkinio pastato ir 485/1000 dalys aukščiau nurodytų kiemo statinių, apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis Ūkinio pastato ir 515/1000 dalys aukščiau nurodytų kiemo statinių.

Sisteminė šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme duotų paaiškinimų, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų analizė leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamos bylos ginčas kilo dėl aukščiau nurodytų nekilnojamojo turto objektų atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu inter alia atidalijo Ūkinį pastatą ir kiemo statinius (lauko tualetą ir šulinį) iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės ir priteisė ieškovo nuosavybėn Ūkinį pastatą, o apelianto nuosavybėn – 860,00 Lt kompensaciją už jam priklausančią Ūkinio pastato dalį, priteisė ieškovo nuosavybėn kiemo statinius (lauko tualetą ir šulinį), o apelianto nuosavybėn – 220,42 Lt kompensaciją už jam priklausančią nurodytų kiemo statinių dalį.

Sisteminė apeliaciniame skunde išdėstytų ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu duotų paaiškinimų analizė leidžia daryti išvadą, jog apeliantas nesutinka, pirma, su Ūkinio pastato atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės būdu, kuriuo pirmosios instancijos teismas nurodytą nekilnojamojo turto objektą atidalijo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės; antra, su kiemo statinio – lauko tualeto – atidalijimu iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės; trečia, su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vandentiekio – kanalizacijos tinklai yra ieškovo asmeninės nuosavybės objektas, o bendrosios dalinės šalių nuosavybės objektas yra tik šulinys, ir sprendimu atmesti priešieškinio reikalavimą dėl kompensacijos už vandentiekio – kanalizacijos tinklus priteisimo; ketvirta, su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

Dėl Ūkinio pastato atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – ir CK) 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai nesusitariama dėl atidalijimo būdo, pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos analizė leidžia daryti išvadas, jog pirminis (pagrindinis) atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas – atidalijimas natūra, o atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais yra subsidiarus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pirminį (pagrindinį) atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą.

Byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Ūkinio pastato atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės klausimą, konstatavo, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra galimas Ūkinio pastato atidalijimas natūra, todėl šios bylos atveju taikė subsidiarų Ūkinio pastato atidalijimo būdą.

Pažymėtina, jog bendraturtis, prašydamas bendrosios dalinės nuosavybės objektą atidalyti natūra, turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą pastarasis prašo suformuoti, ir, priklausomai nuo tokio pasirinkimo, pagrįsti jo suformavimo būdą. Atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės, pasikeičia buvusio bendro daikto teisinis režimas, tai yra suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, o tam, kad galėtų tokiais būti, šie objektai turi atitikti jiems teisės aktų keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009).

Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas, priešieškiniu pareiškęs reikalavimą atidalyti Ūkinį pastatą iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės ir priteisti šalims po ½ dalį Ūkinio pastato, nei atsiliepime į nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį, nei priešieškinyje, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neįvardijo ir nenurodė, kokiu būdu Ūkinis pastatas turėtų būti atidalytas (padalytas) natūra, ir nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, jog Ūkinio pastato atidalijimas (padalijimas) natūra yra faktiškai ir teisiškai galimas, kai apeliantui pareigą pateikti tokius duomenis nustato proceso įstatymas (CPK 12, 178 straipsniai). Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 7-9, 103-105, 177-179, t. 2, b. l. 58-60) nustatyta, jog Ūkinis pastatas yra fiziškai pažeistas, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70. Nagrinėjamoje byloje esančiame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūnijos 2011 m. kovo 3 d. patikrinimo akte (t. 1, b. l. 166) nurodyta, jog Ūkinis pastatas yra netinkamas naudoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės šios bylos atveju sudaro pagrindą abejoti Ūkinio pastato atidalijimo (padalijimo) natūra galimumu, o, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, apeliantas, prašęs Ūkinį pastatą atidalyti natūra, nepateikė duomenų, inter alia pašalinančių nurodytą abejonę.

Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 12-16, t. 2, b. l. 79-83) nustatyta, jog apeliantas bei jo sutuoktinė ir ieškovas 2006 m. vasario 14 d. sudarė naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį (notarinio registro numeris (duomenys neskelbtini)) (toliau tekste – ir Sutartis), kuria sulygo dėl naudojimosi žemės sklypu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Žemės sklypas), tvarkos; Sutarties šalys sulygo, jog apeliantas ir jo sutuoktinė naudosis Žemės sklypo dalimi, kurios bendras plotas – 732 kv. m, plane pažymėta indeksu A, o ieškovas naudosis Žemės sklypo dalimi, kurios bendras plotas – 717 kv. m, plane pažymėta indeksu B.

