Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Erika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1692-871/2012 pagal ieškovo UAB „Lazdynų būstas“ ieškinį atsakovui UAB „Erika“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Lazdynų būstas“ (toliau – ieškovas) pateikė teismui patikslintą ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Erika“ (toliau – atsakovas) 2996,41 Lt skolos už neapmokėtas PVM sąskaitas-faktūras už laikotarpį nuo 2008-03-01 iki 2010-10-31 priskaičiuotų mokesčių už namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą, atliktus remonto darbus bei suteiktas komunalines paslaugas, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas yra paskirtas daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratoriumi. Atsakovas yra negyvenamųjų patalpų adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas ir jam dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo objektai, kuriuos atsakovas privalo išlaikyti ir mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas. Buto ar kitos patalpos savininko pareiga – išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę bei mokėti visus su tuo susijusius mokesčius kyla iš įstatymo. CK 4.82 str. 3 d., 4.84 str. 4 d., Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti 2001-05-23 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 603 (toliau - Pavyzdiniai administravimo nuostatai), Vilniaus miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-12-19 įsakymu Nr. 30-2050, bei teisės aktai imperatyviai nurodo, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai mokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Pavyzdiniai administravimo nuostatai (IV skyrius „Patalpų savininkų mėnesinių mokesčių apskaičiavimas“) ir Vilniaus miesto administravimo nuostatai (IV skyrius „Patalpų mėnesinių mokesčių apskaičiavimas“) nustato, kaip kiekvieną mėnesį ieškovas patalpų savininkams, taip pat ir atsakovui, apskaičiuoja ir paskirsto mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą, eksploatavimą, remontą ir kitas komunalines paslaugas. Kiekvieną mėnesį atsakovui į jo patalpų pašto dėžutę yra pateikiami mokėjimo pranešimai (sąskaitos) su nurodytomis priskaičiuotomis mokėti sumomis. Mokėjimo pranešimuose nurodytos sumos turi būti sumokėtos iki mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo priskaičiuoti mokesčiai, paskutinės dienos. Atsakovo įsiskolinimas, tenkantis jo patalpai už per laikotarpį nuo 2008-03-01 iki 2010-10-31 priskaičiuotus mokesčius už daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą, remontą ir komunalines paslaugas, yra 2996,41 Lt. Atsakovui per visą skolos susidarymo laikotarpį teisės aktų nustatyta tvarka buvo teikiamos daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administravimo, pastato eksploatavimo, buitinių atliekų išvežimo paslaugos bei atliekami namo bendrojo naudojimo objektų remonto darbai pagal tokių darbų poreikį. Laikotarpiu iki 2009 m. gegužės mėnesio visiems ieškovo administruojamuose daugiabučiuose namuose esantiems juridiniams asmenims pateikiamose sąskaitose ieškovo suteiktos namo bendrojo naudojimo objektų administravimo, namo bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo bei šildymo sistemų techninės priežiūros paslaugos buvo įtraukiamos į vieną eilutę „Eksploatavimo išlaidos“. Nuo 2009 m. birželio mėnesio atsakovui nebuvo teikiamos namo šildymo sistemų priežiūros paslaugos, o visos ieškovo nuo 2009 m. birželio iki 2010 m. spalio mėnesio suteiktos namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugos buvo išskirtos į atskiras eilutes – „Bendrojo naudojimo objektų priežiūra“ ir „Administravimo išlaidos“. Tuo pačiu atsakovui laikotarpiais nuo 2008 m. kovo iki 2009 m. gegužės bei nuo 2009 m. rugsėjo iki 2010 m. spalio buvo skaičiuojami mokesčiai už ieškovo teikiamas buitinių atliekų vežimo paslaugas. Be to, ieškovas atsakovui skolos susidarymo laikotarpiu priskaičiavo tokius mokesčius už atliktus namo bendrojo naudojimo objektų remonto darbus: laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo iki 2009 m. lapkričio priskaičiavo mokesčius už namo bendrojo naudojimo šalto vandens tiekimo vamzdžių keitimą; 2009 m. rugsėjo – spalio mėn. už namo tarpblokinių siūlių remontą, 2010 m. vasario – balandžio mėn. už magistralinių karšto vandens tiekimo vamzdžių keitimą. Atsakovas už visas jam suteiktas paslaugas mokėjo nereguliariai ir nelaiku. Tokiu būdu bendra suma už ieškovo atsakovui per laikotarpį nuo 2008-03-01 iki 2010-10-31 suteiktas aukščiau nurodytas namo bendrojo naudojimo objektų administravimo ir eksploatavimo paslaugas yra 2996,41 Lt. Atsakovui ne kartą buvo pateikti pranešimai įvykdyti prievolę – atsiskaityti su ieškovu už namo priežiūrą ir komunalines paslaugas, tačiau atsakovas iki šios dienos prievolės atsiskaityti už suteiktas paslaugas nevykdo ir mokesčių nemoka.

Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančios patalpos yra pastatytos daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, cokoliniame aukšte, tarp pastato atraminių kolonų, jose įrengtas atskiras įėjimas, ir gyvenamo namo bendrojo naudojimo patalpomis, t.y. laiptinėmis, holais, koridoriais, rūsiais, balkonais, laiptinių konstrukcijomis, avarinių priešgaisriniu išėjimu, įėjimo į namą laiptais, durimis, atliekų šalinimo sistemomis, liftais, kolektyvinėmis televizijos antenomis, šilumos ir karšto vandens ruošimo įrenginiais, boilerinėmis, šildymo prietaisais bendrojo naudojimo patalpose bei kita pastato inžinerine įranga nesinaudoja. Atsakovas savo patalpose įsirengė atskirą elektrinę šildymo sistemą, trifazė elektros linija į patalpas pajungta atskiru įvadu, o dėl elektros energijos tiekimo sudarė sutartį su AB LESTO. Pagal minėtą sutartį visus elektros nesklandumus tvarko AB LESTO. Dėl šalto vandens ir nuotekų priežiūros atsakovas sudarė sutartį su UAB „Vilniaus vandenys“, dėl atliekų šalinimo – UAB .A.S.A. Vilnius, kuri atlieka atliekų išvežimo paslaugas ir jiems tiesiogiai mokama už paslaugas. 2009-07-31 ieškovas vienašališkai, prieš laiką nutraukė 2005-02-01 sutartį Nr. 235, ir nuo to laiko pradingo pareiga mokėti ieškovui mokesčius. Sanitarinės-higieninės sąlygos bei inžineriniai sprendimai neleidžia atsakovui naudotis gyvenamo namo atliekų šalinimo sistema, kadangi ji pritaikyta tik 60 butų gyventojams, pradedant nuo pirmo aukšto, nes cokolinėje dalyje atliekų išpylimo šachtų nėra. Todėl buvo sudaryta tiesioginė sutartis su UAB .A.S.A.Vilnius, kuri laimėjo atliekų vežėjų konkursą Vilniuje, ir kuriai už atliekų išvežimą atsakovas apmoka tiesiogiai. Nežiūrint į tai, ieškovo sąskaitose mokestis už atliekų išvežimą atsakovui nustatomas kas mėnesį po 38,00 Lt. Ieškovas, prieštaraudamas savo pateiktam gyvenamojo namo Erfurto 32, Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo patalpų apyrašui, atsakovą padarė namo bendro naudojimo patalpų (laiptinės, holai, koridoriai galerijos, pastogės ir t.t.), bendrųjų namo konstrukcijų (balkonai bei laiptinių konstrukcijos, įėjimo į namą laiptai, durys), bendrosios inžinerinės įrangos (namo šilumos, dujų tiekimo, šiukšlių šalinimo sistemos, šildymo prietaisų, karšto vandens ruošimo įrenginiai ir t.t.) bendrasavininkiu, nors atsakovas neturi techninių galimybių ir reikalo jomis naudotis, nes jo negyvenamosios patalpos gali būti įvardijamos gyvenamojo namo priestatu. Kadangi atsakovas negali būti minėtų patalpų, objektų bendrasavininkiu, dingsta pareiga išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę bei mokėti visus su tuo susijusius mokesčius, kylančius iš įstatymo (CK 4.82 str. 3 d. ir 4.84 str.).