Byloje nustatyta, jog Ūkinis pastatas yra toje Žemės sklypo dalyje, kuria pagal Sutartį naudojasi ieškovas. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas nepareiškė reikalavimo dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos pakeitimo. Apelianto vertinimu, pastarojo teisė naudotis Ūkinio pastato dalimi galėtų būti užtikrinta nustačius Žemės sklypo dalyje, kuria pagal Sutartį naudojasi ieškovas, servitutą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir pažymi, jog nagrinėjamos bylos atveju nei vienos šalies reikalavimu nėra galimas servituto Žemės sklype, inter alia apelianto reikalavimu servituto Žemės sklypo dalyje, kuria pagal Sutartį naudojasi ieškovas, nustatymas, kadangi, kaip žinia, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis), o šios bylos atveju Žemės sklypas yra valdomas bendrosios dalinės šalių nuosavybės teise, todėl nei apeliantui, nei ieškovui priešingos šalies pagal Sutartį naudojama Žemės sklypo dalis servituto institutą reglamentuojančių teisės normų prasme nėra svetimas nekilnojamasis daiktas.

Kaip žinia, galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės yra nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises, todėl daiktas negali būti dalijamas taip, kad tarp savininkų sukurtų dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, jog šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jeigu Ūkinis pastatas būtų atidalytas (padalytas) natūra, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tarp ginčo šalių būtų sukurti dar sudėtingesni faktiniai ir teisiniai santykiai, kas prieštarautų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tikslams, bei būtų sudarytos teisinės prielaidos tolimesniam šalių bylinėjimuisi ir atitinkamai bylinėjimosi išlaidų augimui, kas prieštarautų civilinio proceso tikslams (CPK 2 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nurodytų, byloje nustatytų aplinkybių, jog apeliantas, prašęs Ūkinį pastatą atidalyti natūra, nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad Ūkinio pastato atidalijimas (padalijimas) natūra yra faktiškai ir teisiškai galimas, o nagrinėjamoje byloje esantys duomenys sudaro pagrindą abejoti Ūkinio pastato atidalijimo (padalijimo) natūra galimumu, šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, Ūkinis pastatas yra toje Žemės sklypo dalyje, kuria pagal Sutartį naudojasi ieškovas, apeliantas nepareiškė reikalavimo dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos pakeitimo, visetas sudaro pagrindą išvadai, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra galimas Ūkinio pastato atidalijimas natūra, todėl, esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju teisėtai ir pagrįstai taikė subsidiarų Ūkinio pastato atidalijimo būdą – atidalijimą išmokant kompensaciją pinigais.

Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 7-9, 103-105, 177-179, t. 2, b. l. 58-60) nustatyta, jog Ūkinio pastato vidutinė rinkos vertė – 1 720,00 Lt, todėl, byloje nustačius tas aplinkybes, jog Ūkinis pastatas yra toje Žemės sklypo dalyje, kuria pagal Sutartį naudojasi ieškovas, šalims asmeninės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį Ūkinio pastato, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, ieškovo asmeninėn nuosavybėn natūra priteisdamas Ūkinį pastatą, o apelianto nuosavybėn – 860,00 Lt kompensaciją, tinkamai taikė subsidiarų atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės būdą.

Apibendrinus šioje apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir teisingai išsprendė Ūkinio pastato atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą.

Dėl kiemo statinio – lauko tualeto – atidalijimo iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu inter alia atidalijo kiemo statinį – lauko tualetą – iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės ir ieškovo nuosavybėn natūra priteisė šį statinį, o apelianto nuosavybėn priteisė piniginę kompensaciją už pastarajam priklausančią šio statinio dalį. Apelianto teigimu, kiemo statinys – lauko tualetas – turėtų likti bendrąja daline šalių nuosavybe ir apeliantui turėtų būti sudaryta galimybė nekliudomai juo naudotis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tas aplinkybes, jog, ką patvirtina bylos duomenys (t. 1, b. l. 166), lauko tualeto būklė yra antisanitarinė, nurodytas kiemo statinys yra netinkamas naudoti ir juo niekas nesinaudoja, šalims priklausančiuose butuose, kurie yra suformuoti atitinkamose Gyvenamojo namo dalyse, ką patvirtina šalių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duoti paaiškinimai, yra įdiegtos kanalizacijos sistemos ir įrengti tualetai, šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, lauko tualetas yra toje Žemės sklypo dalyje, kuria pagal Sutartį naudojasi ieškovas, apeliantas nepareiškė reikalavimo dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos pakeitimo, pirmosios instancijos teismo sprendimas atidalyti lauko tualetą iš bendrosios dalinės šalių nuosavybės yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, priešingu atveju, tai yra lauko tualetą palikus bendrosios dalinės šalių nuosavybės objektu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tarp ginčo šalių būtų sukurti dar sudėtingesni faktiniai ir teisiniai santykiai bei sudarytos teisinės prielaidos tolimesniam šalių bylinėjimuisi ir atitinkamai bylinėjimosi išlaidų augimui.