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-09-02 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 2996,41 Lt skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 2996,41 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010-10-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 337,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad administratoriui priskirtame daugiabučių namų sąraše atsakovo patalpų nėra, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 121,02 kv. m ploto negyvenamosios patalpos – parduotuvė su administracinėmis patalpomis, esančios daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratoriumi paskirtas ieškovas.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nepriklausomai nuo atsakovui priklausančių patalpų paskirties, ieškovo sudaryto bendrojo naudojimo objektų aprašo, atsakovui, kaip name esančių kitų – negyvenamųjų patalpų savininkui, pagal CK 4.82 str. 1 d. priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Teismas atsakovo argumentą, jog jis yra tik dalies daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų (pamatų, nuogrindų, išorinės atitvaros, vidinės atitvaros, stogo, šalto vandens magistralinių tinklų, buitinių nuotekų magistralinių tinklų bendrasavininkis, atmetė kaip teisiškai nepagrįstą, kadangi atsakovas kaip negyvenamųjų patalpų savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, o jam priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų ploto ir daugiabučio namo ploto santykiui (CK 4.82 str. 3 d., 5 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei namo administratorius ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, į tai, kad buto ir kitų patalpų savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, padarė išvadą, jog atsakovo argumentas, kad jo nuosavybės teise priklausančios patalpos yra pastatytos pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), cokoliniame aukšte, tarp pastato atraminių kolonų, jose įrengtas atskiras įėjimas, ir gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpomis, t.y. laiptinėmis, holais, koridoriais, rūsiais, balkonais, laiptinių konstrukcijomis, avarinių priešgaisriniu išėjimu, įėjimo į namą laiptais, durimis, atliekų šalinimo sistemomis, liftais, kolektyvinėmis televizijos antenomis, šilumos ir karšto vandens ruošimo įrenginiais, boilerinėmis, šildymo prietaisais bendrojo naudojimo patalpose bei kita pastato inžinerine įranga atsakovas nesinaudoja, bei aplinkybė, kad atsakovas savo patalpose įsirengė atskirą elektrinę šildymo sistemą, trifazė elektros linija į patalpas pajungta atskiru įvadu, o dėl elektros energijos tiekimo sudarė sutartį su AB LESTO ir pagal minėtą sutartį visus elektros nesklandumus tvarko AB LESTO, neatleidžia atsakovo nuo įstatyminės pareigos, numatytos CK 4.82 str. 3 d. ir 4.83 str. 3 d., 4.84 str. 1 d., 4 d. Teismas konstatavo, kad atsakovo nurodomos aplinkybės neturi įtakos iš įstatymo kylančios asmens, kaip bendraturčio, pareigos proporcingai apmokėti atitinkamas su bendruoju turtu susijusias išlaidas turiniui. Šiai iš įstatymo kylančiai pareigai taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės.

Teismas pažymėjo, kad UAB „Lazdynų būstas“ 2006-01-16 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-31 (2010-01-05 įsakymo Nr. 30-17 redakcija) pagrindu yra paskirta namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore. Šis įsakymas nėra nuginčytas. Tuo pačiu atsakovas CK 4.82 str. ir 4.84 str. 4 d. pagrindu privalo proporcingai jo turimo turto daliai apmokėti ieškovo pagrįstas administravimo, eksploatavimo išlaidas ir mokėti už suteiktas privalomas kitas paslaugas. Teismas konstatavo, jog ieškovo ir atsakovo teisiniai santykiai yra sureguliuoti įstatymo nustatytomis teisės normomis, todėl atmetė atsakovo argumentus, kad jo nesaisto teisiniai santykiai, o prievolei atsirasti reikalinga sutartis. Teismas pažymėjo, kad ieškovas buvo sudaręs sutartį su UAB „Erika“ (2005-02-01 sutartis Nr. 235), tačiau ją nutraukus, mokėti už bendros paskirties objektų priežiūrą, kurie UAB „Erika” priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, atsakovas privalo vadovaujantis įstatyminėmis nuostatomis.

Teismas nustatė, kad atsakovas 2009-11-24 su UAB A.S.A.Vilnius sudarė sutartį „Dėl komunalinių atliekų išvežimo ir konteinerių nuomos“ Nr. ASA/INDV2-J-230 bei tuo pagrindu kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybės administraciją, kad nebebūtų skaičiuojamas mokestis atsakovui už buitinių atliekų išvežimą, kurį skaičiavo UAB „Lazdynų būstas“. 2010-02-10 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamentas pateikė atsakovui atsakymą į jo prašymą ir nurodė, kad namo administratorius UAB „Lazdynų būstas“ neturi skaičiuoti UAB „Erika“ mokesčio už atliekų tvarkymą nuo sutarties su UAB A.S.A. Vilnius sudarymo dienos, tačiau vėlesniu, t.y. 2010-06-14 raštu Nr. A51-13595-(3.3.10.2-BR4) Vilniaus m. savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamentas nurodė, jog pagal Vilniaus miesto atliekų tvarkymo 2006-05-24 taisyklių Nr. 1-1185 (2009-07-15 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1131 redakcija) 25.5. p. jei daugiabučiame gyvenamajame name yra įsikūrusių juridinių asmenų, visi šie juridiniai asmenys privalo sudaryti sutartis su to daugiabučio namo bendrija arba administratoriumi (kai administratorius paskirtas dėl to, kad bendrija nesudaryta, ar kai bendrija yra pavedusi administratoriui sudaryti sutartį su Savivaldybės atliekų tvarkymo operatoriumi) ir naudotis gyvenamajam namui priskirtais kolektyviniais konteineriais kartu su kitais atliekų turėtojais. Todėl 2010-02-20 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamentas raštu Nr. A51-3598 (3.3.10.2-BR4), kuriuo atsakovui leista nuo sutarties sudarymo datos neskaičiuoti mokesčių už komunalinių atliekų tvarkymą, viršija įgaliojimus, nes teisės aktų reikalavimuose tokia galimybė nebuvo numatyta. Atsakovas 2010-06-14 rašto Nr. A51-13595-(3.3.10.2-BR4) teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, sudarydamas sutartį su UAB A.S.A. Vilnius dėl buitinių atliekų išvežimo, veikė savo rizika, nesinaudojo bendrais šiukšlių konteineriais, kurie bylos duomenimis nėra rakinami ir yra prieinami, ir papildomai mokėjo kitam juridiniam asmeniui už išvežamas buitines atliekas, nors turėjo ir galėjo naudotis ieškovo – namo administratoriaus teikiamomis buitinių atliekų išvežimo paslaugomis. Teismas konstatavo, jog atsakovui buvo sudarytos galimybės naudotis buitinių atliekų išvežimo paslaugomis, kuriomis, būdamas daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patalpų savininkas, jis ir privalėjo naudotis pagal Vilniaus mieste nustatytą tvarką, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu, tačiau nesinaudojo savo nuožiūra ir savo rizika bei papildomais kaštais, mokėjo kitam buitinių atliekų tvarkytojui.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad įstatymas įtvirtina normą, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, taip pat į įstatyme nustatytą draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, padarė išvadą, jog iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 2996,41 Lt skolos už suteiktas namo bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2008-03-01 iki 2010-10-31. Taip pat tenkino ieškovo reikalavimą ir dalyje dėl 6 procentų dydžio palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nereiškė priešieškinio, konstatavo, jog atsakovo nurodyta aplinkybė, kad namo administratorius 2009-08-25 nevykdė pareigos kaip to reikalauja „Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų“ 7.2 punktas, kad administratorius privalo kontroliuoti kitų specialistų atliekamus nuolatinės priežiūros ar remonto darbus, palaikyti ryšius su namo butų ir kitų patalpų savininkais ir naudotojais ir dėl to atsakovas patyrė nuostolių jo patalpų užliejimo metu – 2009-08-25, nėra susijusi su ieškinio dalyku. Teismas pažymėjo, jog atsakovas turi teisę dėl turtinės žalos padarymo kreiptis į teismą bendra tvarka su ieškiniu.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-09-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir išlaidas už teisinę pagalbą. Prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi ši byla turi reikšmę teisminei praktikai tokio pobūdžio bylose. Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi prieštarauja nustatytoms šios bylos aplinkybėms, materialinės teisės normoms ir teisminei praktikai, kuri tokiais atvejais nėra visiškai vienoda.