Dėl kompensacijos už vandentiekio – kanalizacijos tinklus priteisimo

Byloje nustatyta, jog šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise inter alia priklauso kiemo statinys – šulinys. Nagrinėjamos bylos duomenys (t. 1, b. l. 117-118) patvirtina, jog vandens šulinys buvo perdarytas į nuotekų šulinį, kuris yra nuotekų tinklų sudėtinė dalis. Apeliantas nagrinėjamoje byloje pareikštu apeliaciniu skundu inter alia kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, jog vandentiekio – kanalizacijos tinklai yra ieškovo asmeninės nuosavybės objektas, o bendrosios dalinės šalių nuosavybės objektas yra tik šulinys, ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti priešieškinio reikalavimą dėl kompensacijos už vandentiekio – kanalizacijos tinklus priteisimo.

Byloje nustatyta, jog vandentiekio – kanalizacijos tinklai yra įrengti toje Žemės sklypo dalyje, kuria pagal Sutartį naudojasi ieškovas. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neneigė ir neginčijo tos aplinkybės, jog vandentiekio – kanalizacijos tinklais naudojosi ir naudojasi tik ieškovas. Apeliantas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, jog vandentiekio – kanalizacijos tinklai buvo įrengti asmeninėmis apelianto lėšomis ar bendromis šalių lėšomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nurodytų aplinkybių viseto pagrindu galima daryti išvadą, jog nagrinėjamos bylos atveju labiau tikėtina esant tą faktą, jog vandentiekio – kanalizacijos tinklus ieškovas įrengė savo asmeninėmis lėšomis, nei tuos faktus, jog nurodyti inžineriniai tinklai buvo įrengti asmeninėmis apelianto lėšomis ar bendromis šalių lėšomis. Esant išdėstytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vandentiekio – kanalizacijos tinklai yra ieškovo asmeninės nuosavybės objektas, ir sprendimu atmesti priešieškinio reikalavimą dėl kompensacijos už vandentiekio – kanalizacijos tinklus priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas gali nukrypti nuo aukščiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 3 088,54 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisė 1 966,83 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į ieškovo ir valstybės (apeliantui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-1230-10, 2011 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (1.7.)-ST-75-11 ir 2011 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-3871-11 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba ir apeliantas buvo atleistas nuo visų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą) faktiškai patirtas bylinėjimosi išlaidas, į patenkintų ir atmestų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų dalis, nagrinėjamos bylos atveju nesant teisinių pagrindų nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kurias perskirstyti nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė apelianto prašymą priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, apelianto patirtų dėl turto vertės ataskaitos parengimo, atlyginimą, kadangi nurodyta turto vertės ataskaita neturėjo reikšmės nagrinėjamai bylai (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 90 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija, apibendrinusi nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese, atlyginimo

Ieškovas prašo priteisti iš apelianto 3 000,00 Lt išlaidų už advokatės pagalbą apeliaciniame procese atlyginimą. Ieškovo teismui pateiktais duomenimis nustatyta, jog ieškovas patyrė 2 000,00 Lt išlaidas už atsiliepimo į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą parengimą ir 1 000,00 Lt išlaidas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal nurodyto straipsnio antrąją dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste – Rekomendacijos).

Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti inter alia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius.

Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau tekste – MMA). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 1,5 MMA (atsiliepimo į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą parengimo metu 1 MMA – 800,00 Lt), pagal Rekomendacijų 8.18 punktą už vieną atstovavimo valandą teisme rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 0,15 MMA (bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu 1 MMA – 1 000 Lt).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, be kita ko, į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, į parengto procesinio dokumento pobūdį, į tą aplinkybę, jog nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismo posėdis truko vieną valandą, į rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčių už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir vieną atstovavimo valandą teisme dydžius, konstatuoja nagrinėjamos bylos atveju esant pagrindą priteisti ieškovui iš apelianto 800,00 Lt išlaidų už advokatės pagalbą apeliaciniame procese atlyginimą.

Byloje nustatyta, jog apeliantas yra atleistas nuo visų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, bylinėjimosi išlaidos valstybei nėra atlyginamos (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti M. S. iš G. Š. 800,00 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kolegijos pirmininkas Vytautas ZeliankaKolegijos teisėjai Jelena ŠiškinaTatjana Žukauskienė