Byloje yra faktinių duomenų, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakyme Nr. 30-31 nurodyta, kokius plotus, kokiuose namuose privalo administruoti ieškovas, tačiau ginčo name atsakovo ploto nėra. Atsakovas daug kartų prašė, kad ieškovas pateiktų sąrašą bendrųjų patalpų, kuriomis, jo manymu, naudojasi atsakovas, tačiau iki dabar ieškovas to nepadarė. Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-12-19 įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo“ patvirtinti nuostatai skelbia, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo arba įmonė turi teisę ginčyti namo bendrojo naudojimo patalpų (objektų) apyrašą ir reikalauti jį pakeisti, tačiau tik dabar po 15 metų ieškovas teismui pateikė (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų apyrašą, iš kurio matyti, kad bendrojo naudojimo objektai, bendrosios konstrukcijos (pamatai, sienos, laiptai, balkonai ir kiti), bendroji inžinerinė įranga (šildymo sistema, šilumos punktas, šiukšlių šalintuvas ir kiti), bendro naudojimo patalpos (laiptinė, rūsys ir kiti) šiame name atsakovui nepriklauso (objektų apyrašas pateiktas byloje ieškovo), o paminėti objektai priklauso tik butų nuo 1 iki 60 savininkams. Sutinkamai su CK 6.161 str. 2 d. paslaugas teikiantis ar prekes parduodantis juridinis asmuo privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi dėl paslaugų. 2009-07-31 ieškovas vienašališkai, prieš laiką nutraukė 2005-02-01 sutartį Nr. 235. Nuo to laiko pradingo pareiga mokėti ieškovui mokesčius, nes pagal uždarųjų akcinių bendrovių įstatus ir akcininkų susirinkimų protokolus, o taip pat pagal CK 6.161 str. 2 d. mokėjimai galimi tik pasirašius sutartis ir darbų priėmimo-perdavimo protokolus. Tai patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010-05-03 pasitarimo protokolas Nr. A17-267(3.129-UK).

Atsakovo nuomone, šioje byloje taikytina Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-198/2011, kur aiškiai pasisakoma, jog kitų bendraturčių teisė valdyti, naudotis ir disponuoti bendru sutarimu, nesant nesutarimo dėl vieno iš bendraturčių jau valdomos ir naudojamos jam priklausančios bendro turto dalies, aiškinant CK 4.75 str. 1 d. nuostatas nėra ginama, nes ši teisė nėra pažeista. Atsakovai neturi įrodymų, kad naudojasi ginčo namo bendromis patalpomis, todėl neturėtų įstatyminio pagrindo į tos laiptinės gyventojų šio turto dalies duodamas pajamas, jei tokios būtų, ir išlaidas turtui išlaikyti. Vienam iš bendraturčių valdant ir naudojantis jam priklausančio bendro turto dalimi, nesant nesutarimo su kitais bendraturčiais dėl šios dalies turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, kiti bendraturčiai yra laisvi elgtis su savo turto dalimis bendrame turte savo nuožiūra, jeigu nekyla nesutarimų tarp bendraturčių dėl šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo. CK 4.76 str. nuostatos, įtvirtinančios kiekvieno bendraturčio proporcingai savo daliai teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, nereiškia, jog nesant nesutarimo dėl vieno iš bendraturčio valdomos ir naudojamos jam priklausančios turto dalies ir šiam bendraturčiui nenaudojant kitiems bendraturčiams priklausančios turto dalies, kiti bendraturčiai turi teisę į tokio bendraturčio valdomos ir naudojamos jam priklausančio turto dalies duodamas pajamas. Priešingu atveju bendraturčiai, nesant nesutarimo dėl jiems priklausančio turto dalies naudojimo, turėtų dalintis iš savo turto gaunamomis pajamomis, ko CK 4.76 str. nenustato.

Atsižvelgiant į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialistų išvadą, jog „patalpos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, funkcionaliai yra nesusijusios su gyv. namo bendro naudojimo objektais ir kad, vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:199 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (Žin., 1999. Nr. 84), patalpos gali būti įvardintos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priestatu, tokiu būdu atsakovas negali būti minėtų patalpų, objektų bendrasavininkiu, todėl atsakovui dingsta pareiga išlaikyti bendrąją daline nuosavybę, kuria nesinaudoja, bei mokėti visus su tuo susijusius mokesčius, kylančius iš įstatymo.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-09-02 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovo patirtas išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą ruošimu, kurias sudaro 242 Lt. Nurodė, kad nei CK 4.84 str. 1 d. nuostata, nei bet kokie kiti LR teisės aktai nenumato galimybės savivaldybės administracijos direktoriui skiriant namo bendrojo naudojimo objektų administratorių iš visų namo bendraturčių išskirti atskirą subjektą bei numatyti jam išskirtinį statusą kitų namo bendraturčių atžvilgiu. Priešingai, pats bendrosios dalinės nuosavybės teisinis režimas nulemia tai, jog bendrosios nuosavybės objektai yra nedalijami, nepriskiriami konkretiems namo bendraturčiams, kadangi toks skirstymas yra iš esmės neįmanomas bei prieštaraujantis bendrosios dalinės nuosavybės prigimčiai ir prasmei. Iš to seka, kad visi namo bendrojo naudojimo objektai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems namo bendraturčiams proporcingai jų privačios nuosavybės teise valdomai pastato daliai ir nei savivaldybė, nei bet kuris iš namo bendraturčių negali savo vienašaliu sprendimu susikurti išimčių iš imperatyviomis teisės normomis nustatyto teisinio reguliavimo bei tokiu būdu išvengti daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio teisių ir pareigų vykdymo.

Atsakovas pateikė apeliacinio skundo papildymą, kuriame nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-03-05 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A525-1809/2012, pasisakė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklės, 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ ir 2009 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 1-1131 „Dėl Tarybos 2006-09-20 sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo ir Dėl Tarybos 2006-05-24 sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ nebuvo paskelbti laikantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tvarkos, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A62-1137/2011), jie negali būti pripažinti oficialiai galiojančiais norminiais administraciniais teisės aktais. Nors pagal šiuos aktus buvo skaičiuojami mokesčiai.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012-10-30 nutartimi prašymą dėl apeliacinio skundo papildymo atmetė.

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, kadangi nenustatyta CPK 322 str. nurodytų išimčių.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB „Erika“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.

Byloje nustatyta, kad apeliantui nuosavybės teise priklauso 121,02 kv.m. negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l. 94-95). Ieškovas UAB „Lazdynų būstas“ yra paskirtas daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriumi iki 2012-12-31.

Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar apeliantui priklausanti patalpa yra gyvenamojo namo dalis ar tik priestatas, ir ar apeliantas turi pareigą proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

Apeliaciniame skunde apeliantas UAB „Erika“ paaiškina, kad jam nuosavybės teise priklausančios patalpos funkciškai nėra susijusios su gyvenamuoju namu, neturi bendrų komunalinių objektų – šildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros įrangos, iš šių patalpų nėra įėjimo į gyvenamąjį namą, todėl nesinaudojama jokiais gyvenamojo namo bendro naudojimo objektais. Dėl šios priežasties apeliantui nekyla pareiga mokėti už bendrosios nuosavybės administravimą ir namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinę techninę priežiūrą (eksploatavimą) ir kt.

Byloje pateiktame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog apeliantui nuosavybės teise priklausanti negyvenamoji patalpa – parduotuvė su administracinėmis patalpomis, nors jai yra suteiktas atskiras unikalus numeris, tačiau yra laikoma gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalimi. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010-07-29 pažymoje Nr. ZD-8846 nurodyta, kad patalpos (duomenys neskelbtini) turi bendrą sieną ir perdangą su gyvenamojo namo bendro naudojimo objektais (1 t., b.l. 100). Minėti duomenys yra pagrindas pripažinti, kad apeliantui priklausančios negyvenamosios patalpos nėra įregistruotos kaip atskiras pastatas, o yra patalpa, kuri suformuota gyvenamame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje (CPK 185 str., 197 str. 2 d.).

Aplinkybės, jog apeliantui priklausančios negyvenamosios patalpos yra suformuotos daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su namu turi bendrą sieną bei perdangą, suponuoja išvadą, jog apeliantui priklausančios negyvenamosios patalpos kaip atskiras nekilnojamasis objektas negalėtų funkcionuoti. Sprendžiant dėl apeliantui priklausančių negyvenamųjų patalpų priskyrimo prie daugiabučio namo, esminę reikšmę turi ne jo funkcinis ir teisinis savarankiškumas, bet fizinis bei techninis/konstrukcinis ryšys su namu, reiškiantis, jog patalpų kaip nekilnojamojo objekto egzistavimas yra neatsiejamai susijęs su gyvenamojo namo bendrosiomis konstrukcijomis, t.y. jos yra būtinos apeliantui priklausančių patalpų fiziniam egzistavimui bei siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi jomis. Remiantis tuo konstatuotina, kad esamas negyvenamųjų patalpų ir daugiabučio namo fizinis ryšys reiškia, jog apeliantas yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpų, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninės, elektros, sanitarinės–techninės ir kitokios įrangos bendrasavininkis.

Apelianto argumentai, jog 2009-07-31 ieškovas vienašališkai, prieš laiką nutraukė 2005-02-01 sutartį Nr. 235, ir kad nuo to laiko pradingo pareiga mokėti ieškovui mokesčius, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Prievolės atsiranda ne tik iš sandorių (sutarčių), bet ir iš kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius teisės aktus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.), o prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), jeigu jų nedraudžia įstatymas ir jeigu jie neprieštarauja viešajai tvarka ar gerai moralei (CK 6.3 str.). Taigi daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų bendraturčiui prievolė gali atsirasti ir administracinio akto pagrindu, kuriuo paskiriamas namo administratorius. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymu Nr. 30-31 „Dėl UAB „Lazdynų būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ buvo paskirtas pagal administruojamų daugiabučių namų sąrašą (2 t., b.l. 12-17) daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriumi. Namo bendraturčiai turi prisidėti prie išlaidų namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius ir rinkliavas, kaupti lėšas namui atnaujinti ir išlaikyti bendrąją nuosavybę nepriklausomai nuo valdomų nuosavybės teise patalpų šiame name statuso (CK 4.76 str., 4.82 str., 4.83 str.). Tokia įstatymų leidėjo valia paaiškintina tuo, kad pagal CK 4.82 str. 1 d. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Akivaizdu, kad jų būkle turi rūpintis visų patalpų – ir gyvenamųjų, ir negyvenamųjų – savininkai, o savininkų bendrasis interesas, šiems nesusitarus kitaip, įgyvendinamas per administravimo institutą, kuomet administratorius sprendžia, ar namo atžvilgiu reikalinga atlikti kokius nors veiksmus, būtinus to namo bendrojo naudojimo objektams išsaugoti ir jų naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti.

Todėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčio pareigas neabejotinai turi vykdyti ir apeliantas (CK 6.38 str.), nepriklausomai nuo to, kokia paskirtimi naudoja ir ar apskritai naudojasi ginčo patalpomis, jeigu būtų nustatyta tokių teisiškai reikšmingų faktų visuma: 1) įmokas ir rinkliavas mokėti reikalauja tinkamas subjektas, kuriam yra deleguota tvarkyti butų ir kitų patalpų savininkų apskaitą, mokesčių skaičiavimo ir jų surinkimo funkcijas, pavyzdžiui, teisėtai paskirtas namo administratorius, kiti bendraturčiai jų bendru sutarimu, gyvenamojo namo bendrija; 2) šios rinkliavos ir mokesčiai pagrįsti įstatymu, o jų apskaičiavimo tvarka atitinka teisės aktais nustatytus atitinkamų įmokų ir paslaugų tarifus; 3) jų dydis apskaičiuotas teisingai ir gali būti patvirtinamas atitinkamais duomenimis. Taigi skundo argumentai, kuriais visiškai neigiama apelianto pareiga prisidėti prie bendrosios nuosavybės išlaikymo ir apmokėti įmokas, rinkliavas ir išlaidas, susijusias su bendromis namo gyventojų ar savininkų reikmėmis, teisiškai nėra pagrįsti. Kaip minėta, administratoriui teikiant pastato priežiūros paslaugas, administravimo mokestis pagal patvirtintą tarifą apskaičiuojamas ir paskirstomas patalpų savininkams. Patalpų bendraturčiai taip pat turi apmokėti ir faktinius namo išlaikymo, remonto darbų, bendroms reikmėms naudojamos įvairių rūšių energijos ar komunalinių mokesčių kaštus. Ši pareiga realizuojama administratoriui pateikiant sąskaitas ar pranešimus apmokėjimui, kuriose nurodomi mokėtini už konkrečią paslaugą tarifai bei tos paslaugos kaina.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-05 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1809/2012, kurioje teismas pasisakė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklės, 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ ir 2009 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 1-1131 „Dėl Tarybos 2006-09-20 sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo ir Dėl Tarybos 2006-05-24 sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ nebuvo paskelbti, laikantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tvarkos, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A62-1137/2011), todėl jie negali būti pripažinti oficialiai galiojančiais norminiais administraciniais teisės aktais, prejudicinės galios šiai bylai neturi. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokėti už bendros paskirties objektų priežiūrą (tame tarpe ir už atliekų išvežimą), kurie apeliantui priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, apeliantas privalo vadovaujantis įstatyminėmis nuostatomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, nesutikdamas su komunalinių atliekų tarifų ir įkainių dydžiais, turi teisę juos ginčyti įstatymo nustatyta tvarka.

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, kaip apeliacinė instancija, nėra saistomas Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos, formuojamos praktikos, nes teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus ir juos įvertinęs (CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto UAB „Erika“ ieškovo UAB „Lazdynų būstas“ naudai priteistina 242 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 93 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Erika“ ieškovo UAB „Lazdynų būstas“ naudai 242,00 Lt (du šimtus keturiasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